Be generalinės repeticijos

TOMAS DIRGĖLA

Pir­mas pa­veiks­las

Te­at­ro sce­na. Pa­ky­la už­dan­ga. Prie­šais žiū­ro­vus – de­ko­ra­ci­jos, vaiz­duo­jan­čios ban­gų ska­lau­ja­mą jū­ros kran­tą ir dan­gu­je švie­čian­čią sau­lę.

BALSAS (iš už­ku­li­sių, pa­ki­liai). Lenk­ty­niau­ja, rai­tos ban­gos ties kran­tu…

KITAS BALSAS. Trys žve­jų mer­gai­tės su­ka­si ra­tu? Ar tams­ta ką nors gir­dė­jęs apie au­to­rių tei­sių įsta­ty­mą?

BALSAS (su­tri­kęs). Taip taip, gir­dė­jau…

KITAS BALSAS. Tai pra­šom jo lai­ky­tis!

BALSAS. At­leis­ki­te, vi­sai ne­pa­gal­vo­jau.

KITAS BALSAS. Tai prieš iš­si­žio­da­mas pa­gal­vo­ki­te, nes ki­tas kar­tas bus jau ne­be įspė­ji­mas… Pa­lau­ki­te, ką sa­kė­te?

BALSAS. Sa­kiau „at­leis­ki­te“.

KITAS BALSAS. „At­leis­ki­te“? Jūs iš ma­nęs šai­po­tės? Vi­si žo­džiai su šia šak­ni­mi pri­klau­so te­le­vi­zi­jos lai­dos „At­leisk“ pre­kės žen­klui, to­dėl…

Pa­si­girs­ta smū­gis sun­kiu daik­tu.

BALSAS. Bus tau… (Ty­liai) Jų čia ga­li bū­ti ir dau­giau, rei­kia gal­vo­ti kaž­ką sa­vo.

BAL­SAS mi­nu­tė­lę ty­li. At­si­krenkš­čia.

BALSAS. Rai­to­si vi­saip ten ban­gos, pil­na smė­lio, jis gel­to­nas… (Pau­zė) Bū­siu jū­rų ka­pi­to­nas! Va!

Sa­lė­je kaž­kas nu­si­ko­sė­ja.

BALSAS (ty­liai). Ne­ge­rai, ne­ge­rai… (Pa­ki­liai) Ban­guo­ja, mė­ly­nuo­ja štai Bal­ti­ja di­di, gai­vi­na karš­tą kran­tą jū­ros pur­slai šal­ti…

Į sce­ną iš už­ku­li­sių su tri­ko, rankš­luos­čiu ant pe­ties ir aki­niais nuo sau­lės iš­len­da KAS­TY­TIS. Ei­na ne­sku­bė­da­mas, pa­si­švil­pau­da­mas.

BALSAS. Sku­bėk na­mo, sku­bėk, Kas­ty­ti! Ne čia, žve­jy, tu pa­kliu­vai.

KAS­TY­TIS stai­ga su­sto­ja, pa­bą­la.

KASTYTIS (dai­ry­da­ma­sis į vir­šų). Pe… Pe… Per­kū­ne? Ar čia Jūs? Tik nie­ko blo­go ne­gal­vo­kit – aš ne Jū­ra­tės at­ėjau, o tik įmerkt į jū­rą ko­jas…

BALSAS. Tai pas­ku­bėk ir dink grei­čiau, iš bai­mės smė­lin ne­siu­sio­jęs!

KAS­TY­TIS iš­si­gan­dęs iš­bė­ga į už­ku­li­sius. Ke­le­tas žiū­ro­vų pa­ky­la iš sa­vo vie­tų ir iš­ėję iš sa­lės tren­kia du­ri­mis.

BALSAS (pa­ki­liai). Iš ko­pų štai švy­tuo­ja gel­to­nos še­šios ka­sos – tai Eg­lė at­kul­niuo­ja su my­li­mo­siom se­sėm…

Ta­čiau į sce­ną nie­kas ne­įžen­gia. Mi­nu­tė­lę pa­lau­kęs,

BAL­SAS pa­kar­to­ja.

