Ar užaugs Gelbėtojas iš Betliejaus?

Laiku ir nelaiku

O tu, Ef­ra­tos Bet­lie­jau,

ma­žiau­sias tarp Ju­do kai­mų,

iš ta­vęs man kils tas,

ku­ris val­dys Iz­ra­e­lį;

jo kil­mė sie­kia se­nų se­no­vę,

se­niai pra­ėju­sius lai­kus.

To­dėl jis pa­liks juos lig lai­ko,

kai įsčio­se ne­šio­jan­ti kū­di­kį bus pa­gim­džiu­si;

tuo­met jo gi­mi­nių li­ku­čiai su­grįš

pas Iz­ra­e­lio vai­kus.

Jis tvir­tai lai­ky­sis

ir ga­nys sa­vo kai­me­nę VIEŠPATIES jė­ga,

VIEŠPATIES, sa­vo Die­vo, ga­lin­gu var­du.

Jie gy­vens sau­giai,

nes da­bar jo di­dy­bė pa­sieks že­mės pa­kraš­čius.

Jis pats bus tai­ka!

Mch 5, 1–4a

Ne­nuos­ta­bu, kad li­kus ke­lioms die­noms iki Ka­lė­dų skai­to­me šį Mi­chė­jo pra­na­šys­tės frag­men­tą. Vis­kas čia, ro­dos, tai­ky­te nu­tai­ky­ta į Jė­zaus gi­mi­mo pa­veiks­lą: ir Bet­lie­jus, ir be­si­lau­kian­čios mo­ters fi­gū­ra, ir ga­ny­to­jo ti­tu­las, ir žo­dis tai­ka, ku­ris ne­syk kar­to­sis Ka­lė­dų pa­sa­ko­ji­muo­se. Evan­ge­lis­tas Ma­tas, kur­da­mas Jė­zaus gi­mi­mo is­to­ri­ją, tie­siog ims ir ci­tuos pra­na­šą Mi­chė­ją kaip bū­si­mų­jų įvy­kių re­gė­to­ją.

Ki­ta ver­tus, ne­pa­ten­kin­ti to­kia in­ter­pre­ta­ci­ja ne­sun­kiai įro­dy­tų, kad tarp Ka­lė­dų ir Mi­chė­jo lū­kes­čių nie­ko ben­dra nė­ra. Tai šen, tai ten ver­ti­mas ga­lė­tų bū­ti ki­toks, ši ar ki­ta fra­zė vė­liau pri­temp­ta prie krikš­čio­niš­kų įsi­ti­ki­ni­mų, o pa­ga­liau kas pa­neig­tų, kad evan­ge­lis­tai sa­vo pa­sa­ko­ji­mus są­mo­nin­gai kon­stra­vo pa­gal se­ną­sias me­si­jo pra­na­šys­tes. Pa­na­šiai kas­met ži­niask­lai­do­je ky­la aist­ra de­mas­kuo­ti pa­čias Ka­lė­das kaip pa­go­niš­kos kil­mės šven­tę, ku­rią pa­si­glem­žė Baž­ny­čia.

