Vieno paveikslo iššūkis

Gintaras Znamierowski. Šiuolaikinio meno centras. 2011

Baigėsi paskutinis pa­veiks­lo interpretacijos kon­kur­so „Dvie­se su paveikslu“ eta­pas. Šį kartą Mo­dernaus me­no centro prizas – nau­jas ir pui­kus Kosto De­reš­ke­vi­čiaus al­bumas – atitenka Ves­tai Ado­mai­tienei. Ne­lai­mė­ju­sius, tačiau įdo­mius kon­kur­sui atsiųstus teks­tus publikuojame in­ter­ne­ti­nia­me kon­kurso pus­la­py­je blo­gas­.­sa­te­nai.­lt­/kon­kur­sas.

Dėkojame visiems, kurie pri­sidėjo prie mūsų projekto – ra­šė, eiliavo, piešė ir, ži­no­ma, skai­tė.

___

Gin­ta­ro Zna­mie­row­skio pa­veiks­lo „Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tras“ in­ter­pre­ta­ci­ja

VES­TA ADO­MAI­TIE­NĖ

Są­mo­nin­gai ap­ri­bo­ju ga­li­my­bę tap­ti ge­riau in­for­muo­ta in­for­ma­ci­nės vi­suo­me­nės na­re, nors ir man leng­vai pri­ei­na­mos in­ter­ne­to pla­tu­mos per ku­rį nors iš­ma­nų­jį apa­ra­čiu­ką. Ir žen­giu į Gin­ta­ro Zna­mie­row­skio pa­veiks­lą it į dar ne­pa­ly­tė­tą pė­do­mis že­mę – ką tik iš po tep­tu­ko.

Bet­gi ar ga­li­ma vi­siš­kai ig­no­ruo­ti fak­tus – vis tiek akis jau už­kliu­dė „Ša­tė­nų“ už­duo­ty­je nu­ro­dy­tus dai­li­nin­ko gi­mi­mo me­tus. 1970-ie­ji. Tai­gi 1990 me­tais Gin­ta­ras gal jau stu­di­ja­vo. Ir iš­kart pa­te­ko į ma­te­ria­li­niu po­žiū­riu ga­na skur­džius pir­muo­sius at­kur­to­sios ne­pri­klau­so­my­bės me­tus, į lai­kus, kai tau­tos da­lis ban­dė pra­si­gy­ven­ti ga­ben­da­ma ba­ū­lus iš ten į šen.

Zna­mie­row­skis gal ne­ban­dė taip pra­si­gy­ven­ti. Už­tat iš­mo­ko ta­py­ti – tu­rė­jo tam lai­ko. Ir ne­ta­po cu­na­mio nu­neš­tu į nuo­ša­lias vie­tas ir so­cia­li­nei re­a­ly­bei abe­jin­gu žmo­gu­mi. Ir vi­so­kie da­ly­kė­liai pro Zna­mie­row­skio tep­tu­ką ne­slys­ta it svies­tuo­tu van­de­niu. Aki­vaiz­dus pa­vyz­dys – mū­sų in­ter­pre­tuo­ja­mas pa­veiks­las. Ge­rai iš­tre­ni­ruo­ta Gin­ta­ro akis už­kliu­vo už vie­nos to­kios įstai­gos vi­sai ne­to­li se­no­sios mies­to ro­tu­šės. Ma­tyt, vi­sai ne dėl me­ni­nės jos in­ter­je­ro ver­tės, o to­dėl, kad Zna­mie­row­skis tos įstai­gos at­žvil­giu po­žiū­rį tu­ri. Ir pa­no­ro jis iš­reikšt min­tis sa­vą­sias ta­py­bi­niu bū­du ant dro­bės.

Įsta­biai nu­ta­py­ta laip­ti­nė. Tau­rus še­šė­lių žais­mas. Sub­ti­lūs pus­to­niai. Lauž­to tu­rėk­lo li­ni­ja ant sie­nos. Ko­ne odė laip­ti­nei įstai­gos, ku­rią da­bar pa­to­giai va­di­nam ŠMC. Kad bū­tų įdo­miau, o gal no­rė­da­mas su­drums­ti to­bu­ly­bės gaus­mą, Zna­mie­row­skis įkur­di­na pa­veiks­le ke­le­tą per­so­na­žų. Ne, tai ne šiaip abst­rak­čios dvi me­no erd­vės fi­gū­ros. Jos spe­ci­fiš­kos. Ir iš es­mės skir­tin­gos.

