Rotho perturbacijos

MARIUS PLEČKAITIS

Phi­lip Roth. Port­no­jaus skun­das. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ma­rius Bu­ro­kas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 229 p.

Keis­tas, o kar­tu daug kam ir ar­ti­mas tas Port­no­jaus ne­ga­la­vi­mas, grei­čiau­siai su­kur­tas pa­ties ra­šy­to­jo Rot­ho: „stip­rūs eti­niai ir al­truis­ti­niai im­pul­sai nuo­lat ker­ta­si su ne­pa­pras­tais, daž­nai iš­kreip­tais ly­ti­niais troš­ki­mais. [...] Su­tri­ki­mui bū­din­gi gau­sūs eks­hi­bi­cio­niz­mo, vo­je­riz­mo, fe­ti­šiz­mo, au­to­ero­tiz­mo ir ora­li­nio sek­so at­ve­jai.“

Jau pa­čio­je kny­gos pra­džio­je Rot­has įgau­na pa­grei­tį ir pra­de­da ka­li­mą į vie­nus var­tus prieš įky­rias, trau­muo­tą vai­kys­tę te­siū­lan­čias žy­dų šei­mas (jo pa­ties nuo­mo­ne). Ypač sa­ty­riš­kos kri­ti­kos su­lau­kia per­dė­to su­si­rū­pi­ni­mo sa­vo vai­kais ka­muo­ja­mos mo­te­riš­kės. Tuo tar­pu tra­di­ci­nes mas­tur­ba­ci­jas pa­ty­liu­kais kny­go­je pa­pil­do am­bi­va­len­tiš­kas pa­aug­lio po­žiū­ris į žy­dų tau­tą: nuo­šir­dus (bet re­tai te­pra­si­mu­šan­tis) pa­gar­bos ju­ti­mas Jah­vei, ku­rį daž­niau kei­čia stip­rus po­trau­kis at­eiz­mui, sta­bų de­gi­ni­mui. Au­to­rius su­for­muo­ja dar vie­ną po­ten­cia­lų Ame­ri­kos psi­cho­pa­to pro­to­ti­pą: iš­oriš­kai – gra­žų ir ra­mų, bet vi­du­je be­si­de­gi­nan­tį vi­sų de­vy­nių Dan­tės pra­ga­ro ra­tų pa­plū­di­my­je. Kas dėl to kal­tas? Na, į šį klau­si­mą at­sa­ky­ti nė­ra taip leng­va.

Kny­gą ga­li­ma ana­li­zuo­ti, taip pat ir skai­ty­ti, bent ke­tu­riais ly­giais: kaip ero­ti­nę li­te­ra­tū­rą, kaip li­gų ir su­tri­ki­mų li­te­ra­tū­rą, tie­siog kaip žais­min­gą ro­ma­ną ar kaip tam tik­rą re­vo­liu­ci­nį kū­ri­nį. Re­vo­liu­ci­nį ne Che Gu­e­va­ros pras­me. Tai vei­kiau iš­de­gęs šo­ki­ruo­jan­čios li­te­ra­tū­ros ban­dy­mas, ne­pa­bi­jo­jęs nei vie­šai pra­kal­bė­ti apie, ko ge­ro, as­me­ni­nius ir ga­na mo­der­nius au­to­riaus mas­tur­ba­ci­jos pa­ty­ri­mus, nei svies­ti ak­me­nį, kad ir iro­niš­ką, sa­vo tau­tai – žy­dams (ne­va „pa­to­lo­gi­nis an­ti­se­mi­tiz­mas“). Čia Rot­has bu­vo vie­nas pio­nie­rių, juo la­biau kad Wo­o­dy Al­le­no fi­gū­ra kny­gos lei­di­mo me­tais (1969), ga­li­ma sa­ky­ti,  dar bu­vo ne­ži­no­ma. Vi­suo­me­nės iš­va­din­tas ko­mu­nis­tu ir iš­kry­pė­liu, Rot­has už­si­tik­ri­no šil­tą vie­tą li­te­ra­tū­ros olim­pe.

