Žibalinės lempos vaikai

JONAS STALIULIONIS

Žiū­riu į 1950 me­tų Vait­kū­nų pra­džios mo­kyk­los klum­pė­tų pir­mo­kė­lių iš­blu­ku­sią nuo­trau­ką ir pri­si­me­nu ma­žą, straz­da­no­tą, avi­nėm žir­klėm ap­kirp­tą ber­niu­ką, pir­ma­me suo­le pa­lin­ku­sį prie są­siu­vi­nio. Vai­kas plu­ša, sten­gia­si, pa­ma­žu, la­bai ati­džiai pieš­tu­ku ra­šo rai­dę „A“. Nuo to­kių pa­stan­gų net kak­ta ap­ra­so­ja. Su­rai­tęs pir­mą sa­vo gy­ve­ni­me rai­dę, ber­niu­kas at­si­tie­sia, pa­žvel­gia į len­tą ir nu­raus­ta. Mat jo rai­dė to­kia šlei­va, krei­va, ne­gra­ži, net ne­pa­na­ši į mo­ky­to­jo pa­ra­šy­tą. Vai­kas at­si­dūs­ta, il­gai žiū­ri į len­tą, min­ty­se ke­lis kar­tus pa­ra­šo tą rai­dę ir vėl už­gu­la są­siu­vi­nį, bet ir vėl ne­pa­si­se­ka. Ban­do dar kar­tą ir dar…

Tas ma­žas, straz­da­no­tas ber­niu­kas – tai ma­no ar­ti­miau­sias kai­my­nas Al­gir­das, jo na­mai ne­to­li mū­sų so­dy­bos, tik už Pa­par­ty­no re­vo, ant kal­no. Per­nai per krikš­ty­no­se ki­lu­sias muš­ty­nes žu­vo Al­gir­do tė­vas. Mo­te­ris, li­ku­si su pen­kiais vai­kais, ne­su­spė­ja suk­tis. Va­kar va­ka­re pa­ste­bė­jo, kad jau­niau­sio­jo plau­kai rai­to­si ant au­sų, iš­si­trau­kė po bal­kiu pa­kiš­tas avi­nes žir­kles ir ap­kir­po. Šian­dien mo­kyk­lo­je di­de­li, iš­dy­kę vai­kai ro­do pirš­tais į Al­gir­dą ir žven­gia. Per per­trau­ką bū­re­lis ne­klau­ža­dų ap­spin­ta ber­niu­ką, glos­to jo „slenks­čiais“ ap­kirp­tą gal­vą ir ty­čio­ja­si:

– Ge­ras ku­cu­kas, ge­ras… tik ne­sio­žiuok.

Vai­kas, pra­var­džiuo­ja­mas ba­ro­niu­ku, len­da į nuo­ša­liau­sią kam­pą už kros­nies, su­lo­py­ta švar­ke­lio ran­ko­ve šluos­to­si aša­ras ir iš­si­mur­zi­na vei­dą, bet pa­tys įžū­liau­si vis dar ne­at­lyž­ta:

– Na kogi ku­cu­kas vis be-e ir be-e…

Per­trau­kos šur­mu­lys mo­ki­nius iš­ge­na kie­man. Iš­dy­kė­liai čium­pa me­di­nius šau­tu­vus, tam­pa „skre­bais“ ir vai­ko­si pa­krū­mė­mis „par­ti­za­nus“. Tik tas avi­nėm žir­klėm ap­kirp­tas ber­niu­kas sto­vi nuo­ša­liai po di­de­liu kle­vu, žiū­ri į svie­di­nį gau­dan­čius vai­kus, bet iš­bėg­ti į aikš­te­lę ne­drįs­ta.

Va­sa­rą su Al­gir­du Alė­cos re­ve ga­niau kar­ves. Pie­me­nau­da­mi su­ma­nėm pri­si­jau­kin­ti ka­ma­nes. Mat bu­vom gir­dė­ję apie vai­kų „bi­ti­nin­ka­vi­mą“ kai­my­ni­niuo­se Rin­gai­lių ir Vait­kū­nų kai­muo­se. Pir­miau­sia skied­ry­ne pri­si­rin­kom len­tų at­rai­žų, su­si­ka­lėm po ke­lis avi­liu­kus ir pra­dė­jom. Mū­sų vai­kys­tė­je lau­ki­nių bi­čių liz­dų ga­nyk­lų pa­kran­tė­se ir pie­vo­se tie­siog knibž­dė­te knibž­dė­jo. Į pa­da­ry­tą na­me­lį at­sar­giai su­krau­da­vom ko­rius, sa­ma­nas, per­kel­da­vo­me mo­ti­nė­lę ir pa­sta­ty­da­vo­me liz­do vie­to­je. O va­ka­re, kai par­skri­du­sios bi­tės dar­bi­nin­kės įsi­raus­da­vo į sa­ma­nas, už­deng­da­vo­me. Da­lin­da­vo­mės drau­giš­kai, vie­ną avi­liu­ką na­mo neš­da­vo­si Al­gir­das, ki­tą – aš. Bai­gian­tis va­sa­rai, sa­vo „bi­ty­nuo­se“ tu­rė­jom po še­šias ka­ma­nių šei­mas.