BALSAS. Iš ko­pų štai švy­tuo­ja gel­to­nos še­šios ka­sos!

Į sce­ną įbė­ga EG­LĖ su SE­SE­RI­MIS, vi­sos nu­virs­ta.

SESERYS (at­si­sto­da­mos). Per il­gos mū­sų ka­sos, už­kliu­vo ko­jos ba­sos.

BALSAS (ty­liai). Žiū­rėt po ko­jom rei­kia. (Gar­siai) Tai Eg­lė at­kul­niuo­ja su my­li­mo­siom se­sėm, įbris į jū­rą vi­sos ir kaž­ku­ri nu­skęs jų!

EGLĖ ir SESERYS gar­siai at­si­ko­sė­ja.

BALSAS. Įbris į jū­rą vi­sos, at­plauks pas­kui gy­va­tė!

SESERYS. Jau ge­riau…

EGLĖ. Tai gal, se­su­lės bran­gios, dra­bu­žė­lius nu­mes­kim ir sa­vo nuo­gus kū­nus hi­gie­nai mes pa­švęs­kim?

SE­SE­RYS ir EG­LĖ ap­si­dai­ro ir nu­si­me­ta dra­bu­žius.

BALSAS. Įšo­ka jū­ron trys gra­žuo­lės, pliuš­ke­na­si ir prau­sias uo­liai, o čia kas? Mui­las? Oi oi oi, rei­kė­jo jį pa­likt tro­boj!

Sce­no­je pa­si­ro­do gam­tos ap­sau­gos PA­REI­GŪ­NAS.

PAREIGŪNAS. To­kios ty­ros, to­kios gra­žios, bet įsta­ty­mas nu­ma­to – už ter­ši­mą van­de­nų aš nu­baus­ti jus tu­riu.

SESERYS. Pa­rei­gū­ne, drau­ge mū­sų…

EGLĖ. Ko­kie gra­žūs ūsai Jū­sų…

SESERYS. Uni­for­ma kaip pri­tin­ka…

EGLĖ. Sa­gos ši­taip ryš­kiai spin­di…

PAREIGŪNAS. Jūs, ži­no­ki­te, ne pir­mos už­kal­bė­ti dan­tį imat.

SESERYS. O gal Jums pa­dė­tų ši­tai?

SESERYS nuo­gos iš­li­pa iš jū­ros.

PAREIGŪNAS. Var­ge ma­no, kas gi tai? Nei žmo­gus, nei gy­vu­lys – rei­kia bėg­ti, dar pra­ris!

PA­REI­GŪ­NAS iš­si­gan­dęs pa­bė­ga.

BALSAS. Bai­gu­sios pliuš­ken­tis jū­roj, se­sės iš­li­pa į kran­tą. Oi, kok­sai ne­ti­kė­tu­mas – ką dra­bu­žiuo­se su­ran­da?

EG­LĖ ir SE­SE­RYS ap­si­ren­gia ir ei­na už­ku­li­sių link.

BALSAS. Sa­kau: ką dra­bu­žiuo­se su­ran­da!

EG­LĖ ir SE­SE­RYS pra­dings­ta už­ku­li­siuo­se.

BALSAS. Ger­bia­mi žiū­ro­vai, at­si­pra­šo­me už iš­ki­lu­sius ne­sklan­du­mus, ne­tru­kus jie bus pa­ša­lin­ti. Skel­bia­ma ne­di­de­lė per­trau­kė­lė.

Nu­si­lei­džia sce­nos už­dan­ga.

Ant­ras pa­veiks­las

Už­ku­li­siai.

DIREKTORIUS. Tai kur tas žal­tys? Juk kaž­kam lie­piau jį nu­pirk­ti!

AKTORIAI. Kaip tę­sim spek­tak­lį?

Gir­di­si žings­niai ir už­du­su­sio DAR­BI­NIN­KO bal­sas.

DARBININKAS. Pa­bė­go, tos gy­va­tės pa­bė­go!

