Nenustoju stebėtis

GILBONĖ

Nie­kaip ne­ga­liu nu­sto­ti ste­bė­tis. At­ro­do, vis­kas aiš­ku, at­ro­do, la­bai ge­rai per­pra­tau, nes tu­rė­jau lai­ko, gy­ve­ni­mo žai­di­mo tai­syk­les. Jos la­bai pa­pras­tos, bet kvai­los, to­dėl ne­iš­min­tin­ga jų lai­ky­tis, bet kaip tik iš­min­ties ir sto­ko­ju. Kaž­kur skai­čiau, kad ge­riau­sia pro­ga bent pa­ban­dy­ti iš­ei­ti iš nuo­sta­bos bū­se­nos – už­si­kel­ti į ko­kį šim­tas de­šim­tą Niu­jor­ko dan­go­rai­žio aukš­tą ir pa­žvelg­ti že­myn: dan­go­rai­žiai tar­si žai­di­mo ku­be­liai su­krau­ti vie­nas ant ki­to, o apa­čio­je – mes, ma­žos ro­po­jan­čios skruz­dė­lės, gal­vo­jan­čios, jog esa­me di­de­lės jau vien to­dėl, kad ga­li­me ką nors neš­tis, stum­ti, įsi­ropš­ti į ko­kią me­ta­li­nę dė­žu­tę ir va­žiuo­ti. Nors ne­rei­kia nė Niu­jor­ko. Ir ne­di­de­lia­me pro­vin­ci­jos mies­te ma­ne glu­mi­na as­fal­tuo­tos gat­vės, siau­bin­gi sta­ti­niai ir nuo­lat klau­siu tur­būt sa­vęs, kas bus, kai vi­są že­mę iš­as­fal­tuos. Spen­gle­ris, tie­sa, jau se­niai at­sa­kė į šį klau­si­mą: mies­tas pra­ris kai­mą ir ta­da… Aiš­ku, pa­sau­lio pa­bai­ga. Jos aš tru­pu­tį lau­kiu. Kaip ir kiek­vie­nas. Nes jau se­niai nie­kas, kas ga­lė­tų su­kel­ti jaus­mų ura­ga­ną, ap­lin­kui ne­vyks­ta. Pūs­te­lė­jo vė­jo gū­sis iš Ja­po­ni­jos. Vi­si už­gu­lė kom­piu­te­rius, puo­lė ra­šy­ti „užuo­jau­ta“, o min­ty – „jau pra­si­de­da?“ Už­si­da­rę ka­bi­ne­tuo­se, au­to­mo­bi­liuo­se, di­zai­ne­rių su­pro­jek­tuo­tuo­se na­muo­se, šo­kan­tys tik „su ma­ni­mi“, dai­nuo­jan­tys tik „su žvaigž­de“ (čia ga­liu bū­ti ir su­pai­nio­ju­si, nes ne­la­bai su­si­gau­dau, kas su kuo šo­ka, kas su kuo dai­nuo­ja), lau­kiam Apo­ka­lip­sės ne kaip pa­bai­gos, bet kaip for­ce ma­jeu­re, ku­ri gal nors kiek pa­keis mū­sų reg­la­men­tais ap­mes­tą ir ataus­tą gy­ve­ni­mą. Ma­žos ro­po­jan­čios skruz­dė­lės, ne­pa­jė­gian­čios pa­ma­ty­ti jas ap­žer­gu­sio mil­ži­no, bet jau­čian­čios jį ir jo pė­dos jei ne ant sa­vo, tai ant ki­to gal­vos lau­kian­čios.