Bi­tės bu­vo di­džiau­sia ma­no skur­džios vai­kys­tės at­gai­va. Po gy­vu­lių ga­ny­mo, šie­no var­ty­mo, žo­lia­vi­mo at­si­gul­da­vau pa­kluo­nės pie­vu­tė­je prie sa­vo avi­liu­kų ir ste­bė­da­vau, kaip ra­tuo­tos ka­ma­nės grįž­ta iš dar­bo ir, ko­riuo­se pa­li­ku­sios sa­vo triū­są, vėl skren­da rink­ti nek­ta­ro. Kar­tais pa­sma­gu­riau­da­vau ir me­du­mi, nu­kė­lęs sto­ge­lį, pra­skleis­da­vau sa­ma­nas, iš­im­da­vau ko­rį ir per šiau­de­lį iš­čiulp­da­vau ke­lias aku­tes. Lau­ki­nių bi­čių me­dus bu­vo pats di­džiau­sias ska­nės­tas, gar­des­nis net už bur­no­je tirps­tan­tį mė­ti­nį at­lai­dų sal­dai­nį.

Ma­no vai­kys­tės lai­kais Ne­mai­to­ny­se bu­vo pen­ke­tas tik­rų bi­ti­nin­kų, lai­kiu­sių po ke­le­tą avi­lių. Bi­ty­nų nie­kas ne­plė­tė. Mat vals­tie­čiai duo­ną val­gė iš gy­vu­li­nin­kys­tės ir žem­dir­bys­tės, o bi­tės – tik po­mė­gis, tik pra­smin­gas lais­va­lai­kio pra­lei­di­mas, nes te­le­vi­zo­rių ne­bu­vo, o be­raš­čiai žmo­nės kny­gų ne­skai­tė.

Kiek­vie­na rū­pes­tin­ga šei­mi­nin­kė ka­ma­ro­je tu­rė­da­vo mo­li­nę puo­dy­nę me­daus li­go­nio ar­ba­tai pa­gar­din­ti, vai­kams pa­ma­lo­nin­ti, vieš­niai ne­bu­vė­lei pa­vai­šin­ti, o dau­giau ir ne­pri­reik­da­vo.

Kai­mo pa­kraš­ty­je, ne­to­li Rin­gai­lių alks­ny­no, se­no žmo­gaus Ste­po­no Bla­do so­dy­bo­je pūp­so­jo ke­tu­ri iš sto­ro me­džio ka­mie­no iš­skob­ti avi­liai. Ei­da­mas uo­gau­ti, daž­nai su­sto­da­vau prie tvo­ros ir il­gai spok­so­da­vau į tuos kel­mus. Jie, lyg pa­veiks­lė­liuo­se ma­ty­ti se­nų­jų pi­lių griu­vė­siai, al­sa­vo ži­la se­no­ve. Vy­res­ni žmo­nės ir šne­kė­jo, kad ši­tie kel­mi­niai avi­liai dar Bla­do se­ne­lio, gy­ve­nu­sio bau­džia­vos lai­kais, pa­li­ki­mas. Toks žmo­gaus įsi­am­ži­ni­mas – la­bai gra­žus ir pra­smin­gas. At­si­me­nu, tė­vas ir­gi daž­nai mums pri­min­da­vo, kad va ši­tas uo­si­nis sta­las dar se­ne­lio Mar­ty­no. Ir ne vien sta­las, bet ir skie­tas, ir šau­dyk­lė, ir kri­je­lis, at­si­neš­ti iš gat­vi­nio kai­mo dū­mi­nės gry­čios, yra se­ne­lių ir pro­se­ne­lių pa­li­ki­mas. Tė­vai tuos se­nus įran­kius lies­da­vo su pa­gar­ba vis mi­nė­da­mi ana­pu­sy­bėn iš­ėju­sių pro­se­ne­lių var­dus. Ir ma­ma, pri­si­mi­nu­si sa­vo mer­gau­ti­nius lai­kus Mar­gi­nių kai­me, ne­to­li Jiez­no, po de­šim­ties ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo me­tų par­si­ve­žė se­ną ra­te­lį ir il­gais žie­mos va­ka­rais, verp­da­ma siū­lus, mi­nė­da­vo anks­ti mi­ru­sią mo­ti­ną ir brauk­da­vo aša­ras. Pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je dar kiek­vie­no­je kai­mo so­dy­bo­je bu­vo ra­kan­dų iš se­ne­lių ir pro­se­ne­lių lai­kų. Pro­tė­vių dva­sia al­suo­jan­tys se­ni lank­čiai, mes­tu­vai, min­tu­vai, še­pe­čiai, ny­tys bu­vo mie­li ir šil­ti. Bet juos iš­gu­jom iš sa­vo bui­ties ir už­mir­šom. Da­bar jau tik vaiz­duo­tė­je ma­to­me sto­vuo­se pa­ko­jas mi­nan­čią mo­ti­ną ar se­se­rį.

