Wurst pikant
EUGENIJUS ALIŠANKA
Miestas džiaugiasi visu tuo, kuo tu nesidžiaugi.
Italo Calvino
Nykiausia, kai gyvenime nieko nevyksta. Gyveni dieną, dvi, mėnesį, ir nieko. Niekas nenumirė, olimpiada tik po ketverių metų, televizoriuje kažkoks čigonas ieškosi žmonos, knygoje Nobelio premijos laureatė bando nuvilioti vyrą su keturiais vaikais, ir kodėl ne čigonas veda Nobelio premijos laureatę, žiūrėk, ir piršlys būtų ne sugriauto taboro baronas, o Švedijos karalius, ir aš ten būčiau, seilę varvinčiau, burnoj neturėčiau, kur žiūri scenarijaus autorius. Ei, ar yra autorius? Stabilesnės psichikos žmogus dėl to stabilumo tęstinumo nusprendžia įsidarbinti visu etatu, gal net pusantro, sutiktų dirbti ir be atlyginimo, tas, kuriam ir taip nervai pakrikę, čiulpia placebus ir matuoja italais kalvinais žibinto aukštį ir nuotolį nuo to žibinto pagrindo iki ant jo pakarto uzurpatoriaus pėdų. Tokia klasifikacija, kaip ir bet kokios kitos, nebūna be trūkumų, yra ir išimčių, kurios ramiai stebi išjungtu televizoriaus ekranu ropojančią musę dieną, dvi, mėnesį, yra ir tokių, kurios visą gyvenimą mąsliai krapštos pakaušį. Arba susikaupusios tyrinėja panages. Liaukis gražiais sakiniais lupęs skūrą nuo savęs, čia jau lyg ir man sako, aha, tai ir aš esu suklasifikuotas. Gražus sakinys, labai gražus, tokiu galima net svogūną nulupti. O jeigu kas nors ima ir įvyksta? Kas atsitinka su klasifikacija? Kokiai šeimai priskirti nuluptą svogūną, Karlai Linėjau?
O kaip tąsyk, sekmadienį, kai scenarijaus autorius ilsėjos, burbėjo pro miegus tai yra gera, o gal galėjo būti ir geriau, ir brolis, niekad nemiegančio autoriaus asistento už liežuvio timptelėtas, paklausė „gal nori pavairuoti?“, vairuodavau tik sapnuose, kodėl gi ne, visada būna pirmas kartas, buvo ir su moterimi toks, nelabai patiko, bet ne todėl, kad su moterimi, bet todėl, kad ne su ta, sėdu į gulbės baltumo žiguliuką, įsitveriu juodo vairo, pasitaisau dioptrijas ir jungiu pirmą pavarą, jau ir antrą, riedam juodu saulėje garuojančiu asfaltu, gal kokį šimtą ar du šimtus metrų, o man atrodo, kad jau Europą apvažiavom, kad nieko nevyksta, kad taip vairuoti niekada neišmoksiu, ir gyvenimo sunku išmokti, kai nieko nevyksta, o vairuoti juo labiau, gyvenimas tai posūkiai, vairavimas tai posūkiai, audžiu metaforas ir metonimijas, o automobilis pats pasuka į šunkelį, stačiu kampu, visais devyniasdešimčia laipsnių, klausos mano balso. Didžiuojuosi savimi, bet kažkodėl toji smegenų dalis, kuri atsakinga už ryšius su kojomis, irgi pradeda austi metonimijas, o ką, jeigu reikėtų, ir šimtą kojų suvaldyčiau, akivaizdžiai pervertina savo galimybes ir staiga susimąsto – kairė ar dešinė turi spausti stabdį, atsakymo nėra, laukite, linija užimta, mano kojos plaukioja apimtos nesvarumo būsenos, kūnas irgi, ir akiniai, jie lėtai atsiskiria nuo galvos ir dar lėčiau gravituoja link Didžiojo priekinio stiklo, o automobilio buferis tuo metu aiškinasi santykius su vidutinio ūgio žaliūku ąžuoliuku, net variklio kapotas pasišiaušia nuo pasaulio brutalumo. Iš automobilio išlipu ne aš, bet „Brisiaus galo“ autorius. Karštligiškai svarstau, negi nėra galimybių viską sugrąžinti į pradinę nekaltumo būseną, ir niekaip negaliu patikėti, kad nėra. Kad dabar viskas bus kitaip negu iki šiol, su kalte kaip uodega visą likusį gyvenimą, uodegon tuos įvykius, noriu, kad nieko nevyktų, nenoriu Nobelio premijos laureatės, noriu gražių sakinių, noriu į Austriją, kur nieko nevyksta, kur gyvena žmogus be savybių. Ir čia prieina brolis Kindziulis, žvilgteri į bedantę žiguliuko burną ir sako: nusukai sprandą mano baltajai gulbelei. To jau per daug, to grožio per daug, įbedu nosį į motinos žemės skreitą, į didžiausią pasaulyje svogūną, ir pliūpteliu ašaromis. Nereikia svogūno nė lupti.
Ar dar nesakiau, kad dabar esu užkietėjęs vairuotojas? Čia kuriai rūšiai ar klasei tokius priskirtum, Karlai? Tiems, kuriems užkietėja viduriai nuo blaškymosi po pasaulį?
Kiek reikia suvalgyti pyragaičių per savo gyvenimą, kad sykį suleidęs parudavusius nuo prasto maisto, nikotino, nuo kylančių iš skrandžio rūgščių ir šiaip nusivylusius geresnės ateities pažadais dantis pagaliau pašoktum tarsi iš dantisto kėdės, pagautas už atviro nervo, ir sušuktum: štai jis, štai tas pyragaitis, kurio laukiau visą amžinybę, tas, apie kurį rašė Marcelis Proustas, neprilygstamo skonio madlena, tebūnie ir ne kulinarinis šedevras, tebūnie pats primityviausias trapus keksiukas su razinomis, bet tai tas, kurio laukiau, nes jis yra ta trūkstama grandis mano istorijoje, tas nušvitimas, blykstelėjimas, perskrodžiantis būties tamsą. Retai valgau pyragaičius, mano kraujyje gyvena cholesterolis, toks parazitas, gal tai kažkokia kirmėlė, primenanti vaikystės askarides, esu menkas Asklepijo paslapčių žinovas, žinau tik, kad tas parazitas minta pyragaičiais, ir aš nenoriu dalintis su juo savo prisiminimais. Todėl renkuosi juodą duoną kasdieninę, svogūnus, lašinius, pagaliau dešrą. Ypač dešrą, tą virtą dešrą, kuri yra apaugusi ne tik rausvais kūdikio odelę primenančiais – kaip mus dažnai apgauna išvaizda – šakute neįveikiamais šarvais, bet ir mitais bei legendomis, vieni tvirtina, kad ją gamina iš tualetinio popieriaus, kitiems, girdi, tai tik „šlapiankė“. Tokia nerūkyta, šlapia, neapetetingai baltai rausva dešra. Kilmė labai abejotina – klijai, molis, zarnos, kanopos, kailis, degtine, vanduo, kefyras, rauginti agurkai, bulves, ir gabalelis kazko raudono…kaip jis ten..mesos!
