Te­lai­mi­na jus Die­vas, bran­gus au­to­riau, ver­tė­jau ir kt.

LINA STAPONAITĖ

Kurt Von­ne­gut. Te­lai­mi­na jus Die­vas, po­ne Rouz­vo­te­ri, ar­ba Per­lai kiau­lėms. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 204 p.

Ne­ži­nau, ko­kios ap­lin­ky­bės ar gud­rūs žmo­nės pa­ska­ti­no lei­dyk­lą „Ki­tos kny­gos“ per ke­le­tą me­tų iš­leis­ti dau­gy­bę Kur­to Von­ne­gu­to, ti­tu­luo­ja­mo vie­nu iš gar­siau­sių ir ge­riau­sių pra­ėju­sio šimt­me­čio ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jų, kny­gų, ta­čiau vel­niš­kai dėl to džiau­giuo­si ir, vi­sai ne­bi­jo­da­ma skam­bė­ti pa­te­tiš­kai, drą­siai juos šlo­vi­nu: „Te­lai­mi­na jus Die­vas.“ At­ro­do, kar­tu su au­gan­čiu į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tų ra­šy­to­jo kū­ri­nių („Sker­dyk­la Nr. 5“, „Čem­pio­nų pus­ry­čiai“, „Ga­la­pa­gai“ ir kt.) skai­čiu­mi au­go ir au­to­riaus ger­bė­jų Lie­tu­vo­je skai­čius, o, bū­da­ma vie­na to­kių ger­bė­jų, tam tik­ra pras­me kar­tu su lie­tu­viš­kuo­ju K. Von­ne­gu­tu au­gau ir aš.

Šiais me­tais iš­leis­tas ro­ma­nas „Te­lai­mi­na jus Die­vas, po­ne Rouz­vo­te­ri, ar­ba Per­lai kiau­lėms“ (to­liau trum­pin­siu „Te­lai­mi­na jus Die­vas“) taip pat at­ro­do esąs na­tū­ra­li au­gi­mo tą­sa – idė­ji­nio K. Von­ne­gu­to au­gi­mo da­lis. Pa­pras­čiau sa­kant, ro­ma­nas „Te­lai­mi­na jus Die­vas“ yra au­to­riaus ide­o­lo­gi­nių pa­žiū­rų, for­muo­tų ra­šant ki­tus ro­ma­nus, kon­cen­truo­ta iš­raiš­ka. Tur­būt dau­gu­ma tų, ku­rie yra skai­tę bent vie­ną jo kny­gą, se­niai ži­no ar bent nu­jau­čia, kad K. Von­ne­gu­tą bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti sa­vo­tiš­ku į mo­ra­li­za­vi­mą ir šiek tiek (po­li­ti­nėn) kai­rėn lin­ku­siu po­stmo­der­niu hu­ma­nis­tu. To­kių pa­žiū­rų „bib­li­ja“ ir yra šis ro­ma­nas, ku­ria­me vaiz­duo­ja­ma, kas gi nu­tin­ka, jei duo­di pa­pras­tiems žmo­nėms (kiau­lėms?) tru­pu­tį pi­ni­gų ir mei­lės. To­kių fi­lo­so­fi­nių, so­cio­po­li­ti­nių pa­mąs­ty­mų „apie tai, kas nu­tin­ka, jei“ pil­ni ko­ne vi­si anks­tes­ni ro­ma­nai: čia ai­di idė­jos, ma­no nuo­mo­ne, įtai­giai iš­sa­ky­tos jau „Pia­no­lo­je“ (pir­majame K. Von­ne­gu­to ro­ma­ne), „Ka­tės lop­šy­je“ (ma­no fa­vo­ri­te) ar­ba „Sker­dyk­loje Nr. 5“ (iš šio kū­ri­nio tur­būt ge­riau­siai au­to­rius ir pa­žįs­ta­mas).