Nu­si­žiū­rė­jęs į sa­vo krikš­to tė­vą Bar­na­sių, tu­pi­nė­jan­tį apie avi­lius, steng­da­vau­si bū­ti kan­trus, ne­er­zin­ti darbš­čių bi­te­lių. Šis už­si­ė­mi­mas bu­vo ma­lo­nus, nes pats to įsi­gei­džiau. O kar­ves ga­ny­ti liep­da­vo tė­vas, kiau­lėms žo­lės pri­rau­ti siųs­da­vo ma­ma, vais­ta­žo­lių rink­ti ves­da­vo­si se­ne­lė, tik pas­kui bi­tes laks­ty­ti nie­kas ne­ver­tė, to­dėl ir no­ro ne­sti­go. Tie­sa, tė­vai į šį ma­no po­mė­gį žiū­rė­jo kaip į vai­kiš­ką už­gai­dą.

Ga­ny­da­mi ne vien „bi­ti­nin­ka­vo­me“, bet ir žve­jo­da­vo­me. Alė­cos upe­lio duo­bė­se pa­si­gau­da­vo­me mekš­rų, pa­ki­šę ran­kas po alks­nių šak­ni­mis, kar­tais iš­trauk­da­vo­me ir vė­gė­lę. Bet daž­niau­siai už­dum­blė­ju­sio­je upe­lio va­go­je gau­dy­da­vo­me vi­jū­nus. Mū­sų žve­jy­bos įran­kiai bu­vo la­bai pri­mi­ty­vūs: pin­ti­nė, mū­sų kai­me va­di­na­ma ka­ši­ku, ir laz­da su pri­kal­ta ne­di­de­le len­te­le van­de­niui drums­ti bei žu­vims bai­dy­ti. Tą įran­kį mes va­din­da­vo­me bul­do­ku. Ma­ma vi­jū­nų bi­jo­da­vo, tai aš juos iš­skros­da­vau. Iš­kep­ti vi­jū­nai bu­vo tik­ras ska­nės­tas, net pirš­tus ap­čiulp­da­vau.

Ki­tą va­sa­rą „bi­ti­nin­ka­vau“ vie­nas, nes Al­gir­das pra­dė­jo ga­ny­ti pū­dy­muo­se prie Lan­kos pie­vų, o aš – Šven­čiaus eže­ro pa­kran­tė­se. Bi­čių liz­dų to­se vie­to­se bu­vo tiek daug, kad aš vos spė­da­vau suk­tis. Kiek­vie­ną va­sa­rą pa­kluo­nė­je iš­ri­kiuo­da­vau po ke­lio­li­ka avi­liu­kų ir me­daus pa­ra­gau­da­vau vos ne kas­dien. Še­še­rias moks­lei­vių va­sa­ros atos­to­gas sky­riau šiam ma­lo­niam už­si­ė­mi­mui. Tik po Užu­guos­čio sep­tyn­me­tės, pra­dė­jęs mo­ky­tis už dvy­li­kos ki­lo­met­rų esan­čio­se Stak­liš­kė­se, „bi­ti­nin­ka­vi­mo“ at­si­sa­kiau. Mat var­gi­no il­gas ke­lias ir te­ko ap­si­gy­ven­ti mo­kyk­los ben­dra­bu­ty­je. Na­mo par­ei­da­vau tik šeš­ta­die­niais. Bet iš vai­kys­tės pa­sau­lio „bi­ti­nin­ka­vi­mas“ iš­ny­ra kaip vie­nas gra­žiau­sių epi­zo­dų. Vis pri­si­me­nu pie­vo­se dūz­gian­čias įvai­rių rū­šių ir spal­vų lau­ki­nes bi­tes. Daž­nai ko­kio­je nors gra­žio­je pa­kran­tė­je su­sto­ju ir ly­džiu aki­mis nuo žie­do ant žie­do skrai­dan­čias ka­ma­nes.

