Telaimina jus Dievas, brangus autoriau, vertėjau ir kt.
LINA STAPONAITĖ
Kurt Vonnegut. Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms. Romanas. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. K.: Kitos knygos, 2012. 204 p.
Nežinau, kokios aplinkybės ar gudrūs žmonės paskatino leidyklą „Kitos knygos“ per keletą metų išleisti daugybę Kurto Vonneguto, tituluojamo vienu iš garsiausių ir geriausių praėjusio šimtmečio amerikiečių rašytojų, knygų, tačiau velniškai dėl to džiaugiuosi ir, visai nebijodama skambėti patetiškai, drąsiai juos šlovinu: „Telaimina jus Dievas.“ Atrodo, kartu su augančiu į lietuvių kalbą išverstų rašytojo kūrinių („Skerdykla Nr. 5“, „Čempionų pusryčiai“, „Galapagai“ ir kt.) skaičiumi augo ir autoriaus gerbėjų Lietuvoje skaičius, o, būdama viena tokių gerbėjų, tam tikra prasme kartu su lietuviškuoju K. Vonnegutu augau ir aš.
Šiais metais išleistas romanas „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms“ (toliau trumpinsiu „Telaimina jus Dievas“) taip pat atrodo esąs natūrali augimo tąsa – idėjinio K. Vonneguto augimo dalis. Paprasčiau sakant, romanas „Telaimina jus Dievas“ yra autoriaus ideologinių pažiūrų, formuotų rašant kitus romanus, koncentruota išraiška. Turbūt dauguma tų, kurie yra skaitę bent vieną jo knygą, seniai žino ar bent nujaučia, kad K. Vonnegutą būtų galima pavadinti savotišku į moralizavimą ir šiek tiek (politinėn) kairėn linkusiu postmoderniu humanistu. Tokių pažiūrų „biblija“ ir yra šis romanas, kuriame vaizduojama, kas gi nutinka, jei duodi paprastiems žmonėms (kiaulėms?) truputį pinigų ir meilės. Tokių filosofinių, sociopolitinių pamąstymų „apie tai, kas nutinka, jei“ pilni kone visi ankstesni romanai: čia aidi idėjos, mano nuomone, įtaigiai išsakytos jau „Pianoloje“ (pirmajame K. Vonneguto romane), „Katės lopšyje“ (mano favorite) arba „Skerdykloje Nr. 5“ (iš šio kūrinio turbūt geriausiai autorius ir pažįstamas).
Būtų galima svarstyti (o iš pradžių taip ir pagalvojau), kamgi tokią, idėjiškai jau kone eilinę, knygą K. Vonnegutas dar varginosi rašyti. Galbūt tam, kad dar truputį netiesiogiai pamoralizuotų? Gal tam, kad pasikartodamas vėl grąžintų mūsų žvilgsnį į tai, kas vis dar aktualu? Verčiau palikti šį klausimą retorinį ir sutelkti dėmesį į tai, kas daug įdomiau: į struktūrinį romano pobūdį. Gal ir drąsi interpretacija, bet knyga „Telaimina jus Dievas“, mano nuomone, galėtų būti įvardyta kaip šiuolaikinė hagiografija (šventųjų gyvenimo aprašymas). Arba, jei esate vonegutiškas cinikas, antihagiografija. Gana postmodernu ir, sakyčiau, tikrai labai vonegutiška pasinaudoti gerai pažįstama struktūra, kad galėtum pasišaipyti, paironizuoti amerikietiško (vis labiau būdingo ir likusiam pasauliui) gyvenimo būdo realijas, apie kurias rimtai kalbant rizikuojama pasinerti į banalų moralizavimą. Tiesmuko idėjų piršimo K. Vonnegutas, žinia, vengė kaip katė vandens. Taigi šiame romane jis vaizduoja „šventąjį“ Eliotą Rouzvoterį – amerikietį milijonierių „per atsitiktinumą“, t. y. žmogų, paveldėjusį milžiniškus turtus, su kuriais, deja (ar laimei?), nelabai žino, ką veikti. Tai, ką, kaip švelniai šypsodamasis rašo K. Vonnegutas, protėviai sunkiai uždirbo spekuliuodami, pataikaudami ir kyšininkaudami, Eliotas – tikras humanizmo, meilės visiems, ypač žemiausiems visuomenės sluoksniams, įsikūnijimas – lengva ranka ima dalinti Rouzvoterio apygardos varguoliams: „Nesižudyk. Paskambink Rouzvoterio fondui. [...] Eliotas Rouzvoteris šventasis. Iš jo gausi meilės ir pinigų. Bet jeigu tave labiau domina visoj pietų Indianoj geriausia subinytė, paskambink Melisai“ (p. 79–80). Žodžiu, telaimina Dievas poną Rouzvoterį, it koks Jėzus stebuklingai gydantį raupsuotųjų sielas, ir visus jį supančius angelus, cherubinus ir demonus (čia tie, kurie vargšus vadina kiaulėmis, o Eliotą, dalinantį jiems perlus, bepročiu).
Pasirinktas hagiografinis teksto pobūdis leidžia autoriui pasinerti į jo (ir skaitytojų) taip pamėgtą ironiją, draugišką pašaipą, (dažnai juodą) humorą. Kas romane tokio rimtai juokingo? Net jei pagrindiniu veikėju pasirenkamas „šventasis“ Eliotas, centrinė figūra romane, kaip jo pradžioje pabrėžia pats K. Vonnegutas, yra pinigai. Net labai konkreti suma: „Tarkim, 1964 metų birželio pirmą dieną ši suma buvo lygi 87 472 033 doleriams ir 61 centui“ (p. 9). Tai reiškia, kad palaima, kurią žmonija tarsi turėtų gauti iš šlovinamo šventojo, pasiekia mus ne iš jo, o iš tikrosios šiandienos „religijos“ (kapitalizmo) pamatų – pinigų. Būtų galima liūdnai konstatuoti, kad ši religija labai panaši į pelytės bėgimą rate, tik toji pelytė visiškai nėra svarbi, nes svarbiausia tai, paskui ką bėgama, žodžiu, kapitalas. Bet K. Vonnegutas kaip visada, užuot leidęs sau ar skaitytojui liūdėti, žaidžia ir pelytės ratuką paverčia smagia karusele. Romaną būtų galima plačiai nagrinėti kaip rimtą postmodernios literatūros pavyzdį, atidžiai skaityti ir gilintis į truputį išblaškytą siužetą, paslėptas pašaipias ir intertekstualias nuorodas (veikėja Lukrecija Bordžija – aliuzija į Jorgę Luisą Borgesą), bet vietoj to labai lengva jį praryti tiesiog per vieną labai linksmą pusdienį. Pavyzdžiui, Elioto lūpomis autorius pasakoja: „Šitaip aš atsakau, kai žmonės mano, kad aš kokio tikėjimo atstovas. Tokia sekta iš tiesų yra, ir aš esu tikras, kad tai gera sekta. Jie praktikuoja kojų mazgojimą, o pastoviai negauna atlyginimo. Aš irgi mazgojuosi kojas ir neimu atlyginimo“ (p. 80). Arba: „Dabar jos asmenybė visai pasikeitė, trečią kartą nuo vedybų su Eliotu“ (p. 56). Savo vaizduojamomis komiškomis, vulgariomis, o gal juokingai pažįstamomis situacijomis, ironišku, pašaipiu žvilgsniu, už kurio slypi aiškiai juntama gili empatija ir meilė, K. Vonnegutas man primena tą pačią žemą kasdienybę vaizdavusį kitą amerikietį – Charlesą Bukowskį, o Lietuvoje galbūt Juozą Erlicką ar net truputį Jurgį Kunčiną.
Kaip ir ankstesnių, šio romano kalba meistriškai nugludinta ir paprasta, bet, kaip jau minėjau, ne prasta. Atrodo akivaizdu, kad ją verčiant reikia gerokai pasidarbuoti. Džiugu, kad Povilui Gasiuliui tai sekėsi puikiai. Pasistengė ir Julius Keleras, versdamas eilėraštukus. Buvau maloniai nustebinta, kad daugumą lietuviškai išleistų šio autoriaus knygų P. Gasiulis ir išvertė. Todėl natūralu, kad jam K. Vonneguto kalba, stilistika, gal net idėjos yra artimos, galima sakyti, jis su jomis suaugęs. Tai vertimą padaro sklandų, aiškų ir pagaulų.
Iš šio vertimo, lygiai kaip iš originalo teksto, kalbos galima kone mokytis. Patyręs vertėjas lengvai atpažįsta ir kūrybingai verčia įsigalėjusius pasakymus, frazeologizmus, idiomas, pavyzdžiui: „dead center of the city“ – „pačiame centre“ (p. 43), „the hell with you“ – „velniai jūsų nematę“ (p. 46), „by-and-by“ (pažodžiui būtų „netrukus, vėliau“) – „ne už kalnų“ (p. 49), „zing“ – „kaifo“ (p. 110) ir t. t.
Apskritai verčiama gana laisvai. Kai kur gali pasirodyti, kad laisvė virsta paprastumu, pavyzdžiui, K. Vonneguto „to pick a day“ (ką pažodžiui būtų galima versti kaip „tam, kad būtų parinkta konkreti diena“) taupiai verčiamas kaip „tarkim“ (p. 2), o „a drunk gypsy“ – „valkata“ (p. 57), tačiau lengva suprasti, kad kartais tiksliai, sakykime, sakinio ar skyriaus kontekste, versti yra ne tik neįmanoma, bet ir nebūtina. Be to, vertėjas dažnai tokias „pilkas“ vietas kompensuoja kitais kūrybingais atitikmenimis, žodžių formomis ir pan. Tokių pavyzdžių, beje, kur kas daugiau: „hoodlums“ verčiamas kaip „paplavūnų“ (dedikacijoje), „throughout all eternity“ – „per amžių amžius“ (p. 9), „luminous when bare“ – „švieste švietė“ (p. 10), „not to be victimized“ – „kad [...] neapsukinėtų“ (p. 13), „rapacious“ – „godišių“ (p. 14), „You can safely ignore arts and sciences“ – „Gali drąsiai spjauti į menus ir mokslus“ (p. 17), „awful people“ – „pašlemėkus“ (p. 50), „it pleased him to speak with the split-banjo twang of a Rosewater County hog farmer“ – „jam patiko sniaukroti kaip kokiam Rouzvoterio apygardos kiaulių augintojui“ (p. 50). Radau du (nors, žinoma, yra ir daugiau) labai charakteringus kompensacijos pavyzdžius. Pirmasis: „If Eliot’s booze were shut off“ („Eliotą atjunkius nuo alkoholio“, p. 50). Čia „booze“, šnekamąja anglų kalba reiškiantis ne paprasčiausiai „alkoholį“, bet „gėralą“, verčiamas paprastai, bet tai tuojau kompensuojama spalvingu žodžiu „atjunkius“ (vietoj paprasto „shut off“). Antrasis: „It was a simple thing for any passionate person to do. She was ga-ga with terrified respect“ („Lygiai taip pat lengvai ji būtų patikėjusi bet kokiu karštagalviu. Klausėsi apdujusi, su baiminga pagarba“, p. 153). „Ga-ga“, paprastai išverstas į „apdujusi“, kompensuojamas paprastą „passionate person“ paverčiant „karštagalviu“. Be to, tokiomis kūrybingomis kompensacijomis vertėjas sklandžiai perteikia žemųjų visuomenės sluoksnių kalbėjimą. Pavyzdžiui, rašoma, kad Elioto kontoroje prikabinėta Tomo Džefersono ir Sokrato atvaizdų (kad šie populiarėtų tarp „paprastų žmogelių“). Visgi žmonės, jų neskirdami, paprasčiausiai klausdavo: „Which one is which?“, o šį paprastą anglišką klausimą P. Gasiulis verčia vartodamas senovinį įvardį: „Katras Tomas, o katras Sokratas?“ (p. 55) Spalvinga „kiaulių“ kalba dar papildoma ir skambiais verstiniais posakiais, pavyzdžiui, „[n]ors į uodegą papūsk“ (p. 113).
Džiugu tai, kad tokiose vietose, kur jau, rodos, tinkamai perteikti teksto prasmę neįmanoma, vertėjas arba pasirenka visiškai aiškinamąjį, supaprastintą vertimą („The Madison Avenue people“ – „Reklamos specai“, p. 165), arba pateikia paaiškinimus išnašose: p. 12 komentuojama dainelė, p. 73 – posakis „sugyventi su mandragora vaiką“, p. 165 – himno mėgdžiojimas. Tai ne tik padeda skaitytojui lengviau pastebėti ir suprasti visas vonegutiškas suktybes, bet ir rodo profesionalų vertėjo darbą.
Sakydama, kad iš šio vertimo galima mokytis, turėjau galvoje ne tik profesionalias jo subtilybes, bet ir tiesioginį mokymąsi. Vertėjas, subtiliai perteikdamas praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio kalbėseną, neretai paieško (kartais keistų) senoviškesnių žodžių. Pavyzdžiui, aš išmokau arba pasikartojau šiuos: „pėstija“, kuris, beje, „Lietuvių kalbos žodyne“ žymimas kaip labiau rašto žodis (p. 19), „vežiminė“, „pakiluma“ (p. 43), „girda“, o ne „nuogirda“ (vietoj „reports“, p. 12), „vogčioti“ (p. 14), „čiaustelėti“ (p. 79), „saulėleidis“ (p. 145), „vilgšnas“ („drėgnas“, p. 177).