Ga­nė­ti­nai pa­gy­ve­nu­si ir nuo me­tų naš­tos jau su­lin­ku­si si­jo­nuo­ta mo­te­ris kai­riuo­ju pe­ti­mi at­si­šlie­ju­si sie­nos ir rams­ty­da­ma­si kriu­kiu sun­kiai vel­ka ne­be­klus­nias ko­je­les. O dar daug laip­te­lių li­kę.

Ap­skri­tai laip­te­liai čia la­bai svar­būs. Jiems skir­ta daug vie­tos pa­veiks­le. Jų ne­ma­žai. Ir jie ve­da aukš­tyn į to­kį juo­dą kvad­ra­tą. Bet tai gal du­rys. Pla­čios, bet už­da­ry­tos juo­dos du­rys.

O prie du­rų sto­vi jis. Tam­sus kos­tiu­mu­kas. Te­le­fo­niu­kas prie au­sies. De­ši­nė ran­ku­tė su­lenk­ta ties juos­me­niu. Plaš­ta­ka iš­ties­ta del­nu že­myn. Da­rau tą pa­tį ges­tą ir min­ti­ju, ką jis ga­lė­tų reikš­ti. Ap­skri­tai la­bai ma­ty­tas tas ges­tas. Kas ne­tin­gi­te, pa­da­ry­ki­te to­kį ges­tą ir pa­ban­dy­ki­te įsi­vaiz­duo­ti, ką tuo me­tu sa­ko­te. Iden­ti­fi­ka­ci­jos kor­te­lė ant at­la­piu­ko. Sa­ky­čiau, tas jis – toks po­svar­bis as­muo. Vie­ti­nis.

O ši­ta be­si­ropš­čian­ti pen­si­nin­kė vil­ki to­kį keis­tą megz­ti­nį. Jo pie­ši­nys tar­si ma­ty­tas. It ko­kio gar­saus (ži­no­ma, da­bar jau mi­ru­sio) me­ni­nin­ko ga­na pla­čiai ži­no­mas pa­veiks­las. Nors pa­lie­gu­si, bet to­kia ga­na mo­der­ni bo­bu­lė.

Bet gal ši­tas Zna­mie­row­skis nė­ra toks to­bu­lai so­cia­liai orien­tuo­tas, kad ta­py­tų pa­veiks­lą vien no­rė­da­mas at­kreip­ti vi­suo­me­nės dė­me­sį į ne­įga­liems žmo­nėms ne­sve­tin­gas erd­ves, sun­kiai įvei­kia­mus ŠMC laip­tus ir de­ši­nė­je aiš­kiai per aukš­tai pri­tai­sy­tus tu­rėk­lus. Gal dai­li­nin­kas Kū­ry­bą ar­ba Ta­py­bą taip per­so­ni­fi­ka­vo? Na jau tik­rai ne Lais­vę, Ly­gy­bę ar Bro­ly­bę. Li­pa ta Kū­ry­ba sun­kiai ŠMC laip­tu­kais. O tai ko­dėl ne­skren­da? Juk la­ki tu­rė­tų būt bū­ty­bė. Ogi to­dėl, kad laip­tu­kais lip­ti rei­kia.

O Jis (pri)žiū­ri. Bet ne­pa­de­da. Na ir ko­dėl, ko­dėl to­kia pa­lie­gu­si? Jau­na eik­li el­fai­tė tik šast ir lėk­te už­lėk­tų. Gal net te­le­fo­niu­kas Jam iš­kris­tų. Koks gro­žis…

Bet Gin­ta­ras nu­ta­pė ki­taip.

Ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad Gin­ta­ras Zna­mie­row­skis yra me­niš­kai ir so­cia­liai jaut­rus dai­li­nin­kas, as­me­ny­bė, for­muo­ta so­cia­liz­mo, Są­jū­džio, lau­ki­nio tre­nin­gi­nio ka­pi­ta­liz­mo, pra­di­nio kos­tiu­mi­nio ka­pi­ta­liz­mo ir su­bren­du­si jau iš­ma­nių­jų te­le­fo­niu­kų epo­cho­je. Bet tai dar nie­ko ne­reiš­kia. Už­tat daug reiš­kia laip­tai, švie­sa, še­šė­liai ir juo­dos du­rys. Sa­ky­sit, ne?