Wurst pikant

EUGENIJUS ALIŠANKA

Mies­tas džiau­gia­si vi­su tuo, kuo tu ne­si­džiau­gi.

Ita­lo Cal­vi­no

Ny­kiau­sia, kai gy­ve­ni­me nie­ko ne­vyks­ta. Gy­ve­ni die­ną, dvi, mė­ne­sį, ir nie­ko. Nie­kas ne­nu­mi­rė, olim­pia­da tik po ket­ve­rių me­tų, te­le­vi­zo­riu­je kaž­koks či­go­nas ieš­ko­si žmo­nos, kny­go­je No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tė ban­do nu­vi­lio­ti vy­rą su ke­tu­riais vai­kais, ir ko­dėl ne či­go­nas ve­da No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tę, žiū­rėk, ir pir­šlys bū­tų ne su­griau­to ta­bo­ro ba­ro­nas, o Šve­di­jos ka­ra­lius, ir aš ten bū­čiau, sei­lę var­vin­čiau, bur­noj ne­tu­rė­čiau, kur žiū­ri sce­na­ri­jaus au­to­rius. Ei, ar yra au­to­rius? Sta­bi­les­nės psi­chi­kos žmo­gus dėl to sta­bi­lu­mo tęs­ti­nu­mo nu­spren­džia įsi­dar­bin­ti vi­su eta­tu, gal net pus­an­tro, su­tik­tų dirb­ti ir be at­ly­gi­ni­mo, tas, ku­riam ir taip ner­vai pa­kri­kę, čiul­pia pla­ce­bus ir ma­tuo­ja ita­lais kal­vi­nais ži­bin­to aukš­tį ir nuo­to­lį nuo to ži­bin­to pa­grin­do iki ant jo pa­kar­to uzur­pa­to­riaus pė­dų. To­kia kla­si­fi­ka­ci­ja, kaip ir bet ko­kios ki­tos, ne­bū­na be trū­ku­mų, yra ir iš­im­čių, ku­rios ra­miai ste­bi iš­jung­tu te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nu ro­po­jan­čią mu­sę die­ną, dvi, mė­ne­sį, yra ir to­kių, ku­rios vi­są gy­ve­ni­mą mąs­liai krapš­tos pa­kau­šį. Ar­ba su­si­kau­pu­sios ty­ri­nė­ja pa­na­ges. Liau­kis gra­žiais sa­ki­niais lu­pęs skū­rą nuo sa­vęs, čia jau lyg ir man sa­ko, aha, tai ir aš esu su­kla­si­fi­kuo­tas. Gra­žus sa­ki­nys, la­bai gra­žus, to­kiu ga­li­ma net svo­gū­ną nu­lup­ti. O jei­gu kas nors ima ir įvyks­ta? Kas at­si­tin­ka su kla­si­fi­ka­ci­ja? Ko­kiai šei­mai pri­skir­ti nu­lup­tą svo­gū­ną, Kar­lai Li­nė­jau?

Autoriaus nuotrauka

O kaip tą­syk, sek­ma­die­nį, kai sce­na­ri­jaus au­to­rius il­sė­jos, bur­bė­jo pro mie­gus tai yra ge­ra, o gal ga­lė­jo bū­ti ir ge­riau, ir bro­lis, nie­kad ne­mie­gan­čio au­to­riaus asis­ten­to už lie­žu­vio timp­te­lė­tas, pa­klau­sė „gal no­ri pa­vai­ruo­ti?“, vai­ruo­da­vau tik sap­nuo­se, ko­dėl gi ne, vi­sa­da bū­na pir­mas kar­tas, bu­vo ir su mo­te­ri­mi toks, ne­la­bai pa­ti­ko, bet ne to­dėl, kad su mo­te­ri­mi, bet to­dėl, kad ne su ta, sė­du į gul­bės bal­tu­mo ži­gu­liu­ką, įsi­tve­riu juo­do vai­ro, pa­si­tai­sau diop­tri­jas ir jun­giu pir­mą pa­va­rą, jau ir an­trą, rie­dam juo­du sau­lė­je ga­ruo­jan­čiu as­fal­tu, gal ko­kį šim­tą ar du šim­tus met­rų, o man at­ro­do, kad jau Eu­ro­pą ap­va­žia­vom, kad nie­ko ne­vyks­ta, kad taip vai­ruo­ti nie­ka­da ne­iš­mok­siu, ir gy­ve­ni­mo sun­ku iš­mok­ti, kai nie­ko ne­vyks­ta, o vai­ruo­ti juo la­biau, gy­ve­ni­mas tai po­sū­kiai, vai­ra­vi­mas tai po­sū­kiai, au­džiu me­ta­fo­ras ir me­to­ni­mi­jas, o au­to­mo­bi­lis pats pa­su­ka į šun­ke­lį, sta­čiu kam­pu, vi­sais de­vy­nias­de­šim­čia laips­nių, klau­sos ma­no bal­so. Di­džiuo­juo­si sa­vi­mi, bet kaž­ko­dėl to­ji sme­ge­nų da­lis, ku­ri at­sa­kin­ga už ry­šius su ko­jo­mis, ir­gi pra­de­da aus­ti me­to­ni­mi­jas, o ką, jei­gu rei­kė­tų, ir šim­tą ko­jų su­val­dy­čiau, aki­vaiz­džiai per­ver­ti­na sa­vo ga­li­my­bes ir stai­ga su­si­mąs­to – kai­rė ar de­ši­nė tu­ri spaus­ti stab­dį, at­sa­ky­mo nė­ra, lau­ki­te, li­ni­ja už­im­ta, ma­no ko­jos plau­kio­ja ap­im­tos ne­sva­ru­mo bū­se­nos, kū­nas ir­gi, ir aki­niai, jie lė­tai at­si­ski­ria nuo gal­vos ir dar lė­čiau gra­vi­tuo­ja link Di­džio­jo prie­ki­nio stik­lo, o au­to­mo­bi­lio bu­fe­ris tuo me­tu aiš­ki­na­si san­ty­kius su vi­du­ti­nio ūgio ža­liū­ku ąžuo­liu­ku, net va­rik­lio ka­po­tas pa­si­šiau­šia nuo pa­sau­lio bru­ta­lu­mo. Iš au­to­mo­bi­lio iš­li­pu ne aš, bet „Bri­siaus ga­lo“ au­to­rius. Karšt­li­giš­kai svars­tau, ne­gi nė­ra ga­li­my­bių vis­ką su­grą­žin­ti į pra­di­nę ne­kal­tu­mo bū­se­ną, ir nie­kaip ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad nė­ra. Kad da­bar vis­kas bus ki­taip ne­gu iki šiol, su kal­te kaip uo­de­ga vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą, uo­de­gon tuos įvy­kius, no­riu, kad nie­ko ne­vyk­tų, ne­no­riu No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tės, no­riu gra­žių sa­ki­nių, no­riu į Aust­ri­ją, kur nie­ko ne­vyks­ta, kur gy­ve­na žmo­gus be sa­vy­bių. Ir čia pri­ei­na bro­lis Kin­dziu­lis, žvilg­te­ri į be­dan­tę ži­gu­liu­ko bur­ną ir sa­ko: nu­su­kai spran­dą ma­no bal­ta­jai gul­be­lei. To jau per daug, to gro­žio per daug, įbe­du no­sį į mo­ti­nos že­mės skrei­tą, į di­džiau­sią pa­sau­ly­je svo­gū­ną, ir pliūp­te­liu aša­ro­mis. Ne­rei­kia svo­gū­no nė lup­ti.

Ar dar ne­sa­kiau, kad da­bar esu už­kie­tė­jęs vai­ruo­to­jas? Čia ku­riai rū­šiai ar kla­sei to­kius pri­skir­tum, Kar­lai? Tiems, ku­riems už­kie­tė­ja vi­du­riai nuo blaš­ky­mo­si po pa­sau­lį?

Kiek rei­kia su­val­gy­ti py­ra­gai­čių per sa­vo gy­ve­ni­mą, kad sy­kį su­lei­dęs pa­ru­da­vu­sius nuo pras­to mais­to, ni­ko­ti­no, nuo ky­lan­čių iš skran­džio rūgš­čių ir šiaip nu­si­vy­lu­sius ge­res­nės at­ei­ties pa­ža­dais dan­tis pa­ga­liau pa­šok­tum tar­si iš dan­tis­to kė­dės, pa­gau­tas už at­vi­ro ner­vo, ir su­šuk­tum: štai jis, štai tas py­ra­gai­tis, ku­rio lau­kiau vi­są am­ži­ny­bę, tas, apie ku­rį ra­šė Mar­ce­lis Pro­us­tas, ne­pri­lygs­ta­mo sko­nio mad­le­na, te­bū­nie ir ne ku­li­na­ri­nis še­dev­ras, te­bū­nie pats pri­mi­ty­viau­sias tra­pus kek­siu­kas su ra­zi­no­mis, bet tai tas, ku­rio lau­kiau, nes jis yra ta trūks­ta­ma gran­dis ma­no is­to­ri­jo­je, tas nu­švi­ti­mas, blyks­te­lė­ji­mas, per­skro­džian­tis bū­ties tam­są. Re­tai val­gau py­ra­gai­čius, ma­no krau­jy­je gy­ve­na cho­les­te­ro­lis, toks pa­ra­zi­tas, gal tai kaž­ko­kia kir­mė­lė, pri­me­nan­ti vai­kys­tės as­ka­ri­des, esu men­kas Ask­le­pi­jo pa­slap­čių ži­no­vas, ži­nau tik, kad tas pa­ra­zi­tas min­ta py­ra­gai­čiais, ir aš ne­no­riu da­lin­tis su juo sa­vo pri­si­mi­ni­mais. To­dėl ren­kuo­si juo­dą duo­ną kas­die­ni­nę, svo­gū­nus, la­ši­nius, pa­ga­liau deš­rą. Ypač deš­rą, tą vir­tą deš­rą, ku­ri yra ap­au­gu­si ne tik raus­vais kū­di­kio ode­lę pri­me­nan­čiais – kaip mus daž­nai ap­gau­na iš­vaiz­da – ša­ku­te ne­įvei­kia­mais šar­vais, bet ir mi­tais bei le­gen­do­mis, vie­ni tvir­ti­na, kad ją ga­mi­na iš tu­a­le­ti­nio po­pie­riaus, ki­tiems, gir­di, tai tik „šla­pian­kė“. To­kia ne­rū­ky­ta, šla­pia, ne­ape­te­tin­gai bal­tai raus­va deš­ra. Kil­mė la­bai abe­jo­ti­na – kli­jai, mo­lis, zar­nos, ka­no­pos, kai­lis, deg­ti­ne, van­duo, ke­fy­ras, rau­gin­ti agur­kai, bul­ves, ir ga­ba­le­lis kaz­ko rau­do­no…kaip jis ten..me­sos!

In­ter­ne­ti­nio eks­per­to kal­ba ne­tai­sy­ta, už­tat ga­my­bos re­cep­tas kaip ge­riau­siuo­se ku­li­na­ri­jos va­do­vė­liuo­se, ža­dan­tis ne­pa­kar­to­ja­mus po­ty­rius. At­si­pra­šau, iš­sprū­do re­kla­mi­nis paukš­čiu­kas, prie­šin­gai, ši deš­ra kaip mad­le­na, ji ža­da ne­pa­kar­to­ja­mą po­ty­rių pa­si­kar­to­ji­mą. Tarp ku­li­na­ri­nių pa­ta­ri­mų šmėkš­čio­ja net ve­ge­ta­ri­nės „Dak­ta­riš­kos“ deš­ros re­cep­tai, kaip an­tai: žir­nių mil­tus už­pil­ti 4 stik­li­nė­mis ver­dan­čio van­dens, iš­mai­šy­ti. Su­dė­ti smul­kin­tus prie­sko­nius, drus­ką, bu­ro­kė­lių sul­tis ir alie­jų. Vir­ti apie 7 min. Plas­ti­ki­niam bu­te­liui nu­pjau­ti siau­rė­jan­tį vir­šų, įsta­ty­ti į šal­to van­dens in­dą ir grei­tai su­pil­ti pa­ruoš­tą ma­sę. At­vė­sin­ti. Su­stin­gęs ga­mi­nys leng­vai iš­ima­mas iš for­mos. Vė­sio­je vie­to­je lai­ko­me ne il­giau kaip dvi die­nas. Ska­naus. Ska­naus, te­bū­nie ir to­kia, deš­ros ke­liai ne­ži­no­mi, šian­dien ji ro­do­si įvai­riais pa­vi­da­lais pre­kyb­cen­trių vit­ri­no­se, ir nie­kas ne­ži­no, koks jos tik­ra­sis var­das. „Dak­ta­riš­ka“, „Kas­die­ni­nė“, „Ta­ry­bi­nė“, „Pa­ne­rio“, „Tal­ki­nin­kų“, „Vai­kiš­ka ma­giš­ka“. Kad ir ko­kia kas­die­ni­nė ar ta­ry­bi­nė bū­tų, man ji ap­si­reiš­kia vie­nu tik­ri­niu var­du. Dak­ta­riš­ka. Jos gy­do­mo­sios ir są­mo­nę ple­čian­čios sa­vy­bės man pa­žįs­ta­mos nuo vai­kys­tės, jos val­gy­mas – tar­si pe­ru­jie­čių ša­ma­nų Aya­hu­as­ca apei­gos, kai ge­ri iš džiun­glių žo­le­lių pa­ga­min­tą skys­tį ir ve­mi tol, kol su­si­tin­ki su sa­vi­mi, at­si­du­ri sa­vo pa­ties aki­vaiz­do­je. Akis į akį. Ar tai ta­ve nu­džiu­gi­na – ki­tas klau­si­mas. La­bai ki­tas.

