Po­pie­ri­nės pi­liu­lės

SHERWOOD ANDERSON

Tai bu­vo se­nas žmo­gus ži­la barz­da, di­džiu­le no­si­mi ir plaš­ta­ko­mis. Dar ge­ro­kai prieš mums su juo su­si­pa­žįs­tant, jis bu­vo dak­ta­ras ir va­ži­nė­da­vo bal­tu kui­nu nuo na­mo prie na­mo Vains­ber­go gat­vė­mis. Vė­liau jis ve­dė pa­si­tu­rin­čią mer­gi­ną. Po tė­vo mir­ties jai ati­te­ko stam­bus kles­tin­tis ūkis. Mer­gi­na bu­vo ty­li, aukš­ta ir juod­bru­va ir dau­ge­liui at­ro­dė la­bai gra­ži. Vains­ber­ge žmo­nės ste­bė­jo­si, ko­dėl ji iš­te­kė­jo už dak­ta­ro. Ne­pra­ėjus nė me­tams po ves­tu­vių, ji mi­rė.

Dak­ta­ro krum­pliai bu­vo ne­pa­pras­tai di­de­li. Kai plaš­ta­kos bū­da­vo su­gniauž­tos, jie pa­nė­šė­da­vo į ke­kes ne­da­žy­tų me­di­nių ru­tu­lių, dy­džio su­lig grai­ki­niais rie­šu­tais, su­ver­tų ant plie­ni­nių vir­bų. Jis rū­ky­da­vo pyp­kę ku­ku­rū­zo ko­tu ir po žmo­nos mir­ties kiau­rą die­ną sė­dė­da­vo sa­vo tuš­čia­me ka­bi­ne­te prie lan­go, ap­trauk­to vo­ra­tin­klių. Jis nie­ka­da ne­ati­da­ry­da­vo lan­go. Kar­tą, karš­tą rug­pjū­čio die­ną, pa­mė­gi­no, ta­čiau lan­gas bu­vo už­stri­gęs; pas­kui vi­siš­kai apie jį pa­mir­šo.

Vains­ber­gas už­mir­šo se­nį, ta­čiau dak­ta­ro Ri­fio bū­das bu­vo kaž­kuo ne­pa­pras­tas. Vie­nų vie­nas pri­dvi­su­sia­me ka­bi­ne­te Hef­ne­rio kor­pu­se virš „Pa­ris Dry Go­ods“ ben­dro­vės par­duo­tu­vės jis ne­pa­liau­ja­mai dir­bo, sta­ty­da­mas tai, ką pats ir grio­vė. O sta­tė ji­sai ma­žu­tes tie­sų pi­ra­mi­des, bet jas pa­sta­tęs čia pat nu­griau­da­vo, kad ne­pri­stig­tų tie­sų ki­toms pi­ra­mi­dėms.

Dak­ta­ras Ri­fis bu­vo aukš­tas vy­ras, de­šim­tį me­tų ne­šio­jan­tis tą pa­čią ei­lu­tę. Jos ran­ko­vės bu­vo api­briz­gu­sios, o ke­liai ir al­kū­nės – pra­di­lę. Dar­be jis dar dė­vė­da­vo dro­bi­nį cha­la­tą nuo dul­kių su gi­lio­mis ki­še­nė­mis, į ku­rias nuo­la­tos grūs­da­vo po­pier­ga­lius. Po ke­lių sa­vai­čių jie virs­da­vo kie­tais gu­mu­liu­kais ir, kai ki­še­nės pri­si­pil­dy­da­vo, jis iš­kra­ty­da­vo juos ant grin­dų. De­šim­tį me­tų jis te­tu­rė­jo vie­ną drau­gą, Džo­ną Is­pa­ną, ki­tą se­nį, ku­riam pri­klau­sė me­de­ly­nas. Kar­tais, bū­da­mas geros nuo­tai­kos, se­na­sis dak­ta­ras Ri­fis pa­si­sem­da­vo iš ki­še­nės sau­ją po­pie­ri­nių gu­mu­liu­kų ir svies­da­vo juos į me­de­ly­no se­nį. „Še tau, se­nas verks­ny!“ – su­šuk­da­vo jis tir­tė­da­mas iš juo­ko.

