Nerašyta kalba

Vin­co Krė­vės-Mic­ke­vi­čiaus me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je Vil­niu­je lap­kri­čio mė­ne­sį bu­vo ati­da­ry­ta pir­mo­ji per­so­na­li­nė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos ma­gist­ran­tės gra­fi­kės MAR­TY­NOS KAŠINSKAITĖS kū­ri­nių pa­ro­da „Ne­ra­šy­ta kal­ba“. Pa­tei­kia­me dai­li­nin­kės pa­si­sa­ky­mo ati­da­rant pa­ro­dą frag­men­tą ir mi­ni in­ter­viu.

Ma­no dar­bų cik­las at­si­ra­do prieš pus­an­trų me­tų. Jo idė­ja ėmė vys­ty­tis dar anks­čiau, kai ren­giau au­to­ri­nę kny­gą rem­da­ma­si Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus „Juo­dą­ja kny­ga“. Kar­tą dirb­da­ma kny­gy­nė­ly­je ir tu­rė­da­ma daug lai­ko ėmiau ją skai­ti­nė­ti. Tai pa­pro­ti­nio po­bū­džio kny­ga apie bur­tus, prie­ta­rus, už­ke­rė­ji­mus, ap­ža­dus, jo­je yra ir įvai­rių pa­ta­ri­mų, kaip elg­tis keb­lio­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­se, ir ro­dė­si taip na­tū­ra­lu tuo įti­kė­ti. Pa­vyz­džiui, jei ką nors pa­mirš­ti ir ten­ka grįž­ti na­mo, rei­kia pa­žiū­rė­ti į veid­ro­dį (taip ir da­rau)… Pa­na­šūs ti­kė­ji­mai ar­ba prie­ta­rai ir da­bar te­be­gy­vuo­ja žmo­nių są­mo­nė­je ir pro­tuo­se, ku­rie da­ro­si vis ra­cio­na­les­ni, bet tik nuo jų gi­liau sly­pin­čio tu­ri­nio pri­klau­so, kaip į tai re­a­guo­ja­ma. Jie kal­ba iš vi­daus… Pra­dė­ju­si stu­di­juo­ti tą kny­gą, ėmiau at­si­rin­ki­nė­ti in­for­ma­ci­ją, ši po tru­pu­tį pra­dė­jo dė­lio­tis į vaiz­di­nius, teks­tus. Su­si­for­ma­vęs dar­bų cik­las su­da­rė vie­ną ben­drą kom­po­zi­ci­ją.

Martyna Kasinskaitė. Regėjimai. 2011

Ma­no dar­bai yra bal­ti ir tai kai ku­riems žmo­nėms yra ne­įpras­ta. Bal­tą, „ne­ra­šy­tą“, įpras­tais gra­fi­kos raiš­kos bū­dais ne­at­spaus­tą, da­žais vi­zu­a­liai ne­ak­cen­tuo­tą for­mą pa­si­rin­kau dėl pa­pras­tos ir stip­rios prie­žas­ties – dau­gu­ma bur­tų, prie­ta­rų, ap­ža­dų iki J. Ba­sa­na­vi­čiaus už­fik­sa­vi­mo net ran­kraš­ti­niuo­se rin­ki­niuo­se iš es­mės ne­eg­zis­ta­vo, bu­vo ne­pri­ei­na­mi skai­tan­čiai ir mąs­tan­čiai vi­suo­me­nės da­liai. Nie­kas apie juos ne­bu­vo ra­šęs, nie­kas jų ne­bu­vo rin­kęs. J. Ba­sa­na­vi­čius bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų, ku­ris pa­kvie­tė mo­ky­to­jus ir ki­tus švie­suo­lius rink­ti to­kią in­for­ma­ci­ją. Jo „Juo­do­ji kny­ga“ il­gai eg­zis­ta­vo tik ran­kraš­ti­niu pa­vi­da­lu, Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to bu­vo iš­leis­ta tik 2004 m. Iki tol tai bu­vo ne­ra­šy­ta kal­ba. Ir eg­zis­tuo­jan­tis, ir žmo­nėms ne­pri­ei­na­mas va­rian­tai.

