Kartys ir kartelės

EMILIJA VISOCKAITĖ

Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė. Da­nie­lius Dal­ba & ki­tos is­to­ri­jos. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 208 p.

Už dvi „Sil­va re­rum“ kny­gas, kaip sa­ko vie­na ma­no dės­ty­to­ja, duo­čiau ran­ką nu­kirst. Prieš ke­le­rius me­tus au­to­rei ra­šy­tų pa­ne­gi­ri­kų ne­iš­si­ža­du nė per plau­ką – ne­pa­si­da­riau rim­tes­nė fi­lo­lo­gė, vai­kiš­kai te­be­si­džiau­giu pa­ty­ru­si skai­ty­mo ma­lo­nu­mą, net jei jį tei­kia 10 kartų perleis­ta ir ma­ža­ti­ra­žius li­te­ra­tus py­ki­nan­ti kny­ga, ku­rios au­to­rė ra­šo į „Liet­ry­tį“ apie ra­fi­nuo­tus da­ly­kė­lius, ku­rie man vi­sai ne­rū­pi.

Tre­či­ą­ją K. Sa­ba­liaus­kai­tės kny­gą į ran­kas ėmiau su to­kiu ne­kan­tru­mu, ku­rio iš ma­nęs joks ki­tas na­cio­na­li­nis ra­šy­to­jas nė­ra su­lau­kęs. Bet įta­ri­mų su­kė­lė jau kny­gos ano­ta­ci­ja. Ka­dan­gi K. Sa­ba­liaus­kai­tė yra stam­bus bren­das ir ži­no, kas yra pro­fe­sio­na­lus pia­ras, keis­ta, kad nau­jo­jo be­stse­le­rio ano­ta­ci­ją su­da­ro tie­siog vi­sų is­to­ri­jų vei­kė­jai, iš­var­dy­ti vie­no­je grioz­diš­ko­je pa­strai­po­je. Pas­ku­ti­nis sa­ki­nys: „At­pa­ži­nu­sie­ji pa­slėp­tas užuo­mi­nas tik­rai ne­liks abe­jin­gi.“ O jei ne­at­pa­žin­siu? Ar dau­giau teks­te nie­ko nė­ra? Kū­ri­nys api­bū­di­na­mas nei­gi­niais: „vi­siš­kai ki­toks“, nei sti­lius, nei pa­sa­ko­ji­mo vie­ta, nei lai­kas ne­pri­me­nan­tys „Sil­va re­rum“. Ar ši­toks te­bu­vo au­to­rės tiks­las?

Tę­siant su kny­gos tu­ri­niu be­maž ne­su­si­ju­sias prie­ka­bes, ne­pa­ti­ko man ir pa­mai­viš­kas žen­kliu­kas „&“ pa­va­di­ni­me. Ir pats pa­va­di­ni­mas, ne­pa­suf­le­ruo­jan­tis jo­kios skai­ty­mo kryp­ties (re­ta lie­tu­viš­ka pa­var­dė & šiaip dar kaž­kas). To­liau: nu­ro­dy­ta, kad vir­še­lį kū­rė net ke­tu­ri as­me­nys, ta­čiau kas re­da­ga­vo kal­bą, ne­pa­mi­nė­ta. Vie­toj „Sil­va re­rum“ žar­go­ny­bes ir sve­ti­my­bes aiš­ki­nu­sių iš­na­šų, ro­džiu­sių K. Sa­ba­liaus­kai­tės kal­bi­nį są­mo­nin­gu­mą, čia už­dė­tas pre­ten­zin­gas tei­si­nis štam­pas: „Ne­nor­mi­nės, ne­teik­ti­nos ir ne­tai­syk­lin­gos kal­bos for­mos kū­ri­ny­je var­to­ja­mos kaip au­to­rės sti­lis­ti­nės prie­mo­nės.“

Vi­sa tai bū­tų ne­svar­bu. Pir­mo­jo­je is­to­ri­jo­je, „iš­trauk­to­je“ lyg iš tar­pu­ka­rio mer­gai­čių kla­sės nuo­trau­kos, au­to­rė ka­ra­liau­ja jai vi­siš­kai pa­klūs­tan­čio­je te­ri­to­ri­jo­je – „iš že­mė­la­pio ir at­min­ties“ din­gu­sia­me Vil­niu­je: „Jei­gu šian­dien Vil­niu­je ko nors pa­klau­si­te, kur yra Ka­ra­lie­nės Jad­vy­gos mo­kyk­la – nie­kas nė ne­ži­nos, apie ką kal­ba­te“ (p. 7). Tar­pai tarp is­to­ri­nių fak­tų pri­pil­do­mi kva­pų ir geis­mo: „Ka­ro iš­va­ka­res ir pa­čią jo pra­džią, jos – tos, ku­rios, ži­no­ma, iš­gy­vens, – vė­liau kaž­ko­dėl pri­si­mins kaip aly­vų ir jaz­mi­nų aro­ma­to pri­tvin­ku­sius šil­tus anks­ty­vos va­sa­ros va­ka­rus“ (p. 13).