Maž­daug prieš dvi­de­šimt me­tų, dar ne­skai­čiu­si tų ei­lu­čių apie že­myn iš Niu­jor­ko dan­go­rai­žio mes­tą žvilgs­nį, su­pra­tau: mes – tik ro­po­jan­tys pa­da­rai. Vie­nas sma­gus vy­ru­kas, trum­pai šnek­te­lė­jęs apie po­li­ti­nę įtam­pą Lie­tu­vo­je, apie ga­li­mą so­vie­ti­nės pseu­doim­pe­ri­jos kra­chą, jaus­da­mas, kaip kū­nas pri­si­pil­do bū­si­mo sal­daus pa­si­ten­ki­ni­mo, sku­biai pa­bė­go: ei­nu na­mo, šian­dien bus ką žiū­rė­ti per te­le­vi­zo­rių. Taip kvai­lai pa­si­ju­tau: jam epo­chos vyks­mas – tik re­gi­nys. Bet dar kvai­liau pa­si­ju­tau su­vo­ku­si, kad ir aš į na­mus sku­bu ne dėl ko nors ki­to – at­si­sė­siu ir žiū­rė­siu te­le­vi­zo­rių, ne­ga­na to – kon­spek­tuo­siu, kas ką pa­sa­kė. Ir vi­si, su­vo­kiau, sku­ba tik dėl to re­gi­nio. Su­pran­tu, oku­pa­ci­ja, so­vie­ti­za­ci­ja, kom­par­ti­ja ir kom­jau­ni­mas mums jau taip bu­vo at­si­bo­dę, kad į jų gre­tas, ga­li­ma sa­ky­ti, sto­jo bet kas, kad tik pla­čiau kar­je­ros laip­tai at­si­ver­tų, ir vi­sa tai taip ne­pa­ju­di­na­mai sto­vė­jo, kad ta Lais­vės uver­tiū­ra mums skam­bė­jo kaip tik­ra Die­vo mu­zi­ka. Tai ar mums lais­vės rei­kė­jo, ar tik re­gi­nio? Sa­ky­čiau, kad lais­vės, jei ne tas vaiz­das: vi­si sku­ba į na­mus prie te­le­vi­zo­rių klau­sy­tis, ką pa­sa­kys. Tur­būt ta­da ir įpra­tom žiū­rė­ti į kal­ban­čias gal­vas, pri­ta­ria­mai link­sė­ti ar­ba pik­tin­tis įsi­tai­sę pa­to­gia­me fo­te­ly­je ir net ne­pa­ste­bė­jom, ka­da tos gal­vos pra­dė­jo ne­be kal­bė­ti, o bur­bu­liuo­ti. Ma­no te­le­vi­zo­rius se­niai nu­ti­lo. Da­bar aš va­ka­rais sė­džiu fo­te­ly­je, žiū­riu pro lan­gą, be­veik nie­ko ne­ma­tau, nes pa­sau­lį už­sto­ja ma­no pil­kos dė­žu­tės kai­my­nė ki­ta pil­ka dė­žu­tė, ir vis klau­siu tur­būt sa­vęs, ko­kia vi­so to pras­mė. Taip klaus­da­vau ir ta­da, kai ba­sa vaikš­čio­da­vau po vai­kys­tės pie­vas. Taip tur­būt klau­si ir tu, bet, ne­ra­dęs at­sa­ky­mo, ei­ni į MAXIMĄ, EUROPĄ, BA­BILONĄ, ER­MITAŽĄ, GRAFELĮ, N18 ir pan. ieš­ko­ti žais­lų, ku­rie iš­va­duo­tų iš šio klau­si­mo pan­čių. Tik to­kia pa­siū­la, bru­ka­ma per vi­sus ga­lus, net ir per paš­to dė­žu­tes, ku­rio­mis šiaip jau re­tai kas be­si­do­mi. Bet ir ji by­ra į kar­to­ni­nę dė­žę, ku­rią mū­sų pil­ko­je dė­žu­tė­je prie paš­to dė­žu­čių su už­ra­šu „Po­pie­riams“ pa­sta­tė tur­būt na­mo pir­mi­nin­kas. Čia su­by­ra vi­sa net ne­per­skai­ty­ta pa­siū­la. Kaž­kas ker­ta me­dį, kaž­kas do­ro­ja jį, kol šis pa­virs­ta po­pie­riu­mi, pas­kui kaž­kas jį pri­pai­šo, pri­ra­šo tam, kad nu­ke­liau­tų į kon­tei­ne­rį „Po­pie­rius“… O tu ei­ni į pre­ky­bos cen­trą net ne­per­skai­tęs jų ir vis tiek per­ki.

