Sakyk „čyz“
MARIUS PLEČKAITIS
Roland Barthes. Camera lucida. Pastabos apie fotografiją. Iš prancūzų k. vertė Agnė Narušytė.
K.: Kitos knygos, 2012. 144 p.
Roland’as Barthes’as buvo itin panegiriškai (o ar galima kitaip?) pristatytas jo knygą išleidusios „Kitų knygų“ leidyklos: „[...] pats įtakingiausias fotografijos fenomeno aiškinimas. [...] todėl Barthes’as ėmėsi kurti naują „mokslą vienam objektui“ rizikuodamas kalbėti balsu, kurio niekas nesupras. [...] Filosofas įtraukia skaitytoją į atvirą pokalbį, kuris tęsiasi ir knygai pasibaigus.“ Jei jau leidykla viešojoje erdvėje save reprezentuoja kaip kontrkultūrinę, galėtų kartais ir mačnesnių anotacijų pateikti.
Galbūt kalbėsiu ne kaip per didelis fotografijos teorijos entuziastas, bet knygoje nelabai ką ir radau. Kas man iš to, kad vienoks ar kitoks filosofas aprašys savo potyrius žiūrėdamas į vienokias ar kitokias fotografijas. Dar jei tie rašymai būtų labiau įtraukiantys ar sveikai nuasmeniškėję… O gaunu abejotinai suasmenintų refleksijų žiežirbas į akis.
Suprantu ir tai, kad daug kas mano pozicijos nesupras (kaip kad nesuprato tam tikrų minusų, išsakytų Jerzy Grotowskio „Skurdžiojo teatro link“). Idėja ta, kad nebūtina keliaklupsčiauti net prieš pripažintuosius. Kas iš to, jei metras prieš šimtą metų parašė kažką tokio, kas visiems kėlė pažintinius orgazmus. Kalbame apie įspūdį, kurį knyga daro šiais laikais, juk nesame istorikai. Jei kas nors drėbtels „Fausto“ ar „Vargdienių“ argumentą, tegu. Šios knygos, nors rašytos ir ne pastaraisiais šimtmečiais, taip neerzina ir geba įtikinti.
Fotografija vilioja tol, kol netampa kažkokiu transcendentiniu puikuoliu, besionanizuojančiu žiūrint į save. Todėl ir nuotraukomis žavimės tik iki tol, kol jos netampa modifikuotomis savo pačių parodijomis.
Knygoje patiko spausdintos nuotraukos: malonu pačiam jas analizuoti (be pašalinių Barthes’o kuždesių ir dejonių). Jau geriau būtų buvę „Camera lucida“ išleisti kaip atrinktų fotografijų rinkinuką, be slogių ir neįtraukiančių mimikrijų.
Nemoku prancūziškai, bet dėl knygos neypatingumo dalį kaltės turėtų prisiimti ir Agnė Narušytė. Jei vadovausimės pusiau juoku, kad prastą knygą išgelbsti vertėjas, o gerą jis įgalus sudirbti, dėl pernelyg masyvios akademiškumo skraistės čia vertėtų suabejoti ir gerb. vertėjos darbu.
Kelionė į save, kurią atliko Barthes’as, yra pavojinga tuo, kad joje lengva užmiršti kitus. Ir nors tuo pačiu įvardžiu įvardytame filme fotografijos reikšmė nebuvo užmiršta, Barthes’as suklydo ją pateikdamas kaip neabejotiną visa ko Alma Mater. Ne viskas, kas painu, aukso verta. Ne viskas, kas auksas, turi būti negatyvas.
Ne visai gražiai čia pakalbėjęs, baigsiu dailia Barthes’o eilute: „Tokia yra Fotografija: ji nemoka pasakyti to, ką ji leidžia matyti.“
Būtent.