Bū­tų ga­li­ma svars­ty­ti (o iš pra­džių taip ir pa­gal­vo­jau), kam­gi to­kią, idė­jiš­kai jau ko­ne ei­li­nę, kny­gą K. Von­ne­gu­tas dar var­gi­no­si ra­šy­ti. Gal­būt tam, kad dar tru­pu­tį ne­tie­sio­giai pa­mo­ra­li­zuo­tų? Gal tam, kad pa­si­kar­to­da­mas vėl grą­žin­tų mū­sų žvilgs­nį į tai, kas vis dar ak­tu­a­lu? Ver­čiau pa­lik­ti šį klau­si­mą re­to­ri­nį ir su­telk­ti dė­me­sį į tai, kas daug įdo­miau: į struk­tū­ri­nį ro­ma­no po­bū­dį. Gal ir drą­si in­ter­pre­ta­ci­ja, bet kny­ga „Te­lai­mi­na jus Die­vas“, ma­no nuo­mo­ne, ga­lė­tų bū­ti įvar­dy­ta kaip šiuo­lai­ki­nė ha­giog­ra­fi­ja (šven­tų­jų gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mas). Ar­ba, jei esa­te vo­ne­gu­tiš­kas ci­ni­kas, an­ti­ha­giog­ra­fi­ja. Ga­na po­stmo­der­nu ir, sa­ky­čiau, tik­rai la­bai vo­ne­gu­tiš­ka pa­si­nau­do­ti ge­rai pa­žįs­ta­ma struk­tū­ra, kad ga­lė­tum pa­si­šai­py­ti, pai­ro­ni­zuo­ti ame­ri­kie­tiš­ko (vis la­biau bū­din­go ir li­ku­siam pa­sau­liui) gy­ve­ni­mo bū­do re­a­li­jas, apie ku­rias rim­tai kal­bant ri­zi­kuo­ja­ma pa­si­ner­ti į ba­na­lų mo­ra­li­za­vi­mą. Ties­mu­ko idė­jų pir­ši­mo K. Von­ne­gu­tas, ži­nia, ven­gė kaip ka­tė van­dens. Tai­gi šia­me ro­ma­ne jis vaiz­duo­ja „šven­tą­jį“ Elio­tą Rouz­vo­te­rį – ame­ri­kie­tį mi­li­jo­nie­rių „per at­si­tik­ti­nu­mą“, t. y. žmo­gų, pa­vel­dė­ju­sį mil­ži­niš­kus tur­tus, su ku­riais, de­ja (ar lai­mei?), ne­la­bai ži­no, ką veik­ti. Tai, ką, kaip švel­niai šyp­so­da­ma­sis ra­šo K. Von­ne­gu­tas, pro­tė­viai sun­kiai už­dir­bo spe­ku­liuo­da­mi, pa­tai­kau­da­mi ir ky­ši­nin­kau­da­mi, Elio­tas – tik­ras hu­ma­niz­mo, mei­lės vi­siems, ypač že­miau­siems vi­suo­me­nės sluoks­niams, įsi­kū­ni­ji­mas – leng­va ran­ka ima da­lin­ti Rouz­vo­te­rio apy­gar­dos var­guo­liams: „Ne­si­žu­dyk. Pa­skam­bink Rouz­vo­te­rio fon­dui. [...] Elio­tas Rouz­vo­te­ris šven­ta­sis. Iš jo gau­si mei­lės ir pi­ni­gų. Bet jei­gu ta­ve la­biau do­mi­na vi­soj pie­tų In­dia­noj ge­riau­sia su­bi­ny­tė, pa­skam­bink Me­li­sai“ (p. 79–80). Žo­džiu, te­lai­mi­na Die­vas po­ną Rouz­vo­te­rį, it koks Jė­zus ste­buk­lin­gai gy­dan­tį raup­suo­tų­jų sie­las, ir vi­sus jį su­pan­čius an­ge­lus, che­ru­bi­nus ir de­mo­nus (čia tie, ku­rie varg­šus va­di­na kiau­lė­mis, o Elio­tą, da­li­nan­tį jiems per­lus, be­pro­čiu).

