Ne­ma­lo­nu žiū­rė­ti. Ar spek­tak­lis pra­stas?

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ

Ar ka­da nors prie kū­ri­nio – pa­veiks­lo ar skulp­tū­ros – esa­te pra­lei­dę sep­ty­nias­de­šimt mi­nu­čių vi­są­laik jį ste­bė­da­mi? Pri­si­pa­žin­siu, ma­no re­kor­das – dvi­de­šimt. Ne­sa­kau, kad per dvi­de­šimt mi­nu­čių įžvel­giau vi­sas ga­li­mas jo pras­mes. Ne – tai bu­vo ma­no ri­ba. Pri­pil­džiau sa­vo dva­sios mai­še­lį ir nu­spren­džiau, kad ga­na.

Šo­kio spek­tak­liai, ku­riuo­se taip pat ne­trūks­ta vaiz­di­nių, daž­niau­siai trun­ka apie va­lan­dą. Tie­sa, vaiz­di­niai kei­čia­si, ir tuo sce­nos dar­bai ar­ti­mes­ni pa­ro­dai. Vis dėl­to bū­na, kad jų ne­be­ga­li dau­giau pri­im­ti ir no­ri­si ei­ti lauk iš ri­bo­tos, sve­ti­ma fan­ta­zi­ja per­si­smel­ku­sios erd­vės. To­kiu įsi­vaiz­duo­ja­mu dva­sios ka­lė­ji­mu vi­sai ne­se­niai man ta­po Liub­li­no (Len­ki­ja) kul­tū­ros dirb­tu­vių (Warz­sta­ty Kul­tu­ry) sa­lė, ku­rio­je žiū­rė­jau švei­ca­rų cho­re­og­ra­fės An­nos Hu­ber ir vi­de­o­me­ni­nin­ko Yves’o Net­zham­me­rio ben­drą pro­jek­tą „Tvar­ky­ma­sis kriok­ly­je“ („Aufräumar­bei­ten im Was­ser­fall“). Smal­su­mas, kad ir ge­ro­kai su­mi­šęs su abe­jin­gu­mu, ne­lei­do iš­ei­ti. Ne­no­ro­mis li­kau mė­gin­ti per­ženg­ti sa­vo kan­try­bės ri­bas.

Bettinos Stöss nuotrauka

Kol dar ne­pra­dė­jau pieš­ti jau­se­nos spek­tak­ly­je pa­ra­dok­sa­lu­mo, rei­kė­tų pa­mi­nė­ti vie­ną ap­lin­ky­bę. Prieš „Tvar­ky­mą­si kriok­ly­je“ pub­li­kai bu­vo pri­sta­ty­ti du vi­de­o­me­ni­nin­ko Net­zham­me­rio ani­ma­ci­niai fil­mai – „Dia­lo­gi­nė ab­ra­zi­ja“ („Dia­lo­gi­cal Ab­ra­sion“) ir „Ne­įma­no­mų vie­to­vių ad­re­sai“ („Ad­res­sen unmögli­cher Or­te“). Uni­ka­li Net­zham­me­rio sti­lis­ti­ka at­ro­dė įdo­mi, pri­tren­kian­ti ir vi­saip kaip ge­nia­li pir­mą­sias dvi­de­šimt mi­nu­čių (kiek tru­ko pir­ma­sis kū­ri­nys). Ek­ra­ne ro­do­mas iki mi­ni­ma­lių tri­ma­čių for­mų abst­ra­huo­tas žmo­gaus kū­nas, jo ju­de­siai ir kas­die­niai ob­jek­tai ža­vė­jo aiš­ku­mu ir pa­pras­tu­mu. Vė­liau pir­ma­sis įspū­dis blė­so. At­ro­dė, kad mi­ni­ma­lių for­mų su­dė­tin­ges­nei is­to­ri­jai pa­pa­sa­ko­ti ne­pa­kan­ka, ta­riau­si jau­čian­ti me­ni­nin­ko ri­bo­tu­mą, o jo ge­nia­lu­mas trans­for­ma­vo­si į ba­na­lu­mą. Nie­kaip ki­taip, kaip ap­gau­to žiū­ro­vo sa­vi­jau­ta, to ne­pa­va­din­si.

