Ins­tink­tai, ar­che­ti­pai ir pa­sau­lio pa­bai­ga

ELONA ILGIUVIENĖ

Se­niai no­ri­si pa­ana­li­zuo­ti šiuo me­tu la­bai stip­riai žmo­ni­ją vei­kian­tį pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nį ir su juo su­si­ju­sias psi­chi­kos ap­raiš­kas. Car­las Gus­ta­vas Jun­gas, Ed­war­das Edin­ge­ris, ki­ti jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai pa­tei­kia sim­bo­li­nes apo­ka­lip­sės vaiz­di­nių in­ter­pre­ta­ci­jas. Gi­liau jas su­pra­tę, ga­lė­tu­me ki­taip įpras­min­ti fan­ta­zi­jas apie pa­sau­lio pa­bai­gą. Tuo­met ne­be­rei­kė­tų reng­ti slėp­tu­vių, kaup­ti ne­gen­dan­čių pro­duk­tų ir žva­kių, o psi­chi­nę ener­gi­ją su­telk­tu­me į vi­di­nius po­ky­čius ir eko­lo­giš­ką gy­ven­se­ną.

Ins­tink­to ir ar­che­ti­po sam­pra­ta

Jun­gas įvai­riai api­brė­žė ar­che­ti­pus – gre­ti­no juos su ins­tink­tais, va­din­da­mas gel­mi­niais ins­tink­tų vaiz­di­niais; va­di­no ir įgim­tais ins­tink­ty­vaus el­ge­sio ar pa­reng­ties veik­ti mo­de­liais. Ki­tur tei­gė, kad ar­che­ti­pai – tai for­mos, pa­na­šios į kris­ta­lo for­mas, nuo­lat už­pil­do­mos tu­ri­niu ir iš­reiš­kia­mos sim­bo­liais, vaiz­di­niais, emo­ci­jo­mis. Psi­chiat­ras sa­vo iš­va­das grin­dė li­go­nių psi­chi­kos ty­ri­mais, mi­to­lo­gi­jos, įvai­rių kul­tū­rų sim­bo­li­kos ana­li­ze. Ra­šy­da­mas di­ser­ta­ci­ją apie okul­ti­nius reiš­ki­nius jis iš­ty­rė, kad jo te­stuo­ja­mo­ji pus­se­se­rė Hel­ly Preis­werk pie­šė gnos­ti­nes sis­te­mas nie­ko ne­ži­no­da­ma apie anks­ty­vų­jų gnos­ti­kų raš­tus.

Dalia Juodakytė. Mandala. 2009

O štai vie­nas pa­cien­tas, par­da­vė­jo pa­dė­jė­jas iš Ciu­ri­cho, da­bar li­te­ra­tū­ro­je va­di­na­mas Sau­lės fa­lo žmo­gu­mi, kar­tą pa­kvie­tė Jun­gą prie lan­go ir pa­sa­kė: „Dak­ta­re, jei žiū­rė­si­te į sau­lę pri­si­mer­kęs, pa­ma­ty­si­te, kad sau­lė tu­ri fa­lą, ir kai juo mo­juo­ja, ky­la vė­jai.“ Vė­liau dak­ta­ras per­skai­tė pir­mų­jų šios eros am­žių ma­gi­jos pa­pi­ru­są apie Mit­ros li­tur­gi­ją, kur ap­ra­šo­ma ma­go vi­zi­ja, kad sau­lė tu­ri vamz­dį ar flei­tą, le­mian­čią vė­jus. Šie su­ta­pi­mai ir dau­ge­lis ki­tų pa­ro­dė Jun­gui, kad ha­liu­ci­na­ci­jo­se ga­li at­si­spin­dė­ti ar­cha­jiš­kas re­li­gi­nis tu­ri­nys, ben­dras vi­sai žmo­ni­jai.