Vi­si Bib­li­jos pra­na­šai kal­ba Die­vo var­du ir sa­vo re­gė­ji­mams su­tei­kia die­viš­ką­ją pri­gim­tį. Ana­li­zuo­da­mi is­to­ri­nes ap­lin­ky­bes, ku­rio­mis ra­do­si pra­na­šų žo­džiai, ne­gau­si­me lo­giš­ko at­sa­ky­mo, kas kon­kre­čiai dė­lio­jo au­to­riaus min­tis. Vie­ną ora­ku­lą nuo ki­to ga­li skir­ti ga­na il­gas lai­ko tar­pas. Sky­rė­si ir to pa­ties pra­na­šo au­di­to­ri­ja. Ša­lia grės­min­gų per­spė­ji­mų di­džiū­nams iš­ny­ra švel­nūs pa­guo­dos pos­mai tiems, ku­rie ken­čia var­gą ir prie­spau­dą. Te­mų pa­si­rin­ki­mas pra­na­šų raš­tuo­se, ro­dos, ga­lė­tų at­spin­dė­ti au­to­riaus cha­rak­te­rį ir įsi­ti­ki­ni­mus, ta­čiau pra­na­šo lū­pos pri­klau­so Die­vui, to­dėl pir­miau­sia ku­ria­ma pa­ties Die­vo cha­rak­te­ris­ti­ka. Jos svar­ba di­de­lė, ka­dan­gi Die­vo pa­ži­ni­mas le­mia žmo­nių pa­si­rin­ki­mus ir ga­liau­siai tam­pa pa­grin­di­ne prie­lai­da siek­ti ir ti­kė­tis po­li­ti­nių, so­cia­li­nių, re­li­gi­nių tau­tos gy­ve­ni­mo per­mai­nų. Pra­na­šų kri­ti­ka, ky­lan­ti iš jų ap­lin­kos, re­mia­si daž­niau­siai ne te­olo­gi­niais ar­gu­men­tais, bet as­me­niš­ku­mais ir nu­oga ne­apy­kan­ta, tuo tar­pu pa­tys pra­na­šai ape­liuo­ja į pa­slap­tin­gą ir ne­pa­ju­di­na­mą Die­vo va­lią.

Nors Mi­chė­jo kny­goje gau­su po­li­ti­nių ir so­cia­li­nių mo­ty­vų, ji taip pat su­telk­ta į klau­si­mą, koks yra Die­vas ir ko jis lau­kia iš žmo­gaus. Pra­na­šo iš­puo­liai prieš Je­ru­za­lės aukš­tuo­me­nę at­ro­do ne lai­ku ir ne vie­to­je, nes kai­my­ni­nės Asi­ri­jos ag­re­si­ja tu­rė­tų bū­ti gy­vy­bės ar mir­ties klau­si­mas, daug svar­bes­nis ne­gu Ju­do ka­ra­lys­tės vi­daus pro­ble­mos. Ta­čiau Mi­chė­jas iš­ti­ki­mas tra­di­ci­nei pra­na­šų li­ni­jai, ku­ri po­li­ti­nių ka­tast­ro­fų prie­žas­tis su­sie­ja su tau­tos nuo­dė­mių są­ra­šu. Vie­nu me­tu iš­gy­ven­ti mei­lę sa­vo kraš­tui ir ne­gai­les­tin­gai skelb­ti jam Die­vo rūs­ty­bę žmo­giš­ku po­žiū­riu tu­rė­tų bū­ti ne­pa­ke­lia­mas už­da­vi­nys, tik­ra dva­si­nė sa­vi­žu­dy­bė. Mū­sų lai­kais dan­gaus kerš­to pra­na­šai de­ga pik­tdžiu­ga dėl nu­si­dė­jė­lių su­nai­ki­ni­mo ir pa­tys jau­čia­si vi­siš­kai sau­gūs. Mi­chė­jas, kon­sta­tuo­da­mas Die­vo baus­mės me­tą, at­vi­rai ver­kia kar­tu su tais, ku­riuos pri­slė­gė die­viš­ko­jo tei­sin­gu­mo ran­ka. Ta­čiau ir šio nuo­sta­baus so­li­da­ru­mo ges­to pra­na­šas ne­pa­si­lie­ka sau, o nuo­lan­kiai įpi­na jį į Die­vo šven­tu­mo ir mei­lės vai­ni­ką. Nes jam ma­lo­nu bū­ti gai­les­tin­gam, – da­ro iš­va­dą pra­na­šas, pri­si­mi­nęs sa­vą­ją Die­vo cha­rak­te­ris­ti­ką.

