Rimo Tumino „Dė­dė Va­nia“ Lon­do­no kri­ti­kų aki­mis

Jev­ge­ni­jaus Vach­tan­go­vo te­at­re Mask­vo­je Ri­mo Tu­mi­no re­ži­suo­tas spek­tak­lis „Dė­dė Va­nia“ lap­kri­čio 5–10 die­no­mis bu­vo še­šis kar­tus pa­ro­dy­tas Lon­do­no Noëlio Co­war­do te­at­re – tai pro­gra­mos „Ru­sų se­zo­nai Vest En­de“ ren­gi­nys, įvy­kęs pro­diu­se­rės Ok­sa­nos Nem­čiuk ir ke­lis Vest En­do te­at­rus val­dan­čio se­ro Ca­me­ro­no Mac­kin­tos­ho ini­cia­ty­va. Lon­do­no spau­da spek­tak­lį pa­ly­dė­jo gau­sio­mis re­cen­zi­jo­mis – ke­le­tą jų siū­lo­me „Šiau­rės At­ėnų“ skai­ty­to­jams.

Va­nia be vir­du­lio: Vach­tan­go­vo te­at­ro „Dė­dė Va­nia“

Noëlio Co­war­do te­at­re

KA­TE MA­SON

Šis „Dė­dė Va­nia“ nė­ra jau­kus Če­cho­vas – už ką bri­tai jį la­biau­siai mėgs­ta: su ar­ba­ta, smul­kme­niš­kais po­kal­biais ir du­si­nan­čiu kai­mo bur­žu­a­zi­jos nuo­bo­du­liu. Re­ži­sie­riaus Ri­mo Tu­mi­no spek­tak­ly­je nė­ra nei vir­du­lio, nei jo­kios nė­ri­niuo­tos ser­ve­tė­lės. Ta­čiau ru­sų Vach­tan­go­vo te­at­ro pro­gra­mo­je ti­ki­na­ma: „Tu­mi­nas ne­su­nio­ko­jo teks­to.“

Už­tat jis sie­kė „iš­va­duo­ti“ pje­sę iš jau­kių ele­men­tų, pa­vers­ti ją ne­iš­si­pil­džiu­sių vil­čių ir sva­jo­nių ko­vos lau­ku. Ši ver­si­ja šiurkš­ti, ir kar­tais ne­leng­va ją pri­si­jau­kin­ti: per­so­na­žai daž­niau kal­ba dan­gui ar­ba sce­nos tuš­tu­mai nei vie­nas su ki­tu, il­gų dia­lo­gų me­tu daž­nai kly­kau­ja­ma ir mos­ta­guo­ja­ma ran­ko­mis, ta­čiau šis „Dė­dė Va­nia“ vi­siš­kai ne­įpras­tas ir jo­kiu bū­du ne­nu­obo­dus. Jis pro­vo­kuo­jan­tis ir gai­vi­nan­tis, ir ne­svar­bu, su­tin­ki su nau­ju ir ri­zi­kin­gu re­ži­sie­riaus po­žiū­riu į Če­cho­vo kla­si­ką ar ne, tai la­bai pa­gir­ti­nas te­at­ro kū­ri­nys.

Ži­no­ma, Tu­mi­nas ėmė­si ke­lių ne­tra­di­ci­nių spren­di­mų. Pir­miau­sia sce­no­vaiz­dis – jis ne­si­kei­čia, jis be­veik žiau­riai šykš­tus: sce­nos prie­ky­je sto­vi gru­bus dai­li­dės dar­bas­ta­lis, to­lu­mo­je – vos ma­to­ma liū­to skulp­tū­ra, vei­kiau­siai Sankt Pe­ter­bur­go sim­bo­lis, ap­sup­ta ke­lių me­di­nių kė­džių, o veiks­mui va­do­vau­ja bau­gi­nan­ti mė­nu­lio pil­na­tis – lem­pa.

Vi­sas spek­tak­lis vyks­ta ne­pa­mirš­ta­mo gar­so ta­ke­lio fo­ne (kom­po­zi­to­rius – Faus­tas La­tė­nas) – kai jis virs­ta ener­gin­gu val­su, su­tei­kia šiai dau­gia­žo­dei pje­sei gy­vos ener­gi­jos ir cho­re­og­ra­fi­nės, be­veik ba­le­ti­nės, ko­ky­bės. Pui­kus ga­na abst­rak­čios Tu­mi­no me­ni­nės vaiz­duo­tės pa­vyz­dys – II veiks­mas, pa­si­bai­gian­tis ne­ly­gi­nant šo­kiu: So­nia ir Je­le­na kar­tu gro­ja dul­ki­nu pia­ni­nu, kiek­vie­ną akor­dą pa­brėž­da­mos sin­chro­niš­kais įžū­liais žvilgs­niais į žiū­ro­vus, o ki­ti vei­kė­jai, su­si­spie­tę ap­link jas, trep­si į mu­zi­kos tak­tą.