Pa­si­rink­tas ha­giog­ra­fi­nis teks­to po­bū­dis lei­džia au­to­riui pa­si­ner­ti į jo (ir skai­ty­to­jų) taip pa­mėg­tą iro­ni­ją, drau­giš­ką pa­šai­pą, (daž­nai juo­dą) hu­mo­rą. Kas ro­ma­ne to­kio rim­tai juo­kin­go? Net jei pa­grin­di­niu vei­kė­ju pa­si­ren­ka­mas „šven­ta­sis“ Elio­tas, cen­tri­nė fi­gū­ra ro­ma­ne, kaip jo pra­džio­je pa­brė­žia pats K. Von­ne­gu­tas, yra pi­ni­gai. Net la­bai kon­kre­ti su­ma: „Tar­kim, 1964 me­tų bir­že­lio pir­mą die­ną ši su­ma bu­vo ly­gi 87 472 033 do­le­riams ir 61 cen­tui“ (p. 9). Tai reiš­kia, kad pa­lai­ma, ku­rią žmo­ni­ja tar­si tu­rė­tų gau­ti iš šlo­vi­na­mo šven­to­jo, pa­sie­kia mus ne iš jo, o iš tik­ro­sios šian­die­nos „re­li­gi­jos“ (ka­pi­ta­liz­mo) pa­ma­tų – pi­ni­gų. Bū­tų ga­li­ma liūd­nai kon­sta­tuo­ti, kad ši re­li­gi­ja la­bai pa­na­ši į pe­ly­tės bė­gi­mą ra­te, tik to­ji pe­ly­tė vi­siš­kai nė­ra svar­bi, nes svar­biau­sia tai, pas­kui ką bė­ga­ma, žo­džiu, ka­pi­ta­las. Bet K. Von­ne­gu­tas kaip vi­sa­da, užuot lei­dęs sau ar skai­ty­to­jui liū­dė­ti, žai­džia ir pe­ly­tės ra­tu­ką pa­ver­čia sma­gia ka­ru­se­le. Ro­ma­ną bū­tų ga­li­ma pla­čiai nag­ri­nė­ti kaip rim­tą po­stmo­der­nios li­te­ra­tū­ros pa­vyz­dį, ati­džiai skai­ty­ti ir gi­lin­tis į tru­pu­tį iš­blaš­ky­tą siu­že­tą, pa­slėp­tas pa­šai­pias ir in­ter­teks­tu­a­lias nuo­ro­das (vei­kė­ja Luk­re­ci­ja Bor­dži­ja – aliu­zi­ja į Jor­gę Lui­są Bor­ge­są), bet vie­toj to la­bai leng­va jį pra­ry­ti tie­siog per vie­ną la­bai links­mą pus­die­nį. Pa­vyz­džiui, Elio­to lū­po­mis au­to­rius pa­sa­ko­ja: „Ši­taip aš at­sa­kau, kai žmo­nės ma­no, kad aš ko­kio ti­kė­ji­mo at­sto­vas. To­kia sek­ta iš tie­sų yra, ir aš esu tik­ras, kad tai ge­ra sek­ta. Jie prak­ti­kuo­ja ko­jų maz­go­ji­mą, o pa­sto­viai ne­gau­na at­ly­gi­ni­mo. Aš ir­gi maz­go­juo­si ko­jas ir ne­imu at­ly­gi­ni­mo“ (p. 80). Ar­ba: „Da­bar jos as­me­ny­bė vi­sai pa­si­kei­tė, tre­čią kar­tą nuo ve­dy­bų su Elio­tu“ (p. 56). Sa­vo vaiz­duo­ja­mo­mis ko­miš­ko­mis, vul­ga­rio­mis, o gal juo­kin­gai pa­žįs­ta­mo­mis si­tu­a­ci­jo­mis, iro­niš­ku, pa­šai­piu žvilgs­niu, už ku­rio sly­pi aiš­kiai jun­ta­ma gi­li em­pa­ti­ja ir mei­lė, K. Von­ne­gu­tas man pri­me­na tą pa­čią že­mą kas­die­ny­bę vaiz­da­vu­sį ki­tą ame­ri­kie­tį – Char­le­są Bu­kow­skį, o Lie­tu­vo­je gal­būt Juo­zą Er­lic­ką ar net tru­pu­tį Jur­gį Kun­či­ną.

