So­lip­sis­ti­nis

LAIMANTAS JONUŠYS

Jau­čiuo­si kaip vie­nin­te­lė eg­zis­tuo­jan­ti ar­ba mąs­tan­ti bū­ty­bė vi­du­ry pa­sau­lio, ku­ria­me mie­gan­tys žmo­nės at­lie­ka ne­bū­ties vaid­me­nį. Ši aki­mir­ka – su­stin­gi­mo ir ga­li­my­bės trium­fas. Ši tuš­tu­ma ir ty­la, pa­ti­ria­ma kaip tei­gia­mas ga­vi­nys – tur­tas – lau­kian­tys ap­ža­vai – ge­ra juo­da dir­va pa­kly­du­siai min­čiai su­dyg­ti, su­ve­šė­ti ir iš­si­skleis­ti gė­lės žie­du. Tiek, kiek aš jau­čiuo­si esąs vie­nin­te­lis mo­no­lo­gas, tvy­ran­tis vi­suo­ti­nės ne­by­lys­tės ap­lin­ko­je.

Paul Valéry. „Mon­sie­ur Tes­te“

Re­gi­man­tas Ta­mo­šai­tis vie­no­je esė ra­šė: „Po ma­no gal­vą da­bar vaikš­ti­nė­ja šau­ni pa­da­vė­ja, o dar va­kar ten vaikš­ti­nė­jo be­na­mis šuo, ku­rį pa­ste­bė­jau grįž­da­mas na­mo.“ Iš tik­rų­jų vi­sas pa­sau­lis mums eg­zis­tuo­ja tiek, kiek jis eg­zis­tuo­ja mū­sų gal­vo­se – ki­tos vie­tos jam eg­zis­tuo­ti tie­siog nė­ra. Tai ne egoiz­mas, nes ir al­truiz­mas, pa­si­au­ko­ji­mo ki­tam žmo­gui min­tis mums tam­pa re­a­li tik ta­da, kai ji pa­si­da­ro mū­sų „aš“, sa­vas­ties, da­li­mi, kai ji mū­sų gal­vo­je ima vaikš­čio­ti kar­tu su mū­sų ma­ty­tu šu­ni­mi ir mū­sų ma­ty­ta pa­da­vė­ja.

Iš tie­sų so­lip­sis­ti­nis as­pek­tas mums nė­ra įtai­gus tik to­dėl, kad vi­suo­me­nė, kaip or­ga­niz­mas, vi­sa­da sie­kia ni­ve­lia­ci­jos. Ki­taip šiam ko­lek­ty­vi­niam da­ri­niui sun­ku bū­tų iš­lik­ti. O štai vi­sas veiks­min­gas me­nas tu­ri du vei­dus – vie­ną vi­siems leng­vai at­pa­žįs­ta­mą (tar­si rai­dės li­te­ra­tū­ros kū­ri­ny­je), o ki­tą ab­so­liu­čiai sa­vi­tą, ori­gi­na­lų. Bū­tent pas­ta­ra­ja­me su­kaup­ta vi­sa ver­tė. Kiek­vie­nas mū­sų, skai­ty­da­mas ko­kią nors kny­gą, jo­je ma­to ką ki­ta. Man keis­ta ne tai – keis­ta, kad vis dėl­to žmo­nės, ver­tin­da­mi me­no kū­ri­nius, daug­maž ran­da šio­kį to­kį kon­sen­su­są.

Arund­ha­ti Roy ro­ma­ne „Maž­mo­žių die­vas“ vaiz­duo­ja In­di­jos pro­vin­ci­ją, ku­ri mums at­ro­do eg­zo­tiš­ka. Bet, sa­vai­me aiš­ku, ir kaip ji pa­ti sa­kė, nie­ko eg­zo­tiš­ko ji ne­no­rė­jo pa­ro­dy­ti – jai eg­zo­ti­ka bu­vo Lon­do­nas, kai ji ten nu­vy­ko. Tie­siog tai yra skir­tin­gi pa­sau­liai.

