Nežinomas knygrišys
RŪTA TAUKINAITYTĖ-NARBUTIENĖ
Knygrišys Zigmas Malašauskas nežinomas dėl kelių aspektų. Jį savo monografijose minėjo Giedrė Jankevičiūtė ir Leonas Gudaitis, tačiau jo veikla iki šiol nebuvo nei tyrinėta, nei aprašyta. Jis dirbo knygrišiu ir su dideliu užsidegimu propagavo meninę knygrišystę Kaune ketvirtajame dešimtmetyje, tuo pačiu metu kaip Tadas Lomsargis, vienintelis to meto profesionalus meninės knygrišystės meistras, tad paralelės tarp jų neišvengiamos. Deja, mums žinomas tik tas vienas Malašausko gyvenimo dešimtmetis, o daugybė kitų biografinių faktų vis dar lieka paslaptyje – koks buvo jo gyvenimas iki tol, iš kur jis kilęs, kur mokėsi, kokia buvo profesinės veiklos pradžia, koks buvo tolesnis jo likimas karo bei pokario metais ir t. t. Bet blogiausia, kad mums nėra žinomas nė vienas jo sukurtas knygos įrišimas. Tačiau rasti duomenys, rodantys aistringą atsidavimą amatui, kelia susidomėjimą, o neatsakyti klausimai dar labiau intriguoja.
Visi Malašausko tekstai rašyti ne ranka, o mašinraščiu. Kai kuriuose dokumentuose matome ir stačiakampį jo antspaudą, kuriame nurodoma pavardė ir dirbtuvių adresas. Tuo metu kartais viršelio vidinėje pusėje (reklaminiais sumetimais) buvo dedama lipdė ar antspaudas, nurodantis įrišimo autorių. Nors tie antspaudėliai ar lipdės būdavo gerokai mažesni už šį, norisi tikėti, kad galbūt juo (ar kitu būdu) Malašauskas žymėdavo ir savo įrišimus, tuomet juos būtų galima lengvai identifikuoti.
Šis meistras nebijojo pabrėžti, kad nėra profesionalas, tačiau profesinių žinių jam netrūko. Skaitant jo tekstus ryškėja nuoširdus, skrupulingas gilinimasis į amato subtilybes, pagarba tradicijai, žavėjimasis menine knygrišyste, domėjimasis Europos knygrišystės tendencijomis ir stiprus, net, sakytum, labai asmeniškas santykis su šiuo amatu, kartu aiškiai suvokiant ir akcentuojant jo svarbą šalies kultūrai.
Zigmas Malašauskas gimė 1895 arba 1897 metais, tikslios gimimo datos ir vietos nustatyti nepavyko. Žinoma tik, kad vėliau gyveno ir dirbo Kaune, sukūrė šeimą, turėjo sūnų. Aktyviai reikštis pradėjo XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje – nuo 1930 metų turėjo įrišimo dirbtuves, taip pat skelbė straipsnius žurnale „Amatininkas“, 1933 metais įstojo į Lietuvos verslininkų sąjungą. Jo vadovaujama individuali įmonė nebuvo didelė – joje dirbo tik jis ir jo šeimos nariai. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos archyvinių duomenų matyti, kad pajamos, palyginti su kitomis knygrišyklomis, nebuvo didelės.
