Psi
KĘSTUTIS NAVAKAS
Kai vieną dieną traškančiais pirštų sąnariais įėjau į svetimus namus, pagalvojau, kad tų sąnarių keturiais daugiau nei raidžių graikų abėcėlėje. Žmogus, ją kūręs, veikiausiai Homeras, „Hamleto“ autorius, keturis pasiliko neįraidintus, tarsi atsargai. Ta pjesė ir buvo parašyta sąnariais, ne pirštais. Įdomiausias personažas ten ne pats Hamletas, o jo tėvo šmėkla, įsivaizduokim ją kuo nors pasirėmusią, tarkim, obuolių koteliais arba raide Y. Homeras apie tai nepagalvojo, o aš išsyk pamačiau, kad reikėtų.
Įeinant į svetimus namus apima visiškai nebūtinas nesaugumo jausmas ir tie traškantys sąnariai jį aiškiai liudijo. Kitaip nebūtų traškėję – graikų abėcėlės raidės beveik netraška, kirilica tik vos girdimai, o iš tiesų traškantys raidynai man nepažinūs ir nereikalingi.
Pirmas dalykas, kurį turi padaryti įėjęs į svetimus namus, – žvilgsniu susirasti tau artimą objektą, paskui jau jis atliks jam tavo primestą darbą.
Tai buvo obuolys, taikiai gulintis ant spintelės, vaisiai paprastai taikūs, nors Cézanne’as galvojo kitaip. Žiūrėjau į jį neatsigėrėdamas, kadaise juk ir aš buvau gamtos dalis, mano nuomone, viena svarbesnių jos dalių. Vėliau mane sugadino blogi žmonės. Tarkim, Gantenbainas.
Tuomet obuolys man tarė: tu namuose, Odisėjau, ieškok jos. Kambariai buvo gal tik du, tačiau tęsėsi link horizonto kaip dvi neturinčios susikryžiuoti linijos. Bėgau tais kambariais, tiksliau, pirmuoju, ilgai, nepribėgdamas finišo lango. Kartais ir du nėra pabaiga, pabaiga yra vienas.
Niekur jos neradau, kai greit randi, niekad nežinai, ar norėjai rasti, ar tik ieškoti.
Jos nebuvo niekur, Kirkės akyse paklydę astrologai jos nerodė, o kodėl kompaso rodyklė turi atsisukti tik į šiaurę – pats nežinojau. Man atrodė, kad ši kompaso ypatybė nederamai vulgari ir nekūrybinga.
Šiaip ar taip, bėgau. Ratu, kaip klevo šešėlis. Tuo pat metu galvodamas – jei būčiau aklas, kaip bėgčiau? Liesdamas krumpliais sieną ar irgi ratu, kaip muzika vinilo dantiraščiu?
Bėgdamas įjungiau šviesą, klevo šešėliui ji pravarti. Tačiau mano merginos niekur nebuvo.
Mačiau gražių daiktų lentynose, jie čia stovėjo pamiršti, jau pergyvenę savo šlovę (kas gali būti baisiau!), nuščiuvę nuo nelaukto mano žvilgsnio. Galvojau apie juos, tiesa, ne tik apie juos. Gražūs daiktai irgi yra ne tik daiktai, tai viena paranormalumo atmainų. Keisčiausia, kad jie sustabdo laiką. Žiūrėdamas į juos trumpam imi nebegyventi. Arba gyveni nebe tu. Noriu kuo daugiau to, kas kiek ydinga, kiek nuskelta. Tobulybė, nors ir žmogaus sukurta, mane perkuria taip, kad nebenoriu gyventi. Tobulumas slegia ir traiško, išsekina ir dehidratuoja. Tiesa, niekas nežino, kas jis iš tiesų yra, tai kiek guodžia ir laikrodžiai vėl tampa reikalingi.
Tuomet už lango pravažiavo traukinys ir pasirodė, kad tie supuvusios vyšnios spalvos rėmai ne įstiklinti, o įskardinti. Traukiniai nuolat primena laikinumą, trapumą, arbatos plikymo taisykles, be to, jie trenkia. Panašiai trenkia tik absoliuti tyla. Pravažiavęs trenkinys priminė absoliučią tylą.
Gal kur nors esama keistų jungtukų (opalo spalvos ir ovalo formos), kuriais galima ką nors išjungti. Aš tokių nežinau. Šešėlis geba išjungti šviesą, bet kitkam jis per gležnas, gal todėl traukiniai vis dar važinėja.