Gal­būt as­ke­tiš­kas sce­no­vaiz­dis ir kar­tais pa­si­tai­kan­ti me­lod­ra­miš­ka vai­dy­ba pra­dan­gi­na da­lį pir­mi­nio pje­sės švel­nu­mo. Per­so­na­žai at­ro­do lyg in­te­lek­tu­a­li­niai me­cha­niz­mai, o ne šil­ti ir užuo­jau­tą ke­lian­tys žmo­nės. Jų ges­ti­ku­lia­ci­ja kar­tais la­bai įman­tri, pri­ar­tė­ja prie ab­sur­do ri­bos: vis­ką pai­nio­jan­ti ko­miš­ka Vaf­lios ir Je­fi­mo (Ju­ri­jus Kras­ko­vas ir Ser­ge­jus Je­pi­še­vas) po­re­lė aud­ros sce­no­je plas­no­ja su viš­čiu­kais ran­ko­se; pje­sės pa­bai­go­je keis­to, klou­ną pri­me­nan­čio Va­nios ju­de­sius for­muo­ja ir juo ma­ni­pu­liuo­ja So­nia. Ki­to­je keis­tai su­gal­vo­to­je sce­no­je Je­le­na (Ana Dub­rov­ska­ja) ri­de­na si­dab­ri­nį lan­ką tarp dvie­jų sa­vo ger­bė­jų – ne­ga­liu su­vok­ti, ko­dėl mo­te­ris, kad ir kaip nuo­bo­du jai bū­tų, tu­rė­tų vaikš­ti­nė­ti po kai­mo so­dy­bą su lan­ku.

Ta­čiau „Dė­dė­je Va­nio­je“ yra daug jau­di­nan­čio hu­mo­ro, ku­ris per­tei­kia­mas sub­ti­liai ir šmaikš­čiai: bergž­džias Va­nios asis­ta­vi­mas Je­le­nai įsi­mi­nė ke­liais fan­tas­tiš­kais jųd­vie­jų vai­dy­bos mo­men­tais, ku­rių me­tu ke­rin­ti la­pė jį at­stu­mia; o pas­ku­ti­nis Je­le­nos ir dak­ta­ro Ast­ro­vo (Vla­di­mi­ras Vdo­vi­čen­ko­vas) su­si­ti­ki­mas ne­pa­pras­tai žais­min­gas. Ast­ro­vas – įti­ki­na­mas, prieš­ta­rin­gas per­so­na­žas: kil­nus, ide­a­lis­tiš­kas, ta­čiau sa­va­nau­diš­kai be­šir­dis, kai ti­ki­na nie­ko ne­my­lįs ir men­kai te­si­rū­pi­nąs sa­vo pa­cien­tais. Vla­di­mi­ras Si­mo­no­vas vai­di­na į pen­si­ją iš­ėju­sį pro­fe­so­rių, ku­riam vi­si na­miš­kiai (iš­sky­rus Va­nią) mei­liai nuo­lai­džiau­ja, su sai­kin­gu hu­mo­ru žvelg­da­mas į šį ne­ran­gų sens­tan­tį žmo­gų. Ga­lų ga­le pats Va­nia (Ser­ge­jus Ma­ko­veckis) yra fan­tas­tiš­kas ir ap­gai­lė­ti­nas gir­tuok­lis, ke­lis­syk ne­su­ge­ban­tis už­si­seg­ti sa­vo pet­ne­šų, kai jam ne­pa­vyks­ta pa­lauž­ti Je­le­nos skais­ty­bės; de­ja, jo per­so­na­žas iki gar­sio­sios šau­tu­vo sce­nos lie­ka ant­ra­ja­me pla­ne.

