Netvarus, bet tveriamas buvimas
EGLĖ RUDZKYTĖ
Antanas A. Jonynas. Kambarys. Eilėraščiai.
V.: Tyto alba, 2011. 60 p.
Poetų kūrybos šaltiniai skirtingi: vieni rašo iš įspūdžių, kiti – iš atminties. Pirmieji, impresijų medžiotojai, nenustygdami keliauja, juda, eina – po savus ir svetimus miestus, gamtos užkaborius, poetų salonus, kad susirinktų į užantį tai, kas dar nematyta, neišgirsta, nepatirta. Tokie šventai tiki mūzų egzistavimu, įkvėpimo fluidais ore arba tiesiog atsidūrimo „laiku ir vietoje“ situacijomis, kai žaibas trenkia – ir kūrybiškai „įsikrauni“.
Antrieji iš pažiūros statiški, lėtapėdžiai, topografiškai neaktyvūs. Netykojantys už kampo siautulingų poetinių pagavų ir dieviškų įžvalgų. Nes visa, ko reikia eilėraščiui, jau yra – prisiminimuose, sąmonės ir sielos kertėse. Ko dar trūksta – ateina savaime. Kaip visas likęs pasaulis pas mintimis keliaujantį Immanuelį Kantą – tykiai sėdintį Karaliaučiaus uoste, stebintį laivus su skirtingų šalių vėliavomis ir šypsantį: „Man niekur nereikia važiuoti.“
Toks ir Antanas A. Jonynas. Ištikimas savo neskubraus, tolimų distancijų neišalkusio atminties laivo stojiškam stebėjimui. Ir stebi jį šį sykį tiesiog kambaryje, naujausias poezijos rinkinys taip ir vadinasi – „Kambarys“.
Pavadinimas tiek pat konkretus, neįnoringas, kiek ir konceptualus. Nors rinkinį puošiančios Gintauto Trimako retro stiliaus fotografijos (iš ciklo „Namie“ ir „Plokštumos“) su kambario fragmentais (senovinė spintelė, širma, fotelis, radiatorius, radijo imtuvas) ir daugelis eilėraščių „daiktų“ brėžia apčiuopiamos namų erdvės kontūrus, skaitytojo nepalieka nuojauta, kad bus pakviestas užeiti ir į kitą – atminties kambario – dimensiją, kurioje grindys, sienos ir lubos siurrealistiškai susvyruoja, kassyk atliepdamos į siūruojančių lyrinio „aš“ minčių ir pajautų ritmą. Tai jau nebe šiaip hermetiška buvimo su savimi, apmąstymų zona, bet savotiška sielos stotis, esaties skleidimosi vieta.
Į ją patenki kaip tik tada, kai to mažiausiai tikiesi ir kai, rodos, nieko nevyksta: eilėraščio subjektas tiktai klausosi lietaus barbenimo į balkono turėklus – monotoniško, tykštančio „lyg iš pareigos“, tiktai kontempliuoja beržų „efektą“ pro langą. O tada ima ir pažyra sapnai, nebeveikiantys eilėraščių rimai ir pats gyvenimas – kaip moneta: „apsitrynusi kiek bet dar galėtų galioti / [...] ką nors dar galėtum už ją įsigyti / ramybei vargu ar užtektų“ (p. 9).
Taip veriasi jonyniškoji poetinė tikrovė, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, tarsi savaime: be jokios pompastikos, ekscentriškų literatūrinių triukų. Per čia pat, kambaryje, esančius daiktus, garsus, vaizdus. Vaikštant vos įžvelgiamu buities ir būties, regimosios ir neregimosios tikrovės paribiu.
Būtent paribio situacija išskleidžia svarbiausias rinkinio temas ir tampa jo įtampos ašimi. Balansuojama ne tik tarp išorinės ir vidinės tikrovės, bet ir tarp nuolat grėsmingai vienas kitą dengiančių egzistencijos ir mirties, realybės ir fikcijos pavidalų. „Kas esu šitame kambary / šiame mieste šiam pasauly / [...] ar dar iš tiesų egzistuoju / miegamojo daiktų baltoje konkretybėj“ (p. 48), – pats savęs klausia eilėraščio žmogus, savo esaties jutimą laikydamas it saujoje spurdančią žuvį: niekada nežinai, kada išsprūs, palikdama tik saulėj tvykstelėjusį žvynų žėrutį; niekada nežinosi, ar iš tiesų buvo. Nes visa, kaip sako pats subjektas, pernelyg nerealu, pernelyg netvirta: laikas, savo „skriestuvu“ brėžiantis vis mažesnį ratą, būtis, besitraukianti į nebūties pavidalus („Rūkas rūke riksmas riksme ritmas / ritme mirties tirpsmas“, p. 26), ką ir kalbėti apie nuolat besimainančių žmogaus regėjimų, vylimųsi, suvokimų mikrokosmą.
Šis būties efemeriškumo jutimas lyrinio „aš“ kalbėjimą daro elegišką, graudų („ir visur ilgesys kurio niekas / nustelbt neįstengia“, p. 40; „daug patyriau sunkių valandų / bet ir šitas laikas sunkus“, p. 57). Tačiau iš gyvenimo trapumo, vienalaikiškumo patirties kylantis liūdesys visgi nesuabsoliutinamas – jis atveria naujas eilėraščio žmogaus suvokimo, išgyvenimų galimybes, poezijos rinktinei suteikiančias daugiamatę filosofinę gelmę. Laiko stinga, jis netvarus, tačiau būtent dėl to paties subjekto kassyk iš naujo tveriamas: nors ir vien tik tam, kad dar būtų galima išvysti, kaip „dega / raudona / kaštono / žvakė“ (p. 56), ar išgirsti mylimosios alsavimą, nes užmigt su ja reiškia būti savo tėvynėj (p. 55). Kokiu būdu? Paprasčiausiai nurimstant. Neteisiant savęs nei kitų, nesistengiant perkeist pasaulio. Tiesiog leidžiant jam ir sau būti: mėgaujantis mažais buities ritualais, kuklia kasdienybės estetika. Kad ir taip: stebint saulės „paveikslą“ ant sienos, gurkšnojant rytinę kavą, valgant varškę su „agurkais, česnakais ir krapais“ (p. 52). Kaip tik tada „Kambario“ poetinėj erdvėj viskas tampa
…truputėlį gražiau negu iš tikrųjų bet iš tikrųjų [...] dar truputėlį gražiau
(p. 29)
Ir kaip tik tada toks paprastas, meditatyvus lyrinio „aš“ kalbėjimas tarp skirtingų rinkinyje pasigirstančių balsų labiausiai užburia ir įtikina. Ne tik dėl lengvo, sklandaus, ritmiško pasakojimo, bet ir dėl jame gimstančių išganingai paprastų sudėtingos būties regėjimų. Neretai – itin tapybiškų, jusliškų („brendi per gilų šnaresį, / iki kulkšnių, tiktai žolė, / tiktai veja žalia kaip malachitas“, p. 13).
Žaismingą, ironišką ar sentimentalų poeto kalbėjimą pamėgę skaitytojai naująja knyga taip pat nenusivils. Vos išgirsti eilėraščio žmogų pakiliai sveikinant Užupio katiną, keliais štrichais apibūdinant vylingą gatvės merginą („ak priekaištingas jos žvilgsnis / ak nepriekaištinga jos elegancija“, p. 30) ar su Giesmių giesmės intymumu kreipiantis į mylimąją – ir išsyk atpažįsti: A. A. Jonynas. Išlaikęs savo stilių – elegantišką, bet neįmantrų, nerūpestingą, bet išmintingą, o kartu ir papildęs jį ekspresijos, griausmingos energijos pustoniais. Tiesa, galbūt net kiek per daug energingais: per didelis koncentravimasis į ritmo, rimo, išraiškingų vaizdų paiešką kartais eilėraščių prasmes priverčia atsitraukti į tekstų paraštes (kaip nutinka eilėraščiuose „Rudens dundesys“, „Arčibaldai Arčibaldai“).
Nepaisant šio fragmentiškai pasirodančio „techninio susvyravimo“, skaitytojui bent sykį užeiti į „Kambarį“ neabejotinai rekomenduočiau. Ypač tokiam, kuris pasiilgęs iš išorinio triukšmo, minčių dirgiklių išvaduojančios erdvės, išgrynintos minties ir jausmo poezijos. Ir, žinoma, nebijančiam akistatos su savimi, savo būties prieštarom, atsiveriančiom vaikščiojant nesvariais sielos ir sąmonės koridoriais.
Išspręsti šių prieštarų naujasis A. A. Jonyno rinkinys nepretenduoja – juk poezija, kaip viename iš interviu sako pats autorius, rašoma iš nežinojimo, o ne žinojimo. Kita vertus, kambariškoji patirtis byloja, kad buvimą galima (iš)tverti. Kartais net palaimingai. Tai skaitytoją turėtų ne tik guosti, bet ir vesti į platesnį, įvairiapusiškesnį savo esaties suvokimą.