Pa­si­rin­kau dar­bus at­lik­ti rel­je­fo bū­du. No­rė­da­ma dar­buo­se iš­spaus­din­ti ir teks­tą, vis­ką tu­rė­jau da­ry­ti at­virkš­čiai. Tu­rė­jau iš­mok­ti ra­šy­ti iš ki­tos pu­sės… Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tu­rė­jau pra­mok­ti ra­šy­ti lie­tu­viš­kai ir žy­diš­kai… Teks­tas dar­buo­se per­skai­to­mas esant ge­ram ap­švie­ti­mui, tai su­dė­tin­ga, bet rei­kia su­pras­ti, kad tai nė­ra li­te­ra­tū­riš­kai aiš­kiai per­tei­kia­mi teks­tai, tai pir­miau­sia me­no kū­ri­niai, tu­rin­tys są­sa­jų su da­bar­ties re­a­li­jo­mis, su kon­kre­čiais žmo­nė­mis, ku­rie at­pa­žins rei­kia­mas rai­des. Tai ma­no įsi­vaiz­da­vi­mų ir sa­vaip per­teik­to teks­to jung­tis. Dir­bau se­na li­no­rai­ži­nių tech­ni­ka. No­rė­jau juos pa­teik­ti bal­tai, ne­ma­ty­tai… Tas rel­je­fas, jo spyg­liuo­tu­mas ma­ne ir da­bar te­be­ža­vi. Žai­džiau su įvai­riais rel­je­fais – įdu­bi­mu, iš­gau­bi­mu ir ki­tais. Jie su­tei­kia skir­tin­gas ga­li­my­bes – iš­gau­bi­mą tu­rė­jau įrai­žy­ti, o įdu­bi­mą pa­da­ry­ti to­kį iš­ki­lų, kad ki­taip at­si­spaus­tų. Sten­giuo­si da­ry­ti nau­ją gra­fi­ką se­no­mis, be­veik už­mirš­to­mis tech­ni­ko­mis. Teks­tus rin­kau­si ir juos de­ri­nau su ky­lan­čiais vaiz­di­niais, sten­giau­si iš­gau­ti vien­ti­są, pra­smi­niais ry­šiais su­si­ju­sią kom­po­zi­ci­ją, il­gai­niui ji vir­to dar­bus api­ben­dri­nan­čia vi­su­ma. Nuo „Nak­ties mė­nu­lio“ iki die­nos mū­sų ma­to­ma­me pa­sau­ly­je. Tai, kas mū­sų et­no­pa­sau­ly­je su­dė­ta į žo­džius.

