Vie­nu me­tu at­kar­to­ju be­ga­ly­bę

ER­NES­TAS NO­REI­KA

Vi­sa ap­lin­ka esi tu pats, ku­ris ku­ria ter­pę sa­vo pa­ties pa­lie­gu­siai eg­zis­ten­ci­jai. Par­kuo­se eg­zis­tuo­jan­čios pen­si­nin­kės, ku­rios at­si­ne­ša su­les­ti po vie­ną sal­dai­nį sa­vo pro­te­zuo­tais sna­pais, iš tik­rų­jų ne­eg­zis­tuo­tų, jei to ne­no­rė­tum. Vi­sa erd­vėj tvy­ran­ti re­a­ly­bės cir­ku­lia­ci­ja yra ta­vo pul­sas, esi di­na­mi­kos ir sta­ti­kos va­rik­lis, esi ben­dra sub­jek­ty­viai ob­jek­ti­nė / ob­jek­ty­viai sub­jek­ti­nė vi­sa­tos ašis, esi tas, ku­ris pu­čia į me­dį, kad kris­tų la­pų ba­le­ri­nos, kad suk­tų­si ir teik­tų džiaugs­mą ta­vo pa­ties su­si­kur­tiems per­so­na­žams. Už vi­so to nie­kas ne­sly­pi, net­gi tu pats, nes vien kaž­kam pa­gal­vo­jus, kad ta­vęs nė­ra – im­tum ir pra­dė­tum iš­vis ne­bū­ti. Vis­kas sken­dė­tų am­ži­na­ja­me nie­ke. Ne­bent nie­kas im­tų apie ta­ve mąs­ty­ti.

O kas yra nie­kas, taip ir ne­pa­vyk­tų iš­si­aiš­kin­ti, nes kai ne­eg­zis­tuo­ji, šiek tiek tam­pa sun­ku įvar­dy­ti tai, ko ne­ma­tai. Kai esi už­stri­gęs sa­vo pa­ties din­gi­me, daž­niau­siai kaž­kas pra­de­da ta­vęs ne­ieš­ko­ti, dings­ta aki­mir­kos su­pra­ti­mas, prieš tai įsprau­dęs ta­vo bu­vi­mo nuo­lau­žas į re­a­ly­bės rė­mus.

Su­pran­ti, kad vis­kas yra tik­ra tiek, kiek sten­gie­si, kad bū­tų tik­ra, kiek pats įti­ki me­džių šla­mė­ji­mu, vė­jo keis­tais pri­si­lie­ti­mais, snie­go kąs­niais, ku­riuos ry­ja koks nors snie­go pa­tie­ka­lų mė­gė­jas, kiek no­ri ti­kė­ti, kad toks da­ly­kas kaip oras ap­skri­tai eg­zis­tuo­ja. Ži­no­ma, kas nors ga­lė­tų pa­sa­ky­ti, kad už­si­kimš­čiau no­sį ir pa­žiū­rė­čiau, ar neims stig­ti oro, ta­čiau vi­sa tai yra šiek tiek ki­taip, nes eg­zis­tuo­ja ne oras, ku­ris gy­vy­biš­kai rei­ka­lin­gas, o su­vo­ki­mas. Mes kvė­puo­ja­me ne ko­kio­mis skys­to­mis du­jo­mis, o su­vo­ki­mu, kad be oro mir­sim. Tik­riau­siai pa­na­šiu su­vo­ki­mu va­do­vau­ja­si ir paukš­čiai – užuot val­ka­tiš­kai kiek­vie­ną aki­mir­ką try­nę sa­vo pė­das į grin­di­nį, iš­di­džiai skrai­do.

Esu su­ti­kęs žmo­gų, ku­ris ne­kvė­pa­vo daug me­tų, ta­čiau gy­vy­bės nie­kad ne­pri­sti­go. Ga­liau­siai pra­dė­jo kvė­puo­ti, kai su­sir­go skle­ro­ze ir už­mir­šo sa­vo su­vo­ki­mą apie orą ir ki­tus iš­si­gal­vo­tus da­ly­kus. Po to jo nie­kur ne­be­ma­čiau…

Mes vis ste­bim įvai­rius reiš­ki­nius, kal­bam apie da­ly­kus, ku­rie net ne­ga­li eg­zis­tuo­ti be ta­vęs pa­ties. Nie­kas ne­ga­li eg­zis­tuo­ti be to, ku­ris yra sub­jek­tas ap­link eg­zis­tuo­jan­čių ob­jek­tų at­žvil­giu. Tai, ką pa­ma­tom, yra mū­sų pa­čių su­si­gal­vo­ta. Kil­tų klau­si­mas, ku­ris sub­jek­tas yra pats sub­jek­čiau­sias iš vi­sų eg­zis­tuo­jan­čių sub­jek­tų, ta­čiau aiš­ku tai, kad vi­siems ap­link esan­tiems ob­jek­tams tu tam­pi ob­jek­tu. Va­di­na­si, kiek­vie­nas esa­me iš­si­gal­vo­ję sa­ve per sub­jek­tų są­mo­nę tuo me­tu, kai pats jiems esi sub­jek­tas.

