Šio­je po­ezi­jo­je nė­ra vie­tos se­nu­kams

RO­KAS PO­VI­LIUS

Ai­das Mar­čė­nas. Iš­tru­pė­ju­sios erd­vės: de­vy­nių gy­ve­ni­mų ei­lės. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 239 p.

Po­nas Ai­das Mar­čė­nas 2005-ųjų va­sa­rą po­kal­by­je su Jū­ra­te Ba­ra­no­va pri­si­pa­žįs­ta, kad tin­gi „kan­kin­tis dėl vie­no ar ki­to per ge­rai apie sa­ve gal­vo­jan­čio lie­tu­vių ra­šy­to­jo sa­vi­raiš­kos ir pas­kui steng­tis apie jo ne vi­sai vy­ku­sius teks­tus vie­nu ar dviem sa­ki­niais [...] pa­sa­ky­ti gra­žiai ir tiks­liai, bet taip, kad per daug ne­įžeis­tum“. Po­etas ap­žval­gų ra­šy­mą per­lei­džia „jau­nam, ta­len­tin­gam žmo­gui su aiš­kia ver­ty­bių ska­le [...] ir dar – „taik­liais ne­pa­tai­ky­mais“ ne­bi­jan­čiam pa­sa­ky­ti, kad ir jo ger­bia­mi au­to­ri­te­tai pa­ma­la š…“.

Ma­no ger­bia­mas au­to­ri­te­tas 2012 me­tų pa­va­sa­rį iš­al­ku­siems ir skra­jo­jan­tiems pa­tru­pi­na ba­to­no – „Iš­tru­pė­ju­sių erd­vių: de­vy­nių gy­ve­ni­mų ei­lių“. O aš, at­ėjęs į šį pa­sau­lį jau pa­var­gęs bei se­nas, su ne­pro­diu­suo­tais ta­len­tais ir pa­gal me­tų lai­kus be­si­kei­čian­čio­mis ver­ty­bė­mis, la­biau der­gian­tis kar­ve­lis nei žmo­gus, skren­du į Kau­no ap­skri­ties vie­šą­ją bib­lio­te­ką, ap­si­žie­duo­ju ir pa­ties gar­bei tam­pu pir­masis, kny­gą pe­rė­sian­tis as­me­ni­nia­me liz­de. Iš­si­pe­šęs iš uo­de­gos plunks­ną, imuo­si veik­los, ku­ri „kar­ve­li­nių“ gru­puo­tės na­rius at­pa­lai­duo­ja po sun­kios laiš­kų ne­šio­ji­mo die­nos. Tai bal­tų kaip kny­gos vir­še­lis do­va­nų svai­dy­mas iš pa­dan­gių. Ne­taik­lu­mo at­ve­ju au­to­rius šiuos py­ra­gė­lius vis vien tu­rė­tų pa­si­tik­ti sto­jiš­kiau nei tai­kius pa­tai­ka­vi­mus.

Ne­bran­dus po­etas mėg­džio­ja, bran­dus va­gia.