Internetinio eksperto kalba netaisyta, užtat gamybos receptas kaip geriausiuose kulinarijos vadovėliuose, žadantis nepakartojamus potyrius. Atsiprašau, išsprūdo reklaminis paukščiukas, priešingai, ši dešra kaip madlena, ji žada nepakartojamą potyrių pasikartojimą. Tarp kulinarinių patarimų šmėkščioja net vegetarinės „Daktariškos“ dešros receptai, kaip antai: žirnių miltus užpilti 4 stiklinėmis verdančio vandens, išmaišyti. Sudėti smulkintus prieskonius, druską, burokėlių sultis ir aliejų. Virti apie 7 min. Plastikiniam buteliui nupjauti siaurėjantį viršų, įstatyti į šalto vandens indą ir greitai supilti paruoštą masę. Atvėsinti. Sustingęs gaminys lengvai išimamas iš formos. Vėsioje vietoje laikome ne ilgiau kaip dvi dienas. Skanaus. Skanaus, tebūnie ir tokia, dešros keliai nežinomi, šiandien ji rodosi įvairiais pavidalais prekybcentrių vitrinose, ir niekas nežino, koks jos tikrasis vardas. „Daktariška“, „Kasdieninė“, „Tarybinė“, „Panerio“, „Talkininkų“, „Vaikiška magiška“. Kad ir kokia kasdieninė ar tarybinė būtų, man ji apsireiškia vienu tikriniu vardu. Daktariška. Jos gydomosios ir sąmonę plečiančios savybės man pažįstamos nuo vaikystės, jos valgymas – tarsi perujiečių šamanų Ayahuasca apeigos, kai geri iš džiunglių žolelių pagamintą skystį ir vemi tol, kol susitinki su savimi, atsiduri savo paties akivaizdoje. Akis į akį. Ar tai tave nudžiugina – kitas klausimas. Labai kitas.
Nesu labai išrankus, nevengiu ir kitų mažai cukraus ar kalorijų turinčių produktų, kaip, tarkim, knygos ar kelionės. Esi tai, ką valgai, skelbia indų patarlė. Ką gi, kanibalai ir hanibalai lekteriai yra vieninteliai šimtaprocentiniai žmonės. Aš esu molis, kanopos, kailis, degtinė, vanduo, rauginti agurkai, gabalėlis kažko raudono. Dar esu apatinis knygos viršelis, citata apie meilę, kelio ženklas „Visų apribojimų pabaiga“, automobilio stabdis ir traukinio stabdas (čia jau tegu suka galvą Kalbos komisija), išmetamosios dujos, šuns išmata (išmeta) Kroicberge. Kalnas, kuris eina pas Mahometą, išgulėta viešbučio lova, Ankor Vato griuvėsis, Čenstakavos Juodoji Madona, rūkstantis Bromo ugnikalnis, Akropolis (tinka abu variantai), jauna lenkė trumpu sijonu pamiškėj prie kelio į Čekiją, tiltas ir upė. Ypač upė, ypač dabar. Dabar aš esu Dunojus.
Mano virškinimo sistema veikia pakankamai gerai, nes esu pakankamai geras vairuotojas. Atsitinka visko, kartais paleidžia ir vidurius. Gal dėl to, kad turiu problemų su saiku, kartais per sykį susikemšu kokias dvi kelionių porcijas, bet tai, kaip sakydavo sovietiniai slapti Freudo sekėjai, greičiausiai „na nervnoj počve“. Nualintoje nervų dirvoje ganosi chimeros ir kentaurai. Už lango, pro kurį kasdien matau Dunojų, vakarėjant į ganyklas patraukia vampyrai šikšnosparniai. Neurotiškais judesiais jie piešia tokias neįmanomas trajektorijas, kad imi tikėti ir savo sugebėjimu nenusilaužti sparnų keičiant gyvenimo kryptį bent jau devyniasdešimčia laipsnių. Žinau, tai rizikinga, dažnai nukenčia aplinkiniai, artimieji, niekuo nekalti gyvūnai. Net gulbės. Bet labiausiai man patinka spoksoti į langus priešais esančiame name. Džiaugiuosi, kad jame yra langai, esu gyvenęs miestuose, kuriuose jų nėra, ir vis tiek neatsispirdavau pagundai stebeilytis, dėl to gyventojai nebuvo laimingesni, nes jie net nežinojo, kad aš spoksau. Pastebiu, kad austrai yra gana taupūs, pavyzdžiui, jie retai kabina užuolaidas, tad šikšnosparniams susigėrus į Europos sutemas, tvinstančias ex oriente, atsiveria naujos galimybės, neatrastoji juodoji Afrika, tvoskianti žarijų karščiu. Ir iš tiesų, viename lange mergina nusimeta drabužius, staipos prieš langą tarsi prieš veidrodį, tarsi matuotųsi savo nuogumą, norėdama galutinai įsitikinti, ar šis jai tinka. Tinka, sakau, labai tinka ir net patinka. Nelabai kankinu save egzistenciniais klausimais, kaip antai – ir kodėl tokių vaizdų labiausiai tikiesi, lauki, apie juos svajoji svetimuose miestuose? Nes atsakymą nesunku sugalvoti tokį, kuris nieko nepaaiškins, bet bus įtikinamas, pavyzdžiui, žinot, pirmą nuogą moterį irgi pamačiau pro langą, dar paauglys, vieną vasarą negalėjau atitraukti akių nuo kito namo balkone besideginančios moters, paslėpsniuos jaučiau gimstant monstrą, man nepažįstamą būtybę, ir šiandien ji mane yra užvaldžiusi, ji yra mano tikrasis „aš“, mano bevardis id. Todėl neklauskit, kodėl svajoju ne apie Rembrandto ar Tiziano amžinuosius kūrinius auksiniuose rėmuose, bet apie šį plastiku įrėmintą kasdien irstantį vaizdą. Manasis monstras geidžia atsikąsti madlenos, kuri ir Proustui siejosi su nuodėmingąja Marija Magdaliete. Na gerai, iš tiesų tik svajoju, vis dar svajoju, ta mergina tėra pagyvenusi dama, ji užsivelka paltą, ir ne priešais langą, o veidrodį kambario gilumoje. Nors nesu tikras, gal tai ta pati moteris, ji spėjo nusivilkti ir vėl apsivilkti, o man prieš akis prabėgo visas jos gyvenimas. Jeigu ne jos, tai mano. Koks skirtumas.
Monospektakliai visad dvelkia mėgėjiškumu, viskas lyg ir taip, ir vaidyba įtikina, o kažko trūksta, nors pasikark ar pasirišk kaklaraištį, tam tikrais gyvenimo tarpsniais tai tas pats. Mėginu režisuoti spektaklį su keliais aktoriais, susirandu juos aukštu žemiau, aplinkui stalą, jų daugiau negu Becketto pjesėje. Iš mano šikšnosparnio skrydžio – ten įtartinai nieko nevyksta. Nieko. Tekstas kitas, bet vis tiek laukia Godo. Kas per televizijos žvaigždė, kaip koks Valinskas, be kurio net dviračio žinios nedrįsta prasidėti. Smagiai leidžiu laiką su artimu bičiuliu Haš Pė, po valandos ar poros, laimingi laiko neskaičiuoja, grįžtu prie lango surūkyti eilinės suktinės ir nė kiek nenustembu, kad tie žmonės net nepajudėję iš scenos. Čia tik aš na nervnoj počve noriu, kad austrės nusirenginėtų, austrai daužytų snukius prie stalo, kad kiltų gaisras, visi imtų šokinėti pro langus ir skraidytų kaip šikšnosparniai. Valinskas dar neatėjo. Užtat iš namo išeina mergina, nešina dviem juodais maišais šiukšlių, tarp jų ir savo putlios krūtinės spausdama dar dėžę, pilną tuščių butelių. Vujaristo gyvenimas ir mirtis, kažkodėl prisimenu vaikišką kadaise iki skutų suskaitytą knygą. Lapės gyvenimas ir mirtis. Labai jau liūdnas nevaikiškas pavadinimas. Lapės nuotykiai ydų šalyje. Jau linksmiau. Šilčiau. Kaip tam vaikystės žaidime, ieško manęs brolis ir girdžiu, kaip mama sako: šilčiau, dar šilčiau, labai šilta, karšta. Taip, karšta, aš čia, prie praviro lango, žinokit visi, kas manęs ieško. Aš čia, aš sudegusio teatro režisierius, aš sudegusių madlenų kepėjas.
Tebūnie toks madlenos receptas. Galimi patys įvairiausi priedai ir prieskoniai, pavyzdžiui, raudonieji pipirai ir medus, kiek abejoju dėl daktariškos dešros. Taigi 18-ai madlenų – deja, toks receptas, man užtektų ir vienos – reikės:
3 kiaušinių,
130 g cukraus,
175 g miltų,
žiupsnelio druskos,
0,5 šaukštelio kepimo miltelių,
120 g tirpinto sviesto,
1 citrinos tarkuotos žievelės,
šlakelio vanilės ekstrakto.