Pa­gy­ri­mo taip pat nu­si­pel­no Ma­ri­jos Ber­dins­kich jau­no­ji So­nia, be­vil­tiš­kai įsi­my­lė­ju­si Ast­ro­vą, ta­čiau pui­kiai su­vo­kian­ti, kad jai trūks­ta gro­žio – ta­čiau man pa­si­ro­dė, kad šiam vaid­me­niui ak­to­rė per jau­na. Pir­mo­jo­je da­ly­je jos mer­gai­tiš­ka ener­gi­ja ir eg­zal­tuo­tas ža­vė­ji­ma­sis Ast­ro­vu – ji tie­sio­gi­ne pras­me li­pa sie­no­mis ir ant sta­lo – ža­vin­gas ir už­kre­čia­mas. Ta­čiau jos jau­nat­viš­kas op­ti­miz­mas ne­de­ra pas­ku­ti­nia­me pje­sės mo­no­lo­ge: vi­siš­kai niū­rus, ta­čiau sto­jiš­kas mal­da­vi­mas Va­nios to­liau gy­ven­ti, dirb­ti ir ken­tė­ti ti­kin­tis dan­giš­ko­jo at­ly­gio.

Ap­skri­tai pa­si­ro­dė, kad tru­pė šiek tiek prie­ši­na­si su­ma­ny­mo ap­ri­bo­ji­mams – pa­ju­tau, kad po ak­to­rių pa­vir­šiu­mi kun­ku­liuo­ja tur­tin­gi, maiš­tin­gi per­so­na­žai, ku­riuos tram­do po­eti­nis pje­sės „mū­šio lau­kas“. Tai nė­ra sen­ti­men­ta­li pje­sė, ne vel­tui ji kiek­vie­no­je sce­no­je pa­tei­kia žiū­ro­vams nau­jų

http://ones­to­parts.com

Dė­dė Va­nia

JES­SI­CA ED­WARDS

Re­tai ten­ka pa­ma­ty­ti vi­siš­kai stul­bi­nan­tį spek­tak­lį. Bet Ri­mo Tu­mi­no pa­sta­ty­mas Vach­tan­go­vo te­at­re bū­tent toks – „Dė­dė Va­nia“, ko­kio dar ne­sa­te ma­tę. Jis vai­di­na­mas ori­gi­na­lo (ru­sų) kal­ba ke­lis va­ka­rus Noëlio Co­war­do te­at­re kaip „Ru­sų se­zo­nų Vest En­de“ da­lis, ir sku­bu ra­gin­ti jus bet ko­kia kai­na įsi­gy­ti bi­lie­tą.

Skir­tin­gai nei pa­žįs­ta­mas, tra­di­ci­nis Če­cho­vas, Tu­mi­no spek­tak­lis per švies­me­čius nu­to­lęs nuo nė­ri­niuo­tų stal­tie­sių, is­to­ri­nio lai­ko­tar­pio kai­mo so­dy­bų ir jau­kiai kun­ku­liuo­jan­čio vir­du­lio. Čia po­teks­tės tam­pa nuo­ro­do­mis: tai, ką mąs­to per­so­na­žai, aist­rin­gai pa­ro­do­ma pa­si­tel­kiant vaiz­dus ir iš­raiš­ką.

Tu­mi­nas šį „Va­nią“ įkur­di­na at­šiau­ria­me, keis­ta­me ir siur­re­a­lia­me sce­no­vaiz­dy­je. Ado­mo Ja­cov­skio sce­nog­ra­fi­ja nuo­sta­bi ir mi­ni­ma­lis­ti­nė: do­mi­nuo­ja po­ra Me­jer­hol­do sti­liaus pro­ske­ni­jo ar­kų. Veiks­mas vyks­ta tarp šių kiau­ry­mių-dvy­nių. Sce­no­vaiz­dis san­tū­rus ir be­lai­kis: nu­dreng­tas dar­bas­ta­lis, mil­ži­niš­kas oda trauk­tas krės­las, su­rū­di­jęs plū­gas. Erd­vei vi­sa tai su­tei­kia lai­ki­nu­mo at­mos­fe­rą – tai lyg olo­je iš­kal­ta ge­le­žin­ke­lio sto­tis ar­ba te­at­ro pa­ro­di­ja. Ak­to­riai iš­ny­ra lyg vai­duok­liai iš sce­nos gi­lu­mo­je įtai­sy­to slap­to įė­ji­mo; pu­siau ap­švies­ti, jie slen­ka prie­te­ma, kol pa­sie­ka vai­dy­bos aikš­te­lę. Sce­no­je tvy­ro ne­vie­na­reikš­miš­ka nuo­tai­ka: vi­si per­so­na­žai, at­ro­do, lau­kia, kol kaž­kas at­si­tiks.