2012-ai­siais pa­si­ro­do dar vie­na kny­ga – Be­at­ri­čės Ras­te­ny­tės „Griū­van­čios erd­vės: orei­viš­kų pra­ty­bų no­ve­lės“. Lei­dyk­la „Edu­ko­lo­gi­ja“ šį 152 pus­la­pių griu­vė­sį iš­lei­džia ke­liais mė­ne­siais vė­liau už Ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­lą, jo­je spaus­di­na­mi Be­at­ri­čės stu­di­jų lai­kais pa­ra­šy­ti teks­tai. Ne­jau šia­me griū­van­čia­me, tru­pan­čia­me pa­sau­ly­je trūks­ta ori­gi­na­lių pa­va­di­ni­mų? Ti­kiuo­si, apie tai ne­užuos agen­tū­ra LATGA-A ir ne­iš­lups pas­ku­ti­nių po­ecen­tų. Gal­būt po­etui de­rė­jo pa­si­lik­ti prie kny­gos vir­še­ly­je esan­čios idė­jos: „iš­tru­pė­ju­sios r dvės“. Rai­dės „R“ dvės. Tar­ki­me, A. Mar­čė­nas to­kiu pa­va­di­ni­mu nu­spren­džia kū­ry­bo­je ne­be­var­to­ti tos rie­bios prie­bal­sės. Šiaip ar taip, aš pa­si­ti­kiu šiuo ly­ri­kos ve­te­ra­nu, ku­ris po­il­sį sos­te, skep­trą, ger­bė­jų vy­nuo­ges ir vė­duok­les iš­kei­čia į prie­ki­nes po­ezi­jos ei­les kar­tu su krau­jo ir gar­bės iš­troš­ku­siais ka­de­tais, nuo­lat ga­lan­da taik­lių me­ta­fo­rų smai­ga­lius. Po­ezi­ją, kaip bū­tent jau­nys­tės su­gu­lo­vę, įvar­di­ja pa­tys po­etai: nuo Ba­lio Sruo­gos iki Si­gi­to Pa­ruls­kio. Vis­gi A. Mar­čė­nas nė­ra ti­pi­nis se­nu­kas. Tu­riu ome­ny­je ne bio­lo­gi­nį am­žių – Kau­ne gi­męs me­ni­nin­kas šia­me gy­ve­ni­me bas­to­si jau 52 me­tus. Kal­bu apie po­eti­nį am­žių, ku­rio san­ty­kis su žmo­gaus gy­ve­ni­mo truk­me pri­me­na šu­niš­kų me­tų kon­ver­ta­ci­ją į šei­mi­nin­ko gy­ve­ni­mo sta­žą – ke­le­ri me­tai ei­lių ver­sle ati­tin­ka de­šimt­me­čius re­a­ly­bė­je. A. Mar­čė­nas – kri­ze­nan­tis, pa­tra­kęs se­nu­kas vai­kiš­ko­mis aki­mis. Pa­na­šiai kaip Do­nal­das Ka­jo­kas, tik obuo­liai di­des­ni. Šį­kart ir „Iš­tru­pė­ju­sių erd­vių“ ar­chi­tek­tas at­si­grę­žė į Ry­tus, bet skries­tu­vą nu­sta­tė ne ties hai­ku, o tan­kos – ne­ri­muo­to pen­kia­ei­lio – pa­dė­ti­mi. Kriš­nos, Ho­ku­sa­jo, sa­mu­ra­jų taip pat ne­trūks­ta. Pri­pra­tę prie Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­re­a­to šo­kan­čių so­ne­tų ir il­ges­nių lais­vų­jų ei­lių, šį­kart ap­tin­ka­me mi­ni­ma­lis­ti­nę, la­ko­niš­ką, kon­cen­truo­tą kal­bą, ku­ri tar­si ir by­lo­ja, kad au­to­rius ap­kar­pė bon­sus iki to­bu­ly­bės – es­mei per­teik­ti už­ten­ka pen­kių ei­lu­čių. Tai lyg tan­tri­nis sek­sas – ly­ti­nės ener­gi­jos su­kau­pi­mas, ne­eik­vo­ji­mas, ak­to pra­tę­si­mas iki ke­lių va­lan­dų, in­di­vi­du­a­lių bar­je­rų tarp part­ne­rių re­duk­ci­ja, „vi­di­nis“ or­gaz­mas. Ta­čiau ką da­ry­ti, jei po ke­lių va­lan­dų už­si­imi­nė­ji­mo po­za 57577 (skie(d)me­nų ei­lu­tė­se iš­si­dės­ty­mas – ap­žval­gi­nin­ko pa­sta­ba) nie­ko ne­pa­jau­ti, o bar­je­ras tarp ta­vęs ir part­ne­rio – vis dar ke­lios vi­sa­tos? Kaps­tais pa­vir­šiuj? Per re­tai me­di­tuo­ji? Gal­būt tai pri­klau­so­my­bės nuo in­ter­pre­ta­ci­ją pa­leng­vi­nan­čių A. Mar­čė­no ko­men­ta­rų po­žy­miai? O gal po­etas tie­siog pa­žai­dė, lei­do sau pa­si­sma­gin­ti, pil­ti „gud­riai nai­vias“ (šiuo epi­te­tu pats api­bū­di­na Land­sber­gio „pa­sa­kė­čias“, p. 103) ei­les, nuo ku­rių su­pei­ki­mo iš­gel­bė­ja Po­eto var­das:

di­de­lis gro­žis

re­gė­ti –

aki­mirks­niu

vėl tam­pa vai­kais

už­klup­ti ne­ti­kė­tai

su­se­nę kla­sės drau­gai

(p. 80)