Ne­su la­bai iš­ran­kus, ne­ven­giu ir ki­tų ma­žai cuk­raus ar ka­lo­ri­jų tu­rin­čių pro­duk­tų, kaip, tar­kim, kny­gos ar ke­lio­nės. Esi tai, ką val­gai, skel­bia in­dų pa­tar­lė. Ką gi, ka­ni­ba­lai ir ha­ni­ba­lai lek­te­riai yra vie­nin­te­liai šim­tap­ro­cen­ti­niai žmo­nės. Aš esu mo­lis, ka­no­pos, kai­lis, deg­ti­nė, van­duo, rau­gin­ti agur­kai, ga­ba­lė­lis kaž­ko rau­do­no. Dar esu apa­ti­nis kny­gos vir­še­lis, ci­ta­ta apie mei­lę, ke­lio žen­klas „Vi­sų ap­ri­bo­ji­mų pa­bai­ga“, au­to­mo­bi­lio stab­dis ir trau­ki­nio stab­das (čia jau te­gu su­ka gal­vą Kal­bos ko­mi­si­ja), iš­me­ta­mo­sios du­jos, šuns iš­ma­ta (iš­me­ta) Kroic­ber­ge. Kal­nas, ku­ris ei­na pas Ma­ho­me­tą, iš­gu­lė­ta vieš­bu­čio lo­va, An­kor Va­to griu­vė­sis, Čens­ta­ka­vos Juo­do­ji Ma­do­na, rūks­tan­tis Bro­mo ug­ni­kal­nis, Ak­ro­po­lis (tin­ka abu va­rian­tai), jau­na len­kė trum­pu si­jo­nu pa­miš­kėj prie ke­lio į Če­ki­ją, til­tas ir upė. Ypač upė, ypač da­bar. Da­bar aš esu Du­no­jus.

Ma­no virš­ki­ni­mo sis­te­ma vei­kia pa­kan­ka­mai ge­rai, nes esu pa­kan­ka­mai ge­ras vai­ruo­to­jas. At­si­tin­ka vis­ko, kar­tais pa­lei­džia ir vi­du­rius. Gal dėl to, kad tu­riu pro­ble­mų su sai­ku, kar­tais per sy­kį su­si­kem­šu ko­kias dvi ke­lio­nių por­ci­jas, bet tai, kaip sa­ky­da­vo so­vie­ti­niai slap­ti Freu­do se­kė­jai, grei­čiau­siai „na nerv­noj poč­ve“. Nu­a­lin­to­je ner­vų dir­vo­je ga­no­si chi­me­ros ir ken­tau­rai. Už lan­go, pro ku­rį kas­dien ma­tau Du­no­jų, va­ka­rė­jant į ga­nyk­las pa­trau­kia vam­py­rai šikš­nos­par­niai. Neu­ro­tiš­kais ju­de­siais jie pie­šia to­kias ne­įma­no­mas tra­jek­to­ri­jas, kad imi ti­kė­ti ir sa­vo su­ge­bė­ji­mu ne­nu­si­lauž­ti spar­nų kei­čiant gy­ve­ni­mo kryp­tį bent jau de­vy­nias­de­šim­čia laips­nių. Ži­nau, tai ri­zi­kin­ga, daž­nai nu­ken­čia ap­lin­ki­niai, ar­ti­mie­ji, nie­kuo ne­kal­ti gy­vū­nai. Net gul­bės. Bet la­biau­siai man pa­tin­ka spok­so­ti į lan­gus prie­šais esan­čia­me na­me. Džiau­giuo­si, kad ja­me yra lan­gai, esu gy­ve­nęs mies­tuo­se, ku­riuo­se jų nė­ra, ir vis tiek neat­si­spir­da­vau pa­gun­dai ste­bei­ly­tis, dėl to gy­ven­to­jai ne­bu­vo lai­min­ges­ni, nes jie net ne­ži­no­jo, kad aš spok­sau. Pa­ste­biu, kad aust­rai yra ga­na tau­pūs, pa­vyz­džiui, jie re­tai ka­bi­na užuo­lai­das, tad šikš­nos­par­niams su­si­gė­rus į Eu­ro­pos su­te­mas, tvins­tan­čias ex orien­te, at­si­ve­ria nau­jos ga­li­my­bės, ne­at­ras­to­ji juo­do­ji Af­ri­ka, tvos­kian­ti ža­ri­jų karš­čiu. Ir iš tie­sų, vie­na­me lan­ge mer­gi­na nu­si­me­ta dra­bu­žius, stai­pos prieš lan­gą tar­si prieš veid­ro­dį, tar­si ma­tuo­tų­si sa­vo nuo­gu­mą, no­rė­da­ma ga­lu­ti­nai įsi­ti­kin­ti, ar šis jai tin­ka. Tin­ka, sa­kau, la­bai tin­ka ir net pa­tin­ka. Ne­la­bai kan­ki­nu sa­ve eg­zis­ten­ci­niais klau­si­mais, kaip an­tai – ir ko­dėl to­kių vaiz­dų la­biau­siai ti­kie­si, lau­ki, apie juos sva­jo­ji sve­ti­muo­se mies­tuo­se? Nes at­sa­ky­mą ne­sun­ku su­gal­vo­ti to­kį, ku­ris nie­ko ne­pa­aiš­kins, bet bus įti­ki­na­mas, pa­vyz­džiui, ži­not, pir­mą nu­ogą mo­te­rį ir­gi pa­ma­čiau pro lan­gą, dar pa­aug­lys, vie­ną va­sa­rą ne­ga­lė­jau ati­trauk­ti akių nuo ki­to na­mo bal­ko­ne be­si­de­gi­nan­čios mo­ters, pa­slėps­niuos jau­čiau gims­tant monst­rą, man ne­pa­žįs­ta­mą bū­ty­bę, ir šian­dien ji ma­ne yra už­val­džiu­si, ji yra ma­no tik­ra­sis „aš“, ma­no be­var­dis id. To­dėl ne­klaus­kit, ko­dėl sva­jo­ju ne apie Rem­brand­to ar Ti­zia­no am­ži­nuo­sius kū­ri­nius auk­si­niuo­se rė­muo­se, bet apie šį plas­ti­ku įrė­min­tą kas­dien irs­tan­tį vaiz­dą. Ma­na­sis monst­ras gei­džia at­si­kąs­ti mad­le­nos, ku­ri ir Pro­us­tui sie­jo­si su nuo­dė­min­gą­ja Ma­ri­ja Mag­da­lie­te. Na ge­rai, iš tie­sų tik sva­jo­ju, vis dar sva­jo­ju, ta mer­gi­na tė­ra pa­gy­ve­nu­si da­ma, ji už­si­vel­ka pal­tą, ir ne prie­šais lan­gą, o veid­ro­dį kam­ba­rio gi­lu­mo­je. Nors ne­su tik­ras, gal tai ta pa­ti mo­te­ris, ji spė­jo nu­si­vilk­ti ir vėl ap­si­vilk­ti, o man prieš akis pra­bė­go vi­sas jos gy­ve­ni­mas. Jei­gu ne jos, tai ma­no. Koks skir­tu­mas.

Mo­nos­pek­tak­liai vi­sad dvel­kia mė­gė­jiš­ku­mu, vis­kas lyg ir taip, ir vai­dy­ba įti­ki­na, o kaž­ko trūks­ta, nors pa­si­kark ar pa­si­rišk kak­la­raiš­tį, tam tik­rais gy­ve­ni­mo tarps­niais tai tas pats. Mė­gi­nu re­ži­suo­ti spek­tak­lį su ke­liais ak­to­riais, su­si­ran­du juos aukš­tu že­miau, ap­lin­kui sta­lą, jų dau­giau ne­gu Bec­ket­to pje­sė­je. Iš ma­no šikš­nos­par­nio skry­džio – ten įtar­ti­nai nie­ko ne­vyks­ta. Nie­ko. Teks­tas ki­tas, bet vis tiek lau­kia Go­do. Kas per te­le­vi­zi­jos žvaigž­dė, kaip koks Va­lins­kas, be ku­rio net dvi­ra­čio ži­nios ne­drįs­ta pra­si­dė­ti. Sma­giai lei­džiu lai­ką su ar­ti­mu bi­čiu­liu Haš Pė, po va­lan­dos ar po­ros, lai­min­gi lai­ko ne­skai­čiuo­ja, grįž­tu prie lan­go su­rū­ky­ti ei­li­nės suk­ti­nės ir nė kiek ne­nu­stem­bu, kad tie žmo­nės net ne­pa­ju­dė­ję iš sce­nos. Čia tik aš na nerv­noj poč­ve no­riu, kad aust­rės nu­si­ren­gi­nė­tų, aust­rai dau­žy­tų snu­kius prie sta­lo, kad kil­tų gais­ras, vi­si im­tų šo­ki­nė­ti pro lan­gus ir skrai­dy­tų kaip šikš­nos­par­niai. Va­lins­kas dar ne­at­ėjo. Už­tat iš na­mo iš­ei­na mer­gi­na, ne­ši­na dviem juo­dais mai­šais šiukš­lių, tarp jų ir sa­vo put­lios krū­ti­nės spaus­da­ma dar dė­žę, pil­ną tuš­čių bu­te­lių. Vu­ja­ris­to gy­ve­ni­mas ir mir­tis, kaž­ko­dėl pri­si­me­nu vai­kiš­ką ka­dai­se iki sku­tų su­skai­ty­tą kny­gą. La­pės gy­ve­ni­mas ir mir­tis. La­bai jau liūd­nas ne­vai­kiš­kas pa­va­di­ni­mas. La­pės nuo­ty­kiai ydų ša­ly­je. Jau links­miau. Šil­čiau. Kaip tam vai­kys­tės žai­di­me, ieš­ko ma­nęs bro­lis ir gir­džiu, kaip ma­ma sa­ko: šil­čiau, dar šil­čiau, la­bai šil­ta, karš­ta. Taip, karš­ta, aš čia, prie pra­vi­ro lan­go, ži­no­kit vi­si, kas ma­nęs ieš­ko. Aš čia, aš su­de­gu­sio te­at­ro re­ži­sie­rius, aš su­de­gu­sių mad­le­nų ke­pė­jas.

Te­bū­nie toks mad­le­nos re­cep­tas. Ga­li­mi pa­tys įvai­riau­si prie­dai ir prie­sko­niai, pa­vyz­džiui, rau­do­nie­ji pi­pi­rai ir me­dus, kiek abe­jo­ju dėl dak­ta­riš­kos deš­ros. Tai­gi 18-ai mad­le­nų – de­ja, toks re­cep­tas, man už­tek­tų ir vie­nos – rei­kės:

3 kiau­ši­nių,

130 g cuk­raus,

175 g mil­tų,

žiups­ne­lio drus­kos,

0,5 šaukš­te­lio ke­pi­mo mil­te­lių,

120 g tir­pin­to svies­to,

1 cit­ri­nos tar­kuo­tos žie­ve­lės,

šla­ke­lio va­ni­lės eks­trak­to.

Cit­ri­ni­niam glais­tui rei­kės:

150 g cuk­raus pud­ros,

2 šaukš­tų cit­ri­nos sul­čių.

