ALMA RIEBŽDAITĖ. Eilės
Demobilizacija
diena, kai daiktų neištinka erekcija
jau seniai nebuvo tiek tuštumos, kai daiktai nustoja geist tavęs ir nebeliečia, guli ant stalo nuleidę galvas ir trimituoja apie savo nereikalingumą, dosniai žarsto priekaištus rankoms popieriai, paskendę savo apatijoje.
kartais sunku būna sugrįžt į čia valandas, į minutes dabar, kai visa esi nusėdus nemiegotos nakties guoly, išsibarsčiusi tiktai artėjime, kad ir kaip stengtumeis, kad ir kiek sąmonę beįtemptum –
tavo išgirtasis sąmoningumas sušnypštė lyg įkaitinta geležis, tavo mylimoji materija ir geidžiamasis dvasingumas išnyko
neiš sakomybės vakuume.
kūną aplipę nuobodulio ir ilgesio angys nuodija mano dieną, užstoja saulę į šventą išsvajotosios kasdienybės meką.
mane tik švelnumas nugali
visą dieną tylos taurę prie lūpų keliu, susivijusi į kokoną, niekaip negalėdama išsiblaivyti nuo vakar,
pargriauta neiš sakomybės,
būtis mane gėdino gyvenimo filme rodydama gražius žmones, šokinėjau iš vieno kadro į kitą – visai kaip vaikystėje, kai ekrane išvydusi besibučiuojančius užsidengdavau veidą, tuo metu kambaryje būdavo tėvas, arba apsimesdavau, kad man neįdomu, nusigręždavau kažką plepėdama arba pakildavau į virtuvę vandens, žaisdama šachmatais išmokau profesionaliai pralaimėti,
bet kartais mes surizikuodavome savo gyvybėmis šalia miegančio jo vardan Dekamerono,
Dievas tada manęs dar nedomino.
nežinojau, kad jis yra,
kol kažkas švelniai palietė mano petį
ir aš pravirkau.
pieta
nepajutau, kaip tarp mūsų užsimezgė ryšys,
kada mes suradome vienas kitą,
tu žengei pirmą žingsnį ar aš,
dabar tenoriu vieno, pajusti,
kaip miršta diena vėsų rudens vakarą ant mano rankų.
vėsų rudens vakarą norėčiau numirti mekoje, išnykti tarp nešvarių šventųjų indų krūvos, sukišusi rankas į šiltą putotą Gango vandenį, kuris myli veninį kraują, myli veninį kraują, myli veninį kraują,
bet tik atremiu galvą į spintelės duris virš kriauklės.
baltieji pradeda
kvatojimas ištrūko iš mano vidaus, niekaip negalėjau jo suvaldyti, tada sunki karaliaus figūra pakilo į orą ir rėžėsi į trečiąją akį,
kaip regėjimai pasipylė kraujas,
aš ramiai išsitraukiau kirvį iš savo kaktos, pastačiau kruviną karaliaus figūrą ant lentos,
kitą partiją nuolankiai pralaimėjau, figūra vaikščiojo tarp juodų ir baltų langelių, vilkdama paskui save raudoną karališką šleifą, viskas turėjo atrodyti nepriekaištingai: ėjimai, kartėlis.
naktį maža kruvina mergaitė ir jos tėtis vėl susėdo prie žaidimų lentos,
tu gali laimėti, o aš pralošti,
tebūnie taip, kaip yra.
buvau, ne, esu rami.
– – staiga vaizdinys susikoncentravo mažoje lėkštutės formos plokštumoje, ant kurios palinkę prie šachmatų partijos sėdėjo mergaitė ir jos tėtis, lėkštutė skriejo aplink mane, sukau šitą suvenyrinį vaizdinį lyg vilkelį ant piršto, kartais jis nutoldavo į kosmoso platybes – –
paskui atsiradai tu, jau žinojai, su kuo turi reikalą, ir jau ne aš, o tu žaidei su kitu vyru iš mažos mergaitės gyvybės, buvai mylintis, švelnus, lengvai nugalėjai mane ir aš patyriau nenuilstantį pralaimėjimo džiaugsmą,
gėrėjausi tavimi.
Demobilizacija! Prasidėjo demobilizacija!