Be­veik vi­są veiks­mą ly­di Faus­to La­tė­no gar­so ta­ke­lis. Kar­tu su ne­na­tū­ra­lis­ti­niu sce­no­vaiz­džiu jis šį „Va­nią“ pa­ver­čia dar fan­tas­tiš­kesniu ir siur­re­a­lesniu. Gar­so ta­ke­lis nuo­sta­bus, šiur­pu­lin­gas ir liūd­nas: jei kas nors iš­vis ga­li abst­rak­čia for­ma per­teik­ti Va­nios di­din­gu­mą ir be­vil­tiš­ku­mą, tai tik ši mu­zi­ka.

Vie­nin­te­lis di­de­lis šio pa­sta­ty­mo trū­ku­mas – ko­me­di­jos sty­gius. Man „Va­nia“ už­baig­tas ta­da, kai ja­me yra juo­ko, o čia jo yra ne­daug ir su di­de­lė­mis per­trau­ko­mis. Gal­būt toks įspū­dis su­si­da­rė dėl to, kad vi­siš­kai ne­mo­ku ru­sų kal­bos: vi­sai įma­no­ma, kad kan­ki­nan­čiai lė­ti ir er­zi­nan­čiai ne­nuo­sek­lūs tit­rai juo­kų tin­ka­mai ne­per­tei­kė. Ta­čiau Te­le­gi­nas (Ju­ri­jus Kras­ko­vas) ir Ast­ro­vas ūžau­da­mi ku­ria triukš­min­gą nuo­tai­ką – tai at­gai­va, prie­šin­ga stan­dar­ti­niams šios sce­nos spren­di­mams. Ko­me­di­ja spek­tak­ly­je grie­žia ant­ruo­ju smui­ku, ir po spek­tak­lio iš­ėjau pa­ju­tu­si skaus­mą dėl per­so­na­žų, o ne pa­si­sma­gi­nu­si dėl jų si­tu­a­ci­jos. Skaus­mas ir juo­kas drau­ge – la­bai ru­siš­kas da­ly­kas. Dos­to­jev­skis sa­kė, kad tra­ge­di­ja ir ko­me­di­ja – dvy­nės, o abi drau­ge – tie­sa. Šis „Va­nia“ yra dau­giau nei tra­ge­di­ja.

Tai­gi šis Ge­riau­sio spek­tak­lio ti­tu­lo Ru­si­jos „Auk­si­nės kau­kės“ ap­do­va­no­ji­muo­se (ati­tin­kan­čiuo­se „Em­my“) lai­mė­to­jas dau­giau nei pateisina triukš­min­gą re­kla­mą. Iš vie­no­dai ypa­tin­gų ak­to­rių iš­si­ski­ria Vla­di­mi­ras Vdo­vi­čen­ko­vas – sta­čio­kiš­kas, ties­mu­kas ir pa­si­pik­ti­ni­mą ke­lian­tis Ast­ro­vas – ir Ana Dub­rov­ska­ja – gle­bi ir pui­ki Je­le­na. Ta­čiau svar­biau­sias įspū­dis (kaip daž­nai at­si­tin­ka su­si­dū­rus su iš­ki­liu Ru­si­jos te­at­ru) yra or­ga­niš­kas, drau­ge mąs­tan­tis ir ju­dan­tis an­sam­blis. Vai­dy­bos sti­lius ne­ri­mas­tin­gai ne­nu­trūks­ta­mas ir at­vi­ras, di­džio­ji dau­gu­ma veiks­mo per­duo­da­ma tie­siai žiū­ro­vams. Žiū­rė­da­mas spek­tak­lį esi nuo­la­ti­nė­je ir ne­iš­ven­gia­mo­je aki­sta­to­je.

Tu­mi­nas ku­ria šį spek­tak­lį kaip di­de­lio po­vei­kio vaiz­di­nių py­nę: nuo siur­re­a­lių iki skaus­min­gų ir gra­žių, su­jung­da­mas tik­ro šie­no (Va­nios plau­kuo­se) ar skys­čių (ar­ba­tos, al­ko­ho­lio) na­tū­ra­liz­mą su eks­pre­sio­nis­ti­ne ap­lin­ka. Te­le­gi­nas ab­sur­diš­kai lais­to ar­ba­tą per pe­tį; Ast­ro­vas pu­čia mor­fi­no mil­te­lius Te­le­gi­nui į bur­ną; Va­nia šne­ku­čiuo­ja­si su at­skir­to­mis nuo kū­no Je­le­nos ko­jo­mis; Je­le­na ir So­nia su to­bu­lu sin­chro­niš­ku­mu tran­ko dul­kių nu­sės­tą pia­ni­ną, žvilg­čio­da­mos į žiū­ro­vus. Šis spek­tak­lis – įspū­din­gas, įe­lek­trin­tas, iko­nok­las­tiš­kas Če­cho­vas. Tai vie­nas ge­riau­sių ma­no ma­ty­tų te­at­ro kū­ri­nių, ku­ris įtrau­kia kaip sū­ku­rys.