Tai­gi, skep­tiš­kai nu­si­tei­ku­si tą penk­tą­jį Liub­li­no šo­kio te­at­rų fes­ti­va­lio va­ka­rą, kai dva­sios mai­še­lis jau bu­vo be­veik skli­di­nas, o kū­nas jau­tė­si kaip bul­vių mai­šas, pa­te­kau į Hu­ber ir Net­zham­me­rio ku­ria­mą sce­ni­nį pa­sau­lį. Dar be­si­ren­kan­tiems į sa­lę žiū­ro­vams bu­vo ro­do­mos dvi to pa­sau­lio da­lys. Už­pa­ka­li­nė­je sce­nos sie­no­je – vi­de­op­ro­jek­ci­ja. Si­met­riš­ko­je len­te­lė­je lė­tai ju­da mė­ly­ni ir rau­do­ni ru­tu­liu­kai, jų po tru­pu­tį dau­gė­ja. Kar­tu su gir­di­mais elek­tro­ni­nės mu­zi­kos im­pul­sais šiek tiek pri­me­na de­šimt­me­čio se­nu­mo kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus. Sce­nos plokš­tu­mo­je – iš vie­no­do il­gio pa­ga­liu­kų su­jung­tas tin­klas, den­gia­mą plo­tą da­li­jan­tis į 34 lan­ge­lius. Si­met­ri­ją griau­na į prie­kį iš­si­šo­vę 4 lan­ge­liai. Tin­klo pa­raš­tė­se įtvir­tin­ti ke­li gel­to­ni, oran­ži­niai, juo­di ba­lio­nai, di­de­lis gel­to­nas ka­muo­lys. Są­mo­nė, mė­gi­nan­ti sie­ti vaiz­do pro­jek­ci­ją ir sce­nos erd­vę, vie­no ben­dro var­dik­lio ne­ran­da ir kaps­to­si ap­gau­lin­ga­me žen­klų pa­sau­ly­je.

Šo­kio spek­tak­lis pra­si­de­da nuo ani­ma­ci­jos vaiz­dų: kal­nuo­se ra­tus su­kan­tis sraig­tas­par­nis, virš vai­sių va­zos skrai­dan­ti mu­sė, į jū­rą be­si­lei­džian­ti sau­lė ir plas­no­jan­tys paukš­čiai. Po ke­lių vi­zu­a­liai ak­cen­tuo­tų sraig­tas­par­nio-mu­sės­-paukš­čių trans­for­ma­ci­jų prieš žiū­ro­vų akis pra­si­de­da re­a­lus veiks­mas sce­no­je. Pa­si­rink­ta są­sa­ja – at­li­kė­jos val­do­mas gel­to­nas ka­muo­lys. Jis pa­ke­lia­mas, kad su­tap­tų su sie­no­je pro­jek­tuo­ja­ma sau­lės plokš­tu­ma. Tai trun­ka vos aki­mir­ką – pro­jek­tuo­ja­mi vaiz­dai kei­čia­mi, pei­za­žas virs­ta gy­ve­na­mo­jo na­mo pie­ši­niu, o ka­muo­ly­je, ku­ris ne­ša­mas ar­tyn žiū­ro­vo op­tiš­kai di­di­na pro­jek­tuo­ja­mą vaiz­dą, ma­to­me vi­di­nę na­mo erd­vę. Sme­ge­nų kom­piu­te­ris ima kais­ti, ne­pa­si­ti­kė­da­mas per­ne­lyg aiš­kio­mis aso­cia­ci­jo­mis ir ieš­ko­da­mas ki­tų jung­čių tarp spek­tak­lio kū­rė­jų siū­lo­mų vaiz­dų. Ke­lis kar­tus pa­mė­gi­nus juos sie­ti ir ga­vus at­sa­ky­mą „Er­ror“, per­ša­si min­tis – sie­ti ne­rei­kia.