Dar­bų cik­lui pa­si­rin­kau tuos bur­tus, ku­riuos ban­džiau su­vok­ti ir lyg įsi­ves­ti į sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį. Pa­ma­žu imi su­vok­ti, jog mū­sų liau­dies iš­min­tis yra to­kia to­bu­la, kad mums siun­čia­mus vaiz­di­nius ji sa­vaip už­ko­da­vo. Pa­vyz­džiui, sa­ko­ma, kad ne­ga­li­ma mie­go­ti ant pa­gal­vės iš viš­tos plunks­nų. Ko­dėl? Pa­si­ro­do, se­niau pa­gal­vės bū­da­vo pri­kem­ša­mos an­čių ir žą­sų – šva­rių paukš­čių – plunks­nų. O viš­tos yra pa­tys ne­šva­riau­si na­mi­niai paukš­čiai, su jo­mis plin­ta er­kės, blu­sos. Tad ne vel­tui at­si­ra­do ti­kė­ji­mas, kad jei at­si­gul­si ant viš­tos plunks­nų pa­gal­vės, blo­gai iš­si­mie­go­si. (Be­je, ma­no tė­vas dai­li­nin­kas Vir­gi­ni­jus Ka­šins­kas, ki­lęs iš Ši­la­lės ra­jo­no, pa­sa­ko­jo, kad se­niau Že­mai­ti­jo­je (ir ne tik ten) mo­ti­nos į jau­na­ve­džių lo­vų pa­gal­ves ir pa­ta­lus iš anks­to įvel­da­vo tiek plunks­nų gu­mu­liu­kų, kiek no­rė­da­vo su­si­lauk­ti vai­kai­čių.) Ar­ba ki­ta – vai­kams kar­tais ne­lei­džia­ma bris­ti į ba­lą, sa­ko­ma: „Neik į van­de­nį.“ Pa­aiš­ki­na lie­tu­vių liau­dies po­sa­kis iš „Juo­do­sios kny­gos“: „Sau­lei nu­si­lei­dus, ne­rei­kia ing van­de­nį žiū­rėt, ba, sa­ko, ga­li ing van­de­nį trau­ku­tis iš­traukt.“ Pa­griebs van­de­ny­se gy­ve­nan­ti pa­bai­sa… Kai vai­kys­tė­je bū­da­vau pas mo­čiu­tę kai­me, ma­ne gąs­din­da­vo di­de­liu bau­bu, ku­ris įtrauks į van­de­nį… Vi­sa tai mums pa­de­da ra­cio­na­liau žvelg­ti į pa­sau­lį. Bū­ta ir be­veik ne­su­vo­kia­mų pa­sa­ko­ji­mų apie mo­te­rų no­rus tap­ti vai­sin­goms. Jei mo­te­ris no­rė­jo su­si­lauk­ti pa­li­kuo­nių, tu­rė­jo pa­si­gau­ti šikš­nos­par­nį ir jį už­kas­ti skruz­dė­ly­ne. Jei jis ten spie­gia kaip vai­kas, bėg­ti ša­lin už­si­den­gus au­sis. Tai tu­rė­jo ir mo­te­rį pa­ska­tin­ti su­si­lauk­ti vai­kų. Ar­ba, pa­vyz­džiui, pa­sa­ko­ji­mas apie an­gį. Vy­rai dir­bo lau­kuo­se, ir mo­te­rys at­ne­šė puo­dy­nę su klec­kais. Į ver­da­mus klec­kus įlin­do an­gis ir su jais kar­tu sa­vo sul­ty­se iš­vi­rė. Vy­rai vis­ką su­val­gė, ir vė­liau nu­ti­ko ne­ma­lo­nių da­ly­kų – ant odos at­si­ra­do pūs­lių ir iš jų ėmė ris­tis blu­sos. Pa­aiš­ki­na­ma tuo, kad nuo se­niau­sių lai­kų gy­va­tė bal­tams bu­vo gy­vy­bin­gu­mo sim­bo­lis, žmo­nės jų ne­už­muš­da­vo, o žal­tys bu­vo mū­sų na­mų glo­bė­jas… Gal da­bar an­gis yra įgi­ju­si ne­ga­ty­vią pras­mę, bet tai tik toks da­bar­ti­nis in­for­ma­ci­jos su­si­fo­ku­sa­vi­mas, nes ji iš­reiš­kia rein­kar­na­ci­jos, am­ži­nos gy­vy­bės kai­tos idė­ją. Taip at­si­ras­da­vo gra­žio­ji se­no­lių iš­min­tis, iš jos kil­da­vo pa­sa­kos, įvai­rūs pa­sa­ko­ji­mai, žmo­giš­kai šil­tai ir su­pran­ta­mai nu­pa­sa­ko­ti at­si­ti­ki­mai. Aš jais ti­kiu, nors kar­tais at­ro­do kaip ab­sur­diš­kiau­si ir ne­įma­no­mi, bet vė­liau pa­si­ro­do, kad tai pa­aiš­ki­na­mi ir vei­kian­tys da­ly­kai. To­kiu bū­du jie at­ėjo ir iki ma­nęs – su­kū­riau dar­bų cik­lą „Ne­ra­šy­ta kal­ba“.

– Ko­kį po­pie­rių nau­do­jo­te sa­vo dar­bams?Ar kli­juo­tas po­pie­rius – re­ta tech­ni­ka?