www.ayoun­gert­he­at­re.com

„Dė­dė Va­nia“ (Vach­tan­go­vo te­at­ras)

MI­CHA­EL CO­VE­NEY³

Aist­ra be sen­ti­men­tų – štai šio iš tik­rų­jų nuo­sta­baus Vach­tan­go­vo te­at­ro iš Mask­vos spek­tak­lio ski­ria­ma­sis žen­klas, ir nors Lind­say Pos­ner va­rian­tas Vau­de­vil­le te­at­re ga­li at­ro­dy­ti če­cho­viš­kesnis, ne­sun­ku pa­jus­ti, kad šis – ne­pa­ly­gin­ti nuo­šir­des­nis.

Kaip spek­tak­lio pro­gra­mo­je ra­šo Mi­cha­e­las Pen­ning­to­nas, tai nė­ra Če­cho­vas pa­gal smul­kme­niš­ką Sta­nis­lav­skio re­a­liz­mą, ta­čiau eks­pre­sio­nis­ti­nis ori­gi­na­lus pa­sta­ty­mas, pra­tę­sian­tis Me­jer­hol­do ir šio te­at­ro įkū­rė­jo 1921-ai­siais Jev­ge­ni­jaus Vach­tan­go­vo ieš­ko­ji­mus.

Tai te­at­ras, ku­rį pa­žįs­ta­me iš pui­kių Ju­ri­jaus Liu­bi­mo­vo Ta­gan­kos ir Ro­ber­to Stu­rua Rus­ta­ve­lio te­at­ro pa­sta­ty­mų, te­at­ras iš tab­le­aux, juo­do ka­ri­ka­tū­riš­ko hu­mo­ro, ma­ne­ke­nų ir ju­de­sio, čai­žių gar­so ta­ke­lių ir tam­sios lyg nak­tis sie­los.

To­dėl ryž­tin­gai žiau­ria­me Ri­mo Tu­mi­no pa­sta­ty­me pro­fe­so­rius pa­si­ro­do ly­di­mas sva­jin­gų ger­bė­jų pro­ce­si­jos; Je­le­na eg­zo­tiš­kai žai­džia su lan­ku, o ant­ro­jo veiks­mo pa­bai­go­je, kai mu­zi­kai po vi­dur­nak­čio iš­ta­ria­ma „ne“, Je­le­na ir So­nia lyg vai­duok­liai pri­sė­da prie se­no nu­triu­šu­sio pia­ni­no, o nuo jo pa­ki­lu­sios dul­kės de­be­si­mis pa­sklin­da po vi­są sce­ną.

Spek­tak­lis vai­di­na­mas juo­do­je tuš­tu­mo­je, ap­švies­to­je pus­tu­zi­niu ek­ra­nų su an­gliš­kais tit­rais, Ado­mo Ja­cov­skio sce­nog­ra­fi­ja – vie­ni­ša lem­pa lyg ne­si­kei­čian­ti mė­nu­lio pil­na­tis, ge­ro­kai nu­dė­vė­tas dar­bas­ta­lis Va­nios są­skai­toms, odi­nė so­fa, pri­rei­kus – ke­lios kė­dės. Vir­du­lio, pri­juos­čių, gi­ta­ros ar na­mi­nių gy­vu­lių – nė žen­klo.

Vi­si per­so­na­žai at­ro­do lyg sa­vo pa­čių še­šė­liai: se­no­ji auk­lė iš­pro­tė­ju­sios Kat­he­ri­ne Hep­burn dra­bu­žiu ir pe­ru­ku, ne­įpras­tai stip­rus, čap­li­niš­kas Vaf­lia, nuo­sta­biai eks­cen­triš­ka se­no­ji mo­ti­na su trum­pa šu­kuo­se­na ir mė­ly­nais aki­niais ir virš vi­sų lyg bokš­tas stūk­san­tis sa­vi­my­la pro­fe­so­rius.