Su­si­ra­dęs vai­kys­tės al­bu­me tą pa­gel­tu­sią pir­mo­kė­lių nuo­trau­ką, il­gai žiū­riu ir pri­si­me­nu sa­ve, ma­žą ber­niu­ką, su ma­mos pa­siū­tu krep­še­liu, nuo šū­vių ap­kur­tu­sių alks­ny­nų ta­ke­liais ei­nan­tį į pra­džios mo­kyk­lą. Ta­me krep­še­ly­je tilp­da­vo kny­gos, są­siu­vi­niai, ra­ša­lo, pa­da­ry­to iš che­mi­nio pieš­tu­ko, bu­te­liu­kas, trin­tu­kas, plunks­na­ko­tis, pieš­tu­kas ir rie­ke­lė na­mi­nės duo­nos.

Pri­si­me­nu tuos se­niai pra­bė­gu­sius par­ti­za­ni­nio ka­ro lai­kus ir iš „Tre­čio bro­lio“ at­ei­na Jo­no Striel­kū­no ei­lė­raš­tis:

Nak­tį juo­dą, nak­tį klai­kią,

Kai švie­sos nė­ra,

Ži­ba­li­nės lem­pos vai­ke,

Kam tau elek­tra?

Juk vis tiek ne tau ji švie­čia

Ši­ą­nakt įky­piai.

Tarp avie­čių ir erš­kė­čių

Au­gai ir klu­pai.

Žiū­riu į tą pir­mo­kė­lių nuo­trau­ką ir jau ke­lin­tą kar­tą de­kla­muo­ju sa­vo mėgs­ta­miau­sio po­eto ei­les apie ži­ba­li­nės lem­pos vai­kus, ir at­mi­ni­mai nu­ne­ša į tė­vų pir­kią ant Šven­čiaus eže­ro kran­to. Žie­mą grei­tai tems­ta. Tam­sa ir šal­tis vi­sus su­ge­na tro­bon. Gry­čio­je šil­ta ir jau­ku. Kros­ny­je traš­kė­da­mos de­ga mal­kos. Iš gied­ro dan­gaus žiū­ri gel­to­nas mė­nu­lis. Jo švie­so­je lyg ka­lė­di­nia­me at­vi­ru­ke snau­džia į šar­mų marš­kas su­si­su­pę so­dy­bos me­džiai. Aukš­tai pa­lu­bė­je de­ga ma­mos kar­pi­niais ap­ve­džio­ta ži­ba­li­nė lem­pa, o aš su tė­vo iš­drož­tu plunks­na­ko­čiu ra­šau dai­ly­raš­tį. Da­žau plunks­ną į ra­ša­lo bu­te­liu­ką ir į spe­cia­liai su­li­niuo­tus lan­ge­lius kruopš­čiai ri­kiuo­ju rai­des. Jos su­gu­la į du žo­džius „Di­dy­sis Sta­li­nas“. Kiek­vie­no­je ei­lu­tė­je po du kar­tus pa­ra­šau „di­džio­jo va­do“ var­dą. Nei pats Sta­li­nas, nei jo di­dy­bė man nė kiek ne­rū­pi. Aš tik mo­kau­si gra­žiai ra­šy­ti. Kai įskaus­ta ran­ką, at­si­tie­siu, pa­ke­liu į vir­šų akis ir net pa­kraups­tu. Nuo laik­raš­čiais iš­kli­juo­tos sie­nos su pyp­ke dan­ty­se tie­siai į ma­ne žiū­ri pats Sta­li­nas. „Di­džiau­sio vai­kų drau­go“ žvilgs­nio aš pri­ven­giu. Mat ne­se­niai nu­tei­sė ir iš­ve­žė į la­ge­rį du mū­sų kai­mo vai­ki­nus, ku­rie per va­ka­rė­lį Le­ni­no ir Sta­li­no por­tre­tams iš­ba­dė akis. Pa­ro­do­ma­sis teis­mas vy­ko mū­sų mo­kyk­los pa­tal­po­se. Ei­da­mi na­mo, žmo­nės kal­bė­jo, kad vai­ki­nai jau nie­ka­da neg­rįš.

Se­ne­lė, sto­vė­da­ma prie kros­nies, su­ka lank­tį. Kai ba­la­nė­lė terkš­te­li, ji stab­te­li, per­ri­ša siū­lu iš­vy­nio­tą sruo­gą ir vėl su­ka. Tė­vas ker­tė­je, pa­si­sta­tęs ma­žą ži­ba­li­nę lem­pu­tę, skap­tuo­ja klum­pę. As­lon by­ra alks­ni­nės skied­ros, o ma­ma ver­pia ir dai­nuo­ja:

Aš ži­nau, ne kar­tą sa­kė man ma­mai­tė,

kad čia mū­sų že­mė, o aš – lie­tu­vai­tė.

Tą dai­ną aš jau daug kar­tų gir­dė­jau ir mo­ku at­min­ti­nai. Ir ne tik ši­tą. Daug ma­mos ir tė­vo dai­nų ži­nau ir kar­tais pa­dai­nuo­ju. O prieš ke­le­tą mė­ne­sių, per gi­mi­nės su­si­bū­ri­mą, at­min­tin įstri­go dar vie­na vy­rų už­sta­lės dai­na:

Urug­va­jaus pa­gar­sin­tas, kad daug dar­bo yra,

Kai pa­žiū­ri į tą dar­bą, aša­rė­lės by­ra.

Sū­nus tė­vui laiš­ką ra­šė, kad pi­ni­gų siųs­tų,

O jei jo var­gus ži­no­tų, sun­kiai at­si­dus­tų.

Vy­rai, ma­tyt, pri­si­mi­nę sa­vo tė­vus ir bro­lius, iš­plau­ku­sius už jū­rų ma­rių ieš­ko­ti lai­mės, trau­kia to­kiais liūd­nais, dre­ban­čiais bal­sais. O dai­nai, at­ro­do, ankš­ta tro­bo­je. Ji skren­da, le­kia į tą to­li­mą že­mę, kur ka­dai­se nu­si­dan­gi­no mū­sų pro­tė­viai. Ma­ne su­do­mi­no pir­mą kar­tą iš­girs­tas žo­dis „Urug­va­jus“, ir mo­kyk­lo­je per per­trau­kas daž­nai šniukš­ti­nė­da­vau po že­mė­la­pį, pa­ka­bin­tą ant sie­nos. Su­si­ra­dau ne tik Urug­va­jų, bet ir ki­tas to­li­mos Ame­ri­kos vals­ty­bes. Sten­giau­si įsi­min­ti eg­zo­tiš­kus jų sos­ti­nių ir mies­tų var­dus: Rio de Ža­nei­ras, Mon­te­vidėjus, Bu­e­nos Ai­rės, Sant­ja­gas…

Ma­ma nu­kai­čia bul­ves, su­ver­čia į di­de­lį du­be­nį ir sta­to ant sta­lo, į ma­žus du­be­nė­lius tė­vo iš­drož­tu me­di­niu sam­čiu pils­to cvik­lie­nį. Per­si­žeg­no­ja­me, su­kal­ba­me mal­de­lę ir val­go­me. Per ad­ven­tą ir ga­vė­nią vi­si val­gy­da­vo pras­tą mais­tą. Mat pas­nin­kas. O mū­sų kraš­te nuo­la­ti­niai pas­nin­ko val­giai bū­da­vo cvik­lie­nis, sal­dė ir bul­vės.

Va­kar, pir­mą ad­ven­to sek­ma­die­nį, tė­vas, anks­ti at­si­kė­lęs, pės­čias iš­sku­bė­jo baž­ny­čion į ra­ro­tus. Pa­val­gęs pa­sa­ko­ja mums, kad prieš ke­lio­li­ka me­tų iš gat­vi­nio Ne­mai­to­nių kai­mo žmo­nės į ra­ro­tus va­žiuo­da­vo su va­že­liais. Li­ku­sie­ji na­muo­se rink­da­vo­si ku­rio­je nors erd­ves­nė­je tro­bo­je ir gie­do­da­vo ka­run­kas, kal­bė­da­vo ro­žan­čių. Die­ną, čiuo­ži­nė­da­mas ant kūd­ros, pri­si­mi­niau po­sme­lį dai­nos, ku­rią va­sa­rą prie upės, su­grė­bu­sios šie­ną, dai­na­vo mer­gi­nos:

Kel­kis, bro­lau, sku­bėk ra­ro­tų,

Ke­lias pui­kus, bal­ti lau­kai,

Bū­da­vo, pra­kar­tė­lej Jė­zų

Tu pir­mu­ti­nis ap­lan­kai.

Po va­ka­rie­nės vėl dūz­gia ma­mos ra­te­lis, sprag­si se­ne­lės lank­tis, tė­vas ka­la odą ant ką tik iš­skap­tuo­tos klum­pės. O aš iš­si­trau­kiu arit­me­ti­kos už­da­vi­ny­ną ir skai­tau už­da­vi­nio są­ly­gą. Už­da­vi­nys sun­kus ir daž­nai klau­si­nė­ju tė­vo. Nors jam taip ir ne­te­ko lan­ky­ti mo­kyk­los, už­da­vi­nius krem­ta kaip rie­šu­tus. O aš, tre­čio sky­riaus mo­ki­nu­kas, net raus­tu iš gė­dos, kai be­raš­tis tė­vas mo­ko arit­me­ti­kos.

Ant sie­nos ka­bo laik­ro­dis, toks su svars­čiu. Da­bar svars­tis jau be­veik lie­čia as­lą. Pri­ėju­si ma­ma pa­trau­kia už ge­le­ži­nės gran­di­nė­lės, ir svars­tis pa­ky­la aukš­tyn, kad per nak­tį suk­tų laik­ro­džio ro­dyk­les.

Ke­le­tą me­tų ma­no al­ka­ną po­ka­rio vai­kys­tę pru­si­no ant aukš­to su­vers­tų po­pie­rių krū­vo­je su­ras­ta Sme­to­nos lai­kų ket­vir­to sky­riaus skai­ty­mų kny­ga, jos pa­va­di­ni­mo ne­pri­si­me­nu. Po­trau­kį kny­gom pa­ju­tau anks­ti, dar ne­mo­kė­da­mas skai­ty­ti. Mat tu­rė­jau ge­rą at­min­tį ir žo­dis žo­din pa­kar­to­da­vau dė­dės per­skai­ty­tą pa­sa­ką. Taip ku­rį lai­ką ir „skai­čiau“ sa­vo te­toms ir pa­gy­ve­nu­sioms kai­mo mo­te­rims „Siu­vė­ją ir vil­kus“. O kad nie­kas ne­su­abe­jo­tų ma­no „iš­si­moks­li­ni­mu“, pirš­tu ve­džio­da­vau kiek­vie­ną ei­lu­tę. Mo­te­rys tik šyp­so­da­vo­si ir gir­da­vo ma­ne. O aš, pen­ke­rių me­tų ber­niu­kas, tirp­da­vau iš lai­mės ir vis sten­giau­si įtik­ti mo­te­rims, su­lauk­ti jų dė­me­sio.

Kaip ta kny­ga at­si­ra­do ant mū­sų aukš­to, ne­ži­nau. To­kių moks­lų ra­gau­ti ne­te­ko nei tė­vui, nei mo­ti­nai. Tė­vo mo­kyk­li­niai me­tai pra­bė­go Di­džio­jo ka­ro ir ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų me­tais. O mū­sų kai­mas, kaip pa­sa­ko­da­vo tė­vas, daž­nai ėjo iš ran­kų į ran­kas: tai len­kai už­gro­bia, tai lie­tu­viai at­si­ko­vo­ja. Pa­si­bai­gus ka­rams ir su­iru­tėms, tė­vas jau bu­vo per di­de­lis moks­lams, Be to, rei­kė­jo dirb­ti že­mę. Taip tė­vui ir ne­te­ko lan­ky­ti mo­kyk­los. O ma­ma, pa­sė­dė­ju­si po­rą žie­mų ant­ra­me sky­riu­je, iš­ėjo pie­me­nau­ti. Šei­mo­je, be jos, au­go dar de­vy­ni vai­kai. Sa­vo mo­kyk­li­nes die­nas ma­ma ir da­bar pri­si­me­na su aša­rom aky­se. Mat mo­če­ka, taip ma­ma va­din­da­vo pa­mo­tę, ją ir se­se­rį An­to­sę per gruo­dą į mo­kyk­lą iš­leis­da­vo tik su vie­no­mis klum­pė­mis.

„Iš kur aš pa­im­siu vi­som po klum­pes, ei­kit vie­na ki­tos pė­dom ir bus ne­šal­ta, o jei už­gels ko­jas, at­si­tū­pu­sios ap­šla­pin­kit ir at­lėgs“, – pa­mo­ky­da­vo pa­mo­tė. Toks pa­mo­tės žiau­ru­mas ir man iš­spau­sda­vo aša­rą.

Skai­čiau ir skai­čiau tą kny­gą. Dau­giau ir ne­bu­vo ko skai­ty­ti. Mū­sų pra­džios mo­kyk­los, įkur­tos iš­trem­tų­jų na­muo­se, bib­lio­te­ko­je pa­si­rin­ki­mo ne­bu­vo. Mat Sme­to­nos lai­kais iš­leis­tos kny­gos jau bu­vo iš­mes­tos ir su­de­gin­tos bol­še­vi­kų ink­vi­zi­ci­jos lau­žuo­se, o ko­mu­nis­ti­nių dar ne­daug at­vež­ta, be to, ne­įdo­mios. Taip nuo ma­žų die­nų at­min­tin įsi­rė­žė ir vi­są lai­ką jau­di­no se­nų­jų pi­lių griu­vė­siai, Ge­di­mi­no kal­nas, Mar­gi­rio pi­lia­kal­nis, Žal­gi­rio mū­šis ir ki­ti mū­sų šlo­vės ir vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liai. Pa­si­di­džia­vi­mą kė­lė ku­ni­gaikš­čių su­kur­ta di­de­lė, ga­lin­ga Lie­tu­va nuo Bal­ti­jos iki Juo­dų­jų ma­rių. Žiū­rė­jau į ku­ni­gaikš­čių por­tre­tus ir man vis ro­dė­si, kad tie barz­do­ti vy­rai tik ir lau­kia, ka­da bus at­sta­ty­tos jų pi­lys. Ta­da iš dau­sų nu­si­les į Že­mę, ir Lie­tu­va kaip ka­dai­se vėl bus di­de­lė ir ga­lin­ga vals­ty­bė. Bet la­biau­siai pa­ti­ko ir dau­giau­sia jau­di­no Mai­ro­nio po­ezi­ja. Daž­nai gar­siai skai­ty­da­mas, at­min­ti­nai iš­mo­kau vi­sus ten iš­spaus­din­tus po­eto ei­lė­raš­čius ir kar­tais pa­dek­la­muo­da­vau mū­sų sve­čiams. Skai­ty­da­mas ei­lu­tes: „Tas ne lie­tu­vis, kurs Tė­vy­nę bai­liai kaip kū­di­kis ap­leis; kur­sai pa­mins, ką bo­čiai gy­nė per am­žius mil­ži­nų ke­liais“, taip įsi­jaus­da­vau, kad net šur­pu­liu­kai per nu­ga­rą nu­bėg­da­vo. O Rai­še­le pra­var­džiuo­ja­ma da­vat­ka, ku­ri kai­mo vai­kus reng­da­vo Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai, man ku­ni­go at­ei­tį ža­dė­jo. Mat ir pa­moks­lus taip gar­siai, gra­žiai ir aiš­kiai sa­ky­siu.

Skai­čiau ir pa­vy­dė­jau ki­tiems Lie­tu­vos kraš­tams di­de­lių eže­rų, pla­čių upių, ge­rų ke­lių, mies­tų su fab­ri­kų ir ga­myk­lų ka­mi­nais. Mat tarp alks­ny­nų iš­si­mė­tęs ma­no kai­mas bu­vo toks nuo­ša­lus, kad net iki ne­di­de­lių Aukš­tad­va­rio, Stak­liš­kių ir Kal­vių mies­te­lių tek­da­vo su­kar­ti po ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų.

Mes, per ka­rą gi­mę ži­ba­li­nės lem­pos vai­kai, į mies­tus, į uni­ver­si­te­tų au­di­to­ri­jas iš tų kai­mo gry­čių pa­ža­lia­vu­siais, šiau­di­niais sto­gais at­si­ne­šė­me me­lio­ra­ci­jos ne­su­bjau­ro­to kraš­to­vaiz­džio gro­žį ir tė­vų dai­nas. At­min­tis vis dar sau­go ma­no pa­aug­lys­tės me­tais Šven­čiaus eže­ro pa­kran­tė­je su­sprog­din­tą di­džiu­lį ap­sa­ma­no­ju­sį ak­me­nį, bu­vu­sį mū­sų, pie­me­nu­kų, užuo­vė­ja. At­si­me­nu, ga­ny­da­mas gy­vu­lius, ant ši­to ak­mens skai­čiau pa­sa­kas anks­ti nu­mi­ru­siai vai­kys­tės die­nų drau­gei Da­mu­tei. O ji sė­dė­jo, klau­sė­si ir py­nė vai­ni­ką. Ir am­ži­ną atil­sį tė­vas, įsmei­gęs pie­vo­je dal­gį, jo pa­vė­sy­je su­trauk­da­vo suk­ti­nę, ir se­ne­liai, ir pro­se­ne­liai, skil­tu­vu įžie­bę pyp­kę, pūs­da­vo dū­mą. Ir ro­dė­si, kad to ak­mens iš mū­sų že­mės jau nie­kas ne­iš­raus, bet… Par­va­žia­vęs į tė­vų so­dy­bą, Ne­mai­to­nių kraš­to­vaiz­dy­je vis pa­si­gen­du gra­žaus Alė­cos upe­lio vin­gio, kar­klų pri­žė­lu­sio Kam­šos rais­to, į ku­rį tė­vas siųs­da­vo pri­pjau­ti vy­te­lių šiau­di­niams sto­gams deng­ti.

