JULIJA GULBINOVIČ. Eilės

Žemuogių metas

kai ją paguldo į ligoninę,

ją paguldo kaip vaiką

arba žvėrį, pagautą per patį įkarštį,

ji galvoja, šūdas, per žemuogių metą,

ir kas naktį eidama gulti

padeda savo elegantišką ranką

ramindama pilvo apačią

ir meldžiasi, kad tie oportunistai

kaimynai ir šiaip prašalaičiai

nebūtų susekę jos dviračio pėdsakų

Butas 76

kaipgi jis lieka be manęs,

stovi nurengtas ir tuščias,

aidėdamas turkiškus pokalbius,

tykiai klausydamasis rytietiškų melodijų,

o paskui staiga vienas

ir tegali žiūrėti į savo paties tamsą,

kol aš išvykusi dar ir džiūgauju,

palikus jo dulkes kristi

ant nieko

randu jį lyg kokį apleistą katiną,

paliktą vasarai,

vaikštau po kambarius

puse sielos ir kitokiu kūnu,

vakarais sėdim kartu, tylim

kol kitur lėtai išsilygina patalai,

plaukų, nukramtytų nagų likučiai

po truputį iššluojami

ir aprimsta fantomų žingsniai –

šilumą laikančiais laiptais,

rūsyje prie arbūzų,

kartais už vartų, prie pašto dėžutės, kur ateina laiškai

• 
  

pabundu ir guliu tyliai – balsai už langų

kažkur veda vaikus, saugią valandą

žvangina plaunamais indais,

degina malkas

prisimenu, kad jau šalta į lauką basom,

kad voratinklių sielos jau glaudžiasi

prie mūsų krūtinių

prisimenu, kiek mūsų gyvena šiuose namuose

ir kiek mūsų yra gyvenę

kas kuriam kambary – du saulėti, kiti į šiaurę

keliuosi, einu, išalkusi po mirties

1.

atprantu nuo dešimtmečiais kartojimų,

tarsi nebūtų mano pačios dalis

gyvenimas,

o tik galvą reikėtų pakelti

nuo puslapio

ar pabusti iš sapno uždusus –

medžiai stovi pirty,

garuoja, laša

2.

miegu trumpai ir visai be sapno

kaip tolimųjų reisų vairuotojas,

kuris galėtų būti ir brolis,

užversti kailiniais ar antklodėmis,

mes pradingstam miegodami,

o ten, kur pabundam,

mus pasitinka pažįstamas netikrumas

jis lipa iš sunkvežimio,

plaunasi veidą iš butelio,

šlama negirdimas vėjas,

karščio audra ištikusi Dalamaną

iš mano atminties