Citrininiam glaistui reikės:
150 g cukraus pudros,
2 šaukštų citrinos sulčių.
Kiaušinius išsukite su cukrumi ir žiupsneliu druskos. Sudėkite miltus, kepimo miltelius ir viską išmaišykite. Citrinos žievelė, vanilės ekstraktas ir atvėsęs sviestas turi keliauti ten pat. Maišykite atsargiai, tarsi kastumėte sniegą. Vos tik sviestas įsilies į bendrą tešlos masę – gana. Dabar laikas tešlai pailsėti šaldytuve apie valandą.
Orkaitę įkaitinkite iki 220 laipsnių. Kiekvieną „kriauklelę“ užpildykite 3/4 ir kepkite apie 10 minučių viršutinėje lentynoje (orkaitės, žinoma). Arba kol smagiai pagels, jeigu jūsų orkaitė turi įprotį kepti kitaip.
Na, o tuo metu pasigaminkite citrininį glaistą, jeigu rūgštelė prie širdies… Tiesiog išmaišykite cukraus pudrą ir citrinos sultis, kol gausite tąsią ir lygią masę.
Iškepusias madlenas atvėsinkite ant grotelių ir aptepkite glaistu.
Kažin, ar šitaip pavyktų surašyti receptą ir tekstui, kiršinu savo pilkąsias literatūrines kulinarines ląsteles. Jos provokacijai nepasiduoda, sako, tekstas bus, o madlenų – ne. Arba receptas, arba tekstas. Arba tekstas, arba madlena. Kadangi oras niekaip neįkaista iki 220 laipsnių, man nereikia vaidinti Hamleto su kriauklele rankoj vietoj kaukolės. Nesu gurmanas, tebūnie tekstas.
Kaskart kildamas liftu į savo kambarį spaudžiu apvalų mygtuką DACH. Labai lėtai užsiveria durys, per tą laiką spėju prasukti kelis madlenų receptus, tokiose vietose ypač panyžta pasikrapštyti nosį, patikrinti jos turinį, bet nesu tikras, ar manęs nestebi dievo įgaliotinis ar koks kitas vujaristas per slaptą kamerą, tad spausdamas kišenėje dažų flakonėlį grafičiams apsimetu esąs abejingas buvusiam gyvenimui, adrenalinas ar erekcija yra mano asmeninis reikalas, savo paveikslą nupiešiu ant lango kambaryje, nors, manau, užteks tik autografo, įbedu žvilgsnį į siaurą plyšelį tarp durų, dar lėčiau liftas pajuda ir gabena į patį viršų. DACH. Kažkur girdėtas žodis, burnoje kaupiasi seilės, kaip rankoje vartaliojant kriauklės pavidalo pyragaitį. Aha, anąsyk, visai neseniai, prieš kokias keturias dešimtis metų, kai skaičiau Vinco Pietario gyvenimą ir mirtį, kaimynas už lango keikės, kurwo, dach dziurawy. Būta ir poetiškesnių atvejų, skrosdamas Lenkiją vis skaičiau kažkokio eilėraščio, man taip rodės, eilutę pakelės stenduose: blachy na dachy, ir galvojau, junginėdamas pavaras, kad viso eilėraščio tikrai neišversčiau, bliacha mucha, kur ten, stringu jau ties pirma eilute. Lietuviškai kažkaip neskamba: STOGAS. Gyvenu ant stogo, mano vardas Karlsonas, tykiai dūzgia mano propeleriukas, gal tai tik lifto viduriai gurguliuoja, šaldytuve laukia mamos virtos uogienės stiklainis, dabar jau ir mano pilvas gurguliuoja. Bet Wolfgangas, poetas nuo Dunojaus, plečia mano akiratį, sako, DACH yra toks trumpinys, sudarytas iš tarptautinių automobilių registracijos kodų. D. A. CH. Nebūtų avangardinis poetas, kriptogramų ir akrostichų mėgėjas. Vokietija. Austrija. Šveicarija. Trumpinius žinau, skersai išilgai pervažiavęs šias tris šalis, apskritai vairuodamas neužmetu įpročio skaityti, skaitau pakelės skelbimus ir automobilių numerius, pastarieji ypač plečia akiratį ir ugdo geriausias mano savybes, ypač policijos automobilių. Palauk, sakau, kaip čia išeina, Wolfgangai, vadinas, gyvenu ant paties germanų stogo, nuo jo turėtų matytis visas vokiečių kalbos grožis, visi jos laukai, keliai, pievos, kryžiai. Wolfgangas jau seniai numynė dviračiu per vynuogynus į savo trobelę, o aš vis dar stebiuosi, o stogas, tai bent stogas, gal ir aš, kalbos trumparegis, pamatysiu kokį stebuklą. Iš pasididžiavimo nė nepastebiu, kad mano paties stogas pradeda važiuoti. Liftas sustoja, o stogas važiuoja toliau.
Noriu pyragėlio, medaus statinės, stiklainio uogienės, kažko saldaus, taip sakydavau vaikystėje, ko, klausdavo, nežinau ko, neklausinėkit, kažko saldaus, madlenos, kurios nesu ragavęs, Marijos Magdalietės, moters, kurios nesu matęs, Prousto, kurio nesu skaitęs, ne, Prousto nenoriu, jis ne mano skonio, noriu prarasto laiko, grąžinkit man mano prarastą laiką, net ir tą, kai nieko nevyko, galima ir palūkanomis, noriu Sodomos ir Gomoros, man visą laiką kažko trūko, žiemą vasaros, rudenį pavasario, noriu kažko saldaus. Niekad nebūni toks nelaimingas, kaip atrodo. Vėl tas Proustas. Literatūrinis keiksmažodis. Kad tu suprustėtum. Kad suprastėtum.
Iš aukštai turėtų matytis ne tik Dunojus pietų pusėje, kur visą dieną ritinėjas saulė, bet ir garsiausias Austrijos griežto režimo kalėjimas kitapus gatvės šiaurinėje pusėje. Tik šiaurinės žvaigždės pro mano langus nesimato, tad naktimis spėlioju, kaip gyvena mano artimiausi kaimynai. Sutinku, ir man keista, kad kur buvęs, kur nebuvęs vis apie pilį aukštais kuorais, spygliuotomis vielomis ir ginkluotais sargybiniais bokštuose ratus suku. Traukia. Ko tik nesu apie kaimynus prirašęs, kai kurie jau ir padangas mano automobiliui būtų linkę nuleisti, tebūnie ir profilaktiškai. Kad niekada neišvažiuočiau? Bet ir aš nelinkiu jiems blogo, kartais mano tekstui prireikia vienokio ar kitokio personažo, o čia, žiūrėk, ir eina kaimynas su visa istorija pažasty. Na, gal gerai apmokamas kaimyno advokatas ir įrodytų prisiekusiųjų teismui buvus apiplėšimą vidury dienos, taip, rašytojas turi teisę tik į savo varganą istoriją, bet ką daryti, kai ta istorija neturi siužeto? Pakankamai geras rašytojas skolinas, o labai geras vagia, o gal atvirkščiai, ginčijas iki kibimo į atlapus rašytojų sindikatas prie trejų devynerių „Suokalby“, aptarinėdamas būsimus duomenų bankų apiplėšimus. Niekada neišsižadėk lazdos, terbos ir tiurmos, burbu panosėj, sukdamas ratus apie Justizanstalt Stein, Teisingumo uolą, esu kaltas, esu kaltas, esu kaltas, viešpatie, kai pagalvoju, kiek įvairaus kalibro niekšybių esu iškrėtęs, turėtų po mano kojomis žemė prasiverti arba tie aklini metaliniai vartai, už kurių laukia ir lazdos, ir terbos. Gražus ruduo, Akmenų gatvėje tarp mano Oro pilies ir Teisingumo uolos lyja kaštonais, jie bumbsi į automobilių stogus, vieną mirksnį pajuntu užuojautą automobilių šeimininkams, bet kad taip gražu, kaštonai tykšta į grindinį, vaikai juos renka ir kemšasi į kišenes, norėčiau kokį nugriebti ir aš, švystelėti per aukštą sieną, virš spygliuotos uolos, šiaip, for fun, bet čia juoko nedaug, Sabina, mano angelas sargas Oro pilyje, irgi smagiai juokias iš mano lazdos ir terbos, bet netikėtai surimtėja, kai kalba pakrypsta apie kalėjimą, ir prokuroro balsu pareiškia: griežtai draudžiama šį architektūros šedevrą net fotografuoti. Apie kaštonus, mobiliuosius telefonus, lenktinius peiliukus, kreką net neužsimena. Nepaklausiu, gal ir žiūrėti draudžiama, juk vyzdžių tinklainėse gali išsaugoti vaizdo negatyvą, o vėliau išsiryškinsi atminties ryškalų vonelėse ir eksponuosi ligi valiai vaizduotės galerijose. Vaikai į tą pusę net nežiūri, nes ir taip turi ką veikti, tėvai elegantiškai ar inteligentiškai apsimeta, kad tos Uolos ir nėra. Uolos, ant kurios bus kažkas pastatyta, bandau prisiminti kas, matyt, trūksta pyragėlio, gal skaitytojas prisimins. Tegu atsikanda biblinio vafliuko su metaforiniu įdaru. Nieko tau nėra švento, murma tėvas Stanislovas, varnoms krankiant virš Paberžės kapinių, nepiktai, kaip jis vienas moka. Yra taip, tarsi nebūtų. Yra ir nėra. Iki gumulo gerklėje pažįstamas būvis. Vaikščiojanti uola, keliaujantis kalėjimas, plaukiojantis kaimas. Ha ha ha, kaip rašo savo elektroniniuose laiškuose Alešas, kai nori suskaldyti tą gumulą į daugybę mažų juoko raukšlelių aplinkui akis.