Ar­che­ti­pai pri­klau­so ins­tink­tų sri­čiai – jie pa­si­žy­mi tik šiems bū­din­ga di­na­miš­ka pri­gim­ti­mi ir to­dėl jų spe­ci­fi­nė ener­gi­ja, už­val­dan­ti jė­ga pa­ska­ti­na ar­ba pri­ver­čia elg­tis tam tik­ru bū­du. Anot Jun­go, žmo­gus ži­no, kad sap­no ar idė­jos pats ne­su­ku­ria – jie at­si­ran­da kaž­kaip sa­vai­me. Jo tei­gi­mu, vi­sa tai, kas to­kiu bū­du at­si­tin­ka, ga­li­ma api­bū­din­ti kaip iš ma­nos, de­mo­no, Die­vo ar pa­są­mo­nės ky­lan­tį po­vei­kį. Nors ir ta­pa­tin­da­mas die­vus ir pa­są­mo­nės ar­che­ti­pus, moks­lo sri­ty­je var­to­ti jis pa­si­ren­ka pas­ta­rą­sias są­vo­kas. To­kį sa­vo pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­na tuo, kad šios są­vo­kos ap­ima kas­die­nę tik­ro­vę ir „tin­ka be­aist­riam ste­bė­ji­mui, ne­ke­lian­čiam jo­kių me­ta­fi­zi­nių pre­ten­zi­jų, kur kas ge­riau ne­gu trans­cen­den­ti­nės są­vo­kos, pa­si­žy­min­čios kon­tro­ver­siš­ku­mu ir to­dėl ska­ti­nan­čios tam tik­rą fa­na­tiz­mą“. Vis dėl­to tai, ką jos žy­mi, lie­ka tiek pat stip­ru, au­to­no­miš­ka ir nu­mi­no­ziš­ka – ši­to ne­rei­kia pa­mirš­ti. Vi­sa­da lie­ka klau­si­mas, kaip in­di­vi­du­a­li są­mo­nė at­lai­kys to­kį ga­lin­gą gel­mi­nį tu­ri­nį. Ne­re­tai są­mo­nė pa­lūž­ta – pa­vyz­džiui, per­ne­lyg įsi­jau­tus į dva­si­nes prak­ti­kas, – tuo­met iš­tin­ka psi­cho­zė, anks­čiau ir va­din­ta ap­sė­di­mu. Pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie tar­si už­val­dy­ti die­viš­kos ga­lios ima­si gy­dy­ti, pa­moks­lau­ti, mo­ky­ti. Ati­džiau iš­ty­rę ra­si­me Di­džio­sios Mo­ti­nos, Ra­ga­nos ar Iš­min­čiaus ar­che­ti­pus. Vi­sa tai ne­ken­kia tol, kol žmo­gus iš­lie­ka są­mo­nin­gas, kas su juo vyks­ta, ir ne­įpuo­la į di­dy­bę ar, at­virkš­čiai, vi­siš­kai iš­sen­ka. Tie­sa, ne­re­tai šios fa­zės kar­to­ja­si vie­na po ki­tos, o są­mo­nin­gas ego tar­si ne­da­ly­vau­ja, yra tik pa­sy­vus pa­są­mo­nės ener­gi­jų įkai­tas. Ki­tas pa­vo­jus, ku­riam ne­re­tai pa­si­duo­da psi­cho­lo­gai, gy­dy­to­jai, kul­tū­ros žmo­nės, – ap­si­ri­bo­ti vien są­vo­ko­mis, in­te­lek­tu­a­li­za­vi­mu. Anot Jun­go, „spe­ku­lia­vi­mas są­vo­ko­mis pa­nai­ki­na pa­ty­ri­mo es­mę ir su­tei­kia jam to­kį pa­va­di­ni­mą, ku­ris nuo šios aki­mir­kos pa­kei­čia tik­ro­vę. Są­vo­ka nė vie­no ne­įpa­rei­go­ja – štai ko­dėl kon­cep­tu­a­lu­mas, ža­dė­da­mas ap­sau­gą nuo tik­ro­vės, toks pa­to­gus. Vis dėl­to dva­sia gy­ve­na ne są­vo­ko­se, o žmo­nių veiks­muo­se ir fak­tuo­se.“