Bettinos Stöss nuotrauka

Su šia min­ti­mi me­ni­nin­kai už­bai­gia spek­tak­lio įžan­gą ir prieš pub­li­kos akis iš­ny­ra du žmo­ge­liu­kai: sce­nos erd­vė­je ant grin­dų sė­din­ti Hu­ber ir ek­ra­ne ant grin­dų sė­din­tis jos ant­ri­nin­kas. Vaiz­dai aiš­kiai su­gre­tin­ti – abu vie­nu me­tu grie­bia­si už ko­jų pirš­tų. Vi­de­op­ro­jek­ci­jo­je ko­jų pirš­tai pa­ky­la (sa­lė­je tai su­ke­lia links­mu­mo ban­gą), o štai re­a­ly­bė­je – ne. Net ne­si­no­ri su­reikš­min­ti šio fak­to – juk ani­ma­ci­jo­je ga­li­me pa­vaiz­duo­ti ką tik no­ri­me, o kū­nams ga­lio­ja šio pa­sau­lio dės­niai. Bet, jei jau tai svar­bu, žiū­riu, kaip cho­re­og­ra­fė per­teiks pirš­tų at­si­sky­ri­mą nuo kū­no sa­vo kal­ba. Jei to­kia jau kie­ta, jai tu­rė­tų pa­vyk­ti. O Hu­ber, re­gis, net ne­ban­do – lie­čia tuos sa­vo pirš­tus ir tiek. Są­mo­nė grįž­ta į bū­se­ną prieš spek­tak­lį – mė­gin­da­ma sie­ti vaiz­do pro­jek­ci­ją ir sce­nos erd­vę vie­no ben­dro var­dik­lio ne­ran­da ir kaps­to­si ap­gau­lin­ga­me žen­klų pa­sau­ly­je.

Ga­liau­siai, nu­spren­du­si, kad Net­zham­me­rio vaiz­dų šian­dien jau per akis, sten­giau­si kon­cen­truo­tis į cho­re­og­ra­fės ju­de­sius. Štai ji sto­vi vie­na­me kvad­ra­tė­ly­je, ne­drą­siai tar­si ne­sa­vas kil­no­ja ran­kas ir ko­jas. Jos bū­vis sce­no­je at­ro­do keis­tai – nu­šiu­ręs pil­kas džem­pe­ris su už­maukš­lin­tu ant gal­vos gob­tu­vu pa­sle­pia bet ko­kius žmo­giš­kus bruo­žus, tam­sios kel­nės ir ant jų už­temp­ti šor­tai vi­siš­kai nu­žu­do vaiz­duo­tę – jo­kio es­te­ti­nio ma­lo­nu­mo. Tas ran­kų ir ko­jų kil­no­ji­mas ir­gi jo­kio es­te­ti­nio ma­lo­nu­mo ne­su­ke­lia. Ju­de­siai ne­raiš­kūs ir kam­puo­ti, nė užuo­mi­nos apie at­vi­ru­mą. Tas pats per tą pa­tį. Ji net ne­per­žen­gia kvad­ra­tė­lio ri­bų. Vi­siš­ka pil­ku­ma, kon­tras­tuo­jan­ti su spal­vin­gais ba­lio­nė­liais. Kur aš pa­te­kau ir ko­dėl man rei­kia į vi­sa tai žiū­rė­ti? Re­a­ly­bė­je įka­lin­ta fan­ta­zi­ja at­sa­ky­mo ne­ran­da. Ken­čiu.

Prie vi­de­op­ro­jek­ci­jos grįž­ti pri­ver­čia pa­leis­tas ba­lio­nė­lis. Ky­lan­tis re­a­ly­bė­je, ky­lan­tis ir ani­ma­ci­jo­je. Žiū­rėk, tai ne­be ba­lio­nė­lis, o de­be­sė­lis! Mi­ni­ma­lis­ti­nė mu­zi­ka nu­tei­kia vei­kiau rim­tai nei žais­min­gai. Tą pa­tį sa­ko ir Hu­ber kū­nas, su­lin­kęs lyg mąs­ty­to­jo po­za. Ji vėl čium­pa už ko­jų. Jas kil­no­ja, lyg kaž­ką apie jas no­rė­tų su­ži­no­ti. Bet ju­de­sys ne­iš­raiš­kin­gas, kaip ir anks­čiau jis for­ma­lus ir šal­tas. At­li­kė­ja ju­da per skir­tin­gus lan­ge­lius. Ar­tė­ja į sce­nos prie­kį, čia pa­lei­džia dar vie­ną ba­lio­ną. Jis ne­nu­skren­da, pa­kim­ba ore – prie že­mės jį trau­kia pa­riš­ta in­dų kem­pi­nė­lė. „Ma­no tiks­las – kves­tio­nuo­ti kiek­vie­ną kas­die­ny­bės ob­jek­tą“, – žiū­ro­vams po spek­tak­lio sa­kė Hu­ber. Kves­tio­na­vo­me ir mes. Ypač kem­pi­nė­lės ko­pi­ją vi­de­op­ro­jek­ci­jo­je. Pa­ryš­kin­tas po­etiš­kas vaiz­di­nys ke­lia įta­ri­mą – kuo šis kas­die­nis bui­ties daik­tas ypa­tin­gas, ko­dėl jis du kar­tus pa­kar­to­ja­mas?