Kaip ir anks­tes­nių, šio ro­ma­no kal­ba meist­riš­kai nu­glu­din­ta ir pa­pras­ta, bet, kaip jau mi­nė­jau, ne pras­ta. At­ro­do aki­vaiz­du, kad ją ver­čiant rei­kia ge­ro­kai pa­si­dar­buo­ti. Džiu­gu, kad Po­vi­lui Ga­siu­liui tai se­kė­si pui­kiai. Pa­si­sten­gė ir Ju­lius Ke­le­ras, versdamas ei­lė­raš­tu­kus. Bu­vau ma­lo­niai nu­ste­bin­ta, kad dau­gu­mą lie­tu­viš­kai iš­leis­tų šio au­to­riaus kny­gų P. Ga­siu­lis ir iš­ver­tė. To­dėl na­tū­ra­lu, kad jam K. Von­ne­gu­to kal­ba, sti­lis­ti­ka, gal net idė­jos yra ar­ti­mos, ga­li­ma sa­ky­ti, jis su jo­mis su­au­gęs. Tai ver­ti­mą pa­da­ro sklan­dų, aiš­kų ir pa­gau­lų.

Iš šio ver­ti­mo, ly­giai kaip iš ori­gi­na­lo teks­to, kal­bos ga­li­ma ko­ne mo­ky­tis. Pa­ty­ręs ver­tė­jas leng­vai at­pa­žįs­ta ir kū­ry­bin­gai ver­čia įsi­ga­lė­ju­sius pa­sa­ky­mus, fra­ze­o­lo­giz­mus, idio­mas, pa­vyz­džiui: „de­ad cen­ter of the ci­ty“ – „pa­čia­me cen­tre“ (p. 43), „the hell with you“ – „vel­niai jū­sų ne­ma­tę“ (p. 46), „by-and-by“ (pa­žo­džiui bū­tų „ne­tru­kus, vė­liau“) – „ne už kal­nų“ (p. 49), „zing“ – „kai­fo“ (p. 110) ir t. t.

