Ne pliušinis meškiukas

Laiku ir nelaiku

Je­ru­za­le, nu­si­vilk sa­vo ge­du­lo ir skur­do dra­bu­žį

ir ap­si­vilk am­ži­nu Die­vo šlo­vės gro­žiu.

Ap­si­gaubk Die­vo tei­su­mo skrais­te,

už­si­dėk ant gal­vos Am­ži­no­jo šlo­vės gob­tu­vą,

nes Die­vas pa­ro­dys ta­vo spin­de­sį vi­sai že­mei.

Tu bū­si am­ži­nai Die­vo va­di­na­ma

„Ra­my­be per Tei­su­mą“ ir „Šlo­ve per Die­vo gar­bi­ni­mą“.

Kel­kis, Je­ru­za­le!

At­si­stok aukš­tu­mo­je, pa­žvelk į ry­tus

ir pa­si­žiū­rėk į sa­vo vai­kus,

su­rink­tus iš ry­tų ir va­ka­rų Šven­to­jo žo­džiu

ir džiū­gau­jan­čius, nes Die­vas juos at­si­mi­nė.

Prie­šų va­ro­mi, jie pės­ti iš­ėjo iš ta­vęs,

bet Die­vas par­ves juos pas ta­ve

ne­ša­mus su pa­gar­ba tar­si ka­ra­liš­ka­me sos­te.

Juk Die­vas nu­ta­rė,

kad aukš­ti kal­nai ir am­ži­nos uo­los bū­tų nu­ly­gin­ti,

dau­bos ir slė­niai už­pil­ti, su­ly­gin­ti su že­me,

idant Iz­ra­e­lis ga­lė­tų sau­giai žy­giuo­ti po Die­vo šlo­ve.

Die­vo pa­lie­pi­mu miš­kai ir vi­si kva­pūs me­džiai

duos Iz­ra­e­liui pa­vė­sį,

nes Die­vas džiaugs­min­gai ves Iz­ra­e­lį,

nu­švies­tą sa­vo šlo­vės,

gai­les­tin­gu­mo ir tei­su­mo.

Bar 5, 1–9

Pra­na­šo Ba­ru­cho kny­ga – itin re­tas sve­čias krikš­čio­nių li­tur­gi­jo­je. Vie­ną jos iš­trau­ką gir­di­me per Ve­ly­kų vi­gi­li­ją kar­tu su ki­tais Se­no­jo Te­sta­men­to teks­tais. An­trą sy­kį Ba­ru­chui lei­džia­ma pra­bil­ti štai da­bar, ad­ven­to me­tu, pri­de­ri­nus jo žo­džius prie lau­ki­mo ir bu­dė­ji­mo nuo­tai­kų.

Toks san­tū­ru­mas šios kny­gos at­žvil­giu ge­rai su­pran­ta­mas. Tai – apok­ri­fi­nis kū­ri­nys, ku­rio nė­ra Pa­les­ti­nos žy­dų ka­no­ne. Krikš­čio­nys ją pe­rė­mė iš Sep­tu­a­gin­tos, grai­kiš­ko­jo žy­dų Bib­li­jos ver­ti­mo. Kny­gą mė­go ir ci­ta­vo ke­li anks­ty­vo­sios Baž­ny­čios tė­vai. Ku­rį lai­ką ji gy­va­vo kaip da­lis Je­re­mi­jo pra­na­šys­tės, o nuo Tri­den­to su­si­rin­ki­mo įgi­jo deu­te­ro­ka­no­ni­nės kny­gos sta­tu­są. Pro­tes­tan­tų baž­ny­čios nie­ka­da ne­lai­kė Ba­ru­cho ka­no­ni­niu Šven­to­jo Raš­to au­to­riu­mi.

Ki­ta ver­tus, tai trum­pas, su­kom­pi­liuo­tas, mig­lo­tos kil­mės kū­ri­nys. Jis ga­lu­ti­nai su­si­for­ma­vo Ma­ka­bie­jų su­ki­li­mo lai­kais, o gal jau ir ro­mė­nų vieš­pa­ta­vi­mo me­tais, t. y. I am­žiu­je prieš Kris­tų. Pir­mo­ji kny­gos da­lis, va­di­na­ma is­to­ri­ne, ga­lė­jo bū­ti pa­ra­šy­ta heb­ra­jų kal­ba. Grai­kiš­ko­je da­ly­je yra dvi pa­guo­dos ir vil­ties po­emos, ku­rių vie­ną ir pa­si­ren­ka li­tur­gi­niai ad­ven­to skai­ti­niai.