Va­sa­ros va­ka­rais, sto­vė­da­mas so­dy­bos kie­me po šim­ta­me­te lie­pa, klau­sau­si la­pų šna­rė­ji­mo ir at­min­tin pa­si­bel­džia mėgs­ta­miau­sios tė­vo dai­nos žo­džiai:

Kar­tą se­nas tė­vas už­si­rū­kė pyp­kę,

lie­pė ves­ti žmo­ną su daug pi­ni­gų.

At­si­rė­męs į sto­rą me­džio ka­mie­ną, niū­niuo­ju tuos žo­džius ir pri­si­me­nu su dal­giu ant pe­ties iš Lan­kos pie­vų par­ei­nan­tį tė­vą. Prie kie­mo var­tų tė­vas stab­te­li, at­si­re­mia ran­ka į tvo­rą ir bai­gia po­sme­lį:

Kas gi tau, mer­gai­te, iš stik­li­nių gon­kų,

gar­ba­nų šil­ki­nių, akių mė­ly­nų.

Dai­nos žo­džiai at­si­mu­ša šir­din, šil­do krū­ti­nę ir ža­di­na pri­si­mi­ni­mus.

Lai­kas bė­ga. Už­marš­tin grimz­ta al­ka­nas ir kru­vi­nas po­ka­ris, bet vis dar sap­nuo­ju ant dar­ži­nės bal­kio su­ka­bin­tus spra­gi­lus, mo­liu ap­li­pu­sias klum­pes, at­šlai­me avį ker­pan­čią ma­mą ir… iš at­si­mi­ni­mų dug­no iš­ny­ra Vait­kū­nų pra­džios mo­kyk­la, įkel­ta Si­bi­ran iš­trem­tos šei­mos tro­bon. Tie­sa, pa­sta­to jau nė­ra, jis su­de­gė so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­kais, bet ma­no at­min­ty­je vis dar sto­vi. Pri­si­me­nu į dvi ei­les su­ri­kiuo­tus suo­lus, virš len­tos ka­ban­čius Le­ni­no ir Sta­li­no por­tre­tus ir di­džiu­lį So­vie­tų Są­jun­gos že­mė­la­pį su pen­kia­kam­pė­mis žvaigž­dė­mis pa­žy­mė­to­mis še­šio­li­kos „bro­liš­kų“ res­pub­li­kų sos­ti­nė­mis. Še­šio­lik­to­ji bu­vo Ka­re­li­ja-Suo­mi­ja, su­da­ry­ta iš per Žie­mos ka­rą (1939–1940 me­tais) už­grob­tų Suo­mi­jos te­ri­to­ri­jų ir ca­rų lai­kais nu­ka­riau­tų ka­re­lų že­mių.

Pri­si­me­nu ir su­pran­tu, kad be ši­tos ma­žos, se­niai iš­ny­ku­sios mo­kyk­los, be mo­ky­to­jų Asa­ka­vi­čių bū­čiau vi­sai ki­toks. Ir da­bar, iš­ėjęs pa­kla­jo­ti vai­kys­tės ta­ke­liais, kar­tais už­su­ku į mo­kyk­los kie­mą, pa­sto­viu po di­džiu­liu kle­vu, pas­kui nu­si­lei­dęs nuo kal­niu­ko pa­si­klau­sau Vad­rės upe­lio čiur­le­ni­mo ir pri­si­me­nu mo­ky­to­ją, vaikš­čio­jan­tį apie mo­kyk­lą ir va­ri­niu var­pe­liu kvie­čian­tį mo­ki­nius į pa­mo­ką. Ro­dos, jau vi­suo­se grio­viuo­se ir krū­muo­se žai­džian­tys vai­kai iš­gir­do var­pe­lį, bet nar­siau­si „par­ti­za­nai“ ir nuož­miau­si „skre­bai“ vis tiek pa­vė­luo­ja į pa­mo­ką.