Lei­siu sau pa­sa­ky­ti, kad toks ger­bia­mo­jo ma­la­mas šiu­pi­nys mie­las ir gra­žus svei­ki­ni­mų at­vi­ru­kui, ta­čiau kny­gai ga­na nu­val­kio­tas, kaip ir „dar keis­čiau bus / ne­bū­ti“ (p. 48). (Fra­zių su žo­džiu „ne­bū­ti“ var­to­ji­mą rei­kė­jo už­draus­ti jau po Ma­riaus Bu­ro­ko kny­gos „Iš­mo­kau ne­bū­ti“.) Ne­ma­žai tan­kų de­di­kuo­ja­mos kon­kre­tiems as­me­nims, „san­kal­bų“ cik­las – epi­ta­fi­jos mi­ru­siems me­no žmo­nėms at­min­ti. Ma­tyt, apie po­etą be­si­su­kan­čioms per­so­noms ei­lės as­me­niš­kes­nės, su­pran­ta­mes­nės ir reikš­min­ges­nės. Atos­to­gau­jan­tiems ana­pi­ly­je taip pat šil­čiau ap­ti­kus pa­žįs­ta­mą žo­dį. Gal Fran­kas Zap­pa net įver­tins sa­vo pa­min­klą. De­vy­ni sky­riai – gy­ve­ni­mai, pa­teik­ti at­bu­li­ne tvar­ka, by­lo­jan­tys, kad A. Mar­čė­nas mė­gau­ja­si jau pas­ku­ti­niuo­ju gy­ve­ni­mu, at­lie­ka for­ma­lu­mus. Prie pas­ku­ti­nio­jo „Nu­li­nio“ gy­ve­ni­mo pri­siš­lie­ju­si „san­kal­ba: …at­min­ti“ – per­spek­ty­vus ne­kro­lo­gas pa­čiam au­to­riui: „šo­kiai, an­ge­las, dul­kės…“ (p. 229) Gra­žu ir tiks­lu pa­mi­nė­ti, kad meist­riš­kų tan­kų taip pat ne­stin­ga, o tai, ma­tyt, in­tri­ga, kad pen­kios ei­lu­tės dar ne ri­ba. Nors šis fak­tas lyg ir ne­tu­rė­tų ste­bin­ti pa­žvel­gus į pa­var­dę vir­še­ly­je. Štai ir ji – tan­ka, ku­rios lau­kiau:

štai ji – tan­ka

mąs­tant vi­sa­tą:

gir­dė­jau, ple­ties?

tad vis re­čiau su­tik­si

po­etų ge­rų;

li­kę lin­kę su­si­traukt,

su­si­gūžt, su­si­tan­kint

(p. 32)

Tai­gi, po­ne Ai­dai, mes jums lei­džia­me atos­to­gau­ti, kvai­lio­ti, su­tan­kinti žai­di­mų plo­tus iki smė­lio dė­žės, už­si­i­mi­nė­ti „vai­kiš­kais nu­ste­bi­mais“ (p. 48). Nuo to­kių „se­nos jau­nys­tės“ (p. 46) ty­ri­nė­ji­mų, eks­pe­ri­men­ta­vi­mų at­si­ran­dan­tys nu­broz­di­ni­mai, nu­de­gi­mai ar mė­ly­nės tik ati­to­li­na se­ne­lių na­mus. Ypač kai tu­ri de­vy­nis gy­ve­ni­mus. Ta­čiau ver­tė­tų ne­pa­mirš­ti, kad iš­alk­sim. Tru­pi­niai – tik ma­sa­las, o iš tan­ko į ba­lan­džius ne­pa­šau­dy­si. Juo­lab kad tai­ka po­ezi­jo­je nė­ra ge­ras žen­klas.

P. S. At­si­pra­šau Ri­čar­do Ši­lei­kos, kad ne­ap­tar­iau jo nuo­trau­kų, ku­rios iš­tirps­ta kny­go­je kaip „skrai­dan­čios mu­se­lės“ aky­je. Bet gal aš tie­siog trum­pa­re­gis.