Pa­sau­lis bai­gia­si, mi­tas tę­sia­si

VY­TAU­TAS KIN­ČI­NAI­TIS

Su­sier­zi­nus dėl skait­me­ni­nės ži­niask­lai­dos pra­ne­ši­mo apie pa­sau­lio pa­bai­gą ga­ju­mo, ver­tė­tų nu­si­gręž­ti nuo kom­piu­te­rio ir nu­pur­ty­ti dul­kes nuo Mir­ce­os Elia­dės „Am­ži­no­jo su­grį­ži­mo mi­to“. At­sar­giai lukš­te­nant prieš­ka­lė­di­nį „mi­ti­nį tarps­nį, kai pa­sau­lis su­nai­ki­na­mas ir su­ku­ria­mas iš nau­jo“ pa­sau­lio tau­tų pa­pro­čiuo­se, pa­aiš­kė­ja, kad mi­to užuo­maz­gų esa­ma pa­čia­me mū­sų mąs­ty­me apie mi­tą. Nors es­mi­nio skir­tu­mo tarp ži­niask­lai­dos pa­sau­lio pa­bai­gos mi­to ir to­kio mi­to moks­li­nio ty­ri­mo nė­ra, vis­gi mi­to­lo­gi­nė stu­di­ja kul­tū­rin­ges­nė, to­dėl ją ma­lo­niau skai­ty­ti, ji tei­kia pe­no pro­tui ir nu­ra­mi­na.

Ap­tar­da­mas, kaip in­dų min­tis iš­plė­to­ja ir su­sty­guo­ja rit­mus, le­mian­čius kos­mi­nės san­kū­ros ir su­nai­ki­ni­mo pe­rio­diš­ku­mą, Elia­de pa­žy­mi, kad „iš vi­sos šios skai­čių griū­ties rei­kia įsi­dė­mė­ti vie­na – cik­liš­ką kos­mi­nio lai­ko po­bū­dį“, ki­taip ta­riant, pir­map­ra­dis „su­kū­ri­mo–su­nai­ki­ni­mo–su­kū­ri­mo“ rit­mas ga­li bū­ti kar­to­ja­mas iki be­ga­ly­bės. Pe­ri­odiš­kas lai­ko at­si­nau­ji­ni­mas dau­giau ar ma­žiau aiš­kiai iš anks­to nu­ma­to, ypač is­to­ri­nė­se ci­vi­li­za­ci­jo­se, nau­ją Pa­sau­lio Su­kū­ri­mą, t. y. kos­mo­go­ni­jos ak­to pa­kar­to­ji­mą. Ir ši pe­ri­odiš­ko su­kū­ri­mo, t. y. cik­liš­ko at­si­nau­ji­ni­mo, kon­cep­ci­ja iš­ke­lia „is­to­ri­jos at­šau­ki­mo“ klau­si­mą. Ki­taip ta­riant, baig­tis juk tu­ri iš­tik­ti ne pa­sau­lį, o vien blo­gą blo­gų žmo­nių ku­ria­mą is­to­ri­ją, tarkim, „pa­sau­li­nė fi­nan­sų kri­zė“ ir kad vėl vis­kas vi­siems bū­tų ge­rai.

Pa­sau­lis no­ri bū­ti ap­gau­di­nė­ja­mas nuo­lat, be ga­lo: mi­to nė­ra kuo pa­keis­ti, jis už­pil­do gy­ve­ni­mo pra­smės ide­o­lo­gi­nį va­ku­u­mą. Dvi­de­šimt pir­mo am­žiaus žmo­gus su vi­som sa­vo skait­me­ni­nėm tech­no­lo­gi­jom nė per na­go juo­dy­mą nepa­si­stū­mė­jo nuo ar­cha­jiš­kos pa­sau­lė­jau­tos. Tik­tai skait­me­ni­nei ar­ba in­for­ma­ci­nei vi­suo­me­nei bū­din­gi la­biau skait­me­ni­zuo­ti mi­tai. New Age vi­suo­me­nė sken­di mi­te, tie­siog nar­do ja­me įsi­ki­bu­si kas­dien spar­tė­jan­čio in­ter­ne­to ir iš­ma­nė­jan­čių te­le­fo­nų. Skait­me­ni­nių tech­no­lo­gi­jų ka­na­lais per­duodama „Do­oms­day 21122012“ ži­nia yra vie­na nau­jo­sios skai­čia­vi­mo ma­ši­nų – pa­sau­li­nio tin­klo eros mi­to­lo­ge­mų, va­di­na­ma­sis me­mas. Ne­at­si­tik­ti­nai rim­čiau­siai su šio mi­to iš­šū­kiais su­si­du­ria­ma skait­me­ni­nių tech­no­lo­gi­jų gim­ti­nė­je: NASA, JAV vy­riau­sy­bės at­sto­vams ten­ka aiš­kin­ti įsi­aud­ri­nu­siai vi­suo­me­nei, ko­dėl pa­sau­lio pa­bai­gos ne­bus. Ta­čiau mi­tas yra mi­tas. Ra­cio­na­lūs pa­aiš­ki­ni­mai mi­ti­nės są­mo­nės ne­vei­kia.

Kai li­ni­ji­nė skai­čių pro­gre­si­ja gal­vo­je tam­pa ne­val­do­ma, kai jie de­to­nuo­ja ir pra­de­da dau­gin­tis iki be­ga­ly­bės, daug ko ga­li­ma pri­si­gal­vo­ti. Jau Fio­do­ras Dos­to­jev­skis, ap­mąs­ty­da­mas tė­vy­nai­nių sa­vi­žu­dy­bes, kal­bė­jo, kad tik­tai lo­giš­kai mąs­tan­čiam žmo­gui sa­vi­žu­dy­bė yra nor­ma­lus da­ly­kas. Prieš­ta­rau­da­mas me­di­ci­nos iš­va­doms, jis tei­gė, kad žu­do­si ir svei­ko pro­to as­me­nys „dėl ties­mu­ko gy­ve­ni­mo su­pra­ti­mo. Re­a­liz­mas čia kal­tas, ne pa­mi­ši­mas.“ Blo­giau, ži­no­ma, kai tik­tai skai­čiuo­jan­čio, sa­vy­je pa­sken­du­sio pro­to pa­ra­no­ja (nar­cis­sis­tic per­so­na­li­ty di­sor­der – ne­se­niai il­gai mąs­tę nu­spren­dė nor­ve­gų psi­chiat­rai) at­si­grę­žia į ap­lin­ką. Ap­si­gin­kla­vęs se­no­vi­nė­mis le­gen­do­mis, mo­der­niais gin­klais ir skait­me­ni­nė­mis ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė­mis su­per­me­nas ga­li tap­ti sa­vo ir sa­vo vi­suo­me­nės prie­šu blo­giau­sia šio žo­džio pras­me.

Ta­čiau nuo mi­ti­nės są­mo­nės, ira­cio­na­lu­mo nie­kur ne­pa­bėg­si. Vien tik pro­tu va­do­vau­tis ne­iš­ei­na. Svei­kam pro­tui rei­ka­lin­gas tam tik­ras ti­kė­ji­mo mo­men­tas pa­lai­kant pu­siau­svy­rą tarp są­mo­nės ir pa­są­mo­nės. O tai sa­vo ruož­tu reiš­kia die­vy­bės, die­viš­ku­mo kaip al­ter ego pri­pa­ži­ni­mą. Ti­kė­ji­mo ob­jek­tu ga­li bū­ti bet kas. Kad ir Sau­lė. Šiuo at­ve­ju ne­bū­ti­na už­si­im­ti he­lio­lat­ri­ja ar kur­ti so­lia­ri­nį kul­tą, taip pat ir su­pap­ras­tin­ti ją iki ast­ro­fi­zi­ki­nio vie­ne­to (juk moks­las ne ką apie ją te­ži­no) ar fe­ti­ši­zuo­ti kaip nuo­sa­vą daik­tą. Tie­siog yra žie­mos ir va­sa­ros sau­lėg­rį­žos šven­tės, yra „kel­tis ir gul­tis su Sau­le“ rit­mas; yra aiš­ku, kad va­ka­re už­mig­si, o ry­te pa­bu­si (ar­ba ne), kad nu­mir­si, o pas­kui pri­si­kel­si (ar­ba ne) ir vis­kas. Tuo tar­pu pa­to­lo­giš­kai eman­ci­pa­vę­sis pro­tas, užuot pri­si­de­ri­nęs prie gy­ve­ni­mo Ke­lio, dao, vis no­ri iš jo iš­suk­ti. O pa­si­kly­dęs skai­čių ai­bė­se kla­jo­ja po kos­mi­nius ty­rus ir skel­bia pa­sau­lio pa­bai­gą.

Mi­tas – ne pra­mo­ga, o duo­na kas­die­ni­nė. Žmo­gaus pri­gim­tis jau to­kia, kad jam rei­kia pa­sa­kų, is­to­ri­jų, rei­kia pa­sa­ko­ji­mo – jis no­ri bū­ti ap­gau­na­mas „pa­gal su­si­ta­ri­mą“. Štai vos iš­mo­kęs kal­bė­ti sū­nus nuo­lat rei­ka­lau­ja „pa­sek­ti pa­sa­ką“, sek­ti be ga­lo, kol už­migs. Pa­sau­lio ir pa­sa­kos pa­bai­ga su­tam­pa. Ne­įma­no­ma su­ras­ti to­kio da­ly­ko, į ku­rį bū­tų ga­li­ma pa­ro­dy­ti pirš­tu ir pa­sa­ky­ti, kad tai „mi­tas“. Mi­tas yra tai, ko nė­ra nie­ka­da ir nie­kur ir kas vi­sa­da yra čia ir da­bar. Kal­bė­to­jas apie mi­tą ir­gi yra mi­to da­lis, o pats kal­bė­ji­mo pro­ce­sas vyks­ta ne­at­šau­kia­ma­me mi­ti­nia­me lai­ke. Nes nė­ra to, ku­ris ga­lė­tų jį at­šauk­ti.