Kiau­ši­nius iš­su­ki­te su cuk­ru­mi ir žiups­ne­liu drus­kos. Su­dė­ki­te mil­tus, ke­pi­mo mil­te­lius ir vis­ką iš­mai­šy­ki­te. Cit­ri­nos žie­ve­lė, va­ni­lės eks­trak­tas ir at­vė­sęs svies­tas tu­ri ke­liau­ti ten pat. Mai­šy­ki­te at­sar­giai, tar­si kas­tu­mė­te snie­gą. Vos tik svies­tas įsi­lies į ben­drą teš­los ma­sę – ga­na. Da­bar lai­kas teš­lai pail­sė­ti šal­dy­tu­ve apie va­lan­dą.

Or­kai­tę įkai­tin­ki­te iki 220 laips­nių. Kiek­vie­ną „kriauk­le­lę“ už­pil­dy­ki­te 3/4 ir kep­ki­te apie 10 mi­nu­čių vir­šu­ti­nė­je len­ty­no­je (or­kai­tės, ži­no­ma). Ar­ba kol sma­giai pa­gels, jei­gu jū­sų or­kai­tė tu­ri įpro­tį kep­ti ki­taip.

Na, o tuo me­tu pa­si­ga­min­ki­te cit­ri­ni­nį glais­tą, jei­gu rūgš­te­lė prie šir­dies… Tie­siog iš­mai­šy­ki­te cuk­raus pud­rą ir cit­ri­nos sul­tis, kol gau­si­te tą­sią ir ly­gią ma­sę.

Iš­ke­pu­sias mad­le­nas at­vė­sin­ki­te ant gro­te­lių ir ap­tep­ki­te glais­tu.

Ka­žin, ar ši­taip pa­vyk­tų su­ra­šy­ti re­cep­tą ir teks­tui, kir­ši­nu sa­vo pil­ką­sias li­te­ra­tū­ri­nes ku­li­na­ri­nes ląs­te­les. Jos pro­vo­ka­ci­jai ne­pa­si­duo­da, sa­ko, teks­tas bus, o mad­le­nų – ne. Ar­ba re­cep­tas, ar­ba teks­tas. Ar­ba teks­tas, ar­ba mad­le­na. Ka­dan­gi oras nie­kaip ne­įkais­ta iki 220 laips­nių, man ne­rei­kia vai­din­ti Ham­le­to su kriauk­le­le ran­koj vie­toj kau­ko­lės. Ne­su gur­ma­nas, te­bū­nie teks­tas.

Kas­kart kil­da­mas lif­tu į sa­vo kam­ba­rį spau­džiu ap­va­lų myg­tu­ką DACH. La­bai lė­tai už­si­ve­ria du­rys, per tą lai­ką spė­ju pra­suk­ti ke­lis mad­le­nų re­cep­tus, to­kio­se vie­to­se ypač pa­nyž­ta pa­si­krapš­ty­ti no­sį, pa­tik­rin­ti jos tu­ri­nį, bet ne­su tik­ras, ar ma­nęs ne­ste­bi die­vo įga­lio­ti­nis ar koks ki­tas vu­ja­ris­tas per slap­tą ka­me­rą, tad spaus­da­mas ki­še­nė­je da­žų fla­ko­nė­lį gra­fi­čiams ap­si­me­tu esąs abe­jin­gas bu­vu­siam gy­ve­ni­mui, ad­re­na­li­nas ar erek­ci­ja yra ma­no as­me­ni­nis rei­ka­las, sa­vo pa­veiks­lą nu­pie­šiu ant lan­go kam­ba­ry­je, nors, ma­nau, už­teks tik au­to­gra­fo, įbe­du žvilgs­nį į siau­rą ply­še­lį tarp du­rų, dar lė­čiau lif­tas pa­ju­da ir ga­be­na į pa­tį vir­šų. DACH. Kaž­kur gir­dė­tas žo­dis, bur­no­je kau­pia­si sei­lės, kaip ran­ko­je var­ta­lio­jant kriauk­lės pa­vi­da­lo py­ra­gai­tį. Aha, aną­syk, vi­sai ne­se­niai, prieš ko­kias ke­tu­rias de­šim­tis me­tų, kai skai­čiau Vin­co Pie­ta­rio gy­ve­ni­mą ir mir­tį, kai­my­nas už lan­go kei­kės, kur­wo, dach dziu­ra­wy. Bū­ta ir po­etiš­kes­nių at­ve­jų, skros­da­mas Len­ki­ją vis skai­čiau kaž­ko­kio ei­lė­raš­čio, man taip ro­dės, ei­lu­tę pa­ke­lės sten­duo­se: bla­chy na da­chy, ir gal­vo­jau, jun­gi­nė­da­mas pa­va­ras, kad vi­so ei­lė­raš­čio tik­rai ne­iš­vers­čiau, blia­cha mu­cha, kur ten, strin­gu jau ties pir­ma ei­lu­te. Lie­tu­viš­kai kaž­kaip ne­skam­ba: STOGAS. Gy­ve­nu ant sto­go, ma­no var­das Karl­so­nas, ty­kiai dūz­gia ma­no pro­pe­le­riu­kas, gal tai tik lif­to vi­du­riai gur­gu­liuo­ja, šal­dy­tu­ve lau­kia ma­mos vir­tos uo­gie­nės stik­lai­nis, da­bar jau ir ma­no pil­vas gur­gu­liuo­ja. Bet Wolf­gan­gas, po­etas nuo Du­no­jaus, ple­čia ma­no aki­ra­tį, sa­ko, DACH yra toks trum­pi­nys, su­da­ry­tas iš tarp­tau­ti­nių au­to­mo­bi­lių re­gist­ra­ci­jos ko­dų. D. A. CH. Ne­bū­tų avan­gar­di­nis po­etas, krip­tog­ra­mų ir ak­ros­ti­chų mė­gė­jas. Vo­kie­ti­ja. Aust­ri­ja. Švei­ca­ri­ja. Trum­pi­nius ži­nau, sker­sai iš­il­gai per­va­žia­vęs šias tris ša­lis, ap­skri­tai vai­ruo­da­mas ne­už­me­tu įpro­čio skai­ty­ti, skai­tau pa­ke­lės skel­bi­mus ir au­to­mo­bi­lių nu­me­rius, pas­ta­rie­ji ypač ple­čia aki­ra­tį ir ug­do ge­riau­sias ma­no sa­vy­bes, ypač po­li­ci­jos au­to­mo­bi­lių. Pa­lauk, sa­kau, kaip čia iš­ei­na, Wolf­gan­gai, va­di­nas, gy­ve­nu ant pa­ties ger­ma­nų sto­go, nuo jo tu­rė­tų ma­ty­tis vi­sas vo­kie­čių kal­bos gro­žis, vi­si jos lau­kai, ke­liai, pie­vos, kry­žiai. Wolf­gan­gas jau se­niai nu­my­nė dvi­ra­čiu per vy­nuo­gy­nus į sa­vo tro­be­lę, o aš vis dar ste­biuo­si, o sto­gas, tai bent sto­gas, gal ir aš, kal­bos trum­pa­re­gis, pa­ma­ty­siu ko­kį ste­buk­lą. Iš pa­si­di­džia­vi­mo nė ne­pa­ste­biu, kad ma­no pa­ties sto­gas pra­de­da va­žiuo­ti. Lif­tas su­sto­ja, o sto­gas va­žiuo­ja to­liau.

No­riu py­ra­gė­lio, me­daus sta­ti­nės, stik­lai­nio uo­gie­nės, kaž­ko sal­daus, taip sa­ky­da­vau vai­kys­tė­je, ko, klaus­da­vo, ne­ži­nau ko, ne­klau­si­nė­kit, kaž­ko sal­daus, mad­le­nos, ku­rios ne­su ra­ga­vęs, Ma­ri­jos Mag­da­lie­tės, mo­ters, ku­rios ne­su ma­tęs, Pro­us­to, ku­rio ne­su skai­tęs, ne, Pro­us­to ne­no­riu, jis ne ma­no sko­nio, no­riu pra­ras­to lai­ko, grą­žin­kit man ma­no pra­ras­tą lai­ką, net ir tą, kai nie­ko ne­vy­ko, ga­li­ma ir pa­lū­ka­no­mis, no­riu So­do­mos ir Go­mo­ros, man vi­są lai­ką kaž­ko trū­ko, žie­mą va­sa­ros, ru­de­nį pa­va­sa­rio, no­riu kaž­ko sal­daus. Nie­kad ne­bū­ni toks ne­lai­min­gas, kaip at­ro­do. Vėl tas Prous­tas. Li­te­ra­tū­ri­nis keiks­ma­žo­dis. Kad tu su­prus­tė­tum. Kad su­pras­tė­tum.

Iš aukš­tai tu­rė­tų ma­ty­tis ne tik Du­no­jus pie­tų pu­sė­je, kur vi­są die­ną ri­ti­nė­jas sau­lė, bet ir gar­siau­sias Aust­ri­jos griež­to re­ži­mo ka­lė­ji­mas ki­ta­pus gat­vės šiau­ri­nė­je pu­sė­je. Tik šiau­ri­nės žvaigž­dės pro ma­no lan­gus ne­si­ma­to, tad nak­ti­mis spė­lio­ju, kaip gy­ve­na ma­no ar­ti­miau­si kai­my­nai. Su­tin­ku, ir man keis­ta, kad kur bu­vęs, kur ne­bu­vęs vis apie pi­lį aukš­tais kuo­rais, spyg­liuo­to­mis vie­lo­mis ir gin­kluo­tais sar­gy­bi­niais bokš­tuo­se ra­tus su­ku. Trau­kia. Ko tik ne­su apie kai­my­nus pri­ra­šęs, kai ku­rie jau ir pa­dan­gas ma­no au­to­mo­bi­liui bū­tų lin­kę nu­leis­ti, te­bū­nie ir pro­fi­lak­tiš­kai. Kad nie­ka­da ne­iš­va­žiuo­čiau? Bet ir aš ne­lin­kiu jiems blo­go, kar­tais ma­no teks­tui pri­rei­kia vie­no­kio ar ki­to­kio per­so­na­žo, o čia, žiū­rėk, ir ei­na kai­my­nas su vi­sa is­to­ri­ja pa­žas­ty. Na, gal ge­rai ap­mo­ka­mas kai­my­no ad­vo­ka­tas ir įro­dy­tų pri­sie­ku­sių­jų teis­mui bu­vus api­plė­ši­mą vi­du­ry die­nos, taip, ra­šy­to­jas tu­ri tei­sę tik į sa­vo var­ga­ną is­to­ri­ją, bet ką da­ry­ti, kai ta is­to­ri­ja ne­tu­ri siu­že­to? Pa­kan­ka­mai ge­ras ra­šy­to­jas sko­li­nas, o la­bai ge­ras va­gia, o gal at­virkš­čiai, gin­či­jas iki ki­bi­mo į at­la­pus ra­šy­to­jų sin­di­ka­tas prie tre­jų de­vy­ne­rių „Suo­kal­by“, ap­ta­ri­nė­da­mas bū­si­mus duo­me­nų ban­kų api­plė­ši­mus. Nie­ka­da ne­iš­si­ža­dėk laz­dos, ter­bos ir tiur­mos, bur­bu pa­no­sėj, suk­da­mas ra­tus apie Jus­ti­zans­talt Stein, Tei­sin­gu­mo uo­lą, esu kal­tas, esu kal­tas, esu kal­tas, vieš­pa­tie, kai pa­gal­vo­ju, kiek įvai­raus ka­lib­ro niek­šy­bių esu iš­krė­tęs, tu­rė­tų po ma­no ko­jo­mis že­mė pra­si­ver­ti ar­ba tie ak­li­ni me­ta­li­niai var­tai, už ku­rių lau­kia ir laz­dos, ir ter­bos. Gra­žus ru­duo, Ak­me­nų gat­vė­je tarp ma­no Oro pi­lies ir Tei­sin­gu­mo uo­los ly­ja kaš­to­nais, jie bumb­si į au­to­mo­bi­lių sto­gus, vie­ną mirks­nį pa­jun­tu užuo­jau­tą au­to­mo­bi­lių šei­mi­nin­kams, bet kad taip gra­žu, kaš­to­nai tykš­ta į grin­di­nį, vai­kai juos ren­ka ir kem­ša­si į ki­še­nes, no­rė­čiau ko­kį nu­grieb­ti ir aš, švys­te­lė­ti per aukš­tą sie­ną, virš spyg­liuo­tos uo­los, šiaip, for fun, bet čia juo­ko ne­daug, Sa­bi­na, ma­no an­ge­las sar­gas Oro pi­ly­je, ir­gi sma­giai juo­kias iš ma­no laz­dos ir ter­bos, bet ne­ti­kė­tai su­rim­tė­ja, kai kal­ba pa­kryps­ta apie ka­lė­ji­mą, ir pro­ku­ro­ro bal­su pa­reiš­kia: griež­tai drau­džia­ma šį ar­chi­tek­tū­ros še­dev­rą net fo­to­gra­fuo­ti. Apie kaš­to­nus, mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, lenk­ti­nius pei­liu­kus, kre­ką net ne­už­si­me­na. Ne­pa­klau­siu, gal ir žiū­rė­ti drau­džia­ma, juk vyz­džių tin­klai­nė­se ga­li iš­sau­go­ti vaiz­do ne­ga­ty­vą, o vė­liau iš­si­ryš­kin­si at­min­ties ryš­ka­lų vo­ne­lė­se ir eks­po­nuo­si li­gi va­liai vaiz­duo­tės ga­le­ri­jo­se. Vai­kai į tą pu­sę net ne­žiū­ri, nes ir taip tu­ri ką veik­ti, tė­vai ele­gan­tiš­kai ar in­te­li­gen­tiš­kai ap­si­me­ta, kad tos Uo­los ir nė­ra. Uo­los, ant ku­rios bus kaž­kas pa­sta­ty­ta, ban­dau pri­si­min­ti kas, ma­tyt, trūks­ta py­ra­gė­lio, gal skai­ty­to­jas pri­si­mins. Te­gu at­si­kan­da bib­li­nio vaf­liu­ko su me­ta­fo­ri­niu įda­ru. Nie­ko tau nė­ra šven­to, mur­ma tė­vas Sta­nis­lo­vas, var­noms kran­kiant virš Pa­ber­žės ka­pi­nių, ne­pik­tai, kaip jis vie­nas mo­ka. Yra taip, tar­si ne­bū­tų. Yra ir nė­ra. Iki gu­mu­lo ger­klė­je pa­žįs­ta­mas bū­vis. Vaikš­čio­jan­ti uo­la, ke­liau­jan­tis ka­lė­ji­mas, plau­kio­jan­tis kai­mas. Ha ha ha, kaip ra­šo sa­vo elek­tro­ni­niuo­se laiš­kuo­se Ale­šas, kai no­ri su­skal­dy­ti tą gu­mu­lą į dau­gy­bę ma­žų juo­ko raukš­le­lių ap­lin­kui akis.