Dak­ta­ro Ri­fio ir jo mer­gi­ni­mo­si aukš­ta­jai juod­bru­vei, ta­pu­siai jo žmo­na ir pa­li­ku­siai jam tur­tą, is­to­ri­ja yra la­bai mįs­lin­ga. Ja ga­li­ma gar­džiuo­tis kaip su­si­trau­ku­siais obuo­liu­kais, au­gan­čiais Vains­ber­go so­duo­se. Ru­de­nį ei­ni per so­dus, o že­mė po ko­jo­mis su­ša­lu­si į gruo­dą. Obuo­liai nu­raš­ky­ti. Jie su­krau­ti į sta­ti­nes ir iš­pluk­dy­ti į mies­tus, kur bus val­go­mi apar­ta­men­tuo­se, pil­nuo­se kny­gų, žur­na­lų, bal­dų ir žmo­nių. Ant obe­lų li­kę tik ke­le­tas gum­buo­tų obuo­liu­kų, ku­rių sky­nė­jai ne­ėmė. Jie pa­na­šūs į dak­ta­ro Ri­fio krum­plius. Krims­te­li – jie gar­dūs. Ne­di­du­ka­me ap­va­lu­me obuo­lio šo­ne su­si­tel­kęs vi­sas jo sal­du­mas. Bė­gi­nė­ji nuo me­džio prie me­džio per šar­mo­tą že­mę raš­ky­da­mas gum­buo­tus, su­si­trau­ku­sius obuo­liu­kus ir grūs­da­mas juos į ki­še­nes. Tik­tai ne­dau­ge­liui ži­no­mas tų su­si­trau­ku­sių obuo­liu­kų sal­du­mas.

Mer­gi­nos ir dak­ta­ro flir­tas pra­si­dė­jo va­sa­ros po­pie­tę. Jam tuo­met bu­vo ke­tu­rias­de­šimt pen­ke­ri, ir jau ta­da jis bu­vo pra­tęs pri­sig­rūs­ti ki­še­nes po­pier­ga­lių, jie virs­da­vo kie­tais gu­mu­liu­kais ir vė­liau bū­da­vo iš­kra­to­mi. Įpro­tis at­si­ra­do sė­dint bri­ke­lė­je, lė­tai trau­kia­mo­je bal­to kui­no kai­mo ke­liais. Po­pie­rė­liuo­se bū­da­vo už­ra­šy­tos min­tys, min­čių pa­bai­gos, min­čių pra­džios.

Vie­na po ki­tos dak­ta­ro Ri­fio gal­vo­je megz­da­vo­si min­tys. Iš jų gau­sos jis su­si­kur­da­vo tie­są, ir ši iš­si­ke­ro­da­vo jo pro­te. Tie­sa už­tem­dy­da­vo vi­są pa­sau­lį. Ji tap­da­vo siau­bin­ga, bet tuo­met po tru­pu­tį iš­si­sklai­dy­da­vo, ir min­te­lės vėl im­da­vo megz­tis.

Aukš­to­ji juod­bru­vė ap­si­lan­kė pas dak­ta­rą Ri­fį, nes pas­to­jo ir ėmė būgš­tau­ti. Šion būk­lėn ji pa­te­ko dėl ai­bės taip pat mįs­lin­gų ap­lin­ky­bių.

Kai mi­rė jos tė­vas ir mo­ti­na, o jai ati­te­ko ak­rai der­lin­gos že­mės, ėmė plūs­te plūs­ti jau­ni­kiai. Dve­jus me­tus jie lan­ky­da­vo­si ko­ne kiek­vie­ną va­ka­rą. Iš­sky­rus du, vi­si jie bu­vo vie­no­di. Jie suok­da­vo jai apie mei­lę, ta­čiau jų bal­suo­se ir aky­se bu­vo jus­ti ap­si­mes­ti­nu­mas. Tie du ki­to­kie la­bai sky­rė­si vie­nas nuo ki­to. Pir­ma­sis, jau­nas liek­nas vai­ki­nas bal­to­mis ran­ko­mis, Vains­ber­go ju­ve­ly­ro sū­nus, be per­sto­jo taukš­da­vo apie ne­kal­ty­bę. Bū­da­mas su ja šne­kė­da­vo vien apie tai. Ant­ra­sis, juo­dap­lau­kis ber­nio­kas di­de­lė­mis au­si­mis, ne­pra­tar­da­vo nė žo­džio, ta­čiau vi­suo­met ras­da­vo bū­dą, kaip įsi­vi­lio­ti ją į tam­są, kur pul­da­vo bu­čiuo­tis.