Pagal specialybę jis buvo pašto valdininkas, buhalteris, tad, regis, knygrišyste susidomėjo ne iš karto. Jo straipsniai žurnale „Amatininkas“ gana vaizdžiai iliustruoja profesinį augimą, požiūrį į amatą, o kartu pristato to meto knygrišystės kontekstą laikinojoje sostinėje – kultūriniame šalies centre. Pirmuose straipsniuose akivaizdus ryšys su jo pirmąja profesija. Juose jis moko amatininkus ekonomikos pagrindų, gaminių kainos nustatymo ir įmonės finansinio valdymo subtilybių. Kituose straipsniuose nagrinėja jau paties knygrišystės amato savitumus, klasifikuoja jo rūšis, aptaria asortimentą, technologijas, analizuoja ir kritikuoja su šiuo amatu susijusias problemas. Pavyzdžiui, straipsnyje „Knygrišystė“ jis skiria tris knygrišystės šakas: sortimentinė arba smulkioji knygrišystė, fabrikinė arba stambioji knygrišystė ir dailioji arba pavyzdingoji knygrišystė. Pirmoji, anot jo, pasižymi rankų darbu, atliekant vienetinius klientų užsakymus, dažniausiai tai knygų taisymo, perrišimo darbai ir albumų, dėžučių, aplankų gamyba. Antrosios darbai vykdomi masiniu būdu, mašinomis didžiosiose šalies leidyklose, o jų gaminiai skirti rinkai. Trečioji, dailioji, knygrišystė gamina „liuksusines papkes adresams, įriša bažnytines knygas, vizitų ir svečių knygas, knygas bibliofilams, kurių užsieniuose, kaip ir filatelistų, apsčiai yra“. Tos knygos pagal projektą meniškai dekoruotos, įrištos į odą ar kitą brangią medžiagą, auksuotos „tikruoju auksu, o ne bronza, kaip kad dabar pas mus kuone visos „išauksuotos“ knygos yra“. Jis teigia, kad Lietuvoje egzistuoja tik sortimentinė knygrišystė, „fabrikinės ir dailiosios knygrišystės visa šio žodžio prasme visai nėra“, nes knygų leidėjai apie 95 procentus knygų leidžia rinkon neįrištų, o dailioji knygrišystė, anot jo, Lietuvoje dar negreitai pasireikš, nes nėra nei bibliofilų, nei aukštos kvalifikacijos meistrų, „dailiai – meniškai įrišti knygą kaštuoja apie 10–50 kartų brangiau negu paprastai, kasdieniškai įrišant“.
Straipsnyje „Knygrišystės branšės“ knygrišio gaminiai klasifikuojami pagal paskirtį ir technologijas, o meistrai raginami margintą (marmuruotą) popierių pasigaminti patys ir apskritai daugiau specializuotis, bendradarbiauti tarpusavyje, bendromis jėgomis gerinti gaminių kokybę ir taip kartu kelti amato lygį. Juk didžiuosiuose Europos miestuose neretai kai kurie veiksmai (auksavimas, marmuravimas ir kt.) atliekami atskirose specializuotose dirbtuvėse, kur dirba aukštos kvalifikacijos meistrai, mat ne kiekvienas knygrišys gali viską vienodai gerai išmanyti. O štai straipsnyje „Šalin „sekretai“ jis aršiai kritikuoja kitą problemą ir griežtai pasmerkia tuos meistrus, kurie linkę neišduoti amato paslapčių jauniems nepatyrusiems meistrams, ir vėl beda pirštu į užsienį, sakydamas, kad ten yra atvirkščiai – visi savo žiniomis ir technologinėmis naujienomis dalinasi, nes tai skatina amato progresą. Čia jis pateikia net tris iš vokiškų knygų išmoktus receptus, kaip pasigaminti gruntą auksavimui. Dar kitas straipsnis – edukacinės paskirties. Čia socialinius ar technologinius klausimus jis palieka nuošalyje ir pateikia istorinį amato kontekstą – remdamasis tuo metu neseniai išleista Janinos Rodkiewiczownos monografija ir akcentuodamas kai kuriuos aktualius aspektus, trumpai perpasakoja Vilniaus knygrišių cecho istoriją.
Apie knygrišio funkcijas ir uždavinius Malašauskas vaizdžiai kalba straipsnyje, kuriame oponuoja korespondentui, prieš tai išleistame leidinio numeryje kritikavusiam prastą amato lygį. Į priekaištą, kad mūsų knygrišiai tenkinasi vien knygų įrišimu, nors galėtų gaminti bloknotus ir sąsiuvinius, Malašauskas atsako, kad tai – fabrikinės knygrišystės gamybos sritis. Ir piktinasi kalėjimo knygrišykla, kuri pigiais prastos kokybės gaminiais sudaro didelę ir žalingą konkurenciją, bei skundžiasi menku pelnu ir dideliais mokesčiais, tad, jo nuomone, „neteisinga amatininkų dirbtuvėlėse reikalauti pramonės įmonių samdiniams taikomas prievoles“.
