Iš baltųjų giesmynų

NE­RI­JUS CI­BULS­KAS

Dai­va Mo­ly­tė-Lu­kaus­kie­nė. Bal­to­jo ki­ro gies­my­nai. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la,
2012. 112 p.

Po­etai iš ap­lin­ki­nio triukš­mo ma­sy­vo, kal­bi­nio led­kal­nio iš­ker­ta, iš­skap­tuo­ja sa­vą­jį bal­są. Na bent jau im­pul­sy­viai sten­gia­si, nu­vy­da­mi tą nuo­la­ti­nį, ne­pa­lie­kan­tį „taip jau bu­vo kal­bė­ta, taip jau bu­vo ra­šy­ta“. Net jei­gu bu­vo, ar da­bar ne­pa­vyk­tų pa­sa­ky­ti, už­ra­šy­ti ki­taip? Skai­tant ket­vir­tą­jį po­etės Dai­vos Mo­ly­tės-Lu­kaus­kie­nės ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Bal­to­jo ki­ro gies­my­nai“ ir­gi įma­no­ma įžvelg­ti to­kią ty­lią ko­vą su žo­džiu – au­to­rė jį kruopš­čiai, ju­ve­ly­riš­kai „šli­fuo­ja tar­si žie­vė­tą pa­jū­rio gin­ta­rą / ap­au­gu­sį sva­jo­nė­mis ir pri­si­mi­ni­mais“ (p. 28).

Šie švie­sūs, dai­lio­mis iliust­ra­ci­jo­mis in­krus­tuo­ti gies­my­nai kiek­vie­nam at­si­vers skir­tin­gais pa­vir­šiais, skir­tin­go gy­lio įran­to­mis bėgs po skai­ty­to­jo žvilgs­nio ada­ta. Ta­čiau yra vie­nas ap­gau­lin­gai su­stin­gęs, o kar­tu gy­vas pa­vir­šius, ku­ris nuo­lat re­gi­mas šio­je po­ezi­jos kny­go­je. Tai vaiz­das, at­si­ve­rian­tis į jū­rą. Bet ji at­ro­do vi­sai ne bal­tiš­ka, nors ir kir­ba teks­tuo­se su ja su­si­ju­sios įvai­rios tik­ri­nės nuo­ro­dos, per­šan­čios to­kią tie­są. Gal­būt dėl to šiek tiek nu­stem­bu skai­ty­da­mas ei­lė­raš­tį „Lap­kri­čio pre­liu­di­jos“ (p. 11), ku­ris al­suo­te al­suo­ja ka­žin ko­kia skan­di­na­viš­ka at­mos­fe­ra, tiks­liau – šve­dų po­eto To­mo Tranströme­rio po­eti­ka („Se­nas na­mas ant jū­ros kran­to – mė­ly­no­mis sie­no­mis, / kal­ban­tis ir de­juo­jan­tis, dū­sau­jan­tis ir dai­nuo­jan­tis / tam­sio­mis nak­ti­mis“, p. 11). Šal­tų at­spal­vių im­pre­sio­niz­mas – toks įvar­di­ji­mas tur­būt tik­tų la­biau­siai.

Vi­sa­da rei­kia klaus­ti sa­vęs, skai­tan­čio ir be­si­gi­li­nan­čio į po­ezi­ją: kas iš tik­rų­jų lie­ka už­ver­tus ei­lė­raš­čių kny­gą? Ro­dos, kad už­ra­šy­ti ei­lė­raš­čiai ne­bė­ra pa­na­šūs į tuos, ku­rie jau ap­si­gy­ve­no gal­vo­je. Tar­tum prie įpras­tos, nuo vai­kys­tės iš­kal­tos abė­cė­lės jū­sų są­mo­nė­je pri­siš­lie­tų pa­pil­do­mos rai­dės, ku­rių dar ne­ži­nai, bet jau mė­gi­ni iš­mok­ti. Ir net ne­nu­stem­bi, kad jos yra ir vi­są­laik bu­vo. Tai ir skie­me­nuo­ji tų ne­eg­zis­tuo­jan­čių rai­džių da­ri­nius, pre­pa­ruo­ji vi­sus kar­tu ir at­ski­rai, po tru­pu­tį pa­jus­da­mas, kad „te­be­so­pa / pei­lio aš­me­ni­mis“ (p. 7). Po­etė daug ra­šo apie so­pu­lį, skau­dė­ji­mą, bet šios bū­se­nos yra ra­mios, sto­jiš­kai iš­tve­ria­mos. Aš­me­nys su­ža­lo­ja la­biau­siai, kai rė­žia ra­miai, lė­tai, iki gy­vuo­nies. Po­ezi­jo­je tai niu­an­sai, ne­šau­kian­čios teks­to pra­smės, ku­rias skai­ty­da­mas pa­si­ryž­ti iš­kęs­ti. Štai kad ir po dau­gy­bės me­tų ne­ti­kė­tai gau­tas at­vir­laiš­kis ga­li ne­gai­les­tin­gai pjau­ti per se­ną ran­dą. Juo­du ant bal­to gro­ja­ma bui­tis, čia krin­ta esa­mo gy­ve­ni­mo de­ta­lės, bet ga­liau­siai vis vien „keis­ta, kad ir vėl / Pa­ra­šei“ („At­vir­laiš­kis“, p. 42). Keis­ta, nes net ir tai, kas kar­to­ja­si, skau­di­na ly­giai taip pat, o gal­būt dar la­biau.