Ku­rį lai­ką aukš­to­ji juod­bru­vė ma­nė te­kė­sian­ti už ju­ve­ly­ro sū­naus. Va­lan­dų va­lan­das ji sė­dė­da­vo ty­lo­mis klau­sy­da­ma­si jo kal­bų ir stai­ga pra­dė­jo kaž­ko bi­jo­ti. Jai ėmė ro­dy­tis, kad po kal­bo­mis apie ne­kal­ty­bę sly­pi gei­du­liai, di­des­ni nei vi­sų ki­tų. Kar­tais jai vai­den­da­vo­si, kad kal­bė­da­mas jis lai­ko ran­ko­se jos kū­ną. Ji vaiz­duo­da­vo­si, kaip jis, įsmei­gęs žvilgs­nį, lė­tai su­kio­ja ją sa­vo bal­to­se plaš­ta­ko­se. Nak­ti­mis jai sap­nuo­da­vo­si, kad jis kan­džio­ja jos kū­ną, o nuo jo nas­rų la­ša krau­jas. Ji su­sap­na­vo sap­ną tris kar­tus, o vė­liau pas­to­jo nuo to, ku­ris ne­pra­tar­da­vo nė žo­džio, bet ap­im­tas aist­ros iš tie­sų jai įkan­do į pe­tį taip, kad dar il­gai bu­vo ma­ty­ti dan­tų žy­mės.

Kai aukš­to­ji juod­bru­vė su­si­pa­ži­no su dak­ta­ru Ri­fiu, jai pa­si­ro­dė, kad jau nie­kuo­met ne­be­no­rės bū­ti be jo. Vie­ną ry­tą ji už­ėjo į jo ka­bi­ne­tą ir, jai ne­pra­ta­rus nė žo­džio, jis, at­ro­do, jau ži­no­jo, kas jai at­si­ti­kę.

Dak­ta­ro ka­bi­ne­te bu­vo mo­te­ris, ku­rios vy­ras Vains­ber­ge tu­rė­jo kny­gy­ną. Kaip ir vi­si se­nie­ji kai­mo gy­dy­to­jai, dak­ta­ras Ri­fis trauk­da­vo dan­tis, tad lau­kian­ti mo­te­ris vai­to­jo pri­spau­du­si prie skruos­to no­si­nę. Su ja bu­vo ir jos vy­ras, ir kai dan­tis bu­vo iš­lup­tas, jie abu su­kli­ko, o krau­jas plūs­te­lė­jo bal­ta mo­ters suk­ne­le. Juod­bru­vei tai bu­vo nė mo­tais. Mo­te­riai su vy­ru iš­ėjus, dak­ta­ras nu­si­šyp­so­jo. ,,Aš pa­si­im­siu ta­ve pa­si­vė­žin­ti po kai­mą“, – ta­rė jis.

Ke­lias sa­vai­tes aukš­to­ji juod­bru­vė ir dak­ta­ras bū­da­vo drau­ge be­veik kiek­vie­ną die­ną. Būk­lė, at­ve­du­si ją čia, iš­si­vys­tė į li­gą, ta­čiau mer­gi­na jau­tė­si taip, lyg bū­tų at­ra­du­si su­si­trau­ku­sių obuo­liu­kų sal­du­mą, ir ne­be­ga­lė­jo nė pa­gal­vo­ti apie dai­lius ap­skri­tus vai­sius, val­go­mus mies­tų apar­ta­men­tuo­se. Ru­de­nį, ne­tru­kus po pa­žin­ties su dak­ta­ru Ri­fiu pra­džios, mer­gi­na už jo iš­te­kė­jo, o ki­tų me­tų pa­va­sa­rį mi­rė. Per žie­mą jis per­skai­tė jai vi­sas sa­vo min­čių nuo­tru­pas, ku­rių bu­vo pri­ke­ver­zo­jęs po­pier­ga­liuo­se. Per­skai­tęs juok­da­vo­si ir grūs­da­vo at­gal į ki­še­nes, kad jos virs­tų kie­tais gu­mu­liu­kais.

Ver­tė Pau­lius An­driuš­ke­vi­čius