Dar daugiau nevilties ir emocijų Malašauskas parodo paskutiniame savo straipsnyje „Nenormalumai knygrišystės amate“. Čia jis piktinasi, kad šiuo amatu užsiima visi kas tik nori, manydami, kad jo labai lengvai išmokstama, nors „tikrą, kvalifikuotą knygrišystę išmokti – reikia [...] pašaukimo ir „pasitempimo“. Neslėpdamas nusivylimo jis nuogąstauja, kad žmonės nemato skirtumo tarp „paprastos ir tiksliosios knygrišystės“, o jeigu ir mato, nesutinka brangiai mokėti. Kaip teigia straipsnio autorius, jam „sunku juos įtikinti, kad tobulam (ekzaktiškam) įrišimui reikia 2–3 kartus daugiau laiko sugaišti, negu paprastam. Čia ir glūdi visa tragedija. Vadinas, net Kaunas, pretenduojąs į didmiestį, neišgali išlaikyti nė vieno geresnio knygrišio…“ Toliau tvirtina, kad Lietuvoje turtingi žmonės ir reprezentacinės įstaigos nejaučia poreikio turėti meniškai įrištų knygų, kaip yra kitose šalyse, piktinasi, jog už mažiausią kainą pagamintos kontorinės knygos ar vadovėliai yra tokios blogos kokybės, kad griauna amato prestižą ir kelia žmonių nepasitikėjimą visais knygrišiais. „Bendrai pasakius, mūsų knygrišystė ant tiek yra nusmukusi, kad liūdna net ir prisiminti“, – sako jis, kai kuriuos savo sakinius palydėdamas šauktukais.
Visi šie emocionalūs teiginiai atskleidžia jo idealus ir viziją, kaip turėtų atrodyti meninė knygrišystė Lietuvoje, jei nebūtų varžoma įvairių socialinių, kultūrinių ir ekonominių problemų. Tačiau jis ne tik rašo spaudoje, bet ir mėgina imtis realių veiksmų. Antai 1935 metų pavasarį parašytas dokumentas, esantis Spaudos fondo archyve, geriausiai atskleidžia Malašausko tikslus ir profesinius sugebėjimus. Tai prašymas priimti į darbą, bet siekiant ne tiek įsidarbinti, kiek pamokyti ten dirbančius knygrišius. Jame teigiama: „Norėdamas pasipraktikuoti ir galimai plačiau išvystyti dailiąją knygrišystę ir jos idėją plačiau paskleisti knygrišių ir knygų mėgėjų tarpe, o taip pat visą knygrišystės amatą patobulinti (praktiškais darbais ir rašiniais „Amatininke“ iš knygrišystės srities), kuris Lietuvoje labai žemai stovi, – prašyčiau Tamstos leisti man dirbti kooperacijos sąjungos, Spaudos fondo knygrišykloje.“ Toliau jis vardina darbus, kuriuos moka. Greta paprastų įrišimų minimas ir prancūziškas įrišimas, odiniai, paprasti ir dailieji įrišimai bei popieriaus marmuravimas, taip pat dekoravimo technikos: rankinis auksavimas, marmuravimas, mozaika, intarsija, batika, odos raižyba ir pinyba. Toliau Malašauskas priduria: „Visus tuos darbus ir jų vadinamąsias paslaptis mielai rodysiu ir aiškinsiu visiems norintiems knygrišiams.“ Deja, tame dokumente jokių atsakymo įrašų nėra, Spaudos fondo darbuotojų algalapių sąrašuose jo pavardės neteko aptikti, tad galime spėti, kad prašymas nebuvo patenkintas.