Iš tie­sų man rū­pi tik vie­nas kai­my­nas ana­pus kuo­rų, vie­nas iš tų, ku­riuos čia pa­žįs­tu, nė­ra ko ste­bė­tis, per dau­ge­lį me­tų ap­au­gi žmo­nė­mis, kaip koks ban­gi­nis mo­lius­kais, į se­nat­vę ga­li sė­dė­ti ir gliau­dy­ti kriauk­le­les po vie­ną, per­liu­kų ieš­ko­ti. Nors da­bar, žvelg­da­mas pro ža­liu­zių ply­šius į rū­kuo­se sken­din­čias Du­no­jaus pa­kran­tes, imu abe­jo­ti, ar ra­šy­to­jui tie kai­my­nai iš­vis rei­ka­lin­gi, juk ra­šy­to­jui nie­ko ne­kai­nuo­ja juos su­si­kur­ti, raz pliu­nut’, kaip sa­kė toks kai­my­nas vis­rak­čių meist­ras, čiurkš­te­lė­jo plo­ną sei­lę per švar­plę ir at­ra­ki­no du­ris be rak­to, ku­rį pa­li­kau ki­tų kel­nių ki­še­nė­je. Te­bū­nie tai pa­gy­ve­nęs vy­ras raukš­lių iš­va­go­tu vei­du, pa­kri­tu­siais pa­akiais, vie­nas lū­pų kam­pu­tis že­miau nei ki­tas, to­kia asi­met­ri­ja by­lo­ja apie ne­su­tram­do­mą bū­dą, virš lū­pų dy­gūs, trum­pi, žils­te­rė­ję ir pa­ru­dę nuo ni­ko­ti­no ūsiu­kai, ko­kius mėgs­ta vi­si val­din­gi vy­rai, re­ti, ir­gi ži­li, į vir­šų rū­pes­tin­gai šu­kuo­ja­mi plau­kai, ant ran­kų jau įžiū­ri­mos se­nat­vi­nės dė­mės, nors la­biau į akis krin­ta ryš­kios gys­los ir iš­si­šo­vu­sios ve­nos, liu­di­jan­čios jo cho­le­riš­ką cha­rak­te­rį. No­rė­čiau, kad tu­rė­tų par­duo­tu­vę, ku­rio­je pre­kiau­ja so­do ir dar­žo įran­kiais, pa­grin­di­nis jo tie­kė­jas – aukš­tos ko­ky­bės pro­duk­tų ga­min­to­jas „Stihl“, tai­gi jo par­duo­tu­vė­je ga­li ras­ti „Stihl“ ir „Vi­king“ tri­me­rių, žo­liap­jo­vių, krū­map­jo­vių, at­sar­gi­nių de­ta­lių, „Fis­kars“ so­do įran­kių, kaup­tu­kų, grėb­lių, pei­lių, kir­vių. Ma­no so­dy­bo­je dau­gu­ma įran­kių to­kie, šį bei tą dar mie­lai įsi­gy­čiau, pa­vyz­džiui, grėb­lį, ku­ris ne­bars­ty­tų dan­tų nuo kiek­vie­no kie­tes­nio kąs­nio. To­liau įma­no­mi įvai­riau­si siu­že­ti­niai vin­giai, siau­bia­kas, tri­le­ris, por­no ar vis­kas kar­tu – šiais lai­kais nie­ko ben­dra ne­tu­rin­čių­jų ben­dri­ją ve­ža sin­te­zė. Pa­vyz­džiui, in­ces­tas, tė­vas įka­li­na duk­rą rū­sy­je, su ja su­si­lau­kia vai­kų, jei­gu ra­šy­to­jas ne­tu­ri sai­ko, o to­kių dau­gu­ma, jis ga­li ap­ra­šy­ti, sa­ky­kim, kad ir sep­ty­nis, vie­ni au­gi­na­mi vir­šu­ti­niuo­se na­mo aukš­tuo­se, ki­ti – rū­sy­je. To­liau jau au­to­riaus va­lia, kaip už­baig­ti is­to­ri­ją, ko­kią pa­bai­gą pri­ka­bin­ti – ar­ba ame­ri­kie­tiš­ką­ją „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ (bet koks su­ta­pi­mas su vie­nos par­ti­jos pa­va­di­ni­mu yra at­si­tik­ti­nis, tiek fil­mo, tiek par­ti­jos per­so­na­žai yra iš­gal­vo­ti) ver­si­ją, kur tei­sin­gu­mas trium­fuo­ja, ar­ba ko­kią nors psi­cho­lo­gi­nę ar pa­to­lo­gi­nę skan­di­na­viš­ką­ją, ar­ti­mą, sa­ky­kim, Lar­sui von Trie­rui, gal Berg­ma­nui, o gal ru­siš­ką­ją, sie­kian­čią Dos­to­jev­skį. Ga­li­mas va­rian­tas – šau­nus jau­nas ins­pek­to­rius ar vi­sur no­sį kai­šio­jan­ti dé­jà vu se­nu­tė iš­girs­ta šūks­mus iš rū­sio, to­liau – šiek tiek tra­di­ci­nio de­tek­ty­vo, ir ne­tru­kus vis­kas pa­aiš­kė­ja, bet šis mo­de­lis jau ga­na nu­dė­vė­tas Agat­hos Chris­tie ir jos se­kė­jų. Tie­sa, dar rei­kė­tų tin­ka­mo var­do pa­grin­di­niam vei­kė­jui, au­to­riui daž­nai ky­la dve­jo­nių, ar var­das ati­tin­ka per­so­na­žą. Re­ko­men­duo­čiau Jo­sep­hą, ar­ba Juo­zą, tu­rė­jau to­kį kla­sės drau­gą, ant dir­žo bu­vo iš­si­rai­žęs už­ra­šą Būk sa­vo vie­to­je, tik iki šiol ne­su tik­ras, ar tai bū­ta pri­mi­ni­mo sau pa­čiam, ar tiems, ku­rie vis tai­kės už­im­ti jo vie­tą po sau­le. Ne­už­stok sau­lės. Juo­za­pas, heb­ra­jiš­kos kil­mės, reiš­kia (Die­vas) pri­dės, duos dar. O pa­var­dė ga­lė­tų bū­ti ir­gi su pra­smi­niu pa­mu­ša­lu, sa­ky­kim, Frit­zlis. Kiek ki­to­kios kil­mės, ger­ma­niš­kas var­das, reiš­kian­tis nei daug, nei ma­žai – tai­kos val­do­vas.

De­tek­ty­vo meist­rui ne­sun­ku su­kurp­ti to­kią is­to­ri­ją, už­ten­ka tik tru­pu­tį at­pa­lai­duo­ti vaiz­duo­tę ir pa­gal­vo­ti apie sa­vo iš­ti­ki­muo­sius tak­sus, tai yra skai­ty­to­jus, be­są­ly­giš­kai ti­kin­čius kiek­vie­nu žo­džiu. Sė­dėt! La­ži­nuos, kad jau ma­žiau­siai dvy­li­ka be­stse­le­rių apaš­ta­lų sa­vo ver­si­jas yra pa­tei­kę lei­dyk­loms, gal net duk­ra ra­šo pri­si­mi­ni­mus, la­ži­nuos, kad ne­tru­kus ka­no­ni­zuo­ta ver­si­ja bus ek­ra­ni­zuo­ta. Ar­ba ek­ra­ni­zuo­ta ver­si­ja bus ka­no­ni­zuo­ta. Iš ko la­ži­na­mės? Iš mad­le­nos, iš ga­ba­lė­lio kaž­ko rau­do­no, iš griežinėlio dak­ta­riš­kos ant pus­ry­ti­nės ban­de­lės. Iš Bas­ker­vi­lių šuns.