Iš tiesų man rūpi tik vienas kaimynas anapus kuorų, vienas iš tų, kuriuos čia pažįstu, nėra ko stebėtis, per daugelį metų apaugi žmonėmis, kaip koks banginis moliuskais, į senatvę gali sėdėti ir gliaudyti kriaukleles po vieną, perliukų ieškoti. Nors dabar, žvelgdamas pro žaliuzių plyšius į rūkuose skendinčias Dunojaus pakrantes, imu abejoti, ar rašytojui tie kaimynai išvis reikalingi, juk rašytojui nieko nekainuoja juos susikurti, raz pliunut’, kaip sakė toks kaimynas visrakčių meistras, čiurkštelėjo ploną seilę per švarplę ir atrakino duris be rakto, kurį palikau kitų kelnių kišenėje. Tebūnie tai pagyvenęs vyras raukšlių išvagotu veidu, pakritusiais paakiais, vienas lūpų kamputis žemiau nei kitas, tokia asimetrija byloja apie nesutramdomą būdą, virš lūpų dygūs, trumpi, žilsterėję ir parudę nuo nikotino ūsiukai, kokius mėgsta visi valdingi vyrai, reti, irgi žili, į viršų rūpestingai šukuojami plaukai, ant rankų jau įžiūrimos senatvinės dėmės, nors labiau į akis krinta ryškios gyslos ir išsišovusios venos, liudijančios jo cholerišką charakterį. Norėčiau, kad turėtų parduotuvę, kurioje prekiauja sodo ir daržo įrankiais, pagrindinis jo tiekėjas – aukštos kokybės produktų gamintojas „Stihl“, taigi jo parduotuvėje gali rasti „Stihl“ ir „Viking“ trimerių, žoliapjovių, krūmapjovių, atsarginių detalių, „Fiskars“ sodo įrankių, kauptukų, grėblių, peilių, kirvių. Mano sodyboje dauguma įrankių tokie, šį bei tą dar mielai įsigyčiau, pavyzdžiui, grėblį, kuris nebarstytų dantų nuo kiekvieno kietesnio kąsnio. Toliau įmanomi įvairiausi siužetiniai vingiai, siaubiakas, trileris, porno ar viskas kartu – šiais laikais nieko bendra neturinčiųjų bendriją veža sintezė. Pavyzdžiui, incestas, tėvas įkalina dukrą rūsyje, su ja susilaukia vaikų, jeigu rašytojas neturi saiko, o tokių dauguma, jis gali aprašyti, sakykim, kad ir septynis, vieni auginami viršutiniuose namo aukštuose, kiti – rūsyje. Toliau jau autoriaus valia, kaip užbaigti istoriją, kokią pabaigą prikabinti – arba amerikietiškąją „Tvarkos ir teisingumo“ (bet koks sutapimas su vienos partijos pavadinimu yra atsitiktinis, tiek filmo, tiek partijos personažai yra išgalvoti) versiją, kur teisingumas triumfuoja, arba kokią nors psichologinę ar patologinę skandinaviškąją, artimą, sakykim, Larsui von Trierui, gal Bergmanui, o gal rusiškąją, siekiančią Dostojevskį. Galimas variantas – šaunus jaunas inspektorius ar visur nosį kaišiojanti déjà vu senutė išgirsta šūksmus iš rūsio, toliau – šiek tiek tradicinio detektyvo, ir netrukus viskas paaiškėja, bet šis modelis jau gana nudėvėtas Agathos Christie ir jos sekėjų. Tiesa, dar reikėtų tinkamo vardo pagrindiniam veikėjui, autoriui dažnai kyla dvejonių, ar vardas atitinka personažą. Rekomenduočiau Josephą, arba Juozą, turėjau tokį klasės draugą, ant diržo buvo išsiraižęs užrašą Būk savo vietoje, tik iki šiol nesu tikras, ar tai būta priminimo sau pačiam, ar tiems, kurie vis taikės užimti jo vietą po saule. Neužstok saulės. Juozapas, hebrajiškos kilmės, reiškia (Dievas) pridės, duos dar. O pavardė galėtų būti irgi su prasminiu pamušalu, sakykim, Fritzlis. Kiek kitokios kilmės, germaniškas vardas, reiškiantis nei daug, nei mažai – taikos valdovas.
Detektyvo meistrui nesunku sukurpti tokią istoriją, užtenka tik truputį atpalaiduoti vaizduotę ir pagalvoti apie savo ištikimuosius taksus, tai yra skaitytojus, besąlygiškai tikinčius kiekvienu žodžiu. Sėdėt! Lažinuos, kad jau mažiausiai dvylika bestselerių apaštalų savo versijas yra pateikę leidykloms, gal net dukra rašo prisiminimus, lažinuos, kad netrukus kanonizuota versija bus ekranizuota. Arba ekranizuota versija bus kanonizuota. Iš ko lažinamės? Iš madlenos, iš gabalėlio kažko raudono, iš griežinėlio daktariškos ant pusrytinės bandelės. Iš Baskervilių šuns.
