GINTARAS BLEIZGYS. Eilės
tango su sigitu geda – la divina commedia
tas mokslininkas iš kauno buvo panašus man į sigitą gedą
šypsojosi kalbėdamas nedidelis žila barzdelė ir pusilgiai lyg šieno kupeta plaukai ir kai
jis pasiklydo kalnuose sakiau kitiems jūs eikite visi ramiai atgal aš jį surasiu ir išbėgau
ir pakliuvau į vasarą išdžiūvusio kalnų upelio vagą ir bėgau ir kopiau ilgai
kol nebeliko atpažįstamų ženklų tik uolos medžiai kol išgirdau kaip dunksi ausyse dar niekad
negirdėtas garsas ir išsigandau kad dvasios siaučia šiuos nebegyvenamuos tarpekliuos ir tada vėl bėgau
ir vėl sustojau ir klausiau ir tas dunksėjimas kaskart stiprėjo ėmė baimė bet aš vėl bėgau ir sustodavau
ir taip ilgai kol susimaišė visiškai galvoj kol tapo balta akyse nebeatgaunant kvapo kol supratau
kad einu ten kur kūnas prasibraut negali todėl taip dūsta nori grįžti su visais bet aš vis tiek ėjau
negailestingai kopdamas skubėdamas beveik be sąmonės ir atsitrenkęs į kelią uolą man užtvėrusią
beviltiškam akligatvy užsispeičiau blaškiaus ir supratau kad čia nė vieno gyvo be manęs ir tas dunksėjimas
ne iš kalnų ne iš anapus o iš mano paties vidaus kad jokios mistikos ir metafizikos nėra čia paprasčiausiai
širdis nespėja išvarinėti kraujo pirmą kartą išgirdau kaip aš plaku plakuos tarytum
peteliškė akmenų kalėjime prisimenu dar spėjau pagalvot kad sprogs širdis nuo perkrovos ir pamačiau
maždaug už trisdešimties metrų virš manęs ateina tas kurio ieškojau ir iš pradžių nei veido nei plaukų dar negalėjau
įžiūrėti aiškiai nes kaip tik jam už galvos išlindus saulė akino turėjau prisimerkt kad neapakčiau bet vis tiek
mačiau kaip už gruoblėtų maumedžių ir samanų pro debesis išnyksta laikas gal kliedėjau bet jaučiau
tarytum rengiamės nemirštančiais pavidalais – ovidijaus metamorfozės dantės pragaras orfėjas
įsiliejantis į dangišką kariauną pargriuvau iš nuovargio nebegalėdamas įkvėpt – – kai atsipeikėjau
jis sau ramiai stovėjo ant uolos šypsojosi ir vis aiškiau galėjau įžiūrėti plaukus jo ir barzdą
mačiau jog džiaugiasi kad suradau jį pašaukiau į šį pasaulį pamažu artėjo ir materialėjo net paprašė
padėt nulipti nuo uolos tačiau dar negalėjau aiškiai susivokt
geda čia ar tas mokslininkas ir todėl mes ėjome atgal nesikalbėdami jis ėjo prieky aš sekiau
iš paskos elgės taip tarytum būtų normalu
kad atsiskyręs nuo visų kalnuos tiek buvo kad ieškojau ir grįžom mes lyg niekur nieko dalį
laukiančių sutikom jau girtų kurie net neprisiminė kad išėjau ieškoti temo
ir kol ėjome atgal širdis vis rimo pulsas tapo normalus
ir vaizdas akyse vėl įprastas ir kaip sakiau nebuvo jokių dvasių metafizikos kalėjimų
tik aiškiai supratau kad man per ankšta tarp šių uolų ir savo kūno sienų ir nusprendžiau
daugiau jau nebepaisyt kūno eiti ten kur noriu
ir negrįžau ir vienas
toli
ne čia
gyvent likau
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Nuobodybė.