Apie Jeruzalę, nepatogią ir geidžiamą…

Laiku ir nelaiku

Kel­kis, nu­švis­ki! Ta­vo­ji švie­sa at­ėjo,
VIEŠPATIES šlo­vė virš ta­vęs su­švi­to.
Nors že­mę štai su­te­mos gau­bia
ir tau­tas tam­sy­bės den­gia,
bet virš ta­vęs VIEŠPATS švie­čia,
virš ta­vęs jo šlo­vė ap­si­reiš­kia.
Tau­tos at­eis prie ta­vo­sios švie­sos
ir ka­ra­liai – prie ta­vo­jo te­kan­čio spin­de­sio.
Pa­kel­ki akis, pa­žvel­ki ap­lin­kui!
Vi­si ren­ka­si ei­ti pas ta­ve:
ta­vie­ji sū­nūs at­eis iš to­li,
ta­vo­sios duk­ros bus at­neš­tos ant ran­kų.
Tai ma­ty­da­ma, spin­dė­si iš džiaugs­mo,
ta­vo­ji šir­dis vir­pės ir džiū­gaus,
nes tau bus iš­pil­ti jū­ros lo­biai,
pas ta­ve su­plūs tau­tų tur­tai.
Ap­guls ta­ve kup­ra­nu­ga­rių vilks­ti­nės,
Mid­ja­no ir Efos vien­kup­riai.
At­vyks vi­si iš Še­bos, auk­su ir smil­ka­lais ne­ši­ni, –
jie pa­skelbs VIEŠPATIES šlo­vin­gus dar­bus.

Iz 60, 1–6

Je­ru­za­lė… Ir tuo vis­kas pa­sa­ky­ta. Nors tru­pi­nė­lį ar la­še­lį pa­ra­ga­vus iš kny­gų, ku­rios va­di­na­mos šven­tai­siais raš­tais, kaž­ko­dėl ky­la di­džiu­lis il­ge­sys ir geis­mas mies­to, va­di­na­mo Je­ru­za­le. Net jei tas mies­tas, ku­ris šian­dien šiuo var­du va­di­na­mas, ir ne­ga­lė­tų bū­ti pa­va­din­tas tai­kos ir ge­ro­vės sos­ti­ne, ir ne kiek­vie­nam pi­lig­ri­mui at­si­sklei­džia kaip ta iš­sva­jo­ta, geis­ta, trokš­te trokš­ta vie­ta, kur bu­vo ti­kė­ta­si pri­ar­tė­ti prie die­viš­kos švie­sos, ra­gau­ti jos sy­vus ir už­si­mirš­ti sun­kiai žo­džiais iš­reiš­kia­ma­me džiaugs­me. Ta­čiau šis geis­mas lie­ka, kad ir ne­pa­so­tin­tas. O jei kam pa­vy­ko ten tą švie­są iš­vys­ti, ne­pai­sant vi­so kas­die­nio bui­tiš­ko šur­mu­lio, brau­nan­tis pro įky­rius pre­ky­bi­nin­kus se­no­mis siau­ro­mis gat­viūkš­tė­mis, dan­tis su­kan­dus ir pik­tais žvilgs­niais dai­go­jant iš vi­sų pa­kam­pių be­prie­ka­biau­jan­čius tu­ris­čių me­džio­to­jus, ta švie­sa ir to­liau kvie­čia pas sa­ve. Ga­li bū­ti, kad vie­ta čia nie­kuo dė­ta. Tik to sak­ra­laus ty­ru­mo ir pil­nat­vės Die­ve geis­mo pro­jek­ci­ja ver­čia šią vie­tą, šį mies­tą Die­vo iš­troš­ku­sių­jų ir gei­džian­čių­jų sos­ti­ne. Ir kaip į to­kią į ją trau­kia ka­ra­va­nai, „tau­tų tur­tai“, jos „sū­nūs“ ir „duk­ros“, ka­ra­liai ir „vi­si“ iš mi­ti­nės „Še­bos, auk­su ir smil­ka­lais ne­ši­ni“… Ir kad ir kaip no­rė­tų krikš­čio­nys pa­si­sa­vin­ti šiuos die­viš­kus pa­ža­dus iš pra­na­šo Izai­jo kny­gos, esą šios ei­lu­tės „at­spin­di vi­suo­ti­nį Die­vo už­mo­jį, įgy­ven­din­tą krikš­čio­ny­bė­je“, ir to­dėl jis šian­dien skai­to­mas baž­ny­čio­se, šven­čiant liau­diš­kai va­di­na­mą Tri­jų ka­ra­lių šven­tę, šio­se ei­lu­tė­se pra­na­šas per­žen­gia vie­nos „tau­tos“ ri­bas, kad ir ko­kia ta „tau­ta“ pla­ti bū­tų ir kad ir kaip ji sa­ve va­din­tų. Ir krikš­čio­nių baž­ny­čios kaip „Nau­ja­sis Iz­ra­e­lis“, „Die­vo tau­ta“, ir ju­dė­jai kaip „Iz­ra­e­lis“, ar­ba ki­ta „Die­vo tau­ta“, ar mu­sul­mo­nai, kaip dar ki­ta „Die­vo tau­ta“, – kiek­vie­na at­ski­rai nė­ra vi­si. Bet vi­sos yra šios švie­sos pa­trauk­tos. Ir tik­rai ma­nau, kad ta švie­sa at­ei­na iš vi­sų šių „Die­vo tau­tų“ Mo­ti­nos – To­ros. Net jei krikš­čio­nims ji įsi­kū­ni­jo kaip Die­vo Žo­dis, o mu­sul­mo­nai at­si­sa­ko pri­pa­žin­ti to­kios, ko­kią ją šian­dien skai­to ju­dė­jai ir krikš­čio­nys, tik­ru­mą. Ir vie­nu, ir ki­tu at­ve­ju To­ros kaip die­viš­kos iš­min­ties ir švie­sos į(si)kū­ni­ji­mas, ap­reiš­ki­mas iš­lie­ka kaip ne­pa­nei­gia­mo tik­ru­mo ir iš­gel­bė­ji­mo vil­ties pra­džia ir pa­bai­ga. Ir Evan­ge­li­jos pa­gal Jo­ną žo­džiai „bu­vo tik­ro­ji švie­sa, ku­ri ap­švie­čia kiek­vie­ną žmo­gų, ir ji at­ėjo į šį pa­sau­lį. Jis bu­vo pa­sau­ly­je, ir pa­sau­lis per jį at­si­ra­do…“ (Jn 1, 9–10a), ir Ko­ra­no Su­rat al-Ba­qa­ra ket­vir­tas aja­tas „…tiems, ku­rie įti­ki į Ma­no At­siųs­tą­ją tau ir tą, ku­ri bu­vo At­siųs­ta anks­čiau ta­vęs…“ kaip į pir­mi­nės, pir­mykš­tės tos die­viš­kos iš­min­ties šal­ti­nį grę­žia­si į am­ži­ną­ją pir­map­ra­dę To­rą, ku­ri krikš­čio­nims įsi­kū­ni­jo Die­vo Sū­nu­je, mu­sul­mo­nams – šven­ta­ja­me Ko­ra­ne. Ži­no­ma, ga­li­ma ne­pa­mėg­ti tos for­mos, ku­ria ji pir­ma pa­si­ro­dė, kaip ir tų, kas įsi­ki­bę go­džiai sau­go šią for­mą, ban­dy­ti pa­keis­ti ją ma­lo­nes­nė­mis šir­džiai ir akiai, lai­ky­ti ją iš­krai­py­ta ir sub­jau­ro­ta pir­mykš­te, eg­zis­ta­vu­sia Die­vo ome­ny­je dar prieš pa­sau­lio su­kū­ri­mą, ar­ba bent jau „ne taip“ su­pras­ta ir iš­si­aiš­kin­ta. Ta­čiau ji – kaip ir šiuo­lai­ki­nė pi­lig­ri­mui, o ypač pi­lig­ri­mei ne­pa­to­gi, var­gi­nan­ti, prie­ka­biau­jan­ti Je­ru­za­lė, – tu­ri tą kaž­ko­kį pa­trauk­lu­mą ir gro­žį kaip tik to­kia, ne­pa­to­gi ir daž­nai er­zi­nan­ti, pa­ra­dok­sa­li. Gal­būt kaip tik to­kia, kaip tas pats pra­na­šas bu­vo ra­šęs ke­le­tu sky­rių anks­čiau apie Vieš­pa­ties Tar­ną: „Jis bu­vo nei pa­trauk­lus, nei gra­žus: ma­tė­me, bet ne­pa­mė­go­me. Jis bu­vo pa­nie­kin­tas, žmo­gaus var­do ne­ver­tas, skaus­mų vy­ras, ap­si­pra­tęs su ne­ga­lia, toks, ku­ris prieš žmo­nes už­si­den­gia vei­dą. Jis bu­vo pa­nie­kin­tas, ir mes jį lai­kė­me nie­ku. Ta­čiau jis pri­si­ė­mė mū­sų ne­ga­lias, sau už­si­kro­vė mū­sų skaus­mus. O mes jį lai­kė­me raup­suo­tu, Die­vo nu­baus­tu ir nu­var­gin­tu…“

Toks yra tas trau­kian­tis ne­pa­trauk­lu­sis Mies­tas, ir To­ros sklei­džia­ma švie­sa iš jo – pri­trau­kian­ti, nors ir at­stu­mian­ti, Įsi­kū­ni­ju­si heb­ra­jiš­kuo­se raš­tuo­se, Ap­si­reiš­ku­si per Je­šuą ir ja­me, At­siųs­ta iki Muc­ha­me­do ir per jį, kir­ši­nan­ti, bet ir die­gian­ti am­ži­nos vi­suo­ti­nės tai­kos ir ra­my­bės, ge­ro­vės, kles­tė­ji­mo, iš­gi­ji­mo, sko­lų ap­mo­kė­ji­mo ir pil­nat­vės (heb­ra­jiš­kai tai nu­sa­ko­ma vie­nin­te­liu žo­džiu – Ša­lom) troš­ku­lį ir pa­ža­dą, sie­ja­mą su uto­pi­ne iš­sva­jo­ta Je­ru­za­le. Ir ši sva­jo­nė ve­da į že­miš­ką­ją, ne­pa­to­gi­ą­ją vilks­ti­nes pi­lig­ri­mų, vi­sų šių To­ros švie­sos pa­trauk­tų­jų, kad ir ko­kiu pa­vi­da­lu tą švie­są ma­ty­tų Įsi­kū­ni­ju­sią ir Ap­si­reiš­ku­sią.

-akp-

Komentarai / 1

  1. varna.

    Čia apie ką???
    Seilėjimasis.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.