Ne­su de­tek­ty­vo meist­ras, tad sė­dė­da­mas ka­lė­ji­mo pri­ima­ma­ja­me ir ra­šy­da­mas pra­šy­mą pa­si­ma­ty­ti su sa­vo iš­gal­vo­tu per­so­na­žu, gal­vo­ju, kad ma­no pra­šy­mui stin­ga in­tri­gos. Ar­ba gi­mi­nys­tės ry­šio. O gal mo­ty­va­ci­jos. Daž­nai aš net sten­giuo­si iš­veng­ti su­si­ti­ki­mų su bi­čiu­liais, vis dar ne­tu­riu ką jiems pa­sa­ky­ti, nors dar ne­pra­ran­du vil­ties, kad ka­da nors tu­rė­siu. Štai pa­skam­bi­na Man­fre­das iš Vie­nos, ka­dai­se klai­džio­jom kar­tu po­eti­niais ta­kais po Bra­tis­la­vą ir Vil­nių, sa­ko, gal no­ri su­si­tik­ti. Ne, bur­bu į ra­ge­lį, ne­tu­riu tau ką pa­sa­ky­ti, kaip sma­gu, kad pa­skam­bi­nai, koks ne­ti­kė­tu­mas, aiš­ku, bū­ti­nai su­si­ti­ki­me, o, ta­vo li­te­ra­tū­ros va­ka­ras Krem­se, ta­da prieš skai­ty­mus, prieš ko­kią va­lan­dą ar dvi, mes tiek tu­ri­me pa­pa­sa­ko­ti vie­nas ki­tam, juk ne­si­ma­tėm ko­kius de­šim­tį me­tų. Ir su­si­tin­ka­me, ir šne­ka­mės, ir pa­sa­ko­ja­mės, vis žvilg­čio­ju į sa­vo ne­klys­tan­tį švei­ca­riš­ką laik­ro­dį, kaip gai­la, taip ma­žai tu­ri­me lai­ko, ir aš vi­sai nuo­šir­džiai tai sa­kau, ir at­si­svei­ki­na­me glė­bes­čiuo­da­mie­si, ir ži­nau, kad vi­sa­da džiaug­siuos jį su­si­ti­kęs, ir ži­nau, kad pirš­to ne­pa­kru­tin­siu, kad vėl su­si­tik­tu­me. Ne­tu­riu ką pa­sa­ky­ti. Ne­pyk, Man­fre­dai, čia tu nie­kuo dė­tas, čia toks teks­tas, aš bū­ti­nai at­sių­siu tau pa­svei­ki­ni­mą per Ka­lė­das. Skam­bink, kai bū­si Vil­niu­je. Ir nė kiek ne­nu­stem­bu, leng­vai ga­vęs lei­di­mą pa­si­ma­ty­ti su Tai­kos Val­do­vu, dau­ge­lis ne­įma­no­mų da­ly­kų gy­ve­ni­me at­ro­do ne­įma­no­mi vien to­dėl, kad pri­trūks­ti vaiz­duo­tės. At­si­ve­ria vie­ni var­tai, vos žen­giu ke­lis žings­nius, ly­di­mas gin­kluo­to ža­liū­ko, jie girgž­dė­da­mi už­si­ve­ria, au­to­ma­tiš­kai trum­pais bė­giais į šo­ną be gar­so nu­slys­ta dar vie­ni var­tai, gal rei­kė­tų va­din­ti du­ri­mis, ir aš, įvei­kęs il­gą de­šim­ty­se fil­mų ma­ty­tą ko­ri­do­rių, at­si­du­riu ne­di­de­lė­je pa­tal­po­je, pri­me­nan­čio­je te­le­fo­nų ka­bi­nas ka­dai­se daž­nai lan­ko­mo­je lai­di­nių te­le­fo­nų lai­kais Vil­niaus te­le­fo­nų sto­ty­je. Ki­ta­pus ne­per­šau­na­mo (čia ste­re­o­ti­pas, nes iš kur aš ga­liu to­kius da­ly­kus ži­no­ti ne­iš­ban­dęs) stik­lo sė­di žmo­gus, pa­na­šus į ma­no įsi­vaiz­duo­tą­jį, pa­kri­tę pa­akiai, dyg­liuo­ti ūsiu­kai, į vir­šų su­šu­kuo­ti plau­kai. Tie­są sa­kant, taip at­ro­do be­ne pu­sė pa­gy­ve­nu­sių Aust­ri­jos vy­rų.

Ma­nęs jis, aiš­ku, ne­pa­žįs­ta, pri­si­sta­tau, sa­kau, esu Vaikš­čio­jan­ti Uo­la, Plau­kio­jan­tis Kai­mas, Skra­jo­jan­tis Olan­das, čia tik­rie­ji var­dai nie­kam ne­rū­pi, čia pa­klau­sios tik pra­var­dės, klič­kos, ku­rio­se kaip veid­ro­dy at­si­spin­di vi­si per gy­ve­ni­mą už­si­tar­nau­ti ran­dai, esu kai­my­nas, pats įsi­ka­li­nęs ant sto­go, leng­vi­nan­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis, vie­nam mė­ne­siui, wie geht’s? No­riu pa­klaus­ti, ar eg­zis­tuo­ja gy­ve­ni­mas po gy­ve­ni­mo, ži­nau, kad gy­ve­ni­mas po mir­ties – eg­zis­tuo­ja, o po gy­ve­ni­mo – kas, Ste­fa­nas Zwei­gas štai ne­pa­no­ro gy­ven­ti gy­ve­ni­mo po gy­ve­ni­mo, pa­si­rin­ko gy­ve­ni­mą po mir­ties, bet klau­siu, kaip kai­my­nai, ar su­ta­riat, kaip mai­ti­na, ar yra ra­cio­ne mad­le­nų, dak­ta­riš­kos deš­ros. Ne­tu­rė­čiau skųs­tis, gir­džiu girgž­dan­tį bal­są ra­ge­ly­je, iš pra­džių bu­vo bai­su, at­ro­dė, kad nie­ko ne­vyks­ta, bet ne­se­niai su­si­drau­ga­vau su Du­ji­nin­ku, to­kia pra­var­dė, da­bar jis ma­no sto­gas, mein Dach, ka­dai­se dir­bo ava­ri­nė­je du­jų tar­ny­bo­je, no­rė­da­mas pri­si­dur­ti prie al­gos dar­bo me­tu api­plė­šė ir pa­smau­gė sep­ty­nis se­nu­kus, tiek pat, kiek aš su­si­lau­kiau vai­kų su sa­vo Eli­sa­bet­ha, re­gis, gir­džiu ha ha ha, pra­dė­jau dirb­ti, plau­nu in­dus ir pri­si­du­riu po­rą šim­tų eu­rų, di­džio­ji da­lis iš­ei­na sal­du­my­nams ir li­mo­na­dui. No­riu pa­klaus­ti, ar mei­lė – tai žiū­rė­ji­mas kar­tu ta pa­čia kryp­ti­mi, gir­dė­jau, kad mei­lė trun­ka tre­jus me­tus, bet kaž­ko­dėl klau­siu, kiek kam­ba­rių bu­vo ta­vo rū­sy­je, kaip šil­dy­mas, sa­kau, ir ma­no ka­dai­se gy­ven­ta rū­sy­je, ne­ša­lau, stik­las bu­vo iš­dauž­tas, bet že­miau lan­ge­lio gro­tų drie­kės ši­lu­mi­nis vamz­dis, ap­vy­nio­tas stik­lo va­ta, ra­šiau ten ei­lė­raš­čius, sie­nas ap­ka­bi­nė­jęs pla­ka­tais su ar­mė­niš­ko­mis šven­tyk­lo­mis, dar, pa­me­nu, bu­vo ir Re­ri­cho pa­veiks­lo rep­ro­duk­ci­ja, sa­ky­da­vau, ei­nu pas sa­ve, pa­li­kęs šei­my­ną leis­da­vau­si tam­siu ko­ri­do­riu­mi ap­grai­bom, kol ap­čiuop­da­vau myg­tu­ką, kas­kart ke­lio­nė, ver­ta de­tek­ty­vo, vie­no kam­ba­rio rū­sy­je tu­rė­jau ir švie­są, tai­gi ne­bu­vo bai­su, be to, po ran­ka vi­sad bu­vo Freu­das, rū­sių spe­cia­lis­tas, be­je, ta­vo kraš­tie­tis, ta­da man tai ne­rū­pė­jo, rū­pė­jo id, ego ir su­pe­re­go, la­biau­siai id, dar li­bi­do, pa­są­mo­nės rū­sy­je tu­rė­jau dau­giau kam­ba­rių, ir to­kių, į ku­riuos ne­drįs­da­vau įženg­ti. No­riu pa­klaus­ti, ar lan­kai­si baž­ny­čio­je, to­je gel­to­no tin­ko, su laik­ro­džiu, ro­dan­čiu tą pa­tį lai­ką kaip ir čia, ma­tau ją už spyg­liuo­tos tvo­ros rink­da­mas kaš­to­nus ir svai­dy­da­mas juos per tvo­rą, gal ko­kį ra­dai iš­ves­tas pa­si­vaikš­čio­ti, ži­nok, tai ma­no dar­bas, bet tik pa­klau­siu, ar ap­lan­ko kas nors. Ra­ge­ly­je ty­lu. Spau­dau te­le­fo­no myg­tu­kus, ren­ku nu­me­rį dar kar­tą, bet šį­syk gir­džiu: te­le­fo­no su­jun­gi­mas ne­ga­li­mas, tarp­tau­ti­nių skam­bu­čių pa­slau­ga jums iš­jung­ta. Taip, tau­pie­ji aust­rai. Žiū­riu pro stik­lą – kas sa­kė, kad jis ne­per­šau­na­mas, virš Du­no­jaus sklai­do­si rū­kai, ima ryš­kė­ti ru­de­nė­jan­tys me­džių ir kal­vų kon­tū­rai. Taip, ma­nęs lau­kia ki­ti rei­ka­lai, pa­si­ža­dė­jau nu­ei­ti į šiuo­lai­ki­nio me­no pa­ro­dą, ga­le­ri­ja čia pat, po­ra aukš­tų že­miau, lan­gų žvilgs­nius įbe­du­si į Tei­sin­gu­mo uo­lą. Ne­tu­riu ką pa­sa­ky­ti, tik ne­su­si­reikš­mink, nie­kam tu ten ne­rū­pi. Ne­tu­ri ką pa­sa­ky­ti ir to­ji len­kė dai­li­nin­kė Mar­ze­na, o gal jai tie­siog nie­kas ne­duo­da žo­džio, kad vis­ko ne­su­ga­din­tų. Gro­žis, ne žo­džiai, iš­gel­bės pa­sau­lį. Ar ne taip, Juo­za­pai?

Suk­da­mas ra­tus pra­de­du gal­vo­ti, kad jau ga­lė­čiau dirb­ti ir gi­du. Ap­link pa­sau­lį per aš­tuo­nias­de­šimt mi­nu­čių, jū­sų nuo­lan­kus tar­nas Fi­li­jas Fo­gas. Ren­ka­mės prie Kunst­hal­le, va­ka­ri­nė­je ka­lė­ji­mo pu­sė­je, tie­siai prie­šais res­to­ra­ną, as­me­niš­kai jo ne­re­ko­men­duo­čiau, var­gu ar čia ra­sit mad­le­nų, vy­nas bran­gus, o vi­sai ne­be­jau­nas pa­da­vė­jas, da­žy­tas blon­di­nas, ma­no, kad ir jis pats dėl to ver­tas ne ma­žiau, pa­pra­šiau zwei mal, at­seit dvi­gu­bą, ne, gir­di, į to­kią tau­rę ne­ga­li­ma, ir žiū­ri to­kio­mis aki­mis, tar­si bū­čiau pa­pra­šęs tau­rės nu­si­šla­pin­ti, toks aris­tok­ra­tas, ko­kius pa­ži­no­jo tik Zwei­gas prieš­ka­ri­nė­je Vie­no­je, žo­džiu, šlykš­tus ti­pas, ne­aiš­kios orien­ta­ci­jos, bu­vau aki­vaiz­džiai ne jo sko­nio.

Tai­gi ne­gaiš­da­mi lai­ko ga­lė­sit ten ap­si­lan­ky­ti po eks­kur­si­jos, pra­de­da­me marš­ru­tą, čia pat, iš­kart už Ha­lės, su­ka­me į de­ši­nę ir siau­ra gat­ve­le ky­la­me aukš­tyn pa­lei ka­lė­ji­mo sie­ną. At­kreip­ki­te dė­me­sį į šiuos mė­ly­nus ka­lė­ji­mo var­tus – to­kio dy­džio, kad pro juos įva­žiuo­tų net pre­zi­den­tas su vi­su sa­vo kor­te­žu. O štai ir mies­to ka­pi­nės, veik ne­ma­to­mos nuo gat­vės, ne­ti­kė­tai at­si­ve­ria už siau­rų var­te­lių, ga­li­ma pa­si­dai­ry­ti. Ma­no bi­čiu­liai po­etai, ne­iš­lai­kę vie­nat­vės sve­ti­muo­se mies­tuo­se, puo­la į ka­pi­nes ieš­ko­ti se­nų pa­žįs­ta­mų, ne­su gir­dė­jęs, kad ko­kio­je Vie­no­je ar Pa­ry­žiu­je lie­tu­vių po­etas ne­bū­tų su­si­ra­dęs kom­pa­ni­jos. Šio­se ka­pi­nė­se, de­ja, jo­kių pa­žįs­ta­mų ne­ap­ti­kau, tad be­lie­ka šne­kė­tis su ju­mis. No­rė­tųs ko­kio gar­ses­nio var­do, vi­si tu­ris­tai sno­bai, kad ir to­li­mo pa­žįs­ta­mo, bet šis kraš­tas įžy­my­bė­mis ne­pa­si­žy­mi. Be­ne gar­siau­sias ka­pas – ber­niu­ko, ku­riam dau­giau kaip 27 000 me­tų, sa­ko, se­niau­sias Aust­ri­jo­je, tik dėl su­pran­ta­mų prie­žas­čių ne­ga­liu jums jo pa­ro­dy­ti, o ir var­do tas ber­niu­kas, de­ja, ne­tu­ri. Tarp tu­ris­tų nu­vil­ni­ja nu­si­vy­li­mo ato­dū­sis. Ve­ne­ra, ku­ri ki­lu­si iš Vi­len­dor­fo, nuo čia jau vi­sai ne­be­to­li, var­dą tu­ri, am­žius ir­gi gar­bin­gas, bet, kaip ži­no­ma, tai tik me­no kū­ri­nys, gal ne me­no, bet kū­ri­nys. Sy­kį ir aš bau­džiau­si ap­lan­ky­ti, pats var­das kve­pian­tis, daug ža­dan­tis, kaip py­ra­gė­lis, tik pa­aiš­kė­jo, kad ori­gi­na­las iš­ke­lia­vęs į Vie­ną, ten, kur ren­ka­si vi­sos gar­se­ny­bės, o ką ko­pi­ja, čia kaip ak­me­nu­ką čiulp­ti vie­toj sal­dai­nio. Pri­si­me­na­te An­gli­jos ka­ra­lių Ri­čar­dą Liū­ta­šir­dį, jį vi­si pri­si­me­na iš mo­kyk­li­nių va­do­vė­lių, kiek pa­plau­kę Du­no­ju­mi prieš sro­vę ga­li­te iš­vys­ti pi­lies griu­vė­sius, kur jū­sų pa­žįs­ta­mas bu­vo ka­lin­tas, mėgs­tan­tiems pi­kan­tiš­kas is­to­ri­jas ga­liu pri­dur­ti, kad moks­li­nin­kai jau se­niai ke­lia ver­si­jas apie ka­ra­liaus ho­mo­sek­su­a­lu­mą. Dau­gu­mai tai tik­riau­siai ne­įdo­mu, tad ga­li­me ke­liau­ti to­liau.

