MINDAUGAS KIRKA. Eilės
Autopsija
Visad jaučiau kad egzistuoja pusiausvyra Kad negaliu būti nei blogas nei geras Kad prie mokyklos su klasioku Varlei atlikęs širdies operaciją Kaltę galėsiu išpirkti Kitą tokią (tik gyvą) Pernešęs per kelią
Visad jaučiau kad negaliu būti nei geras nei blogas Kad kieno nors primuštas vėliau ką nors irgi primušęs
Vėl būsiu toks pat
Jaučiau jog egzistuoja pusiausvyra Jog negaliu jos įveikti nors kitiems ir pavykdavo Pereiti į vieną ar kitą pusę – tapti per daug geriems arba blogiems Ir balansuoti jau ne savy O tarpusavy
Jaučiau kad esu riba Jungtis laikanti abu polius Patirianti dvigubai tiek
Ir Viešpatie ar tai aš dabar turiu būti Tos varlės iš vidaus skrodžiamas Kad pažiūrėtų kaip plaka Kaip su kiekviena raide Su kiekvienu žodžiu Keičiasi pulsas
Ar žinai
Sakė per mažai domiesi politika žiniomis Nežinai kas dedasi pasaulyje šalyje ir apskritai Tau niekas neįdomu o galėtum bent paskaityti Pasidomėti ką rašo kas šiandien svarbiausia Dėl ko reikėtų nerimauti ir tada kaip visi normalūs Sugebėtum prie stalo palaikyti pokalbį o ne vis Tik savo ir savo nuomonę reikšti arba tylėti It žuvį prarijęs
Ir negaliu sakyti kad nebandžiau Būdavo rytais atsikeliu lyg bado genamas Jungiuosi aparatą laikraštį pasitiesiu Ir nuo pradžios iki galo Dieve nuoširdžiai nuo pradžios iki galo Suvalgau visą savaitę visą pasaulį
Ir velnias kaip bloga kaip neskanu pasidaro Po to vaikštai sugižęs spjaudaisi Ir kartoji „ne man ne man visa tai“
Vėliau ėmiau mažinti kąsnius Supratau kad pokalbiams Pakanka ir antraščių
Kad vis tiek viskas kartojasi Miršta vagia žudo ir žudosi Kad svarbiausia tik aukos Kalti ir teisūs
Ne tai koks jausmas ištinka Nusėda ir spaudžia
Ėmiau apgaudinėti Rytais pradėjau skaityti eiles Pokalbiuose uždavinėti kvailus klausimus Apie tai kaip turėtų jaustis žudikas vagis meilužis Ir ar norėtum visa tai Pats savy nešiotis
Memento
Kiekvienas vakaras prakeikdavo tavim Neišmiegota ir amžiais gęstančia naktim
Tokie kaip aš po vieną nevaikšto Būriuojasi spiečiais ir gelia
Gelia skaudžiai be gailesčio Be užuojautos gelia
Tokie kaip aš sėdi ir laukia Lyg katės prigludę Sėdi ir laukia Kas bus
Kada išsivaikščiosit į savo kapus Išsikasit kiekvienas po duobę
Ant pirštų skaičiuosit paliktą ramybę Pritrūkę nukąsit laisvus
Duok Dieve dar vieną gyvybę Nespėjau ir aš
Atnašavimo
Visą naktį parpuolęs ant kelių Kartoji savąją mantrą
Dieve kad daugiau niekad Taip nesumaišyt Nesuvartot kas ne man Kas skirta aukojimui
Kas nebeturi galios Pasotint
Nykstant
Atrodo nieko daugiau ir neveikiam Tik rytais į žadintuvą Į spiegiantį arbatinį Į autobusą mašiną Vaikus į mokyklą
Atrodo nieko daugiau ir neveikiam Tik visą dieną prie stalo Retkarčiais pro langą Ir tai tik į gatvę
Visu kūnu panirę Visa siela išnykę
Naktimis Akis stulpu į lubas
Paskutinis
Panašu kad žinau Kuo visa tai baigsis Išeinant beliks Tik sočiau įkvėpti