Su ant­rą­ja no­ve­le pra­si­de­da ža­dė­ti eks­pe­ri­men­tai. Ne­pai­sy­da­mas to, kad „užuo­mi­nas“ at­pa­ži­nau, nu­si­vy­li­mas pa­skli­do ma­no sie­lo­je „tar­si bal­tas pie­nas, pi­la­mas į ar­ba­tą“ (p. 47). Tra­giš­kos mu­zi­kan­to B. Can­tat ir ak­to­rės M. Trin­tig­nant is­to­ri­jos Vil­niu­je, pri­si­me­na­mos nar­ko­ti­kų tie­kė­jo, skai­ty­ti tie­siog ne­įma­no­ma dėl dirb­ti­nio slen­go (Su­pran­tat, tas bi­čas yra le­gen­da ir cheb­ra jo kie­ta. Bet ir aš pats ne lū­ze­ris. O kar­tą mus pra­mu­šė ant šne­kos…). Ne­mo­kan­čio ra­šy­ti žmo­gaus pa­sa­ko­ji­mo imi­ta­vi­mas pra­ilgs­ta, sun­ku iš­tver­ti pri­mi­ty­vų psi­cho­lo­gi­za­vi­mą ir nu­val­kio­tus pa­ly­gi­ni­mus: „mu­zi­ka jam bu­vo kaip sek­sas“ (p. 37), „Su­kur­ti fil­mą apie tai bū­tų sun­ku. Juk po ga­lais, jie bu­vo tik­ri žmo­nės su jaus­mais. [...] O gal kur nors iš vir­šaus jie, mi­ru­sie­ji, vis­ką ma­to – ką ga­li ži­no­ti“ (p. 36). Po galais, atrodo, kad rašytoja tiesiog praleido progą patylėti.

Vil­niaus is­to­ri­jos de­ta­lės įsi­ka­bi­na kaip in­ka­rai: štai, pa­si­ro­do, su­nai­kin­ti pa­smerk­tuo­se Rad­vi­lų rū­muo­se Mask­vos ki­no stu­di­ja la­bai sėk­min­gai nu­fil­ma­vo spro­gi­mą fil­mui apie Di­dį­jį Tė­vy­nės ka­rą. Pa­strai­pa iš­kart įgy­ja pa­grin­dą po žo­džiais. Ta­čiau daž­niau­siai no­ve­lių pa­vir­šiu­je plū­du­riuo­ja vi­so­kiau­sio po­bū­džio ba­na­ly­bės. Ne­svar­bu, kad au­to­rė sa­ko­si jo­mis žai­džian­ti, – skai­ty­ti ne­ma­lo­nu.

Pro vi­sus kam­pus len­da ka­ži koks sno­biš­ku­mas, be gai­les­čio juo­kia­ma­si iš nai­vios mo­te­riš­kės, be­si­ža­vin­čios an­gliš­ku aris­tok­ra­tiš­ku­mu, de­ta­liai in­ven­to­ri­zuo­ja­mi „Hu­ma­no­je“ pirk­ti jos dra­bu­žiai. Ap­ran­gai ap­skri­tai ski­ria­ma daug dė­me­sio, tik šį­kart ne­be iš is­to­ri­nių, o iš pik­tdžiu­giš­kos kri­ti­kos pa­ska­tų (Vil­niaus mer­gos „pli­kais pil­vais, trum­pais si­jo­nais“). Teks­tuo­se gau­su pra­ban­gių res­to­ra­nų, vieš­bu­čių, kaš­my­ro megz­ti­nių, gar­sių di­zai­ne­rių ir ak­to­rių nu­ty­li­mo­mis pa­var­dė­mis. Au­to­rei svar­bu pa­mi­nė­ti, kad vie­na vei­kė­ja yra „di­plo­muo­ta li­tu­a­nis­tė“, o ki­ta – ma­te­ma­ti­kos moks­lų dak­ta­rė, „ne šiaip sau ma­te­ma­ti­kos – aukš­to­sios“.

Pa­sa­ko­to­jo mei­lės ar užuo­jau­tos ne­su­lau­kia nei „sėk­mės ly­di­ma ver­sli­nin­kė“, nei mi­li­jar­die­rius me­no ko­lek­ci­nin­kas, nei „kny­gų ro­ko žvaigž­dė“. Stilius ne­na­tū­ra­lus, šal­tas, šal­tai, sche­ma­tiš­kai kon­struo­ja­mi ir siu­že­tai (pri­mi­nė J. Mel­ni­ko ap­sa­ky­mus) – net skai­ty­to­jas, pa­si­pik­ti­nęs ku­ria nors li­te­ra­tū­ri­ne kli­še, pa­jun­ta pa­šai­pų au­to­rės dėb­te­lė­ji­mą.

Vie­nin­te­liam Vil­niui K. Sa­ba­liaus­kai­tė nuo­šir­džiai len­kia­si, kar­tu su se­niu žy­du ieš­ko to, ko se­niai ne­bė­ra, fik­suo­ja is­to­ri­nius kon­tras­tus ir ga­ve­liš­kos iro­ni­jos ap­raiš­kas, pyks­ta ant M. Do­bu­žins­kio, kad mies­tas jo pa­veiks­luo­se „joks, be­spal­vis, kaip oda, bo­luo­jan­ti pro kiau­rą ko­ji­nę“ (p. 108).

Is­to­ri­nei li­te­ra­tū­rai ne­jau­čiu jo­kio iš­skir­ti­nio pa­lan­ku­mo ir ne­trokš­tu, kad K. Sa­ba­liaus­kai­tė už­si­im­tų vien vil­nie­tiš­ką­ja bon­dia­da. Bet au­to­rė pa­ti sau iš­si­kė­lė to­kią kar­te­lę, ku­riai iš­lai­ky­ti ne­pa­kaks šil­ki­nių pėd­kel­nių ir pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi.