Turistas iš Sirakūzų
DONALD JUSTICE
Bepročių skaičiavimas
Šitą įgrūdo į marškinius, Šitą išrašė namo, Šitam davė mėsos su duona, Bet nekando jis nė kąsnelio, O šitas štai šaukė „Ne! Ne! Ne!“ Visą dienelę.
Šitas spoksojo sienon, Lyg žvelgtų į tolimą kelią, Šitas matė nesančius daiktus, Šitas esančius matė, O šitas štai šaukė „Ne! Ne! Ne!“ Visą dienelę.
Šitas vaizdavos paukštis esąs, Šitas – esąs šunelis, O šitas vaizdavos esąs žmogus, Paprastų paprasčiausias žmogus Ir šaukė, šaukė „Ne! Ne! Ne!“ Visą dienelę.
Vytautas Balčytis. Linkuva. 1991
Turistas iš Sirakūzų
Vienas iš tų, kurie gali būti ir automobilių prekeiviai, ir turistai iš Sirakūzų, ir samdomi žudikai.
John D. MacDonald
Tu manęs nepažinsi. Mano veidas pražysta Veidrodžiuos tualetų, Kai tu čiuopi jungiklį.
Mano akys it šaltos Akys statulų, stebinčių, Kaip pargrįžta balandžiai, Lesę trupinius tavo.
Ir aš stoviu prie kampo Su ištverme marmuro. O jei sujudu – tai tik Tokiu žingsniu kaip tento,
Po kuriuo aš sustingęs, Priekin slenkas šešėlis: Su jo juoduma, rodos, Susiliejęs jau būsiu.
Aš retai prabylu, aš Tiktai kartais sumurmu, Kaip minia, kai apstoja Aplink auką avarijos.
Prisipažint, kas esu? Pavadinki, kaip nori. Automobilių prekeivis, Turistas iš Sirakūzų,
Samdomasis žudikas Laukiąs. Čia stovėsiu Lyg pavėlavęs keleivis – Bevardis, matytas –
Prie to savojo kampo, Prie kurio tu pasuksi Į tą vietą, kurios tau jau Nebelemta pasiekti.
Lorca Kalifornijoje
1. Daina apie valstijos policininkus
Motociklai jų mėlyni, Šalmai tamsiai mėlyni. Rankovės mėlynos spindi Vaivorykštėm tepalų. Jie neverkia todėl, kad Jų širdys odinės, Jų kaukolės – plastikinės.
Jie traukia keliais. Jie traukia naktim Pakumpę virš lempų. Už jų – tik Guminė tyla Ir baimė kaip smėlis, Sutryptas kulno. Žvelk, po šalmais Siluetai jųjų Nelyg pistoletai. Jie traukia prošal – ir tegu!
O mieste mėnulio, Apelsinų gojeli, O žiede gvajavos, Tegu!
2. Daina apie valandas
Trise pravažiuoja Po langu Kristinos. Kaip sverias pro langą jinai! Šiąnakt ji nepaiso, Kad dega jų akys. Ji nieko nemato: Skepetų, dūmų. Be pusės devintą Užuolaidą grybšteli Vos juntamas brizas. [Pauzė: gitaros akordas] O citrinmedžių kvape!
Dviese praeina Po langu Kristinos. Kaip sverias pro langą jinai! Šiąnakt ji nepaiso Jų bronzinių torsų. Ji nieko negirdi – Sirenų nei radijo. Be pusės dešimtą Ją brizas apglėbia Vėsus ir toks tyras! [Pauzė: gitaros akordas] O kartūs gojeliai!
Jaunuolis sustingsta Po langu Kristinos. Kaip sverias pro langą jinai! Šiąnakt ji nepaiso Šešėlio šešėly. Ji nieko negirdi, nemato, Tik naktį, tik tamsiąją naktį. Be pusės vienuoliktą Brizas pietinis Nutvilko jai burną. [Pauzė: gitaros akordas] O tie šakų dantys!
Pagal Lorcą
Mulų kinkinys ir afiša
Du mulai, įkinkyti palaikin vežiman, laukdami stovi priešais plytinę krautuvės sieną. Dideli ratai su stipinais – lyg grubios medinės gėlės, ką tik išluptos iš klampaus purvyno.
Lietūs jau pasibaigę, ir vėl šviečia saulė, Nematoma, o visur esanti ir spindinti taip ypatingai, kaip tespindi tik Dievas.
Keliaujančios trupės afiša dar laikos prie pastato sienos: Regis, atsilapojo didelės durys ar atplyšo smegenų dangalas, ir išvydom
Kažkieno galvoje rojaus idėją: septynios šoką merginos aukštyn išmetusios kojas, Visos volanuotais sijonais, kirptos trumpai. O viena su ispanės šukuosena ir palyda…
Mulai tuo tarpu kantriai grumšnoja kukurūzų aiženas, rūpestingai jiems pabertas priešais snukius. Afiša jau vietom įplyšusi, pasiraukšlėjusi; pro ją šen bei ten prasimuša plytos.
Ir ilgas, ilgas šešėlis – turbūt paskutinis šešėlis visoj Alabamoj – Tįsi, lenktas, po vežimu lyg didžiulis dalgis, kurį kažkas numetė ir pamiršo.
Pagal Walkerio Evanso fotografiją (Alabama, 1936)
Iš: Donald Justice. New and Selected Poems.
New York: Alfred A. Knopf, 2003 Vertė Alfonsas Andriuškevičius
