Ateik pas mus, Krišna
EMILIS MILKEVIČIUS
John O’Donohue. Palaiminimų knyga. Iš anglų k. vertė Dalia Judita Vabalienė. V.: Tyto alba, 2011. 240 p.
(Prisipažinsiu, kad visą mano kaip skaitytojo, o pastaruoju metu recenzento patirtį lydi savotiškas maginis mąstymas – norisi įsikalbėti, kad tau daugiau ar mažiau atsitiktinai į rankas pakliūvančios knygos kažkokiu būdu yra būtinos ar bent jau svarbios. Aptariama knyga – ne pati šviežiausia, šią recenziją rengiau kitam leidiniui anksčiau; ji liko nepublikuota, redakcija parodė jai tuo mažiau palankumo, kuo daugiau kruopštumo į ją bandyta įdėti. Kelias vietas pataisęs, leidžiu sau grąžinti ją į gyvenimą.)
Jei skaitytojas praleistų septynis knygos skirsnelius atsklendžiančias trumpas esė, įžangą ir baigiamąjį apmąstymą apie palaiminimo mechaniką, o skaitytų tik pačius 88 eilėraščio apimties ir pavidalo tekstus, kurie vadinasi „Oro šlovinimas“ arba „Angelų pasveikinimas“ arba kaip romantikų ir neoromantikų eilėraščiai – „Erotui“, „Laisvei“ ir pan., tai būtų perskaitęs poezijos knygą – tokio stiliaus, kuris šiuo metu Lietuvoje nemadingas, nors yra mėgstančių jį ir, pvz., Just. Marcinkevičiaus kūrybą. Poezija kai kur gera, o kai kur pristingama žodžio šiuolaikinio pasaulio reiškiniams apibūdinti ir nusiritama į silpną poeziją (pvz.: „Tapome „atsivertėliais“, / Mūsų religija – stresas, / o dievas – progresas“ – primena tokį J. Steikūną). Bet knygos prozinėse, publicistinėse dalyse J. O’Donohue kviečia visai kitaip skaityti: „Knygoje nuolat kartojasi žodis „tegu“ – tai laiminimo žodis. [...] Žodis „tegu“ yra versmė, per kurią Šventoji Dvasia kviečiama ateiti į dabartį ir ją paveikti. Šventoji Dvasia yra subtili esatis ir slapta energija, slypinti kiekviename palaiminime.“ Taigi leidykla, pasiūlydama malonų liesti medžiaginį įrišimą ir įspausto kryžiaus viduryje įkurdindama sudėtų maldai gyslotų rankų paveikslėlį, – ir dar medžiaginį žymeklį, – kviečia naudoti knygą pagal paskirtį, būtent laiminti šiais tekstais, t. y. iškviesti Šventąją Dvasią ar bent jau stumdyti šen ten „slaptą energiją“. Galima Jėzaus vardu, kaip darė a. a. J. O’Donohue (p. 18), o galima ir nuosekliai be jo: „Laimint galėtume / Vėjo ir šviesos, / Lietaus vardu.“ Tose pačiose įvadinėse pastabose jis nurodo vengęs religinio kryptingumo sąmoningai, o užsklęsdamas knygą pabrėžia (p. 231), kad pačiame žmoguje slypi galia paveikti nuo jo tiesiogiai nepriklausančius įvykius mintimis. Taigi išėjo ne šiaip knyga, o kažkas panašaus į brevijorių ar grimuarą.
Autorius J. O’Donohue – 2008 m. šį pasaulį palikęs airis kunigas, filosofijos daktaras (ir būtent šios srities specialistas, o ne abstraktus „PhD“, disertacijos tema – G. Hegelio filosofija) ir mokslinio darbo apie Mokytoją Eckhartą autorius, vėliau kunigavęs atkampioje kalnuotoje Airijos parapijoje pas „paprastus žmones“. 1997 m. jis išgarsėjo knyga „Anam cara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“; ji staiga išpopuliarėjo, buvo devynis kartus perleista, verčiama. Joje, pvz., iškiliai aprašoma mitinė Airija, valdoma karaliaus, kuris yra tos žemės deivės sutuoktinis ir padedamas požemio žmonių valdo „ir matomą kraštovaizdį – žolę, medžius ir pasėlius, – ir nematomą pasaulį po žeme“ („Anam cara“, p. 104; toliau citatos iš jos, o ne iš „Palaiminimų knygos“). Todėl kraštovaizdis – ne į Descartes’o koordinates sutalpinama ir, pvz., globalizacijai atvira teritorija, bet unikalus, pilnas dvasių gyvybės ir todėl atrodo pageidautinas. Lietuviškai „Anam cara“ išėjo 2000 m., o paskui dar viena, taigi autorius galėjo spėti daryti įspūdį žmonėms, kuriuos šiandien vadinam tautiniu jaunimu, patriotais ir kt. Atsivertus J. O’Donohue knygas, galima susigaudyti jų intelektualinėje trajektorijoje. Gal todėl į naujosios „Palaiminimų knygos“ pasirodymą sureagavo rašytojas M. Peleckis. Rodydamas išprusimą judaizmo srity, savo recenzijoje jis teisingai deda į kabutes žodį „kunigas“ Senojo Testamento kontekste, atkreipia dėmesį į „Palaiminimą ugniai“. Jo įvertinimas: „Šie palaiminimai – įkvėpto poeto meistriškumo įrodymas.“ Taigi grįžkime prie „Anam caros“, kur jis formuluoja tai, kas bus realizuota „Palaiminimų knyga“: „reikia įsiklausyti į sielą ir išreikšti jos išmintį poetine ar mistine forma“ (p. 126). „Anam cara“ pasižymi rutinišku skambių žodžių kartojimu – panašiai gal tyrieji Krišnos sąmonės bhaktos įeina į transą būtent dėl to, kad Šri Svamis Brabhupada kartoja tą patį per tą patį ir plūstasi aptikęs kitomis prielaidomis paremtą poziciją, pvz., Vakarų mokslą. Dar „Anam caroje“ cituojama gausybė autorių, sudarant įspūdį, kad J. O’Donohue išsakoma filosofija yra philosophia perrenis, amžių išmintis, visų didžiųjų mąstytojų, pradedant M. Heideggeriu ir baigiant poetu okultistu W. Blake’u, minčių laiminga apoteozė. Nepaisant įspūdingo išminčių spiečiaus, ten programiškai keiksnojamas protas: „daugelis psichologų nebejaučia pagarbos mitui“ (nes gyvena „skubotoje, sensacijų besivaikančioje kultūroje“, p. 92), krikščionybę sugadino graikų filosofija (p. 59), o paties autoriaus „meditacija“ įvardintu tam tikru pratimu rekomenduojama „sugriauti viešpataujantį bukinantį pasitenkinimą savo žinojimu“ (p. 103). Autorius štai sako (p. 67), kad kadaise buvusiame keltų pasaulyje, o juk ir ne tik jame, „pati kalba turi galios pažadinti ir išpranašauti būsimus įvykius“, kad „užkalbėjimai ir užkeikimai tikrai galėjo blogą lemtį pasukti priešinga linkme“ etc., nes „keltų pasaulyje [...] barjero tarp kūno ir sielos nebuvo“, o paskui (p. 67) priduria, kad šį palaimingą pasaulį pagadino krikščionybė (nes jos sąvokinė prigimtis trukdo veikti magijai). Tačiau „Bernardinai“ pristato autorių kaip tikėjimo požiūriu neabejotinai savą. Kita vertus, jie pristato ir grupę „Therion“.