Nesu detektyvo meistras, tad sėdėdamas kalėjimo priimamajame ir rašydamas prašymą pasimatyti su savo išgalvotu personažu, galvoju, kad mano prašymui stinga intrigos. Arba giminystės ryšio. O gal motyvacijos. Dažnai aš net stengiuosi išvengti susitikimų su bičiuliais, vis dar neturiu ką jiems pasakyti, nors dar neprarandu vilties, kad kada nors turėsiu. Štai paskambina Manfredas iš Vienos, kadaise klaidžiojom kartu poetiniais takais po Bratislavą ir Vilnių, sako, gal nori susitikti. Ne, burbu į ragelį, neturiu tau ką pasakyti, kaip smagu, kad paskambinai, koks netikėtumas, aišku, būtinai susitikime, o, tavo literatūros vakaras Kremse, tada prieš skaitymus, prieš kokią valandą ar dvi, mes tiek turime papasakoti vienas kitam, juk nesimatėm kokius dešimtį metų. Ir susitinkame, ir šnekamės, ir pasakojamės, vis žvilgčioju į savo neklystantį šveicarišką laikrodį, kaip gaila, taip mažai turime laiko, ir aš visai nuoširdžiai tai sakau, ir atsisveikiname glėbesčiuodamiesi, ir žinau, kad visada džiaugsiuos jį susitikęs, ir žinau, kad piršto nepakrutinsiu, kad vėl susitiktume. Neturiu ką pasakyti. Nepyk, Manfredai, čia tu niekuo dėtas, čia toks tekstas, aš būtinai atsiųsiu tau pasveikinimą per Kalėdas. Skambink, kai būsi Vilniuje. Ir nė kiek nenustembu, lengvai gavęs leidimą pasimatyti su Taikos Valdovu, daugelis neįmanomų dalykų gyvenime atrodo neįmanomi vien todėl, kad pritrūksti vaizduotės. Atsiveria vieni vartai, vos žengiu kelis žingsnius, lydimas ginkluoto žaliūko, jie girgždėdami užsiveria, automatiškai trumpais bėgiais į šoną be garso nuslysta dar vieni vartai, gal reikėtų vadinti durimis, ir aš, įveikęs ilgą dešimtyse filmų matytą koridorių, atsiduriu nedidelėje patalpoje, primenančioje telefonų kabinas kadaise dažnai lankomoje laidinių telefonų laikais Vilniaus telefonų stotyje. Kitapus neperšaunamo (čia stereotipas, nes iš kur aš galiu tokius dalykus žinoti neišbandęs) stiklo sėdi žmogus, panašus į mano įsivaizduotąjį, pakritę paakiai, dygliuoti ūsiukai, į viršų sušukuoti plaukai. Tiesą sakant, taip atrodo bene pusė pagyvenusių Austrijos vyrų.
Manęs jis, aišku, nepažįsta, prisistatau, sakau, esu Vaikščiojanti Uola, Plaukiojantis Kaimas, Skrajojantis Olandas, čia tikrieji vardai niekam nerūpi, čia paklausios tik pravardės, kličkos, kuriose kaip veidrody atsispindi visi per gyvenimą užsitarnauti randai, esu kaimynas, pats įsikalinęs ant stogo, lengvinančiomis aplinkybėmis, vienam mėnesiui, wie geht’s? Noriu paklausti, ar egzistuoja gyvenimas po gyvenimo, žinau, kad gyvenimas po mirties – egzistuoja, o po gyvenimo – kas, Stefanas Zweigas štai nepanoro gyventi gyvenimo po gyvenimo, pasirinko gyvenimą po mirties, bet klausiu, kaip kaimynai, ar sutariat, kaip maitina, ar yra racione madlenų, daktariškos dešros. Neturėčiau skųstis, girdžiu girgždantį balsą ragelyje, iš pradžių buvo baisu, atrodė, kad nieko nevyksta, bet neseniai susidraugavau su Dujininku, tokia pravardė, dabar jis mano stogas, mein Dach, kadaise dirbo avarinėje dujų tarnyboje, norėdamas prisidurti prie algos darbo metu apiplėšė ir pasmaugė septynis senukus, tiek pat, kiek aš susilaukiau vaikų su savo Elisabetha, regis, girdžiu ha ha ha, pradėjau dirbti, plaunu indus ir prisiduriu porą šimtų eurų, didžioji dalis išeina saldumynams ir limonadui. Noriu paklausti, ar meilė – tai žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi, girdėjau, kad meilė trunka trejus metus, bet kažkodėl klausiu, kiek kambarių buvo tavo rūsyje, kaip šildymas, sakau, ir mano kadaise gyventa rūsyje, nešalau, stiklas buvo išdaužtas, bet žemiau langelio grotų driekės šiluminis vamzdis, apvyniotas stiklo vata, rašiau ten eilėraščius, sienas apkabinėjęs plakatais su armėniškomis šventyklomis, dar, pamenu, buvo ir Rericho paveikslo reprodukcija, sakydavau, einu pas save, palikęs šeimyną leisdavausi tamsiu koridoriumi apgraibom, kol apčiuopdavau mygtuką, kaskart kelionė, verta detektyvo, vieno kambario rūsyje turėjau ir šviesą, taigi nebuvo baisu, be to, po ranka visad buvo Freudas, rūsių specialistas, beje, tavo kraštietis, tada man tai nerūpėjo, rūpėjo id, ego ir superego, labiausiai id, dar libido, pasąmonės rūsyje turėjau daugiau kambarių, ir tokių, į kuriuos nedrįsdavau įžengti. Noriu paklausti, ar lankaisi bažnyčioje, toje geltono tinko, su laikrodžiu, rodančiu tą patį laiką kaip ir čia, matau ją už spygliuotos tvoros rinkdamas kaštonus ir svaidydamas juos per tvorą, gal kokį radai išvestas pasivaikščioti, žinok, tai mano darbas, bet tik paklausiu, ar aplanko kas nors. Ragelyje tylu. Spaudau telefono mygtukus, renku numerį dar kartą, bet šįsyk girdžiu: telefono sujungimas negalimas, tarptautinių skambučių paslauga jums išjungta. Taip, taupieji austrai. Žiūriu pro stiklą – kas sakė, kad jis neperšaunamas, virš Dunojaus sklaidosi rūkai, ima ryškėti rudenėjantys medžių ir kalvų kontūrai. Taip, manęs laukia kiti reikalai, pasižadėjau nueiti į šiuolaikinio meno parodą, galerija čia pat, pora aukštų žemiau, langų žvilgsnius įbedusi į Teisingumo uolą. Neturiu ką pasakyti, tik nesusireikšmink, niekam tu ten nerūpi. Neturi ką pasakyti ir toji lenkė dailininkė Marzena, o gal jai tiesiog niekas neduoda žodžio, kad visko nesugadintų. Grožis, ne žodžiai, išgelbės pasaulį. Ar ne taip, Juozapai?
Sukdamas ratus pradedu galvoti, kad jau galėčiau dirbti ir gidu. Aplink pasaulį per aštuoniasdešimt minučių, jūsų nuolankus tarnas Filijas Fogas. Renkamės prie Kunsthalle, vakarinėje kalėjimo pusėje, tiesiai priešais restoraną, asmeniškai jo nerekomenduočiau, vargu ar čia rasit madlenų, vynas brangus, o visai nebejaunas padavėjas, dažytas blondinas, mano, kad ir jis pats dėl to vertas ne mažiau, paprašiau zwei mal, atseit dvigubą, ne, girdi, į tokią taurę negalima, ir žiūri tokiomis akimis, tarsi būčiau paprašęs taurės nusišlapinti, toks aristokratas, kokius pažinojo tik Zweigas prieškarinėje Vienoje, žodžiu, šlykštus tipas, neaiškios orientacijos, buvau akivaizdžiai ne jo skonio.
Taigi negaišdami laiko galėsit ten apsilankyti po ekskursijos, pradedame maršrutą, čia pat, iškart už Halės, sukame į dešinę ir siaura gatvele kylame aukštyn palei kalėjimo sieną. Atkreipkite dėmesį į šiuos mėlynus kalėjimo vartus – tokio dydžio, kad pro juos įvažiuotų net prezidentas su visu savo kortežu. O štai ir miesto kapinės, veik nematomos nuo gatvės, netikėtai atsiveria už siaurų vartelių, galima pasidairyti. Mano bičiuliai poetai, neišlaikę vienatvės svetimuose miestuose, puola į kapines ieškoti senų pažįstamų, nesu girdėjęs, kad kokioje Vienoje ar Paryžiuje lietuvių poetas nebūtų susiradęs kompanijos. Šiose kapinėse, deja, jokių pažįstamų neaptikau, tad belieka šnekėtis su jumis. Norėtųs kokio garsesnio vardo, visi turistai snobai, kad ir tolimo pažįstamo, bet šis kraštas įžymybėmis nepasižymi. Bene garsiausias kapas – berniuko, kuriam daugiau kaip 27 000 metų, sako, seniausias Austrijoje, tik dėl suprantamų priežasčių negaliu jums jo parodyti, o ir vardo tas berniukas, deja, neturi. Tarp turistų nuvilnija nusivylimo atodūsis. Venera, kuri kilusi iš Vilendorfo, nuo čia jau visai nebetoli, vardą turi, amžius irgi garbingas, bet, kaip žinoma, tai tik meno kūrinys, gal ne meno, bet kūrinys. Sykį ir aš baudžiausi aplankyti, pats vardas kvepiantis, daug žadantis, kaip pyragėlis, tik paaiškėjo, kad originalas iškeliavęs į Vieną, ten, kur renkasi visos garsenybės, o ką kopija, čia kaip akmenuką čiulpti vietoj saldainio. Prisimenate Anglijos karalių Ričardą Liūtaširdį, jį visi prisimena iš mokyklinių vadovėlių, kiek paplaukę Dunojumi prieš srovę galite išvysti pilies griuvėsius, kur jūsų pažįstamas buvo kalintas, mėgstantiems pikantiškas istorijas galiu pridurti, kad mokslininkai jau seniai kelia versijas apie karaliaus homoseksualumą. Daugumai tai tikriausiai neįdomu, tad galime keliauti toliau.