Martyna Kasinskaitė. Apkalbos. 2011

– Kli­ja­vau du po­pie­rius. Es­tam­pi­nį, ku­ris įpras­tai nau­do­ja­mas gra­fi­ko­je, ir la­bai plo­ną skaid­rų ry­žių po­pie­rių. Tu­rė­jau jį purkš­ti kli­jais, ki­to­mis me­džia­go­mis ir ieš­ko­ti tin­ka­miau­sių va­rian­tų. Tie­siog val­dai pro­ce­są ir ma­tai, ko­kio­mis for­mo­mis ir niu­an­sais gims­ta dar­bai.

– Iš­anks­ti­nė re­a­li­zuo­ta vi­zi­ja? Ar ry­žių po­pie­rius ati­ti­ko su­ma­ny­mą, ar tie­siog nau­do­jo­te to­kį, ko­kį ga­vo­te?

– Ma­tai vi­zi­ją ir ko­kį re­zul­ta­tą pa­sie­kei… Ši­tie dar­bai yra vie­ne­ti­niai. O ry­žių po­pie­riaus yra ke­li va­rian­tai, bet pa­si­rin­kau to­kį, ku­ris bu­vo la­bai plo­ny­tis ir sub­ti­lus, su ma­žo­mis šiukš­le­lė­mis. Kai pa­da­riau pas­ku­ti­nius at­spau­dus, pa­ma­niau, nu­ei­siu į par­duo­tu­vę ir nu­si­pirk­siu dar to po­pie­riaus, kad sau pa­si­da­ry­čiau dub­le­tus, bet pa­aiš­kė­jo, kad iš Ita­li­jos jo į Lie­tu­vą ne­be­ve­ža. Dar kiek iš pa­žįs­ta­mų su­grai­biau, bet iš tik­rų­jų li­ko vie­ne­ti­nis, ir­gi sa­vaip ne­ra­šy­tas ma­no dar­bas.

– Kai ku­rie Jū­sų dar­bai sa­vi­tai su­kom­po­nuo­ti – tar­si iš dvie­jų da­lių? Ar taip ir­gi iš­reiš­kė­te mi­nė­tą tam­sos ir švie­sos opo­zi­ci­ją?

– Tie dar­bai at­si­ra­do kaip ban­dy­mų su­kur­ti vie­ną kū­ri­nį re­zul­ta­tas. Juo­se su­si­tin­ka gū­di tam­sos nuo­tai­ka ir švie­sos, nors ki­tą­kart nak­tis bū­na ir niū­ri, bau­gi­nan­ti, bet kar­tais, ypač va­sa­rą, lau­kus nu­švie­čia ypa­tin­ga švie­sa, krin­ta žais­min­gi še­šė­liai… Prie­šy­bės kaip tam­sus ir švie­sus mė­nu­liai, kaip bro­liai, kaip dvi to pa­ties reiš­ki­nio pu­sės. Ten įkom­po­nuo­tas ir pa­sa­ko­ji­mo apie du bro­lius, sė­din­čius ir pi­ni­gus skai­čiuo­jan­čius, frag­men­tas. O pa­ro­do­je šis dar­bas „už­bai­gia“ cik­lą.

– O kas nu­tin­ka, kai cik­las pa­si­bai­gia?

– Grįž­ta vėl. Vis­kas vėl ke­liau­ja ra­tu. Die­na kei­čia nak­tį, va­sa­ra – žie­mą. Be­je, sau­lės šiuo­se dar­buo­se ne­ra­si­te, tik mė­nu­lį, gal to­dėl, kad jis ar­čiau ma­nęs.

– Dar­bai bal­ti, švie­sūs, bet įnir­tin­gai ver­žia­si ir chto­niš­kie­ji gai­va­lai…

– Be sau­lės ir švie­sos šie dar­bai tie­siog ne­eg­zis­tuo­tų. Kiek­vie­ną dar­bą kel­da­vau prieš švie­są, su­kio­da­vau, žiū­rė­jau dau­gy­be ra­kur­sų, kaip ge­riau į juos pra­si­muš­tų sau­lės švie­sa. Sau­lė – tik­ro­ji šių dar­bų do­mi­nan­tė.

Pa­ren­gė Juo­zas Šo­rys