Apie Jeruzalę, nepatogią ir geidžiamą…
Laiku ir nelaiku
Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito. Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs VIEŠPATS šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia. Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio. Pakelki akis, pažvelki aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave: tavieji sūnūs ateis iš toli, tavosios dukros bus atneštos ant rankų. Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavoji širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai. Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi iš Šebos, auksu ir smilkalais nešini, – jie paskelbs VIEŠPATIES šlovingus darbus.
Iz 60, 1–6
Jeruzalė… Ir tuo viskas pasakyta. Nors trupinėlį ar lašelį paragavus iš knygų, kurios vadinamos šventaisiais raštais, kažkodėl kyla didžiulis ilgesys ir geismas miesto, vadinamo Jeruzale. Net jei tas miestas, kuris šiandien šiuo vardu vadinamas, ir negalėtų būti pavadintas taikos ir gerovės sostine, ir ne kiekvienam piligrimui atsiskleidžia kaip ta išsvajota, geista, trokšte trokšta vieta, kur buvo tikėtasi priartėti prie dieviškos šviesos, ragauti jos syvus ir užsimiršti sunkiai žodžiais išreiškiamame džiaugsme. Tačiau šis geismas lieka, kad ir nepasotintas. O jei kam pavyko ten tą šviesą išvysti, nepaisant viso kasdienio buitiško šurmulio, braunantis pro įkyrius prekybininkus senomis siauromis gatviūkštėmis, dantis sukandus ir piktais žvilgsniais daigojant iš visų pakampių bepriekabiaujančius turisčių medžiotojus, ta šviesa ir toliau kviečia pas save. Gali būti, kad vieta čia niekuo dėta. Tik to sakralaus tyrumo ir pilnatvės Dieve geismo projekcija verčia šią vietą, šį miestą Dievo ištroškusiųjų ir geidžiančiųjų sostine. Ir kaip į tokią į ją traukia karavanai, „tautų turtai“, jos „sūnūs“ ir „dukros“, karaliai ir „visi“ iš mitinės „Šebos, auksu ir smilkalais nešini“… Ir kad ir kaip norėtų krikščionys pasisavinti šiuos dieviškus pažadus iš pranašo Izaijo knygos, esą šios eilutės „atspindi visuotinį Dievo užmojį, įgyvendintą krikščionybėje“, ir todėl jis šiandien skaitomas bažnyčiose, švenčiant liaudiškai vadinamą Trijų karalių šventę, šiose eilutėse pranašas peržengia vienos „tautos“ ribas, kad ir kokia ta „tauta“ plati būtų ir kad ir kaip ji save vadintų. Ir krikščionių bažnyčios kaip „Naujasis Izraelis“, „Dievo tauta“, ir judėjai kaip „Izraelis“, arba kita „Dievo tauta“, ar musulmonai, kaip dar kita „Dievo tauta“, – kiekviena atskirai nėra visi. Bet visos yra šios šviesos patrauktos. Ir tikrai manau, kad ta šviesa ateina iš visų šių „Dievo tautų“ Motinos – Toros. Net jei krikščionims ji įsikūnijo kaip Dievo Žodis, o musulmonai atsisako pripažinti tokios, kokią ją šiandien skaito judėjai ir krikščionys, tikrumą. Ir vienu, ir kitu atveju Toros kaip dieviškos išminties ir šviesos į(si)kūnijimas, apreiškimas išlieka kaip nepaneigiamo tikrumo ir išgelbėjimo vilties pradžia ir pabaiga. Ir Evangelijos pagal Joną žodžiai „buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsirado…“ (Jn 1, 9–10a), ir Korano Surat al-Baqara ketvirtas ajatas „…tiems, kurie įtiki į Mano Atsiųstąją tau ir tą, kuri buvo Atsiųsta anksčiau tavęs…“ kaip į pirminės, pirmykštės tos dieviškos išminties šaltinį gręžiasi į amžinąją pirmapradę Torą, kuri krikščionims įsikūnijo Dievo Sūnuje, musulmonams – šventajame Korane. Žinoma, galima nepamėgti tos formos, kuria ji pirma pasirodė, kaip ir tų, kas įsikibę godžiai saugo šią formą, bandyti pakeisti ją malonesnėmis širdžiai ir akiai, laikyti ją iškraipyta ir subjaurota pirmykšte, egzistavusia Dievo omenyje dar prieš pasaulio sukūrimą, arba bent jau „ne taip“ suprasta ir išsiaiškinta. Tačiau ji – kaip ir šiuolaikinė piligrimui, o ypač piligrimei nepatogi, varginanti, priekabiaujanti Jeruzalė, – turi tą kažkokį patrauklumą ir grožį kaip tik tokia, nepatogi ir dažnai erzinanti, paradoksali. Galbūt kaip tik tokia, kaip tas pats pranašas buvo rašęs keletu skyrių anksčiau apie Viešpaties Tarną: „Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku. Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes jį laikėme raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu…“
Toks yra tas traukiantis nepatrauklusis Miestas, ir Toros skleidžiama šviesa iš jo – pritraukianti, nors ir atstumianti, Įsikūnijusi hebrajiškuose raštuose, Apsireiškusi per Ješuą ir jame, Atsiųsta iki Muchamedo ir per jį, kiršinanti, bet ir diegianti amžinos visuotinės taikos ir ramybės, gerovės, klestėjimo, išgijimo, skolų apmokėjimo ir pilnatvės (hebrajiškai tai nusakoma vieninteliu žodžiu – Šalom) troškulį ir pažadą, siejamą su utopine išsvajota Jeruzale. Ir ši svajonė veda į žemiškąją, nepatogiąją vilkstines piligrimų, visų šių Toros šviesos patrauktųjų, kad ir kokiu pavidalu tą šviesą matytų Įsikūnijusią ir Apsireiškusią.
-akp-
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Čia apie ką???
Seilėjimasis.