Pir­ma­sis Va­nios šū­vis – ne­taik­lus, ir pro­fe­so­rius at­si­sto­ja lyg ruoš­da­ma­sis ka­ro lau­ko teis­mui, iš anks­to ži­no­da­mas, kad liks gy­vas: jis ne­su­žei­džia­mas. Su­si­ti­ki­mai ir at­si­svei­ki­ni­mai vyks­ta lyg sklan­dus, ener­gin­gas ba­le­tas – Ast­ro­vas įdu­ria Va­niai prieš rei­ka­lau­da­mas grą­žin­ti mor­fi­jų, o So­nia už­si­li­pa ant dar­bas­ta­lio ir sa­ko sa­vo guo­džian­čią kal­bą, pa­brėž­da­ma jau­di­nan­tį sa­vo ti­kė­ji­mą ir pa­si­prie­ši­ni­mą.

Dra­mą iš­gy­ve­ni kaip nie­kad iki šiol, ir tai ne­pa­pras­tai gai­vi­nan­tis ir įkve­pian­tis pa­ty­ri­mas. Spek­tak­lio cen­tre – Anos Dub­rov­ska­jos-Je­le­nos vai­dy­ba: ji vi­siš­kai nu­a­lin­ta sa­vo bergž­džios san­tuo­kos, ta­čiau tuo pat me­tu vi­siš­kai už­bu­rian­ti, ne­pri­lygs­ta­mo ka­ti­niš­ko grakš­tu­mo ir gro­žio as­me­ny­bė.

Ser­ge­jaus Ma­ko­vec­kio Va­nia – še­šė­li­nė lė­lė, pa­si­žy­min­ti švel­niais ju­de­siais ir kal­ba, dro­vus, šiek tiek pus­pro­tis pa­da­ras, skir­tin­gai nei dau­gu­ma bri­tų va­nių, ne­si­gai­li­n­tis sa­vęs ir ne­leng­va­bū­dis, kaip Oli­ve­ris Re­e­das¹, vai­din­da­mas D. H. Law­ren­ce’o kū­ri­niuo­se.

Vla­di­mi­ras Vdo­vi­čen­ko­vas iš Ast­ro­vo pa­da­ro ple­vė­są pla­čiask­ver­niu ap­siaus­tu, ku­rio elg­se­na at­spin­di at­šiau­rų orą ir pras­tas vals­tie­čių gy­ve­ni­mo są­ly­gas; sa­vo že­mė­la­pius jis ro­do Je­le­nai ne ri­ti­niuo­se, bet per pri­mi­ty­vią ka­me­rą su rūks­tan­čiu fa­lo for­mos gum­bu ant vir­šaus. Ji su­pran­ta, ką jis no­ri pa­sa­ky­ti.

Bet šio va­ka­ro spek­tak­lio pui­kia­me an­sam­bly­je pri­mus in­ter pa­res² yra Ma­ri­jos Ber­dins­kich So­nia, ne­pa­len­kia­mas ir be­ato­dai­riš­kas pa­si­au­ko­ji­mo, dė­me­sin­gu­mo ir – taip – op­ti­miz­mo pa­veiks­las; ji įžvel­gia gė­rį ten, kur jo nė­ra. Grau­daus, triukš­min­go ir li­guis­tai šven­tiš­ko spek­tak­lio kon­teks­te ji švie­čia lyg stip­ry­bės ir ge­ru­mo švy­tu­rys, lyg tau­tos sie­la.

www.what­sons­ta­ge.com

Ver­tė Hel­mu­tas Ša­ba­se­vi­čius

___

¹ Ro­ber­tas Oli­ve­ris Re­e­das (1938–1999) – an­glų ak­to­rius, iš­si­sky­ręs „kie­to vy­ru­ko“ įvaiz­džiu.
² Pir­ma­sis tarp ly­gių (lot.).
³ Mi­cha­e­las Co­ve­ney – vie­nas ger­bia­miau­sių Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos dra­mos kri­ti­kų, tris de­šimt­me­čius ra­šan­tis apie te­at­rą. Jis bu­vo „Fi­nan­cial Ti­mes“, „Ob­ser­ver“ ir „Dai­ly Mail“ eta­ti­nis kri­ti­kas, pa­ra­šė „Glas­gow Ci­ti­zens The­at­re“ is­to­ri­ją, Mag­gie Smith, Mi­ke’o Leigh, An­drew Llo­y­do Web­be­rio biog­ra­fi­jas, ben­dra­dar­biau­ja su „In­de­pen­dent“, „Gu­ar­dian“, „New Sta­tes­man“, „Pro­spect“ ir „BBC Ra­dio’s Front Row“.