Tais pačiais metais jis išsiunčia pareiškimą Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentui, kuriame teigia, kad nuo 1932 metų jis deda „pastangas įvesti Lietuvoje dailiąją knygrišystę“, ir, kadangi jam tai sunkiai sekasi to pasiekti, prašo visokeriopai paremti ir sudaryti sąlygas, kad jis galėtų šiuo amatu verstis, jį plėsti ir priimti gabius mokinius. Šį galbūt naivoką prašymą lydi gana svarūs argumentai ir taiklios įžvalgos. Pirmiausia Malašauskas nurodo svarbiausias kliūtis: „1. Lietuviškoji visuomenė, įstaigos ir inteligentija, nuo amžių nepripratę matyti dailiosios knygrišystės darbų, sunkiai supranta tokių darbų meniškąją vertę, jų reikšmę ir būtinumą gyvenime. 2. Prie šios neigiamybės prisideda Lietuvos amatų primityviškumas, neorganizuotumas, amatininkų silpnas pasiruošimas, stoka atitinkamų institucijų ir dabartiniai ekonominiai sunkumai.“ Toliau jis vardina garsiausius užsienio šalių meninės knygrišystės meistrus, ten veikiančias knygrišių sąjungas bei leidžiamus specialiuosius periodinius leidinius ir tuo motyvuoja reiškinio svarbą. Kaip pavyzdį pateikia Paulį Kersteną, kuris įsteigė dailiosios knygrišystės klasę ir kasmet iš Prūsijos prekybos ministerijos gaudavo subsidiją, o Berlyno magistratas nemokamai duodavo patalpas, šviesą ir kurą. Vadinasi, anot jo, net ir ten, kur knygrišystės amato lygis aukštesnis, neapsieinama be paramos. Deja, kaip rodo įrašai, šis jo prašymas buvo atmestas, galbūt todėl, kad ministerija buvo ką tik suteikusi stipendiją Lomsargio knygrišystės studijoms Prahoje ir dar vieno panašaus prašymo patenkinti negalėjo.
1937 metais laiške XXVII knygos mėgėjų draugijai jis prašo, kad ji padėtų jam įsigyti varinių šriftų knygų auksavimui, kurie, jo skaičiavimais, kainuotų 1100 litų ir būtų draugijos nuosavybė, kol jis už juos atsiskaitytų. Už tai siūlosi būti draugijos knygrišiu ir daryti įrišimus pirmiausia draugijai ir jos nariams. Deja, ir šis siūlymas buvo atmestas: arba stigo lėšų, arba netenkino jo įrišimų kokybė, arba tiesiog dar nebuvo poreikio turėti draugijos krygrišį. Tiesa, po metų draugijos nariai susipažino ir pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su ką tik iš mokslų užsienyje grįžusiu Lomsargiu.
Taigi, regis, visos Malašausko pastangos buvo bevaisės. Nemačius jo darbų, sunku įvertinti to priežastis – ar jam nepavyko todėl, kad trūko kompetencijos, ar todėl, kad to meto visuomenė, kuriai sprendžiant amatų klausimus prioritetas buvo vien tik praktiškoji, o ne meninė, istorinė ar kokia kita jų vertė, neturėjo ypatingo poreikio šią kultūros sritį vertinti, saugoti ar puoselėti. Malašausko veikla, regis, jokios įtakos meninės knygrišystės raidai nepadarė. Tačiau jo atvejis mums labai svarbus, nes tai balsas „iš apačios“, kuris išreiškia gyvą poreikį tokią meno sritį matyti Lietuvos kultūroje ir parodo, kad ne vien Lomsargio galvoje sukosi panašios mintys. Galbūt Malašauskas savo straipsniais netiesiogiai „išpureno dirvą“ Lomsargio atėjimui, nors greičiausiai jie (bent jau tuo laiku) nežinojo vienas apie kitą. Malašausko interesai ir poreikiai buvo didesni už galimybes, juk Lietuvoje trūko ne tik geros kokybės įrankių, spaudų, medžiagų, bet ir vadovėlių, straipsnių, parodų, knygos kultūros institucijų, diskusijų – bet kokios profesinės informacijos ir teorinės minties. Kaip matyti, jis rėmėsi vokiška literatūra ir vokiškąja tradicija. O kai jis vardina jam žinomus Europos knygrišius, matyti, kad tai yra XIX–XX amžių sandūros meistrai. Tai rodo, kad jo dar nebuvo pasiekęs paties naujausio, art deco, stiliaus bumas ir modernios meninės knygrišystės pakilimas, sprogęs Prancūzijoje, nusiritęs per Europą į visas puses ir Lietuvą pasiekęs tik Lomsargiui grįžus iš Prahos. Galiausiai, pro šią prizmę pažvelgę į nūdienos rankų darbo knygrišystę, įsitikinsime, kad mažai kas pasikeitė, o šiandieniniams knygrišiams kai kurios jo mintys galbūt pasirodys gana aktualios ir gerai pažįstamos.