Bet skir­tin­gi pa­sau­liai eg­zis­tuo­ja ir gre­ta. Kiek­vie­nas žmo­gus yra sa­vi­tas pa­sau­lis – ne­pa­ži­nus ki­tiems. De­ja, daž­nai ne­pa­ži­nus ir sau pa­čiam. Joks žmo­gus nė­ra uni­ver­sa­liai by­lo­jan­tis laik­raš­tis – tai yra vaikš­čio­jan­tis pri­si­mi­ni­mų, tem­pe­ra­men­to, įpro­čių ir jau­se­nų pa­sau­lis. Be­je, vi­sų pir­ma jau­se­nų. Nes ne vi­sa­da ką nors pri­si­me­nam, ne vi­sa­da el­gia­mės pa­gal sa­vo tem­pe­ra­men­tą, ne vi­sa­da va­do­vau­ja­mės sa­vo įpro­čiais, bet kiek­vie­ną sa­vo eg­zis­ten­ci­jos se­kun­dę jau­čia­me, ir ne­iš­ven­gia­mai jau­čia­me sa­vi­tai – su vi­sa sa­vo au­ra.

Įsi­vaiz­duo­ki­me Ka­ted­ros aikš­tę Vil­niu­je, iš kur ma­to­me Ka­ted­rą ir Ge­di­mi­no pi­lį. Pa­va­ka­rė, aikš­te ei­na žmo­nės. At­ro­do, kad jie vi­si yra to­je pa­čio­je vie­to­je ir ma­to tą pa­tį. Bet vie­nas iš jų pro šią vie­tą kas­dien ei­na iš dar­bo ir to­dėl ap­lin­kui iš vi­so nie­ko ne­ma­to, ne­bent pra­ei­vius. Vie­nas tų pra­ei­vių, pir­mą kar­tą at­vy­kęs iš Lie­tu­vos pro­vin­ci­jos, yra ne­pa­pras­tai im­lus vi­sai ap­lin­kai, tie­siog siur­bia ją į sa­ve. Tre­čias, už­sie­nie­tis, šio vaiz­do ne­ma­tęs jo­kio­se nuo­trau­ko­se nei te­le­vi­zi­jo­se, ste­bi­si, kad mies­to vi­du­ry ant kal­vos sto­vi ma­ža pi­lis ir kad var­pi­nė yra per at­stu­mą nuo ka­ted­ros. Ki­taip sa­kant, kiek­vie­nas jų ma­to vi­siš­kai ką ki­ta.

Tai tik pats pa­vir­šu­ti­niš­kiau­sias skir­ty­bių ap­ra­šy­mas. Šios ap­lin­kos at­žvil­giu šių tri­jų žmo­nių au­ros at­ro­dy­tų taip: pir­mo­jo – tik per­re­gi­mas, be­veik ne­ma­to­mas dū­me­lis, ant­ro­jo sod­ri ir tirš­ta au­ra, bet ge­rai de­ran­ti prie ap­lin­kos, tre­čio­jo – dar sod­res­nė ir tirš­tes­nė, bet ne­de­ran­ti prie ap­lin­kos, kaip ne­pri­tai­ky­tas dra­bu­žis.