Už to paties lango (kito nemačiau) į pietus skrido paukščiai, daugiausia kikiliai. Jei būtų skridusios antys, viskas jau atrodytų pernelyg įsukta ir nebepaleista. Antys neskrido ir man buvo ramu. Išskrendantys kikiliai nutūpdavo pailsėti kiemo medžiuose ir apie kažką čiulbėdavo savo gimtąja čiulba. Medžiai irgi čiulba, tik tai daro taip lėtai, kad jų čiulbėjimą geba išgirsti tik kiti medžiai. Keista žinoti, kad yra ir kitų medžių, tačiau jų ir gyvenimas kitas. Lėtas. Yra teorijų, kad stiklas – tai kažkokiu kosminiu lėtumu tekantis skystis, gal medžiai irgi skysčiai?
Svetimame bute visada svetimas kvapas, jo prikvėpuoja koks nors baisus augalas, tarkim, rožė, miazmomis iššaudanti savo apgailėtiną pamerktumą. Svetimas kvapas, net jei rožės, manęs niekad nesutrikdys, turiu savų. Kai kuriuos atsinešiau ir skleidžiu, turbūt prieš aštuonetą gyvenimų buvau ta bjaurioji rožė.
Tuomet vėl pirmyn, kaip kornetas Christophas Rilke. Bėgti iš tiesų galima dviem būdais, tik antrąjį buvau trumpam pamiršęs, o likusiuoju bėgti per monotoniška, tarsi Amadeus būtų viską parašęs dviejose penklinijose. Tad nebe aukštoji do, teko nebe bėgti, eiti. Tą moku daugybe būdų, nes turiu knygų.
Ėjau, lyg skaityčiau Nabokovą. Jo pakanka dviejų pastraipų, ne bet kurių, bet iš bet kurios knygos. Ir už lango ištiško lietus, trys minty brėkštelto sakinio bet buvo jo neišvengiama priežastis, trys gretimi jungtukai, opalo spalvos ir ovalo formos, įjungs bet ką. Ėjau ne skyriais, pastraipomis, taip tyliau. Pradedi girdėti daiktus.
Su tuo pačiu daiktu galima elgtis dvejopai, apie tai rašoma ir Homero „Hamlete“. Jei reikia tylos – daiktą pakeli. Jei trenksmo – pastatai. Plokštuma, nuo ar ant kurios – nesvarbi, foninė, kordebaletas.
Dabar visos lakuotos plokštumos, intarsijos, kobaltu persunktas porcelianas atspindėjo lietų, austose portjerose, mezginiuose ir nėriniuose sudrėko dulkės. Kikiliai irgi gavo sudrėkti. Tačiau paukščiai sugeba gyventi amžinoje drėgmėje ir nesupūti, man taip vargu ar pavyktų, o lakuotos plokštumos pūva vien nuo lietaus atspindžio. Tekstilė ne, ji artimesnė paukščiams. Nors drabužių blusos išsivystė prieš šimtą septynis tūkstančius metų, tekstilės tuo metu dar nerado, ji slėpėsi. Manau, kad šiame bute.
Supratau, ko šiame bute trūksta. Žaislų. Žaislas – puikiausias įrankis pereiti į antrinę realybę, kurti ją, užuot atkūrinėjus, sunku suprasti, kodėl jų čia nėra. Gal juos išsinešė ta, kurios ieškau? Gal čia vienintelis žaislas yra menas?
Ne, reikia koordinačių sistemos, kitaip niekad nenueisiu iki antrojo kambario, jis nesusikryžiuos su pirmuoju ir visa erdvė taps bergždžia, tetinkama baldams, nėriniams ir Willebeecko austrėms ant kairiosios sienos. Koordinatės atrodė paprastos: lietus, pravažiavęs traukinys, trys jungtukai, obuolys ant stalo. Nebuvo aišku, kodėl jis prakalbo, tačiau prakalbo juk labai trumpam. Trečdaliui mirksnio. Taip retsykiais nutinka ne tik vaisiams, bet ir prieskoniams, ką teisingai pastebėjo mano jau minėtas Cézanne’as.
Pagrindinis vektorius – ji. Aš turiu ją rasti, bet niekur nerandu, nors ieškau jau visą minutę. Jos nėra. Tuomet ir pagalvojau, kad jos nėra apskritai, ji tik obuolio fantazijos dalis, viena jo sėklelių, trečdalis jo mirksnio. Juk aš jos nepažįstu, nežinau, kaip atrodo, kuo kvepia, kokios spalvos jos bateliai, kokio skonio jos seilės. Nieko nežinau. Pravažiuojančios tuo traukiniu būčiau net nepastebėjęs. Štai jos nėra, o turiu rasti. Ieškoti to, ko nėra, nesu įpratęs, bet ieškau, kornetas Christophas Rilke irgi ieškotų.