Kiek­vie­na gė­lė, ku­ri, tau at­ro­do, šiaip sau žy­di ir tiek, yra pats tik­riau­sias ta­vęs iš­gal­vo­ji­mas, kiek­vie­nas esa­me su­sie­tas su gė­le, į ku­rią tą aki­mir­ką spok­som. Kaip ir par­ke sė­din­ti pen­si­nin­kė, ku­ri ty­liai at­si­kan­da sal­dai­nio ir iš­di­džiai jį su­kram­to, yra tiek pat su­sie­ta su sal­dai­niu, nes be sal­dai­nio ne­bū­tų nei par­ko, nei ma­nęs, ste­bin­čio jos ap­dul­kė­ju­sį sna­pą, nei pa­ties sal­dai­nio. Nes sal­dai­niai ir­gi ne­eg­zis­tuo­ja šiaip sau.

Net są­vo­kos, ku­rio­mis sten­gia­mės ope­ruo­ti įvai­riau­sius da­ly­kus, yra sub­jek­tai, ku­rie iš­gal­vo­ja mus kaip są­vo­kas iš sa­vo pa­čių per­spek­ty­vos. Vis­kas yra ga­nė­ti­nai aiš­ku, nes vi­si žmo­nės kaž­kuo ski­ria­si, kaip ir žo­džiai, ku­riais va­di­na­me vie­nus ar ki­tus da­ly­kus. Ga­li bū­ti, kad jie pa­na­šūs vei­do są­skam­biais, dan­tų grie­ži­mo ali­te­ra­ci­jom, kai ku­rie net bū­na to­kio pa­ties met­ro ar pė­dų. Bet ne­bū­na ly­giai to­kių pa­čių, nes ne­įma­no­ma vie­no­je kal­bo­je tu­rė­ti dvie­jų žo­džių, ku­rie bū­tų vie­no­dai ra­šo­mi, skam­bė­tų ir reikš­tų vi­siš­kai tą pa­tį. Va­di­na­si, kai ku­rio­mis aki­mir­ko­mis esa­me tik tam, kad mu­mis są­vo­kos ga­lė­tų mąs­ty­ti.

Aki­mir­ką ste­biu se­ny­vą mo­te­rį, ku­ri at­sar­giai vy­nio­ja sa­vo pro­te­zus į žals­vą no­si­nai­tę. Po po­ros se­kun­džių at­skren­da ba­lan­dis ir link­čio­da­mas, ro­dos, jai kaž­ką re­puo­ja. Ži­no­ma, ji jo ne­si­klau­so, nes ma­no, kad yra sub­jek­tas, ta­čiau ba­lan­dis taip ne­ma­no. Iš tik­rų­jų rei­kė­tų įžvelg­ti ry­šį tarp ba­lan­džio ir sal­dai­nio. Jei sal­dai­nis ne­bū­tų bu­vęs aki­mir­ką sub­jek­tas, jis ne­bū­tų su­mąs­tęs mo­ters, ku­ri rei­ka­lin­ga tik tam, kad at­si­kąs­tų jo. Va­di­na­si, ne­reikš­min­gai at­ro­dan­tis, šo­ko­la­di­niu glais­tu pa­deng­tas sal­dai­nis yra pats tik­riau­sias at­spir­ties taš­kas ba­lan­džio bu­vi­mui eg­zis­tuo­ti ar­ba jo eg­zis­ta­vi­mui bū­ti.

Vis­kas su­si­jun­gę keis­čiau­siais ry­šiais. Kiek­vie­ną die­ną esa­me na­mai, me­džiai, la­pų ba­le­ri­nos, se­nu­tės ir žals­vos no­si­nai­tės, re­puo­jan­tys ba­lan­džiai ir šo­ko­la­di­niai sal­dai­niai. Vie­nu me­tu esa­me vis­kas ir nie­kas, že­mės gel­mė ir gi­liau­si kos­mo­so kam­ba­riai. Esa­me ob­jek­tai, įkū­ny­ti sub­jek­tuo­se, ir sub­jek­tai, įrėž­ti ob­jek­tų są­mo­nė­je. Net Die­vas ne­ga­li eg­zis­tuo­ti be ob­jek­tų, nors ir pa­si­ren­ka­me jį lai­ky­ti sub­jek­tu sa­vo, kaip sub­jek­to, at­žvil­giu. O šis „aš“, ku­rį su­gal­vo­jo teks­tas, yra tik trum­pas lai­ko tar­pas, tik aki­mir­ka, ku­rio­je ne­iš­ven­gia­mai tam­pu rai­de.