DIREKTORIUS. Pa­bė­go? Gy­va­tės? Tai kiek jų bu­vo?

DARBININKAS. At­ro­do, pen­kios… Taip, nu­pir­kau pen­kias.

DIREKTORIUS. Pen­kias? Juk sa­kiau nu­pirk­ti vie­ną ne­di­de­lį žal­tį!

DARBININKAS. Bet pa­ma­niau, kad jei­gu vie­nas pa­bėg­tų, lik­tų dar ke­tu­ri… Pa­lau­ki­te, sa­kė­te – žal­tį?

DIREKTORIUS. Taip, pa­pras­čiau­sią žal­tį! O ką tu nu­pir­kai, gal pen­ke­tą kob­rų?

DAR­BI­NIN­KAS nu­lei­džia gal­vą, ty­li.

DIREKTORIUS (pa­ba­lęs). Kvai­ly tu! Kas da­bar bus!

Sa­lė­je kaž­kas ima cyp­ti, bet ne­tru­kus nu­ty­la.

DIREKTORIUS (ra­miai). Apie tai nie­kas ne­tu­ri su­ži­no­ti, mū­sų te­at­ras ir taip mer­di, kas bū­tų pas­kui… Už­ra­kin­ki­te vi­sas du­ris.

DARBININKAS. Di­rek­to­riau, bet…

DIREKTORIUS. Gal no­ri, kad vis­kam iš­aiš­kė­jus lik­tu­me be­dar­biai?

DAR­BI­NIN­KAS iš­ei­na į sa­lę ir už­ra­ki­na vi­sas du­ris.

Pra­ei­na pro ke­le­tą mer­din­čių žmo­nių.

ŽIŪROVAS. Kas čia vyks­ta? Ko­dėl tie žmo­nės at­ro­do kaip ne­gy­vi?

KITAS ŽIŪROVAS. Kvai­ly, jie ak­to­riai!

DAR KITAS ŽIŪROVAS. Tai šiuo­lai­ki­nis me­nas!

DAR­BI­NIN­KAS dings­ta už už­dan­gos.

DARBININKAS. Di­rek­to­riau, už­ra­ki­nau.

DIREKTORIUS. Ge­rai, ge­rai…

AKTORIAI. Bet kur da­bar žal­tį gau­sim?

DIREKTORIUS. Pa­mes­kit ko­kią šlan­gą.

DARBININKAS. O kur ją ras­ti?

DIREKTORIUS. Nu­pjauk ko­kią nors, juk kaž­kur tu­ri bū­ti. Pa­žiū­rėk po kriauk­lė­mis.

DAR­BI­NIN­KAS iš­ei­na.

Tre­čias pa­veiks­las

Pa­ky­la už­dan­ga. Prie­šais žiū­ro­vus – tos pa­čios de­ko­ra­ci­jos. Jū­ro­je prau­sia­si EG­LĖ su SE­SE­RI­MIS.

BALSAS. Bai­gu­sios pliuš­ken­tis jū­roj, se­sės iš­li­pa į kran­tą. Oi, kok­sai ne­ti­kė­tu­mas – ką dra­bu­žiuo­se su­ran­da!

EG­LEI ir SE­SE­RIMS ei­nant kran­to link, į sce­ną įbė­ga DAR­BI­NIN­KAS, ant EG­LĖS dra­bu­žių pa­me­ta vamz­dį ir dings­ta už­ku­li­siuo­se. EG­LĖ su SE­SE­RI­MIS pri­ei­na prie dra­bu­žių.

BALSAS. Nu­ste­bo, kai kran­te pa­ma­tė jos be­si­rai­tan­čią gy­va­tę. No­rė­jo Eg­lė iš­va­ry­ti, bet ta juo­do­ji ėmė šnypš­ti.

EGLĖ. Eik iš čia, grą­žink man rū­bus!

SESERYS. Kaip na­mie sau at­si­gu­lus…

EGLĖ. Trau­kis, štiš!

BALSAS. Jei te­kė­si už ma­nęs, dra­bu­žius tuoj pat grą­žin­siu.