Šiuo­lai­ki­nis jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kas, Oks­for­do uni­ver­si­te­te dak­ta­ro laips­nį ap­si­gy­nęs evo­liu­ci­nis psi­chiat­ras Ant­ho­ny Ste­ven­sas ar­che­ti­pą api­brė­žia taip: „Įgim­ti neu­rop­si­chi­niai cen­trai, tu­rin­tys ga­lią su­kel­ti, kon­tro­liuo­ti ir veik­ti (me­dia­te) ben­dras el­ge­sio cha­rak­te­ris­ti­kas ir ti­pi­nius vi­sų žmo­giš­kų bū­ty­bių pa­ty­ri­mus, kad ir ko­kios jos bū­tų ra­sės, kul­tū­ros ar ti­kė­ji­mo.“ Ste­ven­sas pa­pil­do Jun­go at­ra­di­mus bio­lo­gi­ne ir evo­liu­ci­ne per­spek­ty­va ir re­mia­si eto­lo­gų, ant­ro­po­lo­gų stu­di­jo­mis, ci­tuo­ja psi­cho­a­na­li­ti­kų ty­ri­mus, at­lik­tus su kū­di­kiais. Štai René Spit­zo kla­si­ki­niai eks­pe­ri­men­tai su dvie­jų mė­ne­sių kū­di­kiais lei­do iš­skir­ti, ko­kie sti­mu­lai bū­ti­ni ste­bė­ji­mui ir šyp­so­ji­mui­si su­kel­ti. Kū­di­kis re­a­guo­ja, kai jam ro­do­mas ma­ne­ke­nas su nu­pieš­to­mis aki­mis ir ju­di­na­mas taip, lyg bū­tų pri­ta­riant link­si­ma gal­va. Jei dar nu­pie­šia­ma plau­kų li­ni­ja ir bur­na pa­kel­tais lū­pų kam­pu­čiais, kū­di­kio po­zi­ty­vi re­ak­ci­ja stip­rė­ja. Žmo­gaus bal­sas taip pat stip­ri­na ste­bė­ji­mą ir šyp­so­ji­mą­si. Ki­ti ty­ri­mai su ak­lais nuo gi­mi­mo kū­di­kiais pa­ro­do, kad kū­di­kis žiū­ri ir šyp­so­si mo­ti­nos bal­so kryp­ti­mi, net ir ne­ma­ty­da­mas, o tik gir­dė­da­mas mo­ti­nos bal­są, kai ji len­kia­si prie lo­ve­lės. At­ro­do, kad kū­di­kis tu­ri įgim­tą po­rei­kį gau­ti mo­ti­niš­ką rū­pi­ni­mą­si ir yra pa­si­ren­gęs į jį re­a­guo­ti, o kar­tu su­kel­ti mo­ti­nai dau­giau su­si­ža­vė­ji­mo ir mei­lės. Ta­čiau ne tik mo­ti­nos, bet ir ne­gim­džiu­sios mo­te­rys ir vy­rai, iš­gir­dę gat­vė­je ver­kiant kū­di­kį, su­re­a­guo­ja. Žmo­gui įgim­ta re­ak­ci­ja yra su­sto­ti, dai­ry­tis, ieš­ko­ti, kur yra kū­di­kio tė­vai, o jei nie­ko nė­ra ap­link, tuo­met pri­ei­ti ir ra­min­ti ver­kian­tį vai­ką. Ma­to­me, kaip ar­che­ti­pas su­ke­lia re­ak­ci­ją, ir šiais at­ve­jais ji su­si­ju­si su mo­ti­niš­ku­mu, Mo­ti­nos ar­che­ti­pu, įgim­tu mums vi­siems.

Kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me ti­pi­nių eg­zis­ten­ci­nių si­tu­a­ci­jų kur kas ma­žiau, nei yra at­ski­rų žmo­nių gy­ve­ni­mų: tai gi­mi­mas, ve­dy­bos, mo­ti­nys­tė, iš­si­sky­ri­mas, mir­tis. Jo­se net ir spe­cia­liai ne­mo­ky­ti žmo­nės el­gia­si pa­na­šiai – tai ar­che­ti­pi­nis re­a­ga­vi­mas, tu­rin­tis pa­na­šią se­ką, nors kul­tū­ri­nis tu­ri­nys ir ski­ria­si. Ar­che­ti­pi­nis el­ge­sys vi­sa­da tu­ri aiš­kų tiks­lą ir reikš­mę in­di­vi­do ar rū­šies iš­li­ki­mui, net kai tas tiks­las nė­ra įsi­są­mo­nin­tas. Vis dėl­to Ste­ven­sas, net pa­si­telk­da­mas bio­lo­gi­jos moks­lų duo­me­nis, įspė­ja apie šių ri­bo­tu­mą, ku­ris žmo­gų ga­li pa­vers­ti bio­lo­gi­ne ma­ši­na. Juk mo­ti­na vai­kui – ne vien rū­pes­tin­go el­ge­sio se­ka, o di­de­lės mei­lės, švel­naus prie­rai­šu­mo ob­jek­tas ir šal­ti­nis. Kaip ir Jun­gas, Ste­ven­sas ak­cen­tuo­ja, kad vi­di­nės psi­chi­nės ar­che­ti­po iš­raiš­kos są­mo­nė­je per sim­bo­lius, vaiz­di­nius, in­tui­ci­ją, jaus­mus, žo­džius, mi­tus yra la­bai svar­bios. Štai mo­ti­nos vaiz­di­nys vi­so­se kul­tū­ro­se su­si­jęs su Di­dži­ą­ja Dei­ve gim­dy­to­ja, gar­bi­na­ma šven­to­se vie­to­se ir įvai­riais pa­vi­da­lais. Mū­suo­se jai pri­ski­ria­mi šven­ti ak­me­nys ir šal­ti­niai, Die­vo Mo­ti­nos at­vaiz­dai gy­do, at­gai­vi­na nu­sil­pu­sius, at­nau­ji­na dva­sią. Ar­che­ti­pas – juk tik moks­li­nė są­vo­ka api­bū­din­ti tai stip­riai iš gel­mės vei­kian­čiai jė­gai, ku­ri tu­ri ga­lią – die­viš­ką ir šven­tą, kar­tu bau­gi­nan­čią ir ne­kon­tro­liuo­ja­mą – trans­for­muo­ti as­me­ny­bę.

Gi­lus ar­che­ti­po su­pra­ti­mas lei­džia baig­ti gin­čus, ku­ri tau­ta ar kul­tū­ra pir­mo­ji su­kū­rė vie­ną ar ki­tą mi­tą, sim­bo­lį, są­vo­ką. Ne­bė­ra pra­smės ko­vo­ti dėl jų nuo­sa­vy­bės, kad ir kas tai bū­tų – žvaigž­dė, svas­ti­ka, pa­sau­lio me­dis, Dei­vė gim­dy­to­ja, aukš­čiau­sias Die­vas ar ki­ta. Vi­sa tai ben­dros žmo­ni­jos pri­gim­ties da­lis, žmo­gus pa­sau­lį ga­li su­vok­ti tik taip, kaip pats ja­me gy­ve­na – ko­jo­mis ant že­mės, gal­va dan­gu­je, ran­ko­mis į de­ši­nę ir kai­rę, am­ži­na­me cik­le tarp gy­vy­bės ir mir­ties.

Pa­sau­lio pa­bai­gos ar­che­ti­pas

Iš to, kas iš­dės­ty­ta, aiš­kė­ja: kad pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nį lai­ky­tu­me ar­che­ti­pi­niu, jis tu­rė­tų stip­riai veik­ti el­ge­sį ir emo­ci­jas, tu­rė­tų bū­ti ben­dras vi­siems žmo­nėms, kad ir ko­kios jie bū­tų ra­sės, kul­tū­ros, ti­kė­ji­mo, tu­rė­ti vie­no­dą struk­tū­rą ir tiks­lą.

Anks­ty­vo­jo­je ju­dė­jų ir krikš­čio­nių li­te­ra­tū­ro­je apo­ka­lip­sė reiš­kė Die­vo at­lie­ka­mą slap­tų da­ly­kų at­vė­ri­mą iš­rink­ta­jam pra­na­šui; pa­pras­tai kaip apo­ka­lip­sė su­pran­ta­mas to­kių ap­reiš­ki­mų iš­dės­ty­mas raš­tu. Šiuo me­tu ši są­vo­ka daž­niau­siai var­to­ja­ma pa­sau­lio pa­bai­gai, di­džiu­lio mas­to ka­tast­ro­fai nu­sa­ky­ti. Pa­sau­lio pa­bai­gos mi­tai bū­din­gi dau­ge­liui kul­tū­rų: zo­ro­ast­riz­mui, ger­ma­nų mi­to­lo­gi­jai (rag­na­ro­kas), krikš­čio­ny­bei (Ap­reiš­ki­mas Jo­nui), is­la­mui (Pas­ku­ti­nis teis­mas). Pas­ta­rai­siais lai­kais su­kur­ta daug va­di­na­mų­jų apo­ka­lip­ti­nių sek­tų, ku­rių pagrindi­nis rū­pes­tis ir yra pa­sau­lio pa­bai­ga. Dvi iš jų Edin­ge­ris va­di­na di­džiau­sio­mis ir įta­kin­giau­sio­mis JAV – tai Je­ho­vos liu­dy­to­jai ir Sep­tin­to­sios die­nos ad­ven­tis­tai, ku­rių vien tik JAV yra nuo 750 tūks­tan­čių iki 1 mi­li­jo­no, o kur dar na­riai ki­to­se ša­ly­se. Dau­gy­bė šiuo­lai­ki­nių pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nių kas­dien ku­ria­mi ra­šy­to­jų ir ki­no re­ži­sie­rių ir nuo­lat mums ro­do­mi. Žmo­ni­jos vaiz­duo­tė to­liau gim­do pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nius tiek ko­lek­ty­viai, tiek in­di­vi­du­a­liai – ten­ka gir­dė­ti pa­sa­ko­jant apo­ka­lip­ti­nius sap­nus apie as­te­roi­dų kri­ti­mą, tva­ną, mies­tų griū­tį, ato­mi­nės bom­bos spro­gi­mą. Cik­liš­kos mi­to­lo­gi­jos – ma­jų, hin­duis­tų, Bu­dos Mait­rė­jo – ak­cen­tuo­ja ne pa­sau­lio pa­bai­gą, bet jo trans­for­ma­ci­ją. Nors spe­ci­fi­nės de­ta­lės ski­ria­si, pa­sa­ko­ji­mai apie pa­sau­lio pa­bai­gą ar trans­for­ma­ci­ją tu­ri aiš­kias fa­zes:

1) ap­reiš­ki­mas, at­ei­ties at­sklei­di­mas

2) ver­ti­ni­mas ar teis­mas,

3) baus­mė ar­ba su­nai­ki­ni­mas,

4) at­si­nau­ji­ni­mas – gims­ta nau­jas pa­sau­lis.

Apo­ka­lip­sės vaiz­di­nių įta­ką el­ge­siui ir emo­ci­joms ga­li­me ma­ty­ti kas­dien. Lauk­da­mi 2012 me­tų gruo­džio 21-osios žmo­nės ap­im­ti ne­ri­mo, ki­lo kon­ser­vų, drus­kos, kruo­pų pir­ki­mo ban­gos, kai kas įsi­ren­gė slėp­tu­ves, pa­si­rū­pi­no prie­mo­nių, ku­rios, ti­ki­ma, pa­dės iš­lik­ti iš­rink­tie­siems. Kai kas pik­ti­na­si nuo­dė­min­gai­siais, da­ran­čiais blo­ga, me­luo­jan­čiais, žu­dan­čiais ir vi­lia­si, kad šie bus nu­baus­ti. De­struk­ci­ja jau vyks­ta – su­si­do­ro­ja­ma ar kvie­čia­ma su­si­do­ro­ti su ki­to­kiais, ti­kint, kad jie yra vi­so blo­gio įsi­kū­ni­ji­mas. Čia ga­li­me mi­nė­ti te­ro­riz­mą, ka­rus, re­vo­liu­ci­jas, mo­te­rų prie­var­ta­vi­mą, Ti­be­to vie­nuo­lių žu­dy­mą ir sa­vi­žu­dy­bes, ki­ta­tau­čių ir ki­ta­min­čių per­se­kio­ji­mą ir taip to­liau. Apo­ka­lip­ti­nių sek­tų na­riai jau ma­siš­kai žu­dė­si ap­sės­ti pa­sau­lio pa­bai­gos idė­jos: 1993 me­tais Tek­sa­se ir 1997 me­tais Ka­li­for­ni­jo­je. Edin­ge­ris tei­gia, kad Hit­le­ris, pa­na­šiai kaip šių sek­tų va­do­vai ir na­riai, bu­vo ap­sės­tas pa­sau­lio pa­bai­gos ar­che­ti­po ir mąs­tė apie sa­ve re­li­gi­niais ter­mi­nais. Ana­li­ti­kas api­bū­di­no to­kio ap­sė­di­mo psi­cho­lo­gi­nę bū­se­ną kaip ge­ne­ruo­jan­čią di­džiu­lę cha­riz­mą ir mil­ži­niš­ką ener­gi­ją.

Ta­čiau, kaip ir bū­din­ga ar­che­ti­pui, pa­sau­lio pa­bai­ga tu­ri tiks­lą – de­struk­ci­ja įsi­vaiz­duo­ja­ma ne dėl pa­ties grio­vi­mo, o dėl at­gi­mi­mo, at­si­nau­ji­ni­mo. Ky­la vil­tis nau­jo gy­ve­ni­mo, ku­ria­me vis­kas bus ki­taip – at­gims dva­si­nės ver­ty­bės, ar­ti­mo mei­lė, bū­ties ty­ru­mas, tei­sin­gu­mas, dar­na su že­me, jos eko­lo­gi­ne sis­te­ma ir pan. Kuo gi­les­nė dva­si­nė kri­zė, iš­oriš­kai be­si­reiš­kian­ti kaip fi­nan­si­nė ar po­li­ti­nė, tuo la­biau stip­rė­ja pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­niai ir su jais su­si­ju­sios emo­ci­jos.

Jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai šių me­tų lap­kri­čio 29 die­ną su­ren­gė pa­sau­lio pa­bai­gos te­mai skir­tą in­ter­ne­ti­nį se­mi­na­rą. Įsi­mi­nė dis­ku­si­jos da­ly­vio Joh­no Hil­lo pa­sa­ko­ji­mas, kaip jį pa­tį bu­vo su­krė­tęs pa­sau­lio pa­bai­gos sap­nas – at­si­bu­dęs jis lė­kė pas sa­vo stu­den­tus pra­neš­ti ži­nios! Šis Ciu­ri­che gy­ve­nan­tis psi­cho­a­na­li­ti­kas pa­brė­žė apo­ka­lip­sės ar­che­ti­po nu­mi­no­ziš­ku­mą – šven­tu­mo pa­ty­ri­mą, kai su­vo­kia­ma Die­vo di­dy­bė ir sa­va­sis men­ku­mas jo aki­vaiz­do­je. Jis ci­ta­vo vie­no te­olo­go at­lik­tą 50 mis­ti­kų pa­sau­lio pa­bai­gos pra­na­šys­čių stu­di­ją, ku­ri pa­ro­dė, kad nė vie­na pra­na­šys­tė ne­iš­si­pil­dė. Vis dėl­to pats mi­tas, anot Hil­lo, pri­ver­čia su­vok­ti vi­sa ko lai­ki­nu­mą ir die­viš­ką­ją re­a­ly­bę. Gal tai ir yra pa­grin­di­nis šio ar­che­ti­po tiks­las, klau­sia jis. Vie­na dis­ku­si­jos pra­ne­šė­jų Nan­cy Fur­lot­ti pa­pa­sa­ko­jo, kad šiuo me­tu taip daž­nai ap­ta­ria­mi ma­jai ti­kė­jo, jog die­vai žmo­nes kū­rė ke­tu­ris kar­tus. Pra­džio­je žmo­nes lip­dė iš mo­lio, ta­čiau šie su­tru­pė­jo, to­dėl nu­lip­dė iš pur­vo, bet šie su­tir­po lie­tu­je. Tre­čią kar­tą žmo­nes ga­mi­no iš me­džio, ta­čiau šie me­di­niai žmo­nės grei­tai pa­mir­šo sa­vo kū­rė­jus die­vus, jų ne­ger­bė. Ga­liau­siai žmo­nės bu­vo su­kur­ti iš ku­ku­rū­zų. Ma­jai ku­ku­rū­zus lai­kė ne tik svar­biau­siu mais­to pro­duk­tu, bet ir pir­mi­ne juos su­da­ran­čia ma­te­ri­ja. Le­gen­di­nių dvy­nių Hu­nah­pu ir Šba­lan­kės ko­va su po­že­mio ka­ra­lys­tės val­do­vais ir jų tė­vo, Ku­ku­rū­zų die­vo, pri­kė­li­mas – svar­bus ma­jų mi­tas. Į šį mi­tą daž­nai žvel­gia­ma kaip į žem­dir­bys­tės cik­lo ir kas­me­ti­nio der­liaus at­gi­mi­mo me­ta­fo­rą. Kai ma­jai sė­ja ku­ku­rū­zus, jie pa­siun­čia grū­dus į po­že­mio ka­ra­lys­tę, ta­čiau ku­ku­rū­zas at­gims­ta jau­no dai­go pa­vi­da­lu. Su­kur­tų ku­ku­rū­zų žmo­nių pa­skir­tis bu­vo ug­dy­ti do­ry­bes ir tar­pi­nin­kau­ti tarp pro­tė­vių ir dan­gaus die­vų, gar­bin­ti die­vus, vyk­dy­ti die­vų už­duo­tis, juos ap­tar­nau­ti – už­si­im­ti ju­ve­ly­ri­ka, ap­dirb­ti bran­gak­me­nius, kur­ti ba­rel­je­fus ir kt. Žmo­gus tu­ri pa­tir­ti šven­ty­bę ir ją gerb­ti, jei taip nė­ra, die­vai už­si­rūs­ti­na ir per­ku­ria žmo­gų iš nau­jo.