Kaip se­no­sios žy­dų po­ezi­jos pa­vyz­džiai, anie du Ba­ru­cho kny­gos frag­men­tai yra ver­ti­na­mi ir ana­li­zuo­ja­mi. Teo­lo­gi­nė šio kū­ri­nio ver­tė ne­di­de­lė. Ba­ru­chas daž­niau­siai kar­to­ja tai, kas jau bu­vo pa­sa­ky­ta jo pirm­ta­kų pra­na­šų raš­tuo­se. Ap­tin­ka­ma ir ki­tų Bib­li­jos kū­ri­nių pėd­sa­kų. Nors tai ir ga­lė­tų liu­dy­ti re­li­gi­nės min­ties skur­du­mą, iš­si­sė­mi­mą, Ba­ru­chui grei­čiau­siai vi­sai ne­rū­pė­jo koks nors ori­gi­na­lu­mas ir nau­jos įžval­gos. Rem­da­masis pra­ėju­sių am­žių is­to­ri­niais įvy­kiais (Je­ru­za­lės pa­ver­gi­mu 587 me­tais prieš Kris­tų), įžvelg­da­mas ne­gud­rią pa­ra­le­lę tarp jų ir sa­vo­sios epo­chos, kny­gos su­da­ry­to­jas sie­kė kuk­lių ir kon­kre­čių tiks­lų. Iš­lai­kant įpras­tą pra­na­šų li­te­ra­tū­ros sti­lių, pa­si­tel­kus tuos pa­čius pra­žū­ties ir iš­gel­bė­ji­mo ora­ku­lus, čia ku­ria­ma tai, ką Mar­ti­nas Bu­be­ris pa­va­di­no es­mi­ne Iz­ra­e­lio pra­na­šų idė­ja, – ra­gi­ni­mas at­si­vers­ti ir su­grįž­ti prie sa­vo Die­vo. Kad ir kaip ne­no­rė­tum pri­pa­žin­ti, tiek Ba­ru­chas, tiek anie „tik­rie­ji“ Bib­li­jos pra­na­šai at­si­ver­ti­mo pro­gra­mą įgy­ven­di­na la­bai ne­pa­trauk­liai ir pri­mi­ty­viai – va­di­na­muo­ju rim­bo ir me­duo­lio prin­ci­pu. Die­vo gai­les­tin­gu­mo, mei­lės, iš­gel­bė­ji­mo pa­ža­das jų raš­tuo­se vi­sa­da su­sie­ja­mas su dan­gaus rūs­ty­be, ku­ri nu­si­leis ar jau nu­si­lei­do ant tau­tos kaip jos nuo­dė­mių pa­sek­mė.

Šią kla­si­ki­nę sche­mą ap­tik­si­me ir da­bar, jei, pa­si­gė­rė­ję Je­ru­za­lei skir­tais pa­guo­dos žo­džiais, at­si­ver­si­me anks­tes­nį Ba­ru­cho kny­gos sky­rių. Bu­vo­te ati­duo­ti prie­šams, nes rūs­ti­not Die­vą. Už­rūs­ti­not sa­vo Kū­rė­ją, dė­da­mi at­na­šas de­mo­nams, o ne Die­vui. Už­mir­šot am­ži­ną­jį Die­vą, ku­ris jus pe­nė­jo, ir nu­liū­di­not Je­ru­za­lę, ku­ri jus auk­lė­jo. To­kia, pa­sak Ba­ru­cho, yra tau­tos tra­ge­di­jos (Je­ru­za­lės su­grio­vi­mo ir trem­ties) ana­to­mi­ja. Įtar­tum, kad is­to­ri­nių įvy­kių in­ter­pre­ta­vi­mas pra­na­šų raš­tuo­se bu­vęs ide­o­lo­gi­zuo­tas ir ri­bo­tas, kad įkvėp­tie­ji au­to­riai ne­su­ge­bė­jo ar ne­no­rė­jo at­pa­žin­ti dau­gy­bės ki­tų po­li­ti­nių, so­cia­li­nių, re­li­gi­nių prie­žas­čių, nu­lė­mu­sių ba­bi­lo­nie­čių in­va­zi­ją ir ki­tas Iz­ra­e­lio ne­lai­mes. Ta­čiau kal­ti­ni­mas nai­vu­mu ar dog­ma­tiz­mu tuoj pat su­bliūkš­ta, kai pri­si­me­ni, kaip įžval­giai ir prin­ci­pin­gai, su ko­kiu įkarš­čiu ir drą­sa pra­na­šai de­mas­kuo­ja pa­čios Je­ru­za­lės nuo­puo­lį, ka­ra­liaus dva­ro ko­rup­ci­ją, Šven­tyk­los kul­to iš­si­gi­mi­mą, so­cia­li­nio ne­tei­sin­gu­mo ap­raiš­kas. Nie­kas jiems ne­kliu­dė sa­vo iš­min­tį ir aist­rą at­suk­ti į prie­šų pu­sę, va­din­ti sa­ve jų žiau­ru­mo ir klas­tos au­ka. Bet šio­je vie­to­je pra­na­šai ty­li, ne­te­kę įkvė­pi­mo. Su­tik­da­mi su iš­da­vi­kų eti­ke­te. Ri­zi­kuo­da­mi sa­vo gal­va. Pa­tys pil­ni vi­di­nės su­maiš­ties.