Ka­ted­ros aikš­tė­je mes vi­si re­gi­me ge­nius lo­ci, bet to­ji dva­sia mums vi­siems bent šiek tiek ki­to­kia, nes ne­ša­si ne­pa­kar­to­ja­mų pri­si­mi­ni­mų skrais­tę: juk var­pi­nės pa­pė­dė – pa­si­ma­ty­mų vie­ta, bent jau ka­dai­se bu­vo. Slė­pi­nin­ges­nis tas ne­di­de­lis par­kas už Ka­ted­ros aikš­tės, Ge­di­mi­no kal­no pa­pė­dė­je, – ten jau dvi­de­šimt me­tų su­sto­ju­si šir­dis, už­aku­si akis – ro­ton­da. Bet dva­sią ga­li­ma pa­jaus­ti vien per­ei­nant ta vie­ta, ypač kai kas nors pra­by­la. Ka­dai­se, kai ma­no kuk­li dar­bo­vie­tė – „Šiau­rės At­ėnų“ re­dak­ci­ja – bu­vo tuo­me­ti­nė­se „Lie­tu­vos ai­do“ val­do­se Mai­ro­nio g. 1, prie­šais Se­rei­kiš­kių par­ko var­tus, vie­na ma­no ben­dra­dar­bė sa­kė jau­čian­ti kaž­ką ypa­tin­ga (ne­be­pri­si­me­nu tiks­lių žo­džių) kas­dien ei­da­ma per tą par­ką. Ne tiks­lūs žo­džiai, bet ta jos nuo­ro­da, jos pa­čios tik­riau­siai jau se­niau­siai už­mirš­ta, be jo­kios sen­ti­men­ta­lios prie­žas­ties įsi­rė­žė man į at­min­tį ir jos nuo­ša­lio­je ker­tė­je da­bar tū­no it ap­dul­kė­jęs kris­ta­las, pro tas dul­kes blau­siai su­žvil­gan­tis, kai ei­nu per tą vie­tą, bet ir tai tik ta­da, kai min­čių ne­už­val­dęs koks nors sku­bes­nis aki­mir­kos rei­ka­las.

Nuo to ko­le­gės iš­tar­to įspū­džio ma­no gal­vo­je kart­kar­čiais su­šmė­žuo­ja dar anks­tes­nis pri­si­mi­ni­mas – lau­ki­mas ta­me par­ke sė­dint ant suo­liu­ko tu­rint sen­ti­men­ta­lią prie­žas­tį, vais­kiame ba­lan­džio va­ka­ro samb­rėš­ky­je, ne­apib­rėž­to­je pa­ros bū­se­no­je, kai die­nos švie­sa jau lyg ir pa­si­trau­ku­si, bet nak­ties tam­sa dar ne­už­gu­lu­si.

Po ma­no gal­vą ne tai kad vaikš­ti­nė­ja, bet jo­je gi­liai įsi­smel­ku­sios kai ku­rios per­skai­ty­tos kny­gos. Tai nė­ra gy­ve­ni­mo pa­mo­kos – tai yra skai­ty­mo pa­mo­kos, bet kar­tu tai gy­ve­ni­mo pa­tir­tis, ma­no au­to­biog­ra­fi­jos da­lis, ne ma­žiau reikš­min­ga už va­di­na­muo­sius tik­rus gy­ve­ni­mo įvy­kius. Jie įsi­lie­ja į dva­si­nę biog­ra­fi­ją kaip lau­ki­mas ba­lan­džio va­ka­ro samb­rėš­ky­je, kaip ne­ži­nia dėl ko ta­pęs reikš­min­gas ei­li­nis ėji­mas per par­ką, nuo ta­ko pa­ky­lant spa­lio ba­lan­džiams.

Apie tai bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti vi­sai at­ski­rai, bet kar­tais įdo­miai įsi­me­na ir są­mo­nė­je su­slūgs­ta ko­kie nors trum­pi teks­tai, net ir ne pats ge­riau­sias ei­lė­raš­tis.

Prieš ke­le­tą me­tų pa­si­ro­dė šeš­tas pres­ti­ži­nio Oks­for­do lei­dyk­los ci­ta­tų žo­dy­no lei­di­mas (Ox­ford Dic­tio­na­ry of Quo­ta­tions) – 1140 pus­la­pių. Vie­no­je re­cen­zi­jo­je ak­cen­tuo­ta, kad tai yra ži­no­mų ci­ta­tų, o ne gar­sių au­to­rių žo­dy­nas, to­dėl čia yra vie­nuo­li­ka Kings­ley Ami­so ci­ta­tų ir nė vie­nos jo sū­naus Mar­ti­no, nors, kaip ro­ma­nis­tai, Bri­ta­ni­jo­je jie tu­ri pa­na­šų sta­tu­są („Vi­suo­ti­nė­je lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jo­je“ pri­sta­to­mi abu).