Tie­sa, vos ne­pa­mir­šau, ent­schul­di­gen, at­si­pra­šau, kaip ga­lė­jau, be­ne gar­siau­sias šių kraš­tų žmo­gus yra vie­nuo­ly­no no­vi­ci­jus Ad­sas iš Mel­ko, taip, tas pats iš Um­ber­to Eco „Ro­žės var­do“, tu­rė­da­mi lai­ko ga­li­te tą vie­nuo­ly­ną ap­lan­ky­ti. Ir ne­ma­ny­kit, kad iš­gal­vo­ti per­so­na­žai gy­ve­na tik kny­go­se. Pa­li­ki­me ka­pi­nes, ne­trik­dy­ki­me jų gy­ven­to­jų ra­my­bės, ku­rią sau­go ir ta­me ka­lė­ji­mo bokš­te, ma­to­te, tie­siai prieš ka­pi­nes, už veid­ro­di­nių stik­lų įsi­tai­sęs iki au­sų gin­kluo­tas ap­sau­gi­nin­kas. Tie­sa, gal ir ne­ma­to­te, gal ir ne­ga­li­te ma­ty­ti pro už­tam­sin­tus stik­lus, aš ir­gi nie­ko ne­įžiū­riu, iš­sky­rus ka­pi­nių at­spin­dį ir pul­ke­lį am­ži­nai pa­si­me­tu­sių tu­ris­tų. Už­tat to­liau, po kai­rei, tik­rai ma­to­te vai­kų dar­že­lį, žai­di­mų aikš­te­lę, čia ir­gi sau­gu, ir čia iš bokš­to vis­kas ma­tos kaip ant del­no, da­bar pri­ei­na­me stu­den­tų mies­te­lį, Du­no­jaus uni­ver­si­te­tą, kur ren­gia­mas kos­tiu­muo­tas eli­tas, bū­si­mi gar­sūs in­ži­nie­riai, eko­no­mis­tai, po­li­ti­kai, vie­ni kops kar­je­ros laip­tais, iš­si­ža­dė­ję laz­dos, ter­bos ir dry­žuo­tos uni­for­mos, ki­ti – at­virkš­čiai, nors šių, no­ris ti­kė­ti, bus ma­žu­ma. Uni­ver­si­te­to pro­me­na­da, taip, ši gat­vė pa­lei ka­lė­ji­mo sie­ną ir va­di­nas Pro­me­na­da, čia nie­ko ne­rei­kia iš­si­gal­vo­ti, tę­sia­me eks­kur­si­ją pa­lei siau­rą ka­na­li­zuo­tą upe­lį, pro po­že­mi­nę au­to­mo­bi­lių aikš­te­lę vėl iš­ny­ra­me į pa­grin­di­nę gat­vę, už ka­lė­ji­mo tvo­ros ma­to­te baž­ny­čios bokš­tą su laik­ro­džiu, na štai, dar nie­kur ne­vė­luo­jam, ga­li­te su­si­tik­rin­ti sa­vo laik­ro­du­kus, šis vi­sad ro­do tiks­lų lai­ką, o ki­to­je pu­sė­je – Oro pi­lis, ma­to­te, ne­oni­nė­mis lem­pu­tė­mis net ir die­ną švie­čia už­ra­šas AIR, Ar­tist-in Re­si­den­ce, kur ant sto­go gy­ve­na ir jū­sų nuo­lan­kus tar­nas Karl­so­nas, dar šiek tiek pa­ė­jė­ki­me kaš­to­nų nu­ber­ta gat­ve ir štai čia, kai­rė­je nuo ka­lė­ji­mo – ka­ri­ka­tū­rų mu­zie­jus, vie­nin­te­lis toks. Pa­si­juo­kit, jei­gu dar ne­pri­si­juo­kėt per vi­są gy­ve­ni­mą. Čia sim­bo­liš­kai ir už­bai­ki­me mū­sų eks­kur­si­ją, no­rin­tiems ka­vos puo­de­lio – ki­ta­pus gat­vės jums jau pa­žįs­ta­mas res­to­ra­nas su aris­tok­ra­tiš­ku bar­me­nu. Bet ne­re­ko­men­duo­čiau.

Pats ka­vos ger­ti ei­nu į ka­vi­nę mies­to par­ke, kur po kaš­to­nais dryb­so ke­li lau­ko sta­liu­kai, ten nu­sė­dęs ste­biu dy­ki­nė­jan­tį jau­ni­mą, šu­nis už pa­va­dė­lių, pas­ta­rie­ji man kaž­ko­dėl įdo­mes­ni, vie­nas štai ką tik at­li­ko rim­tą rei­ka­lą. Rū­pes­tin­ga šei­mi­nin­kė ne­dels­da­ma iš­si­trau­kia per­ma­to­mą pirš­ti­nai­tę ir ele­gan­tiš­kai, cir­ko iliu­zio­nis­to ju­de­siu per aki­mirks­nį pra­dan­gi­na nu­dry­ku­sią deš­rą. Šuo dė­kin­gai pa­žvel­gia jai į akis, pri­tupia ant už­pa­ka­lio ir lyg ne­įga­lus, ka­pa­no­da­ma­sis tik prie­ki­nė­mis, pra­de­da slys­ti per žo­lę. Oho, kaip nu­si­šluos­tė, koks sa­ni­ta­ri­nės sa­vi­mo­nės ly­gis, aiš­kiai aukš­to­jo di­plo­mą tu­rin­tis, gal net dak­ta­ro. Ge­ras šuo, ge­ras. Ne­to­lie­se, po kaš­to­nu, dunk­so vaiz­duo­tės pa­stan­gų ne­pa­rei­ka­la­vęs sta­čia­kam­pis pa­min­klas iš gra­ni­to, skir­tas kaž­ku­riam iš kai­ze­rių. Ka­vi­nė­je pa­min­klų ir re­lik­vi­jų nė­ra, čia im­pe­ra­to­riau­ja Jo Di­de­ny­bė Esa­ma­sis Lai­kas, rei­ka­lus tvar­ko jo vie­ti­nin­kas, stam­baus sto­to, bet ge­rų šu­niš­kų akių cer­be­ris, prie sta­le­lių nuo pat pir­ma­die­nio ry­to vy­nas ir alus (ačiū im­pe­ra­to­riui, ne krau­jas) lie­ja­si lais­vai, ne­rei­kia jo­kių py­ra­gai­čių, čia bū­ta­sis lai­kas nė­ra lau­kia­mas sve­čias. Im­pe­ri­jos val­di­niai lo­šia kor­to­mis, virš gal­vų ky­bo links­mas mels­vas dū­mo de­be­sė­lis, man ne­rei­kia ir alaus, ir taip pa­jun­tu jo sko­nį, jis už­si­li­kęs bur­no­je nuo „Suo­kal­bio“ lai­kų, tik čia nie­kas ne­trau­kia iš už­an­čio muš­kie­tos ir ne­įro­di­nė­ja esąs ge­riau­sias po­etas, čia ne gė­da ir dur­niu­mi lik­ti. Ger­ti tik ka­vą. Ne­įti­ki­na ir alaus pa­dėk­liu­kas, skai­tau: Hast ein Kai­ser – bist ein Kai­ser, iš­gerk „Kai­ze­rio“ alaus – tap­si kai­ze­riu, tik kad ne­no­riu bū­ti tuo kai­ze­riu, jis į to­kias ka­vi­nes ne­už­su­ka, brąz­gi­na gin­klais, kal­bas jam ra­šo pa­ta­rė­jai, žai­džia po­lą ir tik į vie­ną vie­tą vaikš­to pės­čio­mis. Ge­riau no­rė­čiau tap­ti prin­cu, no­rė­čiau to­kio alaus, hast ein Prin­z – bist ein Prinz, štai ta­da tai bū­tų pa­sa­ka ne gy­ve­ni­mas, per pa­sa­kas ge­riau­siai ir pa­žįs­tu prin­cus, ypač tuos, ku­rių iš pir­mo žvilgs­nio ir ne­at­pa­žin­si, ir prie kor­tų sta­lo sės­čiau, kad ir su Ha­riu (ne Po­te­riu) iš Lon­do­no, iš vi­sos tė­vo im­pe­ri­jos loš­čiau ir nuo­gas šok­čiau, ir gra­žiau­sias ka­vi­nės mer­gi­nas kir­kin­čiau, ir krui­zi­niais lai­vais suk­čiau ap­lin­kui pa­sau­lį. De­ja, ka­va čia pras­ta, ten­ka ger­ti su pie­nu, gal to­dėl ir ne­re­ko­men­duo­ju šios vie­tos sa­vo tu­ris­tams.

Va­žiuo­da­mas ap­lan­ky­ti no­vi­ci­jaus Ad­so – man vis la­biau pa­tin­ka vien­kryp­tės pa­žin­tys ir vien­kryp­tis eis­mas, kai nie­ko ne­su­tin­ki ir nie­kas ta­vęs ne­pa­žįs­ta, ne­si­pra­šo į su­gė­ro­vus ar su­gu­lo­vus, – už­kliū­vu už se­nos baž­ny­čios, įso­din­tos tarp mū­rų, iš­li­pu iš au­to­mo­bi­lio ir ne­ti­kė­tai bur­no­je pa­jun­tu la­ši­nių sko­nį. Pa­žįs­tu tuos la­ši­nius, jiems gal de­šimt me­tų, bet sko­nio ne­pra­ra­dę, dai­rau­si ap­lin­kui, štai ta­ke­lis link Du­no­jaus, lei­džiuo­si že­myn, tas sko­nis stip­rė­ja, šil­čiau, dar šil­čiau, jau karš­ta. Ak­me­nų krū­va, ant ku­rios prieš de­šim­tį me­tų val­giau la­ši­nius su my­li­ma mo­te­rim, taip, čia aš jau bu­vau, pra­de­du at­pa­žin­ti krū­mus, kar­klus, tą pa­tį sū­ku­riuo­jan­tį van­de­nį, tuos pa­čius sau­lės blyks­nius tarp ban­gų, tie pa­tys, ha ha ha, trau­kiuo­si su­muš­ti­nį, kad pa­kar­to­čiau ri­tu­a­lą kaip koks pa­rei­gin­gas ša­ma­nas, ri­tu­a­las kar­to­ja­si, o su­muš­ti­nis strin­ga ger­klė­je, karš­ta, šal­čiau, dar šal­čiau, vi­sai šal­ta, čia tas at­ve­jis, kai vie­toj Pro­us­to iš au­to­mo­bi­lio iš­šo­ka He­rak­lei­tas ir mo­ja tau ran­ka, hei, ne­brisk į tą upę, ne­gerk to van­dens, avi­nė­liu pa­vir­si, tau vis at­ro­do, kad ga­li bū­ti toks kaip prieš de­šimt ar tris­de­šimt me­tų, kad toks ir esi, kad ga­li įveik­ti tą pa­tį kal­ną, ga­li my­lė­ti, kaip my­lė­jai, žiū­rė­ti, kaip žiū­rė­jai, o štai tau šnipš­tas, kąs­nis strin­ga, esi vi­sai ki­tas, ku­rio dar pats ne­pa­žįs­ti, kaip ne­pa­žįs­ti ir to žmo­gaus, ku­ris ne­ty­čia dirs­te­lė­jo į tuš­čią Pi­jo­rų baž­ny­čią ir bu­vo ten vi­siš­kai vie­nas, la­biau bū­ti vie­nam tur­būt ne­įma­no­ma, tai jam spen­gė ty­los var­go­nai, ir tas žmo­gus pa­si­ju­to pats sau ku­ni­gas ir iš bai­mės sa­vo aki­vaiz­do­je no­rė­jo klaup­tis ir žeg­no­tis, tai ir­gi tu, nors nie­ka­da ne­si­klau­pi ir ne­si­žeg­no­ji, bet ta­vy­je au­ga bai­mė, kad nie­kas ne­be­pa­si­kar­tos, žiū­ri į al­to­rių ir ma­tai ja­me ne­pa­žįs­ta­mo die­vo at­vaiz­dą, monst­ro fi­gū­ra su ka­rū­na, al­to­riaus ko­lo­nos vie­toj ko­jų, pa­pil­vėj os­ti­ja, jis ir tu­ri bū­ti bai­sus, nes bai­su yra vi­sa, ko ne­pa­žįs­tam, kas ne­si­kar­to­ja, die­vas ne­si­kar­to­ja, ir Ril­ke sa­kė, kad bai­sūs vi­si an­ge­lai, pa­me­ni, ir Zwei­gas, ap­im­tas bai­mės, kad nie­kas dau­giau ne­pa­si­kar­tos, kad ne­be­li­ko py­ra­gai­čio, kad pa­bai­ga ga­li at­ei­ti anks­čiau už mir­tį, pa­bė­go kaip pas­ku­ti­nis bai­lys, ir tu bė­gi pas Ad­są ir ki­tus iš­gal­vo­tus kre­ti­nus, kad ne­rei­kė­tų lik­ti su sa­vi­mi. Ne­si­kar­to­jan­čiu. Hast ein Prinz.

