Realizmas su priedais
EMILIS MILKEVIČIUS
Vaclovas Mikailionis. Jotvingių laisvės šokis.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 240 p.
Plačių interesų šviesuolis V. Mikailionis – ne tik Romuvos krivis, Seimo ekspertas žiniasklaidos klausimais (2002 m.; plg. str. „Etninė kultūra spaudos veidrodyje“ Seimo interneto svetainėje), bet ir (o gal derėtų sakyti – visų pirma) labai ankstyvas lietuvių science fiction pionierius, 1968 m. „Nemune“ publikuotos fantastinės apysakos „Turangitas“ autorius. Specifine savo jaunystės dešimtmečio atmosfera V. Mikailionis džiaugiasi ir dabar: „Bandžiau parodyti, – sako jis jau apie „Grūdzielių“, – pirmąjį tautinį atgimimą per tą trumpai trukusį plyšį istorinėje raidoje, kai jau baigėsi žiaurus stalininis režimas [...]. Tai buvo nuostabus nors ir trumpalaikis laisvės proveržis, kuris po dviejų dešimtmečių atsikartojo jau kaip tautos Sąjūdis.“ Panašus entuziazmas nuskamba V. Mikailionio bičiulio, įkvėpėjo ir anotacijos autoriaus K. Nastopkos 2012.XII.19 interviu „Respublikai“: „Mes – Algimantas Bučys, Vaclovas Mikailionis ir aš – buvome neperskiriamų kairuoliškų maištininkų trijulė [...]. Pats viduje anuomet buvau toks „futuristas“, kad vos vos savanoriu neišvažiavau į plėšinius Kazachstane [...]. O kai kilo įtampa tarp Kubos ir JAV, rimtai planavau važiuoti padėti Fideliui su ginklu rankose.“ Kad tuo metu politika tikrai visiems rūpėjo, galima įsitikinti kad ir skaitant G. Patacko poemą „Poncijus Pilotas Nr….“ K. Nastopkos kairuoliškumą išvaikys studijos pas J. Lotmaną disidentiškame Tartu universitete; V. Mikailionio futurizmas turbūt prapuolė, kai už kolūkių sistemos kritiką jis prarado galimybę publikuoti grožinę literatūrą, žodžiu, laikai pasikeitė. K. Nastopkos anotacija žada, kad ne tik prieš mus atsiskleis „dvasinė tautos būsena, ištikus XX amžiaus karams bei okupacijoms“, bet ir kad knygoje „iš metraščių paliudijimų, archeologų pasakojimų stengiamasi atkurti „jotvingiškąjį“ Pietų Lietuvos klodą“. „Respublikoje“ 2012.XII.18 recenzijoje R. Stankevičius teisingai tvirtina, kad tokia anotacija kiek išpūsta, palyginti su knygos turiniu – iš esmės meilės ir pavydo drama. „Mokslininko įžvelgtų dalykų, – sako recenzentas, – [...] radau tik nedidelį trupinėlį“; aprašomas netgi skambutis K. Nastopkai ir pateikiamas jo kiek globėjiškas V. Mikailionio atžvilgiu atsakymas: „Na ir ačiū Dievui“, nes „jeigu autorius knygoje būtų įsivėlęs į pokalbius su senosiomis dievybėmis ir metafizinius laukus, kaži ar rimtas romanas jam būtų pavykęs“.