Tiesa, vos nepamiršau, entschuldigen, atsiprašau, kaip galėjau, bene garsiausias šių kraštų žmogus yra vienuolyno novicijus Adsas iš Melko, taip, tas pats iš Umberto Eco „Rožės vardo“, turėdami laiko galite tą vienuolyną aplankyti. Ir nemanykit, kad išgalvoti personažai gyvena tik knygose. Palikime kapines, netrikdykime jų gyventojų ramybės, kurią saugo ir tame kalėjimo bokšte, matote, tiesiai prieš kapines, už veidrodinių stiklų įsitaisęs iki ausų ginkluotas apsaugininkas. Tiesa, gal ir nematote, gal ir negalite matyti pro užtamsintus stiklus, aš irgi nieko neįžiūriu, išskyrus kapinių atspindį ir pulkelį amžinai pasimetusių turistų. Užtat toliau, po kairei, tikrai matote vaikų darželį, žaidimų aikštelę, čia irgi saugu, ir čia iš bokšto viskas matos kaip ant delno, dabar prieiname studentų miestelį, Dunojaus universitetą, kur rengiamas kostiumuotas elitas, būsimi garsūs inžinieriai, ekonomistai, politikai, vieni kops karjeros laiptais, išsižadėję lazdos, terbos ir dryžuotos uniformos, kiti – atvirkščiai, nors šių, noris tikėti, bus mažuma. Universiteto promenada, taip, ši gatvė palei kalėjimo sieną ir vadinas Promenada, čia nieko nereikia išsigalvoti, tęsiame ekskursiją palei siaurą kanalizuotą upelį, pro požeminę automobilių aikštelę vėl išnyrame į pagrindinę gatvę, už kalėjimo tvoros matote bažnyčios bokštą su laikrodžiu, na štai, dar niekur nevėluojam, galite susitikrinti savo laikrodukus, šis visad rodo tikslų laiką, o kitoje pusėje – Oro pilis, matote, neoninėmis lemputėmis net ir dieną šviečia užrašas AIR, Artist-in Residence, kur ant stogo gyvena ir jūsų nuolankus tarnas Karlsonas, dar šiek tiek paėjėkime kaštonų nuberta gatve ir štai čia, kairėje nuo kalėjimo – karikatūrų muziejus, vienintelis toks. Pasijuokit, jeigu dar neprisijuokėt per visą gyvenimą. Čia simboliškai ir užbaikime mūsų ekskursiją, norintiems kavos puodelio – kitapus gatvės jums jau pažįstamas restoranas su aristokratišku barmenu. Bet nerekomenduočiau.
Pats kavos gerti einu į kavinę miesto parke, kur po kaštonais drybso keli lauko staliukai, ten nusėdęs stebiu dykinėjantį jaunimą, šunis už pavadėlių, pastarieji man kažkodėl įdomesni, vienas štai ką tik atliko rimtą reikalą. Rūpestinga šeimininkė nedelsdama išsitraukia permatomą pirštinaitę ir elegantiškai, cirko iliuzionisto judesiu per akimirksnį pradangina nudrykusią dešrą. Šuo dėkingai pažvelgia jai į akis, pritupia ant užpakalio ir lyg neįgalus, kapanodamasis tik priekinėmis, pradeda slysti per žolę. Oho, kaip nusišluostė, koks sanitarinės savimonės lygis, aiškiai aukštojo diplomą turintis, gal net daktaro. Geras šuo, geras. Netoliese, po kaštonu, dunkso vaizduotės pastangų nepareikalavęs stačiakampis paminklas iš granito, skirtas kažkuriam iš kaizerių. Kavinėje paminklų ir relikvijų nėra, čia imperatoriauja Jo Didenybė Esamasis Laikas, reikalus tvarko jo vietininkas, stambaus stoto, bet gerų šuniškų akių cerberis, prie stalelių nuo pat pirmadienio ryto vynas ir alus (ačiū imperatoriui, ne kraujas) liejasi laisvai, nereikia jokių pyragaičių, čia būtasis laikas nėra laukiamas svečias. Imperijos valdiniai lošia kortomis, virš galvų kybo linksmas melsvas dūmo debesėlis, man nereikia ir alaus, ir taip pajuntu jo skonį, jis užsilikęs burnoje nuo „Suokalbio“ laikų, tik čia niekas netraukia iš užančio muškietos ir neįrodinėja esąs geriausias poetas, čia ne gėda ir durniumi likti. Gerti tik kavą. Neįtikina ir alaus padėkliukas, skaitau: Hast ein Kaiser – bist ein Kaiser, išgerk „Kaizerio“ alaus – tapsi kaizeriu, tik kad nenoriu būti tuo kaizeriu, jis į tokias kavines neužsuka, brązgina ginklais, kalbas jam rašo patarėjai, žaidžia polą ir tik į vieną vietą vaikšto pėsčiomis. Geriau norėčiau tapti princu, norėčiau tokio alaus, hast ein Prinz – bist ein Prinz, štai tada tai būtų pasaka ne gyvenimas, per pasakas geriausiai ir pažįstu princus, ypač tuos, kurių iš pirmo žvilgsnio ir neatpažinsi, ir prie kortų stalo sėsčiau, kad ir su Hariu (ne Poteriu) iš Londono, iš visos tėvo imperijos loščiau ir nuogas šokčiau, ir gražiausias kavinės merginas kirkinčiau, ir kruiziniais laivais sukčiau aplinkui pasaulį. Deja, kava čia prasta, tenka gerti su pienu, gal todėl ir nerekomenduoju šios vietos savo turistams.
Važiuodamas aplankyti novicijaus Adso – man vis labiau patinka vienkryptės pažintys ir vienkryptis eismas, kai nieko nesutinki ir niekas tavęs nepažįsta, nesiprašo į sugėrovus ar sugulovus, – užkliūvu už senos bažnyčios, įsodintos tarp mūrų, išlipu iš automobilio ir netikėtai burnoje pajuntu lašinių skonį. Pažįstu tuos lašinius, jiems gal dešimt metų, bet skonio nepraradę, dairausi aplinkui, štai takelis link Dunojaus, leidžiuosi žemyn, tas skonis stiprėja, šilčiau, dar šilčiau, jau karšta. Akmenų krūva, ant kurios prieš dešimtį metų valgiau lašinius su mylima moterim, taip, čia aš jau buvau, pradedu atpažinti krūmus, karklus, tą patį sūkuriuojantį vandenį, tuos pačius saulės blyksnius tarp bangų, tie patys, ha ha ha, traukiuosi sumuštinį, kad pakartočiau ritualą kaip koks pareigingas šamanas, ritualas kartojasi, o sumuštinis stringa gerklėje, karšta, šalčiau, dar šalčiau, visai šalta, čia tas atvejis, kai vietoj Prousto iš automobilio iššoka Herakleitas ir moja tau ranka, hei, nebrisk į tą upę, negerk to vandens, avinėliu pavirsi, tau vis atrodo, kad gali būti toks kaip prieš dešimt ar trisdešimt metų, kad toks ir esi, kad gali įveikti tą patį kalną, gali mylėti, kaip mylėjai, žiūrėti, kaip žiūrėjai, o štai tau šnipštas, kąsnis stringa, esi visai kitas, kurio dar pats nepažįsti, kaip nepažįsti ir to žmogaus, kuris netyčia dirstelėjo į tuščią Pijorų bažnyčią ir buvo ten visiškai vienas, labiau būti vienam turbūt neįmanoma, tai jam spengė tylos vargonai, ir tas žmogus pasijuto pats sau kunigas ir iš baimės savo akivaizdoje norėjo klauptis ir žegnotis, tai irgi tu, nors niekada nesiklaupi ir nesižegnoji, bet tavyje auga baimė, kad niekas nebepasikartos, žiūri į altorių ir matai jame nepažįstamo dievo atvaizdą, monstro figūra su karūna, altoriaus kolonos vietoj kojų, papilvėj ostija, jis ir turi būti baisus, nes baisu yra visa, ko nepažįstam, kas nesikartoja, dievas nesikartoja, ir Rilke sakė, kad baisūs visi angelai, pameni, ir Zweigas, apimtas baimės, kad niekas daugiau nepasikartos, kad nebeliko pyragaičio, kad pabaiga gali ateiti anksčiau už mirtį, pabėgo kaip paskutinis bailys, ir tu bėgi pas Adsą ir kitus išgalvotus kretinus, kad nereikėtų likti su savimi. Nesikartojančiu. Hast ein Prinz.