SESERYS. Iš­te­kė­da­ma už žal­čio tu, Eg­lu­te, nu­si­vil­si…

BALSAS. Žil­vi­nas aš, ne žal­tys!

Sa­lė­je nuo lu­bų ant žiū­ro­vų pra­de­da te­kė­ti van­duo, vi­si su­šlam­pa. Da­lis žiū­ro­vų no­ri iš­ei­ti, bet du­rys už­ra­kin­tos. Į sce­ną įbė­ga DAR­BI­NIN­KAS, pa­grie­bia vamz­dį.

DARBININKAS (bėg­da­mas at­gal į už­ku­li­sius). Ne tą vamz­dį nu­pjo­viau.

Tarp žiū­ro­vų ky­la šur­mu­lys.

VIENI ŽIŪROVAI. Kas čia da­bar? Grą­žin­ki­te pi­ni­gus už bi­lie­tus! Čia gy­va­tės šliau­žio­ja ir dar vi­si su­šla­pom…

KITI ŽIŪROVAI. Į teis­mą jus pa­duo­sim!

VIENAS ŽIŪROVAS. Kvai­liai jūs, tai šiuo­lai­ki­nis me­nas – kad ir mes pa­jus­tu­mėm jū­ros van­de­nį!

Žiū­ro­vai su­si­gės­ta, pa­rau­do­nuo­ja ir vėl at­si­sė­da į sa­vo vie­tas. Sce­no­je prie dra­bu­žių sto­vi EG­LĖ su SE­SE­RI­MIS.

EGLĖ. Nu­šliau­žė juo­da­sis, teks už jo te­kė­ti…

SESERYS. Gal jis mi­li­jo­nie­rius – per anks­ti liū­dė­ti!

BALSAS. Ap­si­ren­gė Eg­lė drau­ge su se­su­tėm ir jau link na­mų žen­gia jos po tru­pu­tį…

Pa­sklinda svylančių laidų kvapas, į žiū­ro­vus nuo lu­bų ima skrie­ti žie­žir­bos, dings­ta elek­tra.

Ket­vir­tas pa­veiks­las

Ry­tas. Prie ra­šo­mo­jo sta­lo sė­di AU­TO­RIUS ir žiū­ri į ne­šio­ja­mo­jo kom­piu­te­rio ek­ra­ną.

AUTORIUS. Dings­ta elek­tra, o pas­kui… O pas­kui ky­la gais­ras. Te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vas, ste­bin­tis šio spek­tak­lio trans­lia­ci­ją, per­jun­gia ka­na­lą.

Prie AU­TO­RIAUS pri­ei­na ką tik at­si­bu­du­si ŽMO­NA, taip pat už­me­ta žvilgs­nį į ek­ra­ną.

ŽMONA. Tai bus čia Bin­kis? Nes va­kar, kai per­skai­čiau, pir­ma min­tis bu­vo apie „Ge­ne­ra­li­nę re­pe­ti­ci­ją“, te­at­rą te­at­re…

Pa­si­girs­ta bel­di­mas į du­ris. ŽMO­NA jas ati­da­ro. Į kam­ba­rį įei­na BIN­KIS, pri­ei­na prie AU­TO­RIAUS.

BINKIS. Ir juok­tis, ir verk­ti, ir rė­kau­ti no­ris po bliz­gan­tį, ju­dan­tį, skam­ban­tį orą!

AUTORIUS. Svei­kas, ger­bia­ma­sis! Ka­vos ar ar­ba­tos?

BINKIS. O gal „Sa­lem Alei­kum“?

AUTORIUS. Man pri­im­ti­niau sa­ky­ti „svei­kas“.

BINKIS. Kvai­ly! Ar pa­rū­kyt tu­ri?

AUTORIUS. Ne­rū­kau. Bet ne­to­li kios­ke­lis sto­vi…

BINKIS. Tuoj grį­šiu.

BIN­KIS iš­ei­na. ŽMO­NA už­ra­ki­na du­ris. AU­TO­RIUS dar kar­tą per­skai­to teks­tą ir iš­siun­čia RE­DAK­TO­RIUI.