Da­bar tur­būt ar­tė­ja toks lai­kas, nes ko­lek­ty­vi­nė są­mo­nė už­tvin­dy­ta pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nių. Kaip taik­liai mi­nė­to­je dis­ku­si­jo­je pa­sa­kė Hil­las, 2008 me­tais žlu­go iliu­zi­ja, kad pi­ni­gai yra be­ga­li­niai, – žmo­ni­ja tar­si at­si­bu­do iš ko­lek­ty­vi­nio sap­no. Pra­tę­siu, kad šiuo me­tu sklai­do­si iliu­zi­ja, jog že­mės iš­tek­liai ne­iš­sen­kan­tys, o Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja yra vie­nin­te­lė ir ge­riau­sia. Kal­ba­ma apie rei­ka­lin­gą mo­ters vaid­mens ir mo­te­riš­kos sie­los su­stip­rė­ji­mą, su­grį­ži­mą ne tik prie Že­mės, bet ir prie dva­sios eko­lo­gi­jos. Jun­gas jau prieš ke­lias­de­šimt me­tų tei­gė, kad apo­ka­lip­sės ar­che­ti­pas iš­ties eg­zis­tuo­ja ir ak­ty­viai vei­kia ko­lek­ty­vi­nę pa­są­mo­nę. Jis ma­tė, kad apo­ka­lip­sė už­bu­ria, pri­trau­kia, ža­vi dėl sa­vo ar­che­ti­pi­nio nu­mi­no­ziš­ku­mo. Ta­čiau jis prieš­ta­ra­vo apo­ka­lip­tiz­mui – pa­bai­gos lau­ki­mui ir il­ge­siui, prie­ši­no­si krikš­čio­nių fun­da­men­ta­lis­tų pa­žo­di­nei Bib­li­jos kny­gų in­ter­pre­ta­ci­jai. Jun­gas, kaip ir jo se­kė­jas Edin­ge­ris (be­je, pats ku­rį lai­ką bu­vęs Je­ho­vos liu­dy­to­jas), tei­gė, kad Da­nie­lio ir Ap­reiš­ki­mo Jo­nui kny­gas, ku­pi­nas sim­bo­lių ir me­ta­fo­rų, rei­kia su­vok­ti sim­bo­liš­kai, kaip ir sap­nus. Jos pa­tei­kia mums me­ta­fo­ri­nius vaiz­di­nius, su­si­ju­sius su vi­di­nė­mis psi­chi­nė­mis bū­se­no­mis ir tu­rin­čius ga­lią trans­for­muo­ti są­mo­nę. Jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai kal­ba apie po­rei­kį keis­tis žmo­ni­jos prie­lai­doms apie tik­ro­vę ir žmo­gaus vie­tą jo­je – pa­są­mo­ni­niams ti­kė­ji­mams, nuo­sta­toms ir pro­to kon­struk­ci­joms, su­da­ran­čioms mū­sų gy­ve­ni­mo bū­do pa­grin­dą. Edin­ge­rio tei­gi­mu, apo­ka­lip­sė – tai reikš­min­gas įvy­kis, ku­riuo sa­vas­tis pa­sie­kia są­mo­nin­gą re­a­li­za­ci­ją. Jau­čia­me po­rei­kį at­ras­ti gi­les­nį ry­šį su sa­vas­ti­mi, Die­vu sa­vy­je, kad ga­lė­tu­me ma­ty­ti die­viš­ku­mą ki­ta­me ir jį svei­kin­ti. Ta­čiau tą dar­bą tu­ri­me dirb­ti kiek­vie­nas as­me­niš­kai. Dirb­da­mi tą dar­bą, ne­iš­ven­gia­mai tu­rė­si­me su­si­dur­ti su še­šė­liu, ku­rį da­bar pro­jek­tuo­ja­me į ki­to­kius, pa­tys tar­si lik­da­mi ste­ri­lūs. Teks su­si­tik­ti ir su­si­sie­ti su vi­di­niu prie­šin­gos ly­ties Ki­tu – ani­ma ir ani­mus, kad bū­tu­me visybiški. Žmo­gus tu­ri kas­kart ma­rin­ti se­nus, at­gy­ve­nu­sius el­ge­sio ste­re­o­ti­pus, nuo­sta­tas ir gim­dy­ti nau­ją sa­ve – šiuo po­žiū­riu jis nuo­lat su­ka­si mir­ties ir gy­vy­bės cik­le. Me­tų cik­lo šven­tės, di­de­le da­li­mi – ar­tė­jan­čios Ka­lė­dų lai­ko­tar­pio šven­tės, pa­de­da to­kiam vi­di­niam vir­smui. Jos su­tei­kia pro­gą pri­si­lies­ti prie gi­liau­sių vi­di­nių klo­dų, ku­riuo­se dar gy­vas mi­tas, pa­slap­tis – ar­che­ti­pi­nių žmo­giš­ko­sios bū­ties klo­dų. Są­mo­nin­gas ry­šys su gy­vu gel­mi­niu mi­tu ga­li keis­ti, ju­din­ti, at­nau­jin­ti, pra­plės­ti ir pa­ky­lė­ti dva­sią.