Tačiau ši vieta labai keista. Tikrovė išsisklaido ir viskas virsta prisiminimais. Net ir tu pamažu lioveisi būti geismu ir tapai prisiminimu, replikuoja Baricco. Taip, Alessandro, ir ši, ir kitos vietos. Jų vis daugiau, kiekviena kelionė, net į naktinę parduotuvę kitoje gatvės pusėje, jas daugina. Bet ir prisiminimai kinta, ir tavo praeitis virsta kaleidoskopo stikliukais. Keliauninko praeitis keičias priklausomai nuo jo nueito kelio. Atvykęs į kiekvieną naują miestą, keliauninkas vėl randa tą dalį savo praeities, kurios nebežinojo turįs, šypsos į nuskustą ūsą Italo Calvino. Iš kur tie italai tiek išmano apie mano gyvenimą? Lioviausi būti geismu, tapau prisiminimu, keliauju iš miesto į miestą ir vis randu savo nežinomos praeities stikliukus. Turbūt ir toks gyvenimas yra įmanomas. Turbūt ir toks gyvenimas yra. Turbūt ir toks gyvenimas. Turbūt ir toks. Turbūt.
Gal tie stikliukai visai ir ne mano. Gal jie kito Eugenijaus. Ar Josepho. Ar Napoleono. Bet apie tai kitądien, su nuovargiu atslenka gailestis sau pačiam, ne pats geriausias patarėjas vidurnaktį ant stogo šviečiant mėnesienai. Net pro nepermatomą debesų šydą. Net kai jos nesimato. Liaukis gražiais sakiniais lupęs skūrą nuo savęs.
Dunojumi plaukia baržos, kruiziniai laivai, vieni lengvai slysdami pasroviui, kiti nirčiai skrosdami žalsvą, pernokusių vynuogynų spalvos skystį prieš srovę, keldami bangas. Žydrasis Dunojus. Užjaučiu tą pagyvenusią moterį iš Kauno, ištikimąją Strausso operečių lankytoją, kuri sukrapštė iš kojinės paskutinius litus ir išsiruošė į kelionę ne Dunojaus, bet tos žydrumos pamatyti. Nesu operečių gerbėjas nei operų, nemėgo jų jau Schopenhaueris, o jį aš mėgau, jaunystėje, tikriausiai niekada nė vienas žmogus savo gyvenimo pabaigoje, jei tik jis protingas ir nuoširdus, nepanorės gyventi dar sykį; daug mieliau jis pasirinks visišką nebūtį, tada aš buvau protingas ir nuoširdus, pasaulis kaip valia ir vaizdinys, vaizdinį turiu, valios ne, matau praplaukiančius laivus ir suprantu, kad visas mano gyvenimas plaukia pro šalį, noriu šokti į pirmą stabtelėjusį vaizdinį ir be jokių valios pastangų leistis down by the riverside, su visu juodaodžių choru ant denio, Žydruoju Dunojumi, Amazone, Leta, Stiksu, Dubysa ar Rūgpūčiu. Jeigu galėčiau rinktis, tai gal geriau į Prinz Eugen. Princas Eugenijus. Jaučiu, kad nesu abejingas šiam laivui, kad jo vardas man kažką sako, ant liežuvio galo trupinėlis pyrago, gal tai tik tarp dantų įstrigusi pusryčių batono molekulė, gal tai tas Eugenijus, garsusis Napoleono įvaikis, pasižiūrėkim, vaizdas nevalingai ryškėja. Medyje sėdi baronas Kozimas, šis klausia apačioje priešais negailestingą saulę stovinčio Napoleono, kuo galėčiau būti jums naudingas, mon Empereur? Napoleonas paprašo Kozimo pasilypėti truputį aukščiau ir užstoti jį nuo saulės. Staiga nutyla, lyg jam būtų dingtelėjusi kažkokia įkyri mintis, ir tuomet kreipiasi į princą Eugenijų: Tout cela me rappelle quelque chose… Quelque chose j’ai déjà vu... Visa tai man primena kažką… Kažką, ką aš esu jau matęs… Na taip, džiūgauja apsiskaitęs skaitytojas, iš tiesų, Aleksandro susitikimą su Diogenu, tik ten viskas atvirkščiai. Man ši istorija irgi rappelle quelque chose, istoriją iš Italo Calvino knygos „Baronas medyje“. Tos pačios, kur girti prancūzų kareiviai giriasi:
– Mes nugalėtojai prie Austerlico!
– Ir sukrušti prie Vilniaus! Tai smagumėlis!
Be abejo, skaitytojui kažką primena mano istorija, kuri man primena Calvino istoriją, kuri Calvino primena Napoleono istoriją, kuri Napoleonui primena Diogeno istoriją, kuri Diogenui primena, kad pasaulis yra valia ir vaizdinys. Bet abejoju, kad tai tas Eugenijus. Napoleonas tikrai tas, dėl hemorojaus paūmėjimo pralaimėjęs Vaterlo mūšį, nes negalėjęs sėdėti balne ir gerai matyti kovos lauko, visi tą prisimena, nežinau, ar ką nors primena, man – ABBA dainą. Bet Eugenijus – ne tas, laivas juk austrų pasididžiavimas, o tas Eugenijus vedė italų pulkus į Vieną. Ir atvedė. Ką sako veidrodėlis pyrago trupinėlis interneto puslapėlis, greičiausiai tai kitas Eugenijus, Savojietis, vienas žymiausių Europos karvedžių, padėjęs Habsburgams atsilaikyti prieš prancūzus ir sustabdęs Osmanų imperijos veržimąsi į Europą. Čia tai bent Eugenijus, net pasitempiu prieš veidrodėlį, tokia giminystė – tai ne plikbajorio dokumentai. Jeigu plaukčiau, tai tik šiuo laivu. Hast ein Prinz – bist ein Prinz.