Caroline'os Minjolle nuotrauka

Spek­tak­lis tę­sia­si. Mo­no­to­ni­ją ir rim­tį per­trau­kia mirk­čio­jan­ti bal­ta švie­sa, šo­ki­nė­jan­ti iš vie­no kvad­ra­tė­lio į ki­tą. Cho­re­og­ra­fės ju­de­siai tam­pa drą­ses­ni, pra­de­da plės­tis, mu­zi­ka gar­sė­ja. Hu­ber len­da po lan­ge­lius ri­bo­jan­čio­mis laz­de­lė­mis, su­jau­kia iki tol bu­vu­sią griež­tą erd­vės ge­o­met­ri­ją. Iš­lin­du­si pa­lei­džia dar vie­ną ba­lio­ną. Šį su­lai­ko dan­tų še­pe­tu­kas. Dan­tų še­pe­tu­kas su smul­kiais še­riu­kais – ak­cen­tas pro­jek­ci­jo­je. Dan­tų še­pe­tu­kas su smul­kiais še­riu­kais – ak­cen­tas ir gar­so ta­ke­ly­je. „Kas tai?“ – klau­sia Hu­ber. Klau­si­mus už­duo­da ne tik iš­ori­niam pa­sau­liui, bet ir sa­vo kū­nui. At­li­kė­ja pra­de­da ju­dė­ti ne tik kvad­ra­tė­liais su­da­lin­to­je te­ri­to­ri­jo­je, bet ir už jos ri­bų. Po tru­pu­tį ple­čia­si cho­re­og­ra­fi­jos prie­mo­nių įvai­ro­vė, ta­čiau šis fak­tas žiū­ro­vui be­veik ne­su­vo­kia­mas. Jis vis dar ka­muo­ja­si siek­da­mas ras­ti pa­slėp­tas są­sa­jas tarp pro­jek­ci­jos ir at­li­kė­jos ju­de­sio. Kart­kar­tė­mis su­ak­ty­vė­jan­tis mu­zi­kos rit­mas su­tei­kia šiek tiek dau­giau ener­gi­jos, ta­čiau mi­ni­ma­lis­ti­niai pa­ruoš­tos gi­ta­ros gar­sai ir stip­rė­jan­tis gau­de­sys iš­blaš­ko bet ko­kią min­čių san­kau­pą. Ana­lo­giš­kai bet ko­kias emo­ci­nes aso­cia­ci­jas at­šal­do be­jaus­miai šo­kė­jos ju­de­siai ir for­ma­lus jų są­ry­šis su pro­jek­tuo­ja­mu vaiz­du.