Bu­vo už­si­min­ta apie van­dens gai­va­lą. Jis įvai­riais pa­vi­da­lais ne­val­do­mai dūks­ta D. Mo­ly­tės-Lu­kaus­kie­nės gies­my­nuo­se. Mi­nė­to­ji sti­chi­ja ga­li nu­ram­dy­ti („Šis va­ka­ras ra­mus: nu­li­jo lie­tūs, / nu­griau­dė­jo per­kū­ni­ja“, p. 22), ta­čiau ga­li ir teik­ti už­marš­tį, mir­ties nuo­jau­tą („Šar­vo­jo van­de­nys kū­ną: / Ma­rių nas­ruo­se, / Tarp žu­vų ir dum­blių“, p. 62). Kur ne kur dvelk­te­li ne­prog­no­zuo­ja­mas vė­jas. Bet jis sa­vai­me bū­ti­nas pa­jū­riui: pri­klau­so šiai dan­gų ir van­de­nį su­ly­dan­čiai erd­vei, per­pu­čia po­etės ei­lė­raš­čius, siau­čia ne­tram­do­mai („vė­jas pik­tais del­nais tal­žo / mo­li­nį ma­no vei­dą“; „Su mo­li­niu vei­du“, p. 32).

Iš­kart aki­vaiz­du, kad D. Mo­ly­tės-Lu­kaus­kie­nės ei­lė­raš­čiai yra ta­py­biš­ki, vi­zu­a­lūs. Teks­tai pri­me­na tirš­tais po­tė­piais nu­tep­tas dro­bes, ku­rio­se įkli­juo­ja­mos įvai­riau­sios ko­lia­žo at­rai­žos. Ši­tai aiš­kiau­siai iš­ryš­kė­ja ei­lė­raš­ty­je „Juod­var­nė“ (p. 20), ku­ria­me po­etė smul­kme­niš­kai ty­ri­nė­ja sa­vo po­eti­nės vaiz­duo­tės fak­tū­ras ir, jas iš­trau­ku­si iš sa­vo są­mo­nės sau­gyk­lų, už­ra­šo. Ši au­to­rė su­ge­ba su­kur­ti teks­tą, kur, ro­dos, su­ak­ty­vi­na vi­sus po­jū­čius, to­dėl ei­lė­raš­tis at­ro­do itin ma­te­ria­lus, tak­ti­liš­kas („da­bar / pur­vi­nos pė­dos ant me­di­nių grin­dų. / Ji šluos­to jas mo­der­nia šluo­ta, / nu­ska­lau­ja rau­do­na­me ki­bi­re, / nu­mir­ko ir vėl brau­kia / per il­gą drū­žę ant la­kuo­tų / ir girgž­dan­čių grin­dų. / Ir taip kas­va­kar / ant grin­dų šla­pio­mis juos­to­mis / rai­to­si jos nu­spal­vin­tos min­tys“; „Ky­lan­čio mė­nu­lio šyp­se­na“, p. 56). Su­si­da­ro įspū­dis, lyg iš tik­rų­jų žvelg­tum į iš­raiš­kin­gą pa­veiks­lų eks­po­zi­ci­ją.

Rin­ki­nio sky­rius „Pro lan­go šu­kę“ kuž­da in­ty­mes­nė­mis to­na­ci­jo­mis. Ka­dai­se Si­gi­tas Pa­ruls­kis iš­lei­do rin­ki­nį „Iš il­ge­sio vi­sa tai“, o šian­dien D. Mo­ly­tė-Lu­kaus­kie­nė vie­na­me ei­lė­raš­ty­je be pa­va­di­ni­mo iš­var­di­ja dar dau­giau skau­dan­čių, ge­lian­čių bū­se­nų: „iš ne­vil­ties ir džiaugs­mo, iš ap­mau­do, / iš pyk­čio, pa­vy­do, pa­gie­žos ir pa­guo­dos“ (p. 51). Vi­sų šių jau­se­nų kon­cen­tra­tas glū­di sa­vo­tiš­ka­me trip­ti­ke, ku­rį su­da­ro ei­lė­raš­čiai „Pa­li­ki­mas“ (p. 52), „So­das“ (p. 53) ir „Dar­že­lis“ (p. 54). Mi­nė­tus teks­tus jun­gia pa­si­kar­to­jan­tis „ne­li­ko nie­ko“. Po­etė tei­gia: vi­si pra­ra­di­mai lie­ka at­min­ty­je, po ku­rią žmo­gus pa­smerk­tas kla­jo­ti ir kas­kart iš nau­jo dras­ky­ti sa­vo dva­si­nes žaiz­das.

Ta­čiau me­lan­cho­liš­kas nuo­tai­kas, tam­ses­nes spal­vas pra­skie­džia ret­sy­kiais pra­si­ver­žian­ti grakš­ti sa­vi­i­ro­ni­ja, aky­las žvilgs­nis, at­gręž­tas į sa­ve, nors ir žvel­gia­ma kie­tai su­čiau­pus lū­pas. Veid­ro­dis tam­pa pui­kia sa­via­na­li­zės prie­mo­ne („At­ei­nu ir žiū­riu į at­spin­dį stik­le: [...] Esu me­ni­nin­kė ir ga­liu su­kur­ti / to­bu­lą por­tre­tą. // Me­ni­nin­kė. / Me-me-me­ee…“; „Kas­die­niš­kos apei­gos prie veid­ro­džio“, p. 95). Iš gy­ve­ni­mo su­si­rin­kus be­ga­lę smū­gių, sau smū­giuo­ti tam­pa vie­nas juo­kas. Ta­čiau ar šis sa­vęs pa­šie­pi­mas dar la­biau ne­ap­nuo­gi­na iš vi­daus ne­iš­ve­ja­mų so­pu­lių? Tik tuo at­ve­ju, jei­gu ne­be­tu­ri ko pra­ras­ti, ir tik tuo­met, kai lie­ka vien su­si­tai­ky­mas. O jis yra bal­tas ir tik­ras.