Stotelė
RASA JESKELEVIČIENĖ
Liūtis be gailesčio merkia rudus, nespėjusius nukrist medžių lapus. Šakos, nusvirusios iki žemės, nesipriešina rudeninei darganai. Pulkas peršlapusių zylių, neradusių geresnės vietos pasislėpti, tūno po autobusų stotelės suolu. Purvinas kelkraštis, pavirtęs putota upe, neša aptiktas šiukšles. Į mane įsiskverbė šaltis, ant kūno neliko nė vienos sausos vietos. Akys, užlietos lietaus vandeniu, seka nutolusią horizonto liniją ir į ją įsirėmusį plentą. Jau valanda nė vienos mašinos, pagyvinančios šį šlapią peizažą.
Stypsau liūtyje plaudama gailesčio nulaižytą galvą. Užsinoriu obuolio nuo nuplikusios obels, augančios šalia stotelės, viršūnės. Negaliu atitraukti akių nuo vaisiaus, supainiojusio laiką, ir pasiklydusios zylės, aštriais nagučiais įsikibusios į obuolio odą, nugara įsirėmusios į pilką debesį.
– Sakau tau, tie ryškūs geltoni dažai neišves iš tamsos, – nuo medžio viršūnės nukrinta lupenos, pasklinda geltona dėme ant purvino kelkraščio.
– Taip, kadaise viskas buvo paprasta, – atsakau.
– Tu žinai geriau.
– Kada nors tai baigsis, gal net šiandien, – žvilgteliu į sugniaužtus kumščius.
Nuo drėgmės ir šalčio pamėlo rankų oda. Atgniaužus pirštus, pabyra spalvotos plunksnos. Pritūpusi prikandu lūpą ir kantriai pradedu rinkt į krūveles. Geltonų su mėlynom negaliu maišyti. Kemšu į skirtingas kišenes ir priploju delnais. Sugrubusiais pirštais nesurankioju pūkų. Juos lėtai pasiglemžia kelkraščio vanduo.
– Tai, kas vyksta, mane neramina.
– Nenuramina, – bandau sekti mintį.
– Ne, neramina, – tarsi tyčia nenutyla erzinantis balsas.
– Įprotis žaisti žodžiais mažiausiai kvailas, daugiausia verčia nutilti mane, – nusivalau varvančius nuo nosies lašus.
– Blogas įprotis rinkti paukščių kūnelius, gulinčius po elektros laidais, – monotoniškas, pilnas primityvios logikos balsas, regis, tuoj įgaus pavidalą.
– Nežadu aiškintis, – atsikertu.
– Paaiškinimai būtų perprasti, kad atspindėtų tavo gyvenimą, – nuskamba lyg kaltinimas.
– Iki mirties, – rikteliu, praradusi kantrybę.
Išgąsdinta zylė palieka obuolį, bet nesitraukia, zigzagais skraido aplink. Lietus baigėsi, pradėjo snigti. Snaigės dailiu apskritimu įrėmina geltoną dėmę. Nutolusi horizonto linija prarado gylį ir tarsi ištempta skalbinių virvė susiliejo į bjaurią vientisą baltą spalvą. Dvimatis vaizdas pakrypo, vos išgali išlaikyt pusiausvyrą.
– Už dyką tiktai mirtis, nors ir ta galiausiai kainuoja gyvybę.
– Skalbinių virvė netilps užantyje, – tarsteliu, nes turiu būti mandagi.
– Pabandyk.
– Aš taip nepratusi, – atsakau slėpdama gailestį.
Sukišu rankas į kišenes. Geltonos plunksnos kairėje, melsvos dešinėje. Išsitraukiu mėlynųjų ir metu į tolį. Jos strėlėmis susminga į minkštą sniegą, ritmingai išmargindamos nusibodusį foną. Palikęs bumbsinčią širdį gailestis išsitiesia, sugniaužia gerklę.
– Žinojau, kad taip baigsis, – nuskamba priekaištas.
– Aš nenorėjau, – gailiai šypteliu.
Gūžtelėjusi pečiais įeinu į stotelę. Po suolu snaudusios zylės sučirškia, šokinėdamos drėgnu pasieniu nenoriai pakyla į orą ir besiblaškydamos tarp mano kojų išskrenda į lauką. Vyras, sėdintis stotelės gilumoje, atsirėmęs į pajuodusių plytų sieną, pažvelgia į mane. Lėtai atsistojęs vos linkteli galvą, ištiesia ranką ir prisilietęs šiltais pirštais švelniai nuvalo mėlynas dėmes paakiuose.
– Aš jūsų nepažįstu.
– Nepažįsti, mes jau valandą kalbamės, – nusivalo išteptus pirštus į baltą šaliką.
– Kas yra valanda? – pažvelgiu į lubas, raibstančias nuo drėgmės išpieštų linijų.
– Tik laiko matavimo vienetas, – nepažįstamasis žvilgteli į mane ir apsuka šaliką, kad nesimatytų purvinų dėmių.
– Sarkazmo persmelkti žodžiai, – suploju delnu per kišenę su geltonomis plunksnomis.
– Kiekvienas pats nusprendžia, kiek nuodėmingas gali būti jo gyvenimas.
– Nejaugi dirbtini žodžiai, sudėlioti į dailias frazes, turi padaryti man įspūdį, – nutylu nerasdama atsakymo sau pačiai.
– Atsakymų paieška panaši į spalvotų plunksnų rinkimą.
– Pastaruoju metu paukščiai tapo labai sumanūs, nebetupia ant aukštos įtampos laidų, tupi po suolais, saugūs ir sausi, kol kas nors sudrumsčia jų ramybę.
Vyras pritariamai palinguoja galvą ir pradeda vaikščioti pirmyn atgal nuo vienos stotelės sienos prie kitos.
– Kas darosi su pasauliu? – neradusi, ką dar pasakyti, skėsteliu rankomis.
– Vienintelis dievo sukurtas egzempliorius tėra tik juodraštis, – persmelkia mane nuskambantys žodžiai.
Nustoja snigti. Obels viršūnėje kabantis obuolys neišlaikęs svorio krinta ant šaligatvio plytelių ir ištyška.
– Na štai ir viskas, – žengiu iš jaukios prietemos.
– Turėjai daug laiko, kuris driekėsi ratu – nesibaigiančio horizonto linija, neturinčia nei istorijos, nei siužeto, todėl privalai sumokėti stotelės sargui už šią valandą, – pajuntu, kaip jo ranka sugniaužia man alkūnę.
– Aš turiu tik geltonų plunksnų saują, – vos išgirstu savo žodžius ir įkišu ranką į kairę kišenę.