Ap­skri­tai ver­čia­ma ga­na lais­vai. Kai kur ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad lais­vė virs­ta pa­pras­tu­mu, pa­vyz­džiui, K. Von­ne­gu­to „to pick a day“ (ką pa­žo­džiui bū­tų ga­li­ma vers­ti kaip „tam, kad bū­tų pa­rink­ta kon­kre­ti die­na“) tau­piai ver­čia­mas kaip „tar­kim“ (p. 2), o „a drunk gyp­sy“ – „val­ka­ta“ (p. 57), ta­čiau leng­va su­pras­ti, kad kar­tais tiks­liai, sa­ky­ki­me, sa­ki­nio ar sky­riaus kon­teks­te, vers­ti yra ne tik ne­įma­no­ma, bet ir ne­bū­ti­na. Be to, ver­tė­jas daž­nai to­kias „pil­kas“ vie­tas kom­pen­suo­ja ki­tais kū­ry­bin­gais ati­tik­me­ni­mis, žo­džių for­mo­mis ir pan. To­kių pa­vyz­džių, be­je, kur kas dau­giau: „ho­od­lums“ ver­čia­mas kaip „pa­pla­vū­nų“ (de­di­ka­ci­jo­je), „throug­hout all eter­ni­ty“ – „per am­žių am­žius“ (p. 9), „lu­mi­nous when ba­re“ – „švies­te švie­tė“ (p. 10), „not to be vic­ti­mi­zed“ – „kad [...] ne­ap­su­ki­nė­tų“ (p. 13), „ra­pa­cio­us“ – „go­di­šių“ (p. 14), „You can sa­fe­ly ig­no­re arts and scien­ces“ – „Ga­li drą­siai spjau­ti į me­nus ir moks­lus“ (p. 17), „aw­ful pe­op­le“ – „pa­šle­mė­kus“ (p. 50), „it ple­a­sed him to spe­ak with the split-ban­jo twang of a Ro­se­wa­ter Coun­ty hog far­mer“ – „jam pa­ti­ko sniauk­ro­ti kaip ko­kiam Rouz­vo­te­rio apy­gar­dos kiau­lių au­gin­to­jui“ (p. 50). Ra­dau du (nors, ži­no­ma, yra ir dau­giau) la­bai cha­rak­te­rin­gus kom­pen­sa­ci­jos pa­vyz­džius. Pir­ma­sis: „If Eliot’s bo­o­ze we­re shut off“ („Elio­tą at­jun­kius nuo al­ko­ho­lio“, p. 50). Čia „bo­o­ze“, šne­ka­mą­ja an­glų kal­ba reiš­kian­tis ne pa­pras­čiau­siai „al­ko­ho­lį“, bet „gė­ra­lą“, ver­čia­mas pa­pras­tai, bet tai tuo­jau kom­pen­suo­ja­ma spal­vin­gu žo­džiu „at­jun­kius“ (vie­toj pa­pras­to „shut off“). Ant­ra­sis: „It was a sim­ple thing for any pas­sio­na­te per­son to do. She was ga-ga with ter­ri­fied res­pect“ („Ly­giai taip pat leng­vai ji bū­tų pa­ti­kė­ju­si bet ko­kiu karš­ta­gal­viu. Klau­sė­si ap­du­ju­si, su bai­min­ga pa­gar­ba“, p. 153). „Ga-ga“, pa­pras­tai iš­vers­tas į „ap­du­ju­si“, kom­pen­suo­ja­mas pa­pras­tą „pas­sio­na­te per­son“ pa­ver­čiant „karš­ta­gal­viu“. Be to, to­kio­mis kū­ry­bin­go­mis kom­pen­sa­ci­jo­mis ver­tė­jas sklan­džiai per­tei­kia že­mų­jų vi­suo­me­nės sluoks­nių kal­bė­ji­mą. Pa­vyz­džiui, ra­šo­ma, kad Elio­to kon­to­ro­je pri­ka­binė­ta To­mo Dže­fer­so­no ir Sok­ra­to at­vaiz­dų (kad šie po­pu­lia­rė­tų tarp „pa­pras­tų žmo­ge­lių“). Vis­gi žmo­nės, jų ne­skir­da­mi, pa­pras­čiau­siai klaus­da­vo: „Which one is which?“, o šį pa­pras­tą an­gliš­ką klau­si­mą P. Ga­siu­lis ver­čia var­to­da­mas se­no­vi­nį įvar­dį: „Kat­ras To­mas, o kat­ras Sok­ra­tas?“ (p. 55) Spal­vin­ga „kiau­lių“ kal­ba dar pa­pil­do­ma ir skam­biais vers­ti­niais po­sa­kiais, pavyz­džiui, „[n]ors į uo­de­gą pa­pūsk“ (p. 113).

Džiu­gu tai, kad to­kio­se vie­to­se, kur jau, ro­dos, tin­ka­mai per­teik­ti teks­to pra­smę ne­įma­no­ma, ver­tė­jas ar­ba pa­si­ren­ka vi­siš­kai aiš­ki­na­mą­jį, su­pap­ras­tin­tą ver­ti­mą („The Ma­di­son Ave­nue pe­op­le“ – „Re­kla­mos spe­cai“, p. 165), ar­ba pa­tei­kia pa­aiš­ki­ni­mus iš­na­šo­se: p. 12 ko­men­tuo­ja­ma dai­ne­lė, p. 73 – po­sa­kis „su­gy­ven­ti su man­dra­go­ra vai­ką“, p. 165 – him­no mėg­džio­ji­mas. Tai ne tik pa­de­da skai­ty­to­jui leng­viau pa­ste­bė­ti ir su­pras­ti vi­sas vo­ne­gu­tiš­kas suk­ty­bes, bet ir ro­do pro­fe­sio­na­lų ver­tė­jo dar­bą.

Sa­ky­da­ma, kad iš šio ver­ti­mo ga­li­ma mo­ky­tis, tu­rė­jau gal­vo­je ne tik pro­fe­sio­na­lias jo sub­ti­ly­bes, bet ir tie­sio­gi­nį mo­ky­mą­si. Ver­tė­jas, sub­ti­liai per­teik­da­mas pra­ėju­sio am­žiaus 7-ojo de­šimt­me­čio kal­bė­se­ną, ne­re­tai pa­ieš­ko (kar­tais keis­tų) se­no­viš­kes­nių žo­džių. Pa­vyz­džiui, aš iš­mo­kau ar­ba pa­si­kar­to­jau šiuos: „pės­ti­ja“, ku­ris, be­je, „Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­ne“ žy­mi­mas kaip la­biau raš­to žo­dis (p. 19), „ve­ži­mi­nė“, „pa­ki­lu­ma“ (p. 43), „gir­da“, o ne „nuo­gir­da“ (vie­toj „re­ports“, p. 12), „vog­čio­ti“ (p. 14), „čiaus­te­lė­ti“ (p. 79), „sau­lė­lei­dis“ (p. 145), „vilgš­nas“ („drėg­nas“, p. 177).