Tai pui­ki kny­ga, ir nors lais­vai ga­li­ma iš­mes­ti apie pen­kias­de­šimt jo­je pa­si­kar­to­jan­čių be­si­skun­džian­čių pus­la­pių, „Port­no­jaus skun­das“ yra ge­ras psi­cho­zės, froi­diz­mo, sa­vig­rau­žos ir pa­mi­ši­mo dėl sek­so mi­ši­nys. Skai­ty­da­mas kny­gą, grį­ši į slap­tin­gus ir sma­gius Ba­tail­le’o, de Sa­de’o ir Bu­kow­skio lai­kus (jei pas­ta­rų­jų au­to­rių ne­si skai­tęs, su­si­do­mė­si jais!). Duok­lę ver­tė­tų ati­duo­ti ir to­kius ro­ma­nus iš an­glų kal­bos itin ge­rai ver­čian­čiam Ma­riui Bu­ro­kui.

Il­gai gal­vo­jau, kad esu neu­ro­ti­kas kaip rei­kiant. Vis dėl­to ly­gin­da­mas sa­ve su Alek­san­dru Port­no­ju­mi nors ir ran­du ne­ma­žai pa­na­šu­mų, tu­riu pri­pa­žin­ti nuo­šir­dų nu­si­lei­di­mą dau­ge­liu Tik­ro Neu­ro­ti­ko bū­do as­pek­tų. Alek­san­dras Port­no­jus (ne­ofi­cia­lus Phi­li­po Rot­ho al­ter ego) ser­ga sun­kes­ne, ma­nia­ki­ne neu­ro­tiz­mo for­ma, tai yra ji­sai ne tik ne­si­jau­čia tvir­tai tiek ben­drau­da­mas su ki­tu žmo­gu­mi, tiek bū­da­mas vie­nas, bet ir kon­ver­tuo­ja sa­vo so­cia­li­nę ne­ga­lią į tam tik­rus jau su­bli­ma­ci­ja ne­kve­pian­čius po­el­gius (kas kiek dirb­ti­no­kai vaiz­duo­ja­ma kū­ri­nio pa­bai­go­je).

Ra­dę kny­go­je sa­ve, ne­nu­si­gąs­ki­te ir pa­žiū­rė­ki­te tei­gia­mai: jūs bent jau gy­ve­na­te. Tai kny­ga, ku­rio­je ne­pa­lik­ta vie­tos vi­du­ti­ny­bėms. Nei iro­niš­kai nu­pa­sa­ko­ta „bež­džio­nė­lė“ (ra­šy­to­jo pir­mo­sios žmo­nos al­ter ego) – kai­mie­tė, sun­kiai te­ra­šan­ti seks­bom­ba, nei Alek­so ma­ma – iki pa­na­gių sa­vo be­sai­kiu rū­pi­ni­mu­si už­kni­san­ti bū­ty­bė – ne­tu­rė­tų bū­ti va­di­na­mos nuo­bo­do­mis. Jos bent jau tu­ri sti­lių, jų ko­va ir ne­su­ta­ri­mas kū­ri­ny­je tam­pa vie­na ašių. Tai ro­ma­nas apie tą pa­tį pa­sau­lį, ku­rį vi­si su­pran­ta skir­tin­gai. Ka­puścińskis nag­ri­nė­jo tau­tų kon­flik­tus ir gy­nė par­ti­za­nus, o Rot­has mik­ro­sko­po ra­te­lį pa­su­ka dau­giau ir ap­si­i­ma tir­ti žmo­gų kaip sek­su­a­li­nių ry­šių su­pan­čio­tą pa­da­rą, ken­čian­tį dėl to, kad tie pan­čiai kiek­vie­nam už­verž­ti skir­tin­go­se kū­no ir dva­sios vie­to­se. Kas be ko, pa­pil­do­mas dė­me­sys ski­ria­mas žy­dams.

Re­cen­zi­jos pra­džio­je ta­ręs, kad sun­ku nu­spręs­ti, kas kon­kre­čiai kal­tas dėl Port­no­jaus efek­to, vis dėl­to su­tik­siu su au­to­riu­mi ir mu­du kar­tu iro­niš­kai ap­kal­tin­si­me ma­mas ma­my­tes! Nors Ka­lė­dos jau pra­ėjo, jei dar kam nors su­ma­ny­si­te pa­do­va­no­ti šią kny­gą – bū­ti­nai pa­do­va­no­ki­te mo­tu­šei: te­gul ži­no, ko­kias gy­ve­ni­mo dra­mas ji ga­li įrėž­ti me­ni­nin­ko jau­nų die­nų por­tre­te. Net jei­gu mo­tu­šė ne žy­dė.