Kar­tais at­ro­do, kad Hu­ber links­mė­ja. Ji nu­svie­džia ša­lin ją slė­pu­sį pil­ką dra­bu­žį, bet to­liau for­ma­liai ope­ruo­ja sce­no­je esan­čiais daik­tais. Ba­lio­nai lyg klaus­tu­kai į orą ke­lia – sce­no­je iš­tuš­tin­tą van­dens bu­te­liu­ką, ar­ba­tos pa­ke­lį, vien­kar­ti­nį pei­lį su ša­ku­te. Tarp šių aki­mir­kų į kū­no žai­di­mą įtrau­kia­mi iš­ori­niai ob­jek­tai: pa­nau­do­ja­ma kė­dė, dar kar­tą pa­len­da­ma po laz­de­lė­mis, vė­liau pra­de­da­ma jo­mis ma­ni­pu­liuo­ti. Po pas­ku­ti­niu ba­lio­nu at­ras­tas obuo­lys, pa­ži­ni­mo sim­bo­lis, nu­le­mia ki­to­kį veiks­mą. Jį su­val­giu­sios at­li­kė­jos lais­vus ju­de­sius pa­brė­žia ran­kas pra­tę­sian­čios spal­vin­gos tri­ko­ta­ži­nių marš­ki­nė­lių ran­ko­vės. Mu­zi­ki­nis fo­nas ima pul­suo­ti ryš­kiau, pa­si­girs­ta skam­ban­tys var­pai. Jau ga­li­ma nu­ma­ny­ti vis­ką nu­šluo­jan­tį šėl­smą, ta­čiau lė­tas ir for­ma­lus ju­dė­ji­mas at­ro­do kaip lai­ko vil­ki­ni­mas.

Cho­re­og­ra­fė ren­ka ba­lio­nus su pa­ky­lė­tais bui­ties daik­tais. Pas­kui sa­ve ima trauk­ti ir vi­są laz­de­lių tin­klą. Tai su­da­ro gre­mėz­diš­ką vi­su­mą, ku­rios vir­šu­je sty­ro tie spal­vin­gi ky­lan­tys klau­si­mai. Su vi­su glė­biu daik­tų ji už­li­pa ant kė­dės ir su­si­ta­pa­ti­na su sto­vin­čiu už jos ant­ri­nin­ku. Sep­ty­nias­de­šim­ties mi­nu­čių lė­to veiks­mo nu­var­gin­tam in­ter­pre­tuo­to­jui toks su­gre­ti­ni­mas at­ro­do siau­bin­gai ba­na­lus. Tol, kol jis at­ran­da to­kio ga­li­mo su­gre­ti­ni­mo prie­žas­tį. Ke­lia­mi klau­si­mai apie sa­ve ir ki­tus ob­jek­tus pa­nai­ki­na ap­ri­bo­ji­mus re­a­ly­bė­je ir ne­įma­no­mą pa­ver­čia įma­no­mu. Ek­ra­ne – ke­li švie­sos pliūps­niai, pa­ly­dė­ti elek­tro­ni­nių im­pul­sų gar­sų. Ak­ty­vus mąs­ty­mo pro­ce­sas su­jun­gia re­a­lų ir įsi­vaiz­duo­ja­mą pa­sau­lį.

„Tvar­ky­ma­sis kriok­ly­je“ ta­po pre­teks­tu nau­jam mąs­ty­mo pro­ce­sui ir dau­giau nei trims va­lan­doms dis­ku­si­jų. Aist­rin­gų dis­ku­si­jų. Vie­šai su kū­rė­jais ir tarp pa­vie­nių žiū­ro­vų. Kai aist­ros ap­ri­mo, jas vėl kė­lė­me kar­tu su ke­liais Mo­bi­lio­sios šo­kio kri­ti­kos aka­de­mi­jos da­ly­viais ir Liub­li­no uni­ver­si­te­to dok­to­ran­te. Dar ir dar jį nars­tė­me. Ga­lė­jau užuos­ti ap­gau­to žiū­ro­vo sa­vi­jau­tą. Gal spek­tak­lis pra­stas? Bet apie ko­kį pras­tą spek­tak­lį ga­li­ma ši­tiek kal­bė­ti?

Ga­liau­siai ėmiau įtar­ti są­moks­lą. Hu­ber ir Net­zham­me­rio są­moks­lą prieš pub­li­ką: juk pras­tą žiū­ro­vo sa­vi­jau­tą jie su­kū­rė ty­čia. Tam, kad im­tu­me kel­ti sau klau­si­mus. Svar­biau­sias spek­tak­lio ži­nu­tes jie gud­riai pa­slė­pė po ba­na­liais da­ly­kais. Po tais, apie ku­riuos nie­kad ne­gal­vo­ja­me. Nes kas, jei ne ba­na­ly­bė, yra tvir­čiau­sia ri­ba, ku­rią brė­žia­me mąs­ty­da­mi apie me­ną? Juk ba­na­ly­bė yra tai, kur mes nu­sto­ja­me ieš­ko­ję.