Mi­chė­jo kny­gos pa­strai­pą apie Bet­lie­jų ir iš jo kil­sian­tį Iz­ra­e­lio val­do­vą rei­kia ver­tin­ti ta­me pa­čia­me te­olo­gi­nia­me kon­teks­te. Tai ben­dra pa­guo­dos ir vil­ties ži­nia, ati­den­gian­ti ant­rą­ją – gai­les­tin­gą­ją – Die­vo vei­do pu­sę. Kon­kre­čios me­si­jo at­ėji­mo de­ta­lės tu­ri sa­vo šak­nis re­li­gi­niuo­se tau­tos lū­kes­čiuo­se, ta­čiau dar la­biau jos pri­klau­so pa­ties Die­vo su­ma­ny­mams, ku­rių įgy­ven­di­ni­mas nesusietas su kon­kre­čiu lai­ku, vie­ta ar for­momis. Be­si­blaš­kan­ti, prie­šų ap­siaus­ta Je­ru­za­lė ne­su­lau­kė ano iš­sva­jo­to ide­a­laus val­do­vo, ku­ris sau­giai ga­ny­tų sa­vo kai­me­nę ir sa­vo di­dy­bę pa­skleis­tų iki že­mės pa­kraš­čių. Vie­toj to prieš akis bu­vo dar di­des­ni iš­ban­dy­mai ir ne­lai­mės. Ku­riuo me­tu, ku­riais sa­vo punk­tais, ku­rio­mis užuo­mi­no­mis ir ko­kia ap­im­ti­mi Mi­chė­jo ora­ku­lai bu­vo ta­pę tie­sa, tu­ri­me pri­s­kir­ti tai pa­čiai Die­vo pa­slap­čiai, prie ku­rios kiek­vie­ną sy­kį vis iš nau­jo ei­na­ma su ti­kė­ji­mu, o ne re­gė­ji­mu.

Ten pat, kur bu­vo­ta Mi­chė­jo, po aš­tuo­nių šimt­me­čių ka­žin kas iš ano pra­na­šų ap­gie­do­to tau­tos li­ku­čio ims pa­sa­ko­ti apie Jė­zų, Bet­lie­jaus kū­di­kį, ku­ris ti­kė­da­mas ir pa­klus­da­mas Die­vo pa­slap­čiai bu­vo iš­aukš­tin­tas kaip ža­dė­tas Iz­ra­e­lio kai­me­nės Ga­ny­to­jas, Gel­bė­to­jas, Tai­kos ku­ni­gaikš­tis. Ši is­to­ri­ja jau apė­mu­si tiek per­keis­tų gy­ve­ni­mų, tiek vil­ties ir pa­guo­dos pliūps­nių, kad tu­ri tei­sę va­din­tis at­sa­ky­mu į Mi­chė­jo ir ki­tų Bib­li­jos pra­na­šų sva­jo­nes. Bet ji ne­pa­nai­ki­na žmo­gaus šauks­mo „At­eik, Vieš­pa­tie!“ ir ne­iš­se­mia Die­vo pa­slap­ties, ku­ri Mi­chė­jo kny­go­je tu­ri ir iš­ti­ki­mos mei­lės, ir bai­saus nak­ti­nio koš­ma­ro pa­vi­da­lus. Ta pa­ti nak­tis iš­liū­lia­vo Ka­lė­dų kū­di­kį. Ne­ap­len­ku­si nė vie­no, ku­ris jį pri­ėmė kaip pa­ža­do iš­si­pil­dy­mą.

O tai, kad Bet­lie­jus ma­žiau­sias tarp Ju­do kai­mų ir kad iš­gel­bė­ji­mas ža­da­mas per kū­di­kį, am­žiais tai dre­bins, tai juo­kins mū­sų že­mės je­ru­za­les. Žvelg­da­mas į asi­rie­čių ko­vos ve­ži­mus, jų pri­sip­lėš­tą auk­są ir si­dab­rą, gy­vu­liais pa­vers­tų ka­ro be­lais­vių vo­ras, Mi­chė­jas tu­rė­jo nu­ma­ny­ti, kaip at­ro­do tik­ra jė­ga ir per­mai­nų ga­li­my­bė. Lauk­ti iš­gel­bė­ji­mo iš kū­di­kio, ku­ris gims ma­žiau­sia­me kai­me? Tik Die­vas, ne kas ki­tas, ga­lė­jo ši­taip pa­juo­kau­ti.

-tj-