Ži­no­ma, lie­tu­viš­ka­me teks­te ra­si­me ir dis­ku­si­jų ver­tų vie­tų. Įdo­mus ir la­bai lais­vas pa­si­ro­dė to­kios vie­tos ver­ti­mas: „About Pis­quon­tuit: It was pro­noun­ced „Pawn-it“ by tho­se who lo­ved it, and „Piss-on-it“ by tho­se who didn’t.“ Aki­vaiz­du, kad K. Von­ne­gu­tas čia žai­džia mies­te­lio pa­va­di­ni­mo ir „pra­var­džių“ skam­be­siu, ta­ri­mu. Var­gu ar pa­vyk­tų pa­na­šiai tai per­teik­ti lie­tu­viš­kai, to­dėl, ma­nau, P. Ga­siu­lis, pa­si­rink­da­mas „sod­rius“ api­bū­di­ni­mus, el­gia­si tin­ka­mai: „Apie Pisk­von­tui­tą: kas jį mė­go, va­di­no pa­jū­rio per­lu, kas ne­mė­go – šū­di­nu už­ka­bo­riu“ (p. 103). Ta­čiau tik­rai ne vi­sur pa­pras­tas vie­to­var­džių ar as­men­var­džių transk­ri­ba­vi­mas man pa­si­ro­dė pa­kan­ka­mas. Gal­būt tai – tik itin lais­vos prie­lai­dos, bet ati­džiau žvilg­te­lė­ti bu­vo ga­li­ma į to­kius pa­vyz­džius: Rouz­vo­te­ris (Ro­se­wa­ter), Mun Glam­pers (Mo­on Glam­pers), Fei­tė Me­rih­ju (Faith Mar­ri­hue), Foksk­rof­tas (Fox­croft). Pa­žo­džiui vers­da­mi Ro­se­wa­ter gau­na­me „ro­žių van­de­nį“. Aiš­ku, to­kia pa­var­dė Ame­ri­ko­je ga­na daž­na ir dėl to jos per­ra­šy­mas pa­gal ta­ri­mą yra tik­rai ar­gu­men­tuo­tas, ta­čiau ins­tink­ty­vią ma­no są­sa­ją su ro­žių van­de­niu tik pa­ryš­ki­no toks ori­gi­na­le pa­si­ro­dan­tis sa­ki­nys: „I’m tal­king about red Ro­se­wa­ters!“ (lie­tu­viš­kai ver­čia­ma: „Aš kal­bu apie tik­rus Rouz­vo­te­rius!“, p. 51). Kaip jau mi­nė­jau, K. Von­ne­gu­tas sa­vo pa­žiū­ro­mis yra ga­na ar­ti­mas kai­rie­siems, tam gal kiek „nai­viam“ so­cia­liz­mui, ku­rio es­mė, jei aš ge­rai su­pran­tu, – pri­gim­ti­nė žmo­nių ly­gy­bė. (O jei žmo­nes va­din­si­me kiau­lė­mis – ko­kia gra­ži są­sa­ja su Geor­ge’u Or­wel­lu!) Ar tik ne šią ide­o­lo­gi­nę pa­krai­pą, iš­au­gu­sią į ko­mu­niz­mą, daž­nai va­di­na­me rau­do­na? Rau­do­na it ro­žė! Tęs­da­ma apie Mun Glam­pers, vie­ną gal tiek dė­me­sio net ne­ver­tą kvai­lo­ką ro­ma­no vei­kė­ją, tu­riu pri­si­pa­žin­ti, kad prie šio as­men­var­džio iš pra­džių pri­ki­bau ma­ny­da­ma, kad jį ga­li­ma vers­ti kaip „mė­nu­lio žvilg­te­lė­ji­mą“ (Mo­on Glan­ce). Su­vo­ku­si sa­vo klai­dą, ėmiau žo­dy­nuo­se ir in­ter­ne­te žval­gy­tis, ar žo­dis „glam­pers“ ne­tu­ri ko­kios nors reikš­mės. Ži­no­ma, kaip ir Ro­se­wa­ter, Glam­pers yra ga­na daž­na ame­ri­kie­tiš­ka pa­var­dė. Įdo­miau tai, kad „glam­pers“ yra dar pa­ly­gin­ti ne­la­bai įsi­šak­ni­jęs Ame­ri­kos an­glų kal­bos nau­ja­da­ras iš „gla­mo­rous“ („ža­vus, ža­vin­gas, ke­rin­tis“) ir „cam­per“ („sto­vyk­lau­to­jas“ ar­ba „na­me­lis su ra­tais“). Tai­gi „glam­pe­riais“ ga­li bū­ti va­di­na­mi ga­na pa­vir­šu­ti­niš­ki sto­vyk­lau­to­jai, net gam­to­je ap­su­pan­tys sa­ve pra­ban­ga ir aukš­čiau­sio ly­gio pa­to­gu­mais. La­bai ame­ri­kie­tiš­ka? La­bai vo­ne­gu­tiš­ka iš to šai­py­tis Mo­on Glam­pers pa­var­de? Aš ir­gi taip ma­nau. Įtar­ti­ni ir ki­ti du pa­vyz­džiai. Vers­da­mi Faith Mar­ri­hue pa­žo­džiui, ras­tu­me są­sa­jų su li­ki­mu (faith) ir (gal­būt) san­tuo­ka (to mar­ry reiš­kia „ves­ti, iš­te­kė­ti“), o Fox­croft sie­ja­si su la­pių fer­ma (fox yra „la­pė“, o žo­džio croft vie­na iš reikš­mių – „fer­ma“).