Toks gy­ve­ni­mo mo­de­lis: ką už­dir­bai, tą su­var­to­jai, o jei ne­už­te­ko, pa­ė­mei sko­lon. Jei­gu dirb­si – to­liau var­to­si tai, ką gau­ni, ir tai, ką jau ga­vai. O jei ne­dirb­si – ban­kru­tuo­si. Fi­nan­si­nis ban­kro­tas nie­ko ne­pa­keis, nes vi­sais ki­tais bū­dais jau esi ban­kru­ta­vęs. Ta­vęs ne­be­ste­bi­na nei ry­to auš­ra, nei be­si­lei­džian­ti sau­lė, nei be­ga­ly­bę kas­nakt at­ve­rian­tis dan­gus, nes jei­gu iš­va­žiuo­ji į gam­tą, tai bū­ti­nai su kom­pa­ni­ja ir bū­ti­nai daug mei­lės, daug šaš­ly­kų ir daug alaus (ar­ba ko ki­to pa­na­šaus). Jei­gu iš­va­žia­vai su drau­gais pa­žve­jo­ti ar pa­me­džio­ti, ir­gi nie­ko ap­link ne­ma­tai, tik lau­ki: už­ki­bo? at­bė­ga? Va­žiuo­da­mas pro au­to­mo­bi­lio lan­gą kar­tais fik­suo­ji: jau ža­lia, jau rau­do­nuo­ja. Bet tai tik lai­ko slink­tis, ku­ri iš tie­sų nie­ko ne­reiš­kia, nes ir jam, ir jai, ir tau, ir man ka­da nors jis vis tiek nu­stos slink­ti, o vi­sus įsi­pa­rei­go­ji­mus, tu­rė­ji­mus ir są­skai­tas ban­ke iš­si­da­lys ki­ti, ir tik ne­ži­no­ji­mas, ka­da nu­stos, šiek tiek gelbs­ti. Ir iš­vy­ka į sve­čias ša­lis ne­pra­tur­ti­na ta­vęs. Sta­ti­niai, jų eks­ter­je­rai ir in­ter­je­rai, gat­vių la­bi­rin­tai pra­slen­ka pro akis, eg­zo­ti­ka po die­nos ki­tos virs­ta kas­die­ny­be, mu­zie­jų vi­sų juk vis tiek ne­ap­lan­ky­si. Tik sal­džiai ma­lo­niai at­ver­si krū­ti­nę, kai kas nors pa­klaus, kur atos­to­ga­vai, o daž­nai ir ne­klau­sia­mas – oho­ho, ten ir ten.

Jei­gu ma­ne ap­im­tų abe­jin­gu­mo ma­lo­nė, bū­čiau lai­min­giau­sias žmo­gus pa­sau­ly­je. Ne­rū­pė­tų kai­mo lenk­ty­nės su mies­tu, skur­do lenk­ty­nės su tur­tu, li­gos lenk­ty­nės su svei­ka­ta, bjau­ras­ties lenk­ty­nės su gro­žiu, blo­gio lenk­ty­nės su gė­riu. Aš ne­sto­čiau nė vie­non pu­sėn, skai­ty­čiau kny­gas, ei­čiau į ki­ną, į te­at­rą, irs­ty­čiau­si eže­re, šo­ki­nė­čiau per ban­gas jū­ro­je, ger­čiau ka­vą, gal šam­pa­ną ar ką nors stip­riau.

Tei­sy­bę pa­sa­kius, tai ir da­bar nė vie­no­je pu­sė­je ne­sto­viu, nes ne­pri­klau­sau jo­kiai or­ga­ni­za­ci­jai, nei tai, ku­ri gra­ži­na Lie­tu­vą, nei tai, ku­ri ge­ri­na, esu iš rū­šies tų, ku­rie zir­zia, bet nie­ko ne­da­ro. O zir­ziu dėl to, kad nie­kas ne­at­siun­čia abe­jin­gu­mo ma­lo­nės.

No­riu kaž­ko ki­to. Tur­būt, aiš­ku, re­gi­nio, ku­ris bent iliu­zi­ją su­kur­tų, kad ka­da nors kas nors bus ki­taip, kad po­li­ti­kai ne­be­bur­bu­liuos pa­tys ne­su­pras­da­mi ką, kad jie ne­be­sam­dys graž­by­lių sa­vo pro­gra­mi­nėms kal­boms ir šū­kiams ra­šy­ti, kad žmo­gus bus ly­gus tarp ly­gių su vi­sa Die­vo (gam­tos?) kū­ri­ni­ja.

Lai­mės hor­mo­nų tau trūks­ta, sa­ko ma­no drau­gė dak­ta­rė. Ne man vie­nai, pa­si­tei­si­nu. Bet ne­pa­leng­vė­ja. Ban­dau ap­gau­ti sa­ve. Žiū­riu į žie­mos vi­du­ry pra­žy­du­sią or­chi­dė­ją. Vio­le­ti­nis ste­buk­las. Pen­ki žied­la­piai. De­ja, su­dė­lio­ti kaip pen­kia­kam­pė žvaigž­dė. Ti­kiuo­si, su­pran­tat, kad ne­iš­ven­gia­mai džiaugs­mą su­ma­ži­na to­kia kom­po­zi­ci­ja.