Ta­čiau ši vie­ta la­bai keis­ta. Tik­ro­vė iš­si­sklai­do ir vis­kas virs­ta pri­si­mi­ni­mais. Net ir tu pa­ma­žu lio­vei­si bū­ti geis­mu ir ta­pai pri­si­mi­ni­mu, re­pli­kuo­ja Ba­ric­co. Taip, Ales­san­dro, ir ši, ir ki­tos vie­tos. Jų vis dau­giau, kiek­vie­na ke­lio­nė, net į nak­ti­nę par­duo­tu­vę ki­to­je gat­vės pu­sė­je, jas dau­gi­na. Bet ir pri­si­mi­ni­mai kin­ta, ir ta­vo pra­ei­tis virs­ta ka­lei­dos­ko­po stik­liu­kais. Ke­liau­nin­ko pra­ei­tis kei­čias pri­klau­so­mai nuo jo nu­ei­to ke­lio. At­vy­kęs į kiek­vie­ną nau­ją mies­tą, ke­liau­nin­kas vėl ran­da tą da­lį sa­vo pra­ei­ties, ku­rios ne­be­ži­no­jo tu­rįs, šyp­sos į nu­skus­tą ūsą Ita­lo Cal­vi­no. Iš kur tie ita­lai tiek iš­ma­no apie ma­no gy­ve­ni­mą? Lio­viau­si bū­ti geis­mu, ta­pau pri­si­mi­ni­mu, ke­liau­ju iš mies­to į mies­tą ir vis ran­du sa­vo ne­ži­no­mos pra­ei­ties stik­liu­kus. Tur­būt ir toks gy­ve­ni­mas yra įma­no­mas. Tur­būt ir toks gy­ve­ni­mas yra. Tur­būt ir toks gy­ve­ni­mas. Tur­būt ir toks. Tur­būt.

Gal tie stik­liu­kai vi­sai ir ne ma­no. Gal jie ki­to Eu­ge­ni­jaus. Ar Jo­sep­ho. Ar Na­po­le­o­no. Bet apie tai ki­tą­dien, su nuo­var­giu at­slen­ka gai­les­tis sau pa­čiam, ne pats ge­riau­sias pa­ta­rė­jas vi­dur­nak­tį ant sto­go švie­čiant mė­ne­sie­nai. Net pro ne­per­ma­to­mą de­be­sų šy­dą. Net kai jos ne­si­ma­to. Liau­kis gra­žiais sa­ki­niais lu­pęs skū­rą nuo sa­vęs.

Du­no­ju­mi plau­kia bar­žos, krui­zi­niai lai­vai, vie­ni leng­vai slys­da­mi pa­sro­viui, ki­ti nir­čiai skros­da­mi žals­vą, per­no­ku­sių vy­nuo­gy­nų spal­vos skys­tį prieš sro­vę, kel­da­mi ban­gas. Žyd­ra­sis Du­no­jus. Už­jau­čiu tą pa­gy­ve­nu­sią mo­te­rį iš Kau­no, iš­ti­ki­mą­ją Straus­so ope­re­čių lan­ky­to­ją, ku­ri su­krapš­tė iš ko­ji­nės pas­ku­ti­nius li­tus ir iš­si­ruo­šė į ke­lio­nę ne Du­no­jaus, bet tos žyd­ru­mos pa­ma­ty­ti. Ne­su ope­re­čių ger­bė­jas nei ope­rų, ne­mė­go jų jau Scho­pen­hau­e­ris, o jį aš mė­gau, jau­nys­tė­je, tik­riau­siai nie­ka­da nė vie­nas žmo­gus sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je, jei tik jis pro­tin­gas ir nuo­šir­dus, ne­pa­no­rės gy­ven­ti dar sy­kį; daug mie­liau jis pa­si­rinks vi­siš­ką ne­bū­tį, ta­da aš bu­vau pro­tin­gas ir nuo­šir­dus, pa­sau­lis kaip va­lia ir vaiz­di­nys, vaiz­di­nį tu­riu, va­lios ne, ma­tau pra­plau­kian­čius lai­vus ir su­pran­tu, kad vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas plau­kia pro ša­lį, no­riu šok­ti į pir­mą stab­te­lė­ju­sį vaiz­di­nį ir be jo­kių va­lios pa­stan­gų leis­tis down by the ri­ver­si­de, su vi­su juo­da­o­džių cho­ru ant de­nio, Žyd­ruo­ju Du­no­ju­mi, Ama­zo­ne, Le­ta, Stik­su, Du­by­sa ar Rūg­pū­čiu. Jei­gu ga­lė­čiau rink­tis, tai gal ge­riau į Prinz Eu­gen. Prin­cas Eu­ge­ni­jus. Jau­čiu, kad ne­su abe­jin­gas šiam lai­vui, kad jo var­das man kaž­ką sa­ko, ant lie­žu­vio ga­lo tru­pi­nė­lis py­ra­go, gal tai tik tarp dan­tų įstri­gu­si pus­ry­čių ba­to­no mo­le­ku­lė, gal tai tas Eu­ge­ni­jus, gar­su­sis Na­po­le­o­no įvai­kis, pa­si­žiū­rė­kim, vaiz­das ne­va­lin­gai ryš­kė­ja. Me­dy­je sė­di ba­ro­nas Ko­zi­mas, šis klau­sia apa­čio­je prie­šais ne­gai­les­tin­gą sau­lę sto­vin­čio Na­po­le­o­no, kuo ga­lė­čiau bū­ti jums nau­din­gas, mon Em­pe­reur? Na­po­le­o­nas pa­pra­šo Ko­zi­mo pa­si­ly­pė­ti tru­pu­tį aukš­čiau ir už­sto­ti jį nuo sau­lės. Stai­ga nu­ty­la, lyg jam bū­tų ding­te­lė­ju­si kaž­ko­kia įky­ri min­tis, ir tuo­met krei­pia­si į prin­cą Eu­ge­ni­jų: Tout ce­la me rap­pel­le qu­el­que cho­se… Qu­el­que cho­se j’ai dé­jà vu... Vi­sa tai man pri­me­na kaž­ką… Kaž­ką, ką aš esu jau ma­tęs… Na taip, džiū­gau­ja ap­si­skai­tęs skai­ty­to­jas, iš tie­sų, Alek­san­dro su­si­ti­ki­mą su Dio­ge­nu, tik ten vis­kas at­virkš­čiai. Man ši is­to­ri­ja ir­gi rap­pel­le qu­el­que cho­se, is­to­ri­ją iš Ita­lo Cal­vi­no kny­gos „Ba­ro­nas me­dy­je“. Tos pa­čios, kur gir­ti pran­cū­zų ka­rei­viai gi­ria­si:

Mes nu­ga­lė­to­jai prie Aus­ter­li­co!

Ir su­kruš­ti prie Vil­niaus! Tai sma­gu­mė­lis!

Be abe­jo, skai­ty­to­jui kaž­ką pri­me­na ma­no is­to­ri­ja, ku­ri man pri­me­na Cal­vi­no is­to­ri­ją, ku­ri Cal­vi­no pri­me­na Na­po­le­o­no is­to­ri­ją, ku­ri Na­po­le­o­nui pri­me­na Dio­ge­no is­to­ri­ją, ku­ri Dio­ge­nui pri­me­na, kad pa­sau­lis yra va­lia ir vaiz­di­nys. Bet abe­jo­ju, kad tai tas Eu­ge­ni­jus. Na­po­le­o­nas tik­rai tas, dėl he­mo­ro­jaus pa­ū­mė­ji­mo pra­lai­mė­jęs Va­ter­lo mū­šį, nes ne­ga­lė­jęs sė­dė­ti bal­ne ir ge­rai ma­ty­ti ko­vos lau­ko, vi­si tą pri­si­me­na, ne­ži­nau, ar ką nors pri­me­na, man – AB­BA dai­ną. Bet Eu­ge­ni­jus – ne tas, lai­vas juk aust­rų pa­si­di­džia­vi­mas, o tas Eu­ge­ni­jus ve­dė ita­lų pul­kus į Vie­ną. Ir at­ve­dė. Ką sa­ko veid­ro­dė­lis py­ra­go tru­pi­nė­lis in­ter­ne­to pus­la­pė­lis, grei­čiau­siai tai ki­tas Eu­ge­ni­jus, Sa­vo­jie­tis, vie­nas žy­miau­sių Eu­ro­pos kar­ve­džių, pa­dė­jęs Habs­bur­gams at­si­lai­ky­ti prieš pran­cū­zus ir su­stab­dęs Os­ma­nų im­pe­ri­jos ver­ži­mą­si į Eu­ro­pą. Čia tai bent Eu­ge­ni­jus, net pa­si­tem­piu prieš veid­ro­dė­lį, to­kia gi­mi­nys­tė – tai ne plik­ba­jo­rio do­ku­men­tai. Jei­gu plauk­čiau, tai tik šiuo lai­vu. Hast ein Prin­z – bist ein Prin­z.