Be­je, ga­li bū­ti, kad ver­ti­mui trū­ko vie­nos, pas­ku­ti­nės, nak­ties ar­ba bent jau ko­rek­tū­ros: „re­gio­no, ku­rios“ (p. 16), „skam­ba nu­zi­kos gar­sai“ (p. 24), „dėl ak­lo lai­min­go at­si­tik­ti­nu­mo dė­ka“ (p. 31), „pa­vie­šė­ti Pa­ry žiu­je“ (vi­du­ry­je žo­džio – tar­pe­lis, p. 48), „j ie­du kal­bė­jo apie“ (p. 173), „Bu­vo nu­gir­dęs, kad są­jun­gos ve­te­ra­nai. Gir­das pa­si­tvir­ti­no“ (trūks­ta teks­to, p. 109). Bet tai ir­gi yra tik men­knie­kis.

Šiaip ar taip, net ir to­kios – itin lais­vos ir taip pat dis­ku­tuo­ti­nos – in­ter­pre­ta­ci­jos ar smul­kios ko­rek­tū­ros klai­dos ne­už­go­žia džiaugs­mo, ap­iman­čio ta­da, kai skai­ty­da­mas teks­tą ma­tai, kad šau­nus au­to­rius su­ti­ko sa­vęs ver­tą ver­tė­ją. „Te­lai­mi­na jus Die­vas, po­ne Rouz­vo­te­ri, ar­ba Per­lai kiau­lėms“ – ro­ma­nas, ku­rio lie­tu­viš­ka­me ver­ti­me su­si­tin­ka ne­pa­mirš­ta­mas K. Von­ne­gu­to sti­lius ir ver­tė­jų P. Ga­siu­lio bei J. Ke­le­ro ga­bu­mai, dėl ku­rių drą­siai ga­li­ma jiems iš­tar­ti: „Te­lai­mi­na jus Die­vas.“ Ir vi­sai nė­ra čia jo­kios iro­ni­jos.

Pub­li­ka­ci­jų apie ver­ti­mo te­ori­ją ir prak­ti­ką ska­ti­ni­mas. Re­mia Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.