Sū­naus vie­nas ro­ma­nas (de­ja, tik vie­nas) yra pa­si­ro­dęs lie­tu­viš­kai, tė­vo – nė vie­no. Kings­ley Ami­so ro­ma­nai – kai ku­rie ga­na ža­vūs, šmaikš­tūs ir in­te­lek­tu­a­lūs – tur­būt jau nie­ka­da ne­bus iš­vers­ti į lie­tu­vių kal­bą. Nes jie yra sa­vo epo­chos (maž­daug 1950–1990 metų) kū­di­kiai, jie ne­skel­bia jo­kių ne­ti­kė­tų uni­ver­sa­lių idė­jų, yra vi­sai ne dos­to­jev­skiš­ki ir net­gi ne tols­to­jiš­ki. Da­bar daug ver­čia­ma kur kas pra­stes­nių ro­ma­nų – po ke­le­to me­tų jie nu­grims į jau­kią už­marš­tį, bet da­bar yra ta­ria­mai rei­ka­lin­gi, nes ne­va at­spin­di (koks kvai­las šiuo at­ve­ju žo­dis) šian­die­ni­nį pa­sau­lį su da­bar­ti­ne te­ro­riz­mo, klo­na­vi­mo, vi­suo­ti­nio at­ši­li­mo ir „McDonald’s“ bai­me, o gal tie­siog su ko­kia nors vie­na­die­ne ma­da. Ki­taip sa­kant, į ro­ma­ną žvel­gia­ma kaip į na­ra­ty­vi­nę laik­raš­čio plė­to­tę. O juk tas 1950–1990 me­tų lai­ko­tar­pis yra vi­so­ke­rio­pai spal­vin­gas ir įdo­mus.

Kings­ley Ami­sas ra­šė ir to­kią šiaip sau po­ezi­ją. Po mir­ties ras­tas jo ne­ži­no­mo ei­lė­raš­čio ran­kraš­tis, ku­rio pir­ma ei­lu­tė ža­vi: „Things tell less and less“ („Daik­tai by­lo­ja vis ma­žiau“). Šis ei­lė­raš­tis An­gli­jo­je pri­trau­kė daug dė­me­sio, im­ta dis­ku­tuo­ti, ar au­to­rius jį to­kį ir bu­vo su­ma­nęs, ar jis li­ko ne­už­baig­tas. Man jis at­ro­do už­baig­tas ir ma­no gal­vo­je įsi­kū­ręs kaip to­li­mos pra­ei­ties ba­lan­džio samb­rėš­kio vin­je­tė, o gal vei­kiau daug vė­les­nis post scrip­tum, bet nu­ste­bi­no kit­kas. Kai ku­rie ko­men­ta­to­riai tei­gė, kad šis ei­lė­raš­tis – vos ne Ami­so kli­ni­ki­nės dep­re­si­jos iš­raiš­ka. Koks ryš­kus Va­ka­rų vi­suo­me­nė­se do­mi­nuo­jan­čio lai­mės kul­to pa­liu­di­ji­mas. Pa­tir­ti liū­de­sio ant­plū­dį ne­nor­ma­lu, ne­svei­ka.

Daik­tai by­lo­ja vis ma­žiau:

Ži­nios nu­as­me­nin­tos

Ir iš to­li; jo­kia kny­ga

Ne­ver­ta būt iš­trauk­ta iš len­ty­nos.

Al­ko­ho­lis ap­du­ji­na,

O mais­tas ap­sun­ki­na; vi­sa

Mu­zi­ka gir­dis blan­ki ir įgri­su­si,

Ir koks pa­veiks­las bus ver­tas žvilgs­nio?

Sa­vas­tis snau­džia sa­vas­ty,

Be vil­ties su­lauk­ti sve­čio.

Troš­ki­mas ir trokš­ta­mo­sios

Blun­ka, ir ne­be­svar­bu:

Gen­dan­tys pri­si­mi­ni­mai

Su­nai­ki­na die­ną.

Ir kas nu­sta­tys tą aki­mir­ką, kai skaid­rų ba­lan­džio va­ka­rą ga­lu­ti­nai nu­si­lei­džia su­te­mos?