Niekur aš neplaukiu, einu į parduotuvę pirktis dešros sumuštiniui, mėgaujuosi trumpomis laimės akimirkomis, kai laisvė sutampa su būtinybe, taip, laisvė pirktis yra laisvė, o dešra yra būtinybė, laisvė yra rašyti, o būtinybė – užbaigti šį tekstą, džiaugiuosi, kad man nereikia galvoti apie laisvę, nes pradėjęs galvoti suprantu, jog nežinau, kas yra laisvė, dar vienas žodis iš padėvėtų žodžių parduotuvės, pakabintas kažkur šalia žodžių siela, dvasia, jie visi atsiduoda rašytojų ir mąstytojų prakaitu, nepadeda joks formaldehidas. Klaidžiodamas po senas knygas, kurias čia susivežiau, pamėginu užsitempti ant savo kaulėto kūno dvasingumą, kurį dėvėjo Hermannas Brochas, bet su juo atrodau kaip kaliausė bulvių lauke, graži kaip žvirblių baimė:
Nežinau, ar turiu teisę kalbėti apie tą laimę, tačiau tai, ką patyriau, buvo grynai dvasinis pojūtis: anapus regėjimo, permatomas šviečiančioje tamsoje; tai buvo jos sielos šalis, kurią išvydau užmerktomis akimis, mačiau ją, vakarėjančią šalį, tyliai nusimetusią šydą ir bedvasę jos gelmę, kuri sudvasino savo veidą, dvasinga buvo pati nematoma, bet regima nakties tamsa, sudvasinta jau už jutimų ribų, sudvasinta moters alsavimo ir kiekvienos jos kūno skaidulos, tą dvasią jutau netgi jos šonkauliuose, žastikauliuose, alkūnėse, pirštų sąnariuose, net dantyse…
Ir taip toliau, ir taip toliau, kažkaip praeina noras būti dvasingam, mano laimės akimirkos čia pat, mano laisvas žvilgsnis slysta dešrų paviršiais, kol netikėtai kažkas jį sustabdo. Tarsi paprasčiausia pakuotė, matematiškai tiksliai suraikytos dešros gabalėlis. Daktariška. Panaši į visas kitas šalia, bet kažkuo ypatinga. Ne ypatingoji, šioji, žinia, su lašinių gabalėliais, bet ypatinga, visa išberta raudonais taškeliais, tarsi rausvas kūdikio veidas, nusėtas vėjaraupiais. Taip taip, neatrodo apetetingai, bet mano burnoje prasideda nevaldoma branduolinė reakcija, skylantys atomai atakuoja pilkąsias smegenų ląsteles, švininį kaukolės ekraną, ir blyksteli 3D vaizdas. 1992-ieji, Naujųjų metų išvakarės, vykstame autobusu į Taizé susitikimą Vienoje, keliolika valandų šąlame ant Lenkijos sienos autobuse išjungtu varikliu, imperatorių mieste stovime eilėse prie piligrimams dalijamo maisto: bandelės ir pašildytos konservų dėžutės, šildančios tik rankas, patys šildomės metro stotyse, neturime penkių šilingų viešajam tualetui, ieškome krūmų, kurių čia nėra, Naujuosius metus sutinkame prie šventojo Stepono, pagrindinėje miesto aikštėje, kažkam metų, kažkam pasaulio pabaiga, mano galva vos nepagauna iš kažkelinto aukšto krintančio gėlių vazono, molio gabalai ir juodžemis pažyra aplinkui, naujojo pasaulio adeptai sprogdina petardas, mėto jas mums po kojomis, daužo šampano butelius, mums baisu, brendame per stiklo šukių jūrą iki gotikos šedevro, paskutinė viltis, Dievas visada yra paskutinė viltis, įremiam nugaras į bažnyčios duris, visos damos su kailiniais, ant nuogų kaklų blykčioja perlai ir deimantai, norime irgi atšvęsti pasaulio pabaigą, leisti sau puodelį kavos, deja, vagnorkės čia nekotiruojamos, traukiu iš giliausios kišenės, kuri siekia mano intymiausią vietą, vienintelį tikrą pinigą, dvidešimt dolerių, kišu jį į keitimo aparatą, bet jam ši kupiūra per smulki, spjauna ją man atgal į veidą, baudžiuosi prašyti kailiniuotos moters išmaldos dviem puodeliams kavos, bet neišdrįstu, užtat išdrįstu kitą rytą bažnyčioje patarnauti per piligrimų pamaldas, skaityti nuo altoriaus Šventąjį Raštą savo neįgalia anglų kalba, taigi, beveik kunigas, nes kito ir nėra, Dievo neįgalintas kunigas, po susitikimo su Dievu susitinkam su Dieteriu, Vienos poetu, važiuojam pas jį į svečius, pakeliui, sako, užsukim į supermarketą, nežinau, kas tai yra, primena muziejų ar panoptikumą su retais eksponatais, negyvais embrionais formaldehide, daug šviesos, daug lentynų, į vidų nedrįstame, nes ant kaktos, ant pilkų pavargusių striukių, ant iškleiptų batų užrašyta, kad nieko nepirksime, pardavėjos jau nuo slenksčio varsto akimis, o Dieteris dingsta tarp lentynų, neišlaikau, leidžiuos jam iš paskos, aš su juo, šaukiu per visą parduotuvę, nei šaukiu, nei ką, tai tik mano ant akių užsmaukta mamos rankų kepurė dega, tyliai sliūkinu tarp lentynų, kuriose yra viskas, ko nesu gyvenime matęs, pirma kelionė į Vakarus, į gausybės slėnį, negaliu grįžti namo nepamatęs supermarketo, ne Dunojaus, bet nieko nematau, visi stiklainiukai, indeliai, pakeliai, buteliukai liejasi į vieną spalvingą rojaus pažadą, bent žinosiu, kad išdrįsau, kad stengiausi, jis stengėsi, užrašys ir man ant kapo Kurtas Vonnegutas, bet kitą kartą man pavyks, kažkodėl esu tikras, kad kitas kartas bus, sėdime pas Dieterį, geriame kavą ir valgome sumuštinius su dešra, ilgai stebeilijuos į tą matematiškai tobulai atpjautą dešros griežinėlį ant šviežios traškančios bandelės, daktariška, bet keista, tokios nesu matęs, tarsi rausvas kūdikio veidas, nusėtas vėjaraupiais, wurst pikant, su paprikų skaidulomis, skonis nepakartojamas, ostijos griežinėlis, kuriame telpa visa Austrija, ji tirpsta mano burnoje.
Žiūriu į tą užrašą, wurst pikant, ant skaidrios plėvelės parduotuvės lentynoje, į paprika liepsnojančius dešros griežinėlius, taip, tai trūkstama grandis mano istorijoje, blykstelėjimas, perskrodžiantis būties tamsą, tose liepsnose matau vieno savo gyvenimo pradžią ir pabaigą, save tokį patį, koks buvau prieš dvidešimt metų, ir visiškai kitą, dvidešimt nepakartojamo gyvenimo metų, kur viskas tarsi kartojos begalinėje kelionių, supermarketų, upių ir jūrų monotonijoje, dabar sustingo tarsi nuotraukoje, laikai ir erdvės pramaišiui, taip tikriausiai atrodytų chaoso portretas, jeigu būčiau Sauka, visur matau savo veidus, bet viskas savo vietoje, aš pats savo vietoje, esu čia, kur turiu būti, mano laisvė sutampa su būtinybe, net akimirksnį pasirodo, kad matau brochiškąją chaoso dvasią, ha ha ha, tu felix Eugenijus, prisimenu Tomo eilėraštį, taip, ir tu, ir tu felix Austria, ir tu laiminga, Austrija, vienas tavo „Milkos“ lašas teko ir man, felix, galiu pagaliau užbaigti šį vieną iš savo gyvenimų, šį tekstą, pagaliau galiu grįžti. Karšta, jau šalčiau, šalta, visai šalta.
Paskutinė vakarienė, barstau austrišką druską ant lietuviškos cukinijos, traukiu paskutinius obuolius iš šaldytuvo, bet šie akimirksniu pajuoduoja, nespėjus padėti ant stalo, jie pūva iš vidaus, trūnija, tarsi mumijos, po tūkstančio metų gavusios gryno oro gurkšnį, kaip mano ego, kaip mano libido. Ieškau kmynų arbatai, bet išslysta maišelis ir sėklikės pabyra ant stalo, ant grindų, ropinėju, renku tarsi manos grūdelius. Viskas gerai, taip turi būti, nes taip yra, taip daugiau nebebus. Ir kai už lango išgirstu dunkstelėjimą ir dūžtančio stiklo garsą, iškišu galvą ir matau: pagyvenęs austras atbulom įvažiuoja į sunkvežimį, kurio nėra vairuotojo veidrodėlyje. Sunkvežimis yra, bet jo nėra vairuotojui. Ar yra vairuotojas? Ar yra avarijos autorius? Esu, sakau, esu.