Vis dėlto sunku sutikti, kad šių dalykų stokojama: romane „Grūdzielius“ aptinkame būtent ir metafizinius laukus, ir akistatą su žaibų energijos personifikacija Perkūnu – tiesa, vienpusę: XX a. žmonės dievybių nemato. Tačiau „energijos“ lemia jų likimą kaip ir anksčiau: smurto proveržio tragiškos grėsmės, gniaužiamų ir nesuprastų meilės aistrų pertekliaus atmosfera visur turi pavidalą tikros audros su „viesuliukais“, kurie yra sušiuolaikinto folkloro būtybės, mintančios žmonių neigiama energija ir bijančios Perkūno, t. y. kipšai. Senovės žmonės žinojo, kaip priderinti savo gyvenamąją aplinką prie tokios dvasių apsupties; net prie Chruščiovo ne viskas pamiršta: „Nors ir ne tokią žemės ir dangaus galiomis stiprią vietą, – čia norisi kone šūktelėti: energetiškai, autoriau, energetiškai (ne tokią) stiprią! – naujajai sodybai žmonės pasirinko, [...] jie [...] virš stalo iš šiaudų sunertą „sodą“ pasikabino. Dvigubą piramidę – viena viršūnė dangun, kita žemėn nukreipta.“
Ši ezoterika nekenkia nei stiliui (ten, kur ji kyšo, žodynas stropiai ir jautriai sulietuvintas), nei personažų charakterių tikrai pagarbos vertam realizmui; tačiau ezoteriką verta paminėti kaip laiko žymę: pasak „Alkas.lt“, ir romanas „Grūdzielius“, ir apysaka „Placidas“ pradėti rašyti dar 1959 m. (tą patį byloja knygoje nurodytos datos). Fantastiškai toli nuo mūsų laikų. „Bet išspausdinti šiuos kūrinius tapo įmanoma tik po daugelio metų, mat sovietmečiu už perdėm kritiškus rašinius apie kolūkinę santvarką V. Mikailionis buvo ilgiems dešimtmečiams papuolęs į KGB „globą“, – šis labai rimtas teiginys įrašytų šią knygą į sąrašą tekstų, kurie buvo parašyti sovietmečiu, nepaisant paplitusios autocenzūros, bet neperėjo spausdinto žodžio anuometinės totalitarinės kontrolės, – sąrašą, kuriame figūruoja bene vienintelis J. Aputis, o dabar ir V. Mikailionis. Kita vertus, ezoterika, energijos, telūrinės srovės atrodo kaip kur kas vėlesnių laikų mada. O gal savilaidoje šis diskursas egzistavo ir anuo metu? Tačiau kiti stiliaus bruožai nepalieka abejonių, kad prieš mus pusę šimtmečio brandintas tekstas: visų pirma visažinio naratoriaus pasitelkimas, vienoj vietoj net neskoningas – „Placido“ pabaigoje detaliai sužinome, apie ką svajoja iš kulkosvaidžio pliekiantis liuftvafės lakūnas, o svajoja jis apie Lietuvos gamtą, – tačiau „Grūdzieliuje“ būtent visažinio naratoriaus technika leidžia mąstyti ir jausti taip pat ir už gamtą, kas absoliučiai būtina plėtojant etnokosmologinį pasaulėvaizdį. „Placidą“ tenka laikyti silpnesniu kūriniu už romaną „Grūdzielius“; pastarasis dėl žiūros taško kaitaliojimo yra senamadiškai harmoningas, itin „tvirtai sukaltas“ (su aiškia plėtote, augančia įtampa, abejonių nepaliekančia pabaiga) – kad tai vertinga, skaitytojas gali įsitikinti vartydamas šių metų leidybos pagrandukus: kurioziškus A. Dainio „Angelofilus“, naivoką ir iš D. Browno pasiskolintu stiliumi parašytą G. Vilūnės istorinį trilerį „Karūna be karaliaus“ (abiejų pabaigos forsuotos). Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad visas tekstas prisodrintas tarmiškos kalbos turtų, kad jie priderinti prie literatūrinės kalbos tikslumo ir kiek, kaip buvo sakoma XX a., „atitraukto“ tono. Galima konstatuoti, kad V. Mikailionis Romuvos bendraminčiams padovanojo meniškai stiprią knygą apie folklorinį kaimą ir tikrus lietuvius, jos meninė vertė padės jiems atsispirti sarmatiškoms pagundoms, pvz., J. Užurkos nešvankiai prabangiai išleistai trilogijai „Užmirštieji baltų valdovai“.
Šios recenzijos sarkazmas (nors viskas, ką pozityvaus pasakiau apie knygą, irgi tiesa) kyla iš įtarimo, kad iš knygos teksto yra stropiai išvalyta šeštojo dešimtmečio žmonių politinė jausena. Tėvynė ir jos gerosios energijos prieš Miestą ir ideologiją, spiginančią į vargšus ekskaimiečius iliuminatiška visarege akimi, – tai pernelyg šiuolaikiška ir galbūt šliogeriška ir nepadeda ieškoti prarasto laiko.