Nie­kur aš ne­plau­kiu, ei­nu į par­duo­tu­vę pirk­tis deš­ros su­muš­ti­niui, mė­gau­juo­si trum­po­mis lai­mės aki­mir­ko­mis, kai lais­vė su­tam­pa su bū­ti­ny­be, taip, lais­vė pirk­tis yra lais­vė, o deš­ra yra bū­ti­ny­bė, lais­vė yra ra­šy­ti, o bū­ti­ny­bė – už­baig­ti šį teks­tą, džiau­giuo­si, kad man ne­rei­kia gal­vo­ti apie lais­vę, nes pra­dė­jęs gal­vo­ti su­pran­tu, jog ne­ži­nau, kas yra lais­vė, dar vie­nas žo­dis iš pa­dė­vė­tų žo­džių par­duo­tu­vės, pa­ka­bin­tas kaž­kur ša­lia žo­džių sie­la, dva­sia, jie vi­si at­si­duo­da ra­šy­to­jų ir mąs­ty­to­jų pra­kai­tu, ne­pa­de­da joks for­mal­de­hi­das. Klai­džio­da­mas po se­nas kny­gas, ku­rias čia su­si­ve­žiau, pa­mė­gi­nu už­si­temp­ti ant sa­vo kau­lė­to kū­no dva­sin­gu­mą, ku­rį dė­vė­jo Her­man­nas Bro­chas, bet su juo at­ro­dau kaip ka­liau­sė bul­vių lau­ke, gra­ži kaip žvir­blių bai­mė:

Ne­ži­nau, ar tu­riu tei­sę kal­bė­ti apie tą lai­mę, ta­čiau tai, ką pa­ty­riau, bu­vo gry­nai dva­si­nis po­jū­tis: ana­pus re­gė­ji­mo, per­ma­to­mas švie­čian­čio­je tam­so­je; tai bu­vo jos sie­los ša­lis, ku­rią iš­vy­dau už­merk­to­mis aki­mis, ma­čiau ją, va­ka­rė­jan­čią ša­lį, ty­liai nu­si­me­tu­sią šy­dą ir be­dva­sę jos gel­mę, ku­ri su­dva­si­no sa­vo vei­dą, dva­sin­ga bu­vo pa­ti ne­ma­to­ma, bet re­gi­ma nak­ties tam­sa, su­dva­sin­ta jau už ju­ti­mų ri­bų, su­dva­sin­ta mo­ters al­sa­vi­mo ir kiek­vie­nos jos kū­no skai­du­los, tą dva­sią ju­tau net­gi jos šon­kau­liuo­se, žas­ti­kau­liuo­se, al­kū­nė­se, pirš­tų są­na­riuo­se, net dan­ty­se…

Ir taip to­liau, ir taip to­liau, kaž­kaip pra­ei­na no­ras bū­ti dva­sin­gam, ma­no lai­mės aki­mir­kos čia pat, ma­no lais­vas žvilgs­nis slys­ta deš­rų pa­vir­šiais, kol ne­ti­kė­tai kaž­kas jį su­stab­do. Tar­si pa­pras­čiau­sia pa­kuo­tė, ma­te­ma­tiš­kai tiks­liai su­rai­ky­tos deš­ros ga­ba­lė­lis. Dak­ta­riš­ka. Pa­na­ši į vi­sas ki­tas ša­lia, bet kaž­kuo ypa­tin­ga. Ne ypa­tin­go­ji, šio­ji, ži­nia, su la­ši­nių ga­ba­lė­liais, bet ypa­tin­ga, vi­sa iš­ber­ta rau­do­nais taš­ke­liais, tar­si raus­vas kū­di­kio vei­das, nu­sė­tas vė­ja­rau­piais. Taip taip, ne­at­ro­do ape­te­tin­gai, bet ma­no bur­no­je pra­si­de­da ne­val­do­ma bran­duo­li­nė re­ak­ci­ja, sky­lan­tys ato­mai ata­kuo­ja pil­ką­sias sme­ge­nų ląs­te­les, švi­ni­nį kau­ko­lės ek­ra­ną, ir blyks­te­li 3D vaiz­das. 1992-ie­ji, Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rės, vyks­ta­me au­to­bu­su į Tai­zé su­si­ti­ki­mą Vie­no­je, ke­lio­li­ka va­lan­dų šą­la­me ant Len­ki­jos sie­nos au­to­bu­se iš­jung­tu va­rik­liu, im­pe­ra­to­rių mies­te sto­vi­me ei­lė­se prie pi­lig­ri­mams da­li­ja­mo mais­to: ban­de­lės ir pa­šil­dy­tos kon­ser­vų dė­žu­tės, šil­dan­čios tik ran­kas, pa­tys šil­do­mės met­ro sto­ty­se, ne­tu­ri­me pen­kių ši­lin­gų vie­ša­jam tu­a­le­tui, ieš­ko­me krū­mų, ku­rių čia nė­ra, Nau­juo­sius me­tus su­tin­ka­me prie šven­to­jo Ste­po­no, pa­grin­di­nė­je mies­to aikš­tė­je, kaž­kam me­tų, kaž­kam pa­sau­lio pa­bai­ga, ma­no gal­va vos ne­pa­gau­na iš kaž­ke­lin­to aukš­to krin­tan­čio gė­lių va­zo­no, mo­lio ga­ba­lai ir juo­dže­mis pa­žy­ra ap­lin­kui, nau­jo­jo pa­sau­lio adep­tai sprog­di­na pe­tar­das, mė­to jas mums po ko­jo­mis, dau­žo šam­pa­no bu­te­lius, mums bai­su, bren­da­me per stik­lo šu­kių jū­rą iki go­ti­kos še­dev­ro, pas­ku­ti­nė vil­tis, Die­vas vi­sa­da yra pas­ku­ti­nė vil­tis, įre­miam nu­ga­ras į baž­ny­čios du­ris, vi­sos da­mos su kai­li­niais, ant nuo­gų kak­lų blyk­čio­ja per­lai ir dei­man­tai, no­ri­me ir­gi at­švęs­ti pa­sau­lio pa­bai­gą, leis­ti sau puo­de­lį ka­vos, de­ja, vag­nor­kės čia ne­ko­ti­ruo­ja­mos, trau­kiu iš gi­liau­sios ki­še­nės, ku­ri sie­kia ma­no in­ty­miau­sią vie­tą, vie­nin­te­lį tik­rą pi­ni­gą, dvi­de­šimt do­le­rių, ki­šu jį į kei­ti­mo apa­ra­tą, bet jam ši ku­piū­ra per smul­ki, spjau­na ją man at­gal į vei­dą, bau­džiuo­si pra­šy­ti kai­li­niuo­tos mo­ters iš­mal­dos dviem puo­de­liams ka­vos, bet ne­iš­drįs­tu, už­tat iš­drįs­tu ki­tą ry­tą baž­ny­čio­je pa­tar­nau­ti per pi­lig­ri­mų pa­mal­das, skai­ty­ti nuo al­to­riaus Šven­tą­jį Raš­tą sa­vo ne­įga­lia an­glų kal­ba, tai­gi, be­veik ku­ni­gas, nes ki­to ir nė­ra, Die­vo ne­įga­lin­tas ku­ni­gas, po su­si­ti­ki­mo su Die­vu su­si­tin­kam su Die­te­riu, Vie­nos po­etu, va­žiuo­jam pas jį į sve­čius, pa­ke­liui, sa­ko, už­su­kim į su­per­mar­ke­tą, ne­ži­nau, kas tai yra, pri­me­na mu­zie­jų ar pa­nop­ti­ku­mą su re­tais eks­po­na­tais, ne­gy­vais emb­rio­nais for­mal­de­hi­de, daug švie­sos, daug len­ty­nų, į vi­dų ne­drįs­ta­me, nes ant kak­tos, ant pil­kų pa­var­gu­sių striu­kių, ant iš­kleip­tų ba­tų už­ra­šy­ta, kad nie­ko ne­pirk­si­me, par­da­vė­jos jau nuo slenks­čio vars­to aki­mis, o Die­te­ris dings­ta tarp len­ty­nų, ne­iš­lai­kau, lei­džiuos jam iš pas­kos, aš su juo, šau­kiu per vi­są par­duo­tu­vę, nei šau­kiu, nei ką, tai tik ma­no ant akių už­smauk­ta ma­mos ran­kų ke­pu­rė de­ga, ty­liai sliū­ki­nu tarp len­ty­nų, ku­rio­se yra vis­kas, ko ne­su gy­ve­ni­me ma­tęs, pir­ma ke­lio­nė į Va­ka­rus, į gau­sy­bės slė­nį, ne­ga­liu grįž­ti na­mo ne­pa­ma­tęs su­per­mar­ke­to, ne Du­no­jaus, bet nie­ko ne­ma­tau, vi­si stik­lai­niu­kai, in­de­liai, pa­ke­liai, bu­te­liu­kai lie­ja­si į vie­ną spal­vin­gą ro­jaus pa­ža­dą, bent ži­no­siu, kad iš­drį­sau, kad sten­giau­si, jis sten­gė­si, už­ra­šys ir man ant ka­po Kur­tas Von­ne­gu­tas, bet ki­tą kar­tą man pa­vyks, kaž­ko­dėl esu tik­ras, kad ki­tas kar­tas bus, sė­di­me pas Die­te­rį, ge­ria­me ka­vą ir val­go­me su­muš­ti­nius su deš­ra, il­gai ste­bei­li­juos į tą ma­te­ma­tiš­kai to­bu­lai at­pjau­tą deš­ros grie­ži­nė­lį ant švie­žios traš­kan­čios ban­de­lės, dak­ta­riš­ka, bet keis­ta, to­kios ne­su ma­tęs, tar­si raus­vas kū­di­kio vei­das, nu­sė­tas vė­ja­rau­piais, wurst pi­kant, su pa­pri­kų skai­du­lo­mis, sko­nis ne­pa­kar­to­ja­mas, os­ti­jos grie­ži­nė­lis, ku­ria­me tel­pa vi­sa Aust­ri­ja, ji tirps­ta ma­no bur­no­je.

Žiū­riu į tą už­ra­šą, wurst pi­kant, ant skaid­rios plė­ve­lės par­duo­tu­vės len­ty­no­je, į pa­pri­ka lieps­no­jan­čius deš­ros grie­ži­nė­lius, taip, tai trūks­ta­ma gran­dis ma­no is­to­ri­jo­je, blyks­te­lė­ji­mas, per­skro­džian­tis bū­ties tam­są, to­se lieps­no­se ma­tau vie­no sa­vo gy­ve­ni­mo pra­džią ir pa­bai­gą, sa­ve to­kį pa­tį, koks bu­vau prieš dvi­de­šimt me­tų, ir vi­siš­kai ki­tą, dvi­de­šimt ne­pa­kar­to­ja­mo gy­ve­ni­mo me­tų, kur vis­kas tar­si kar­to­jos be­ga­li­nė­je ke­lio­nių, su­per­mar­ke­tų, upių ir jū­rų mo­no­to­ni­jo­je, da­bar su­stin­go tar­si nuo­trau­ko­je, lai­kai ir erd­vės pra­mai­šiui, taip tik­riau­siai at­ro­dy­tų cha­o­so por­tre­tas, jei­gu bū­čiau Sau­ka, vi­sur ma­tau sa­vo vei­dus, bet vis­kas sa­vo vie­to­je, aš pats sa­vo vie­to­je, esu čia, kur tu­riu bū­ti, ma­no lais­vė su­tam­pa su bū­ti­ny­be, net aki­mirks­nį pa­si­ro­do, kad ma­tau bro­chiš­ką­ją cha­o­so dva­sią, ha ha ha, tu fe­lix Eu­ge­ni­jus, pri­si­me­nu To­mo ei­lė­raš­tį, taip, ir tu, ir tu fe­lix Aust­ria, ir tu lai­min­ga, Aust­ri­ja, vie­nas ta­vo „Mil­kos“ la­šas te­ko ir man, fe­lix, ga­liu pa­ga­liau už­baig­ti šį vie­ną iš sa­vo gy­ve­ni­mų, šį teks­tą, pa­ga­liau ga­liu grįž­ti. Karš­ta, jau šal­čiau, šal­ta, vi­sai šal­ta.

Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė, bars­tau aust­riš­ką drus­ką ant lie­tu­viš­kos cu­ki­ni­jos, trau­kiu pas­ku­ti­nius obuo­lius iš šal­dy­tu­vo, bet šie aki­mirks­niu pa­juo­duo­ja, ne­spė­jus pa­dė­ti ant sta­lo, jie pū­va iš vi­daus, trū­ni­ja, tar­si mu­mi­jos, po tūks­tan­čio me­tų ga­vu­sios gry­no oro gurkš­nį, kaip ma­no ego, kaip ma­no li­bi­do. Ieš­kau kmy­nų ar­ba­tai, bet iš­slys­ta mai­še­lis ir sėk­li­kės pa­by­ra ant sta­lo, ant grin­dų, ro­pi­nė­ju, ren­ku tar­si ma­nos grū­de­lius. Vis­kas ge­rai, taip tu­ri bū­ti, nes taip yra, taip dau­giau ne­be­bus. Ir kai už lan­go iš­girs­tu dunks­te­lė­ji­mą ir dūž­tan­čio stik­lo gar­są, iš­ki­šu gal­vą ir ma­tau: pa­gy­ve­nęs aust­ras at­bu­lom įva­žiuo­ja į sunk­ve­ži­mį, ku­rio nė­ra vai­ruo­to­jo veid­ro­dė­ly­je. Sunk­ve­ži­mis yra, bet jo nė­ra vai­ruo­to­jui. Ar yra vai­ruo­to­jas? Ar yra ava­ri­jos au­to­rius? Esu, sa­kau, esu.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.