Turiu ją atkurti, išlaižyti iš kadais išvalgytų lėkščių, išsukti iš volframo karbido kadais pamestame žiede, įsukti atgal į tą žiedą. Ji buvo aukšta, nešiojo akinius raudonais rėmeliais, rūkydavo plonas aspirino skonio cigaretes ir klupteldavo ties septintąja pakopa? Ne, ne ji. Jei ne ji, tuomet apima neviltis, kad jos nėra ir nebuvo, kad ieškau tuščiai, emocinio paveldo manyje nedaug, tad variantų stokoju. Atkurti galiu vien pagal save. Bandau.
Kadaise turėjau stiprią aukščio baimę, kurią pajusdavau žvelgdamas į visus gražius daiktus. Tokia baimė kamavo ir Keatsą, todėl man jo laiškai Fanny Brawne kiek hičkokiški, slystantys nuo muilino skustuvo ašmenų, paskutiniu momentu įsitveriant muilo burbulo. Ta baimė praėjo, kai vieną dieną, vidurvasary, padegiau…
Ir štai čia ją prisiminiau. Ji buvo atkurta per trečdalį akimirksnio, ji iš tiesų egzistavo, aš ne veltui jos ieškau. Prisiminiau net kaip caksėdavo jos auskarai, tas garsas kiek priminė mano plaštakų sąnarių traškesį, tik buvo sausesnis, mano plaštakės turi nebe visus pirštus, vienas lūžo kažkur ties Y. Ji… Atlėkusi į mane, kaip drrr…
Drugiai lekia į šviesą ne dėl to, kad pajustų naujų emocijų. Jie suklaidinami. Jie orientuojasi pagal dangaus šviesulius, kaip ir klevo šešėlis ar Hamleto tėvo šmėkla, todėl žvakės juos dezorientuoja ir jie sudega. Žvakės yra per arti.
Ji… Ji buvo netobula, skilusi, nebijojau. Kaip nepaprastai gražiai išskutau šiaurę iš jos metronomo, vestibuliarinį aparatą iš vidinės ausies labirinto, dezorientavau. Dvidešimt aštuoniais savo plaštakių sąnariais. Kaip skalsiai ji degė. Ji…
Vėl pažvelgiau į daiktais prie sienų prikaltas lentynas ir tapo aišku, kad ji, kurios turėjau ieškoti, – visai ne mergina. Aš bet ko ieškodamas randu merginą, tačiau ne to esu siųstas, tad ieškoti teks dar ilgai. Jaučiausi išsekęs, ramiai ėjau Nabokovo pastraipomis, vienoje jis man tarė: žaisk! Išgalvok pasaulį! Kurkis realybę!
Tai buvo jau labai arti tikslo, tad nebeliko kas veikti, man nebūtina pasiekti tikslą, pakanka įsitikinti, kad esu šalia jo, išsaugoti jį tam sau, kuris manyje kada nors taps vertas užčiuopto tikslo. Radau.
Ramiai nuėjau į kitą svetimų namų kambarį, jame vyras valgė agurkus. Pamojau jam, pasakiau, ką mūsų trumpo pasimatymo metu mielai cituočiau, bet jis nieko neatsakė, net nepastebėjo mane užėjus. Nes ir užėjau juk ne pas jį.
Einant namo lietus dar lijo, o traukinys dar važiavo. Besikryžiuojančiais bėgiais. Atvejui, jei pravažiuodamas jis mane užtrenktų, kaip duris, į kurias nepatartina remtis, jei tektų mane identifikuoti, buvau pasivogęs to nepažįstamo vyro kortelę. Pareigūnai visad bando spręsti apie žmones pagal kokias nors korteles, niekas nesiims atkūrinėti manęs, jei nebus kortelių. Štai jie mane rastų, galvotų, kad aš – tai jis, tas vyras su agurkais, Willebeecko austrė, dvidešimt trečioji graikų abėcėlės raidė, viską man padarytų kaip jam, pergrimuotų mane juo, būtų linksma.
Nes tik vienas žinau, kad čia ne jis. Čia aš.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
“Atpažink autorių”:
Aš…aš…aš..= Kęstutis Navakas
Tu…tu…tu..= Ernestas Noreika