To­kia tur­būt yra die­viš­kos vil­ties ir pa­guo­dos są­ly­ga. Tiek jos skel­bė­jams, tiek ad­re­sa­tams. Ir nors pra­žū­ties ora­ku­lai pra­na­šų raš­tuo­se iš­si­pil­dė daug daž­niau ir tiks­liau ne­gu jų neš­ta iš­gel­bė­ji­mo ži­nia, vis dėl­to su Die­vo var­du su­sie­tų vil­čių ir lū­kes­čių jė­ga, jų pa­sto­vu­mas ir gy­vy­bin­gu­mas lei­džia sa­ky­ti, kad mi­nė­ta sche­ma iš tie­sų vei­kia. Net ir ta­da, kai pra­na­šo nu­pieš­tas švie­sios ir šlo­vin­gos at­ei­ties pa­veiks­las ne­tam­pa ap­čiuo­pia­ma tik­ro­ve. Ba­ru­cho pos­mai, ap­dai­nuo­jan­tys Je­ru­za­lės trium­fą, tik­rai ne­bu­vo is­to­ri­nė tie­sa apie trem­ti­nių su­grį­ži­mą iš Ba­bi­lo­no trem­ties 539 me­tais prieš Kris­tų, ir pra­na­šas tai tu­rė­jo ži­no­ti. Bet ko­kiu at­ve­ju ne­bu­vo tai tie­sa ir apie pa­ties pra­na­šo ir jo lai­ko žmo­nių iš­gy­ve­ni­mus. Vis dėl­to bėgs šimt­me­tis po šimt­me­čio, o ju­daiz­mas ir krikš­čio­ny­bė ne­si­liaus ko­šę sa­vo is­to­ri­jos ir at­ra­dę tai, kas bū­tų to­li­mos pra­na­šys­tės iš­si­pil­dy­mas, vil­ties, pa­guo­dos, džiaugs­mo ži­nia, di­des­nė, ne­gu leis­tų vi­sos že­miš­kos ap­lin­ky­bės.

Dva­si­nin­kai ir pa­sau­lie­čiai mū­sų die­no­mis su­sė­dę po­strin­gau­ja, kaip svar­bu „gy­dy­ti“ Die­vo įvaiz­džius, per­šok­ti nuo bai­mės prie mei­lės, nuo min­čių apie baus­mes prie pa­si­ti­kė­ji­mo vi­sa­ga­liu gai­les­tin­gu­mu. Gies­me­lės ne­nau­jos. Die­vą ga­li­me gy­dy­ti ir tai­sy­ti kiek tik šir­dis gei­džia, jam tai nė mo­tais. Ži­no­ma, Die­vas, ku­ris siun­čia ne­lai­mes ir bau­džia žmo­gų už nuo­dė­mes, nė­ra pa­to­gi ir pa­trauk­li fi­gū­ra. Taip pat bu­vo ir pra­na­šų lai­kais, net XIX am­žiu­je. Bet, ta­ria­mai iš­gy­dę jį, sa­vo aky­se iš­va­da­vę jį iš tų mums spran­gių jo bruo­žų, pa­ten­kin­ti krim­si­me tik Ap­reiš­ki­mo su­ro­ga­tą. Ir dar ne tai blo­giau­sia, ne vien bib­li­nės min­ties vien­ti­su­mas. Die­vas, ku­rio va­lios nė­ra že­mės bai­sy­bė­se, ku­ris šiur­piai ne­įsi­rė­žia į bet ko­kias nuo­dė­mės ir mir­ties for­mas, il­gai­niui tam­pa tik iliu­zi­ja. Pliu­ši­niu meš­kiu­ku, de­da­mu į len­ty­ną už­au­gus. Lauk­ti vil­ties ir pa­guo­dos Je­ru­za­lei iš to­kio Die­vo be­pras­miš­ka: jei­gu jis pir­miau ne­bu­vo ta­vo skaus­mo ar ta­vo tam­sos prie­žas­tis, kaip­gi tu ga­lė­tum jo šauk­tis? Ko­dėl bū­tent jo? Kaip ži­no­tum, kad iš­gel­bė­ji­mas pri­klau­so jam? Ir kaip iš­tver­tum, kai ža­dė­ta­sis ne­pa­si­ro­do?

-tj-