Žinoma, lietuviškame tekste rasime ir diskusijų vertų vietų. Įdomus ir labai laisvas pasirodė tokios vietos vertimas: „About Pisquontuit: It was pronounced „Pawn-it“ by those who loved it, and „Piss-on-it“ by those who didn’t.“ Akivaizdu, kad K. Vonnegutas čia žaidžia miestelio pavadinimo ir „pravardžių“ skambesiu, tarimu. Vargu ar pavyktų panašiai tai perteikti lietuviškai, todėl, manau, P. Gasiulis, pasirinkdamas „sodrius“ apibūdinimus, elgiasi tinkamai: „Apie Piskvontuitą: kas jį mėgo, vadino pajūrio perlu, kas nemėgo – šūdinu užkaboriu“ (p. 103). Tačiau tikrai ne visur paprastas vietovardžių ar asmenvardžių transkribavimas man pasirodė pakankamas. Galbūt tai – tik itin laisvos prielaidos, bet atidžiau žvilgtelėti buvo galima į tokius pavyzdžius: Rouzvoteris (Rosewater), Mun Glampers (Moon Glampers), Feitė Merihju (Faith Marrihue), Fokskroftas (Foxcroft). Pažodžiui versdami Rosewater gauname „rožių vandenį“. Aišku, tokia pavardė Amerikoje gana dažna ir dėl to jos perrašymas pagal tarimą yra tikrai argumentuotas, tačiau instinktyvią mano sąsają su rožių vandeniu tik paryškino toks originale pasirodantis sakinys: „I’m talking about red Rosewaters!“ (lietuviškai verčiama: „Aš kalbu apie tikrus Rouzvoterius!“, p. 51). Kaip jau minėjau, K. Vonnegutas savo pažiūromis yra gana artimas kairiesiems, tam gal kiek „naiviam“ socializmui, kurio esmė, jei aš gerai suprantu, – prigimtinė žmonių lygybė. (O jei žmones vadinsime kiaulėmis – kokia graži sąsaja su George’u Orwellu!) Ar tik ne šią ideologinę pakraipą, išaugusią į komunizmą, dažnai vadiname raudona? Raudona it rožė! Tęsdama apie Mun Glampers, vieną gal tiek dėmesio net nevertą kvailoką romano veikėją, turiu prisipažinti, kad prie šio asmenvardžio iš pradžių prikibau manydama, kad jį galima versti kaip „mėnulio žvilgtelėjimą“ (Moon Glance). Suvokusi savo klaidą, ėmiau žodynuose ir internete žvalgytis, ar žodis „glampers“ neturi kokios nors reikšmės. Žinoma, kaip ir Rosewater, Glampers yra gana dažna amerikietiška pavardė. Įdomiau tai, kad „glampers“ yra dar palyginti nelabai įsišaknijęs Amerikos anglų kalbos naujadaras iš „glamorous“ („žavus, žavingas, kerintis“) ir „camper“ („stovyklautojas“ arba „namelis su ratais“). Taigi „glamperiais“ gali būti vadinami gana paviršutiniški stovyklautojai, net gamtoje apsupantys save prabanga ir aukščiausio lygio patogumais. Labai amerikietiška? Labai vonegutiška iš to šaipytis Moon Glampers pavarde? Aš irgi taip manau. Įtartini ir kiti du pavyzdžiai. Versdami Faith Marrihue pažodžiui, rastume sąsajų su likimu (faith) ir (galbūt) santuoka (to marry reiškia „vesti, ištekėti“), o Foxcroft siejasi su lapių ferma (fox yra „lapė“, o žodžio croft viena iš reikšmių – „ferma“).
Beje, gali būti, kad vertimui trūko vienos, paskutinės, nakties arba bent jau korektūros: „regiono, kurios“ (p. 16), „skamba nuzikos garsai“ (p. 24), „dėl aklo laimingo atsitiktinumo dėka“ (p. 31), „paviešėti Pary žiuje“ (viduryje žodžio – tarpelis, p. 48), „j iedu kalbėjo apie“ (p. 173), „Buvo nugirdęs, kad sąjungos veteranai. Girdas pasitvirtino“ (trūksta teksto, p. 109). Bet tai irgi yra tik menkniekis.
Šiaip ar taip, net ir tokios – itin laisvos ir taip pat diskutuotinos – interpretacijos ar smulkios korektūros klaidos neužgožia džiaugsmo, apimančio tada, kai skaitydamas tekstą matai, kad šaunus autorius sutiko savęs vertą vertėją. „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms“ – romanas, kurio lietuviškame vertime susitinka nepamirštamas K. Vonneguto stilius ir vertėjų P. Gasiulio bei J. Kelero gabumai, dėl kurių drąsiai galima jiems ištarti: „Telaimina jus Dievas.“ Ir visai nėra čia jokios ironijos.
Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas. Remia Kultūros ministerija