Kolaboravimas (I)

JONAS KIRILIAUSKAS

Ne­ži­nau, kaip rei­kia ver­tin­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ket­vir­tį am­žiaus, pra­gy­ven­tą so­viet­me­čiu. Juk aš bu­vau spa­liu­kas – Le­ni­no anū­kas, bu­vau pio­nie­rius – ma­ku­la­tū­ros, me­ta­lo lau­žo rin­kė­jas, bu­vau kom­jau­nuo­lis – kaip ne­ži­nia kas (mo­kė­jau na­rio mo­kes­tį, nes dau­ge­lio or­ga­ni­za­ci­jų veik­la tuo ir ap­si­ri­bo­da­vo).

Pio­nie­rius bū­da­mas, bu­vau drau­go­vės vė­liav­ne­šys, da­bar pa­sa­ky­tų – flag­ma­nas. Da­bar ži­nau, kad vė­liav­ne­šius nu­šau­da­vo pir­mus, ta­da ne­ži­no­jau, ta­da bu­vo gar­bė su mo­ky­to­jos bal­to­mis šil­ki­nė­mis šliū­bi­nė­mis pirš­ti­nė­mis neš­ti vė­lia­vą su jau­no Il­ji­čiaus at­vaiz­du.

Bu­vau kla­sės kom­jau­ni­mo sek­re­to­rius, rin­kau mo­kes­tį, po dvi ka­pei­kas per mė­ne­sį, pri­klau­siau Rau­do­no­jo Kry­žiaus ir Rau­do­no­jo Pus­mė­nu­lio drau­gi­jai, Kny­gos drau­gi­jai, vi­sur mo­kė­jau mo­kes­čius.

Pre­nu­me­ruo­da­vau pri­va­lo­mą „Lie­tu­vos pio­nie­rių“, vė­liau „Kom­jau­ni­mo tie­są“ ir „Lie­tu­vos spor­tą“, kar­tais net ir są­jun­gi­nį „Mur­zil­ka“ už­si­sa­ky­da­vau.

Da­ly­vau­da­vau vi­so­se le­ni­ni­nė­se ar ko­mu­nis­ti­nė­se tal­ko­se ba­lan­džio mė­ne­sį.

Są­ži­nin­gai ne­ken­čiau su­pu­vu­sio ka­pi­ta­liz­mo, ku­ris štai štai tu­ri tuoj žlug­ti. Bai­sė­jau­si per „Pa­no­ra­mą“ ir „Vre­mia“ (ku­rias žiū­rė­jau kiek­vie­ną va­ka­rą, iš­sky­rus va­sa­rą, ži­no­ma) ro­do­mais be­na­mių ir be­dar­bių var­gais ir vi­sai ne­ro­man­tiš­ku jų gy­ve­ni­mu po til­tu. Nuo­šir­džiai džiau­giau­si ei­li­nio penk­me­čio pla­no įvyk­dy­mu per ket­ve­rius me­tus, ne­suk­da­mas gal­vos, kad nuo to spar­tes­nio vi­sų dar­bo pre­kių ne­dau­gė­ja par­duo­tu­vė­se (kai­me­ly­je vie­na tik bu­vo, me­tų me­tais pil­na tų pa­čių pre­kių).

Ne­for­ma­lus, vi­so­kius ten pan­kus, me­ta­lis­tus lai­kiau jei ne iš­si­gi­mė­liais, tai be­si­kraus­tan­čiais iš pro­to, nes ne­tu­ri ką veik­ti ant mies­to bru­ko, to­dėl iš­si­ka­li­nė­ja ir dar­ko­si, ne­bren­di­los vi­so­kie.

Ti­kė­jau, kad tik ge­nia­lio­jo L. Brež­ne­vo dė­ka pa­sau­ly­je yra tai­ka, nors at­min­ti­nai ži­no­jau „karš­tuo­sius pa­sau­lio taš­kus“: Ni­ka­rag­vą, An­go­lą, Ira­ko–Ira­no ka­rą, ku­riuo­se pa­lai­kiau sa­viš­kius, tuos, ku­rie bu­vo fi­nan­suo­ja­mi SSRS, va­di­na­si, ir ma­no bro­liš­ka pa­gal­ba.

Žo­džiu, iki ar­mi­jos, iki 19 me­tų, bu­vau juo­das ko­la­bo­ran­tas, ku­rio nie­kaip ne­vei­kė „Ame­ri­kos bal­so“ klau­sy­mas ir­gi be­veik kas va­ka­rą.

Be to, SSRS is­to­ri­ja, jos mo­kyk­li­niai va­do­vė­liai bu­vo žy­miai įdo­mes­ni už men­ku­čius ir plo­nus lie­tu­viš­ko­sios is­to­ri­jos kū­ri­nius. Tas „is­to­ri­jas“, vi­są vienuolikos kla­sių kur­są, dar iki aš­tun­tos kla­sės bai­gi­mo bu­vau jau po ke­lis kar­tus per­skai­tęs, ne­ži­no­da­mas, kam man to rei­kia.

Mo­kyk­li­nė lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­ka gim­dė kla­si­nę ne­apy­kan­tą Že­mai­tės, Bi­liū­no, Vie­nuo­lio, Bal­tu­šio ir ki­tų ap­ra­šo­miems tur­čiams, ku­rie skriau­dė pie­me­nu­kus ir ne­tur­tin­gus sam­di­nius. O ko ver­tas bu­vo po­nas Skrod­skis iš ro­ma­no „Su­ki­lė­liai“, no­rė­jęs iš­prie­var­tau­ti Pet­ro Bal­sio su­ža­dė­ti­nę. Ero­das tik­ras, tik ug­nis to­kiam ir nie­ko dau­giau.

„Lietuvos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­kos“ man nie­kas ne­da­vė skai­ty­ti, o Ša­po­kos is­to­ri­jos ir­gi nie­kas ne­tu­rė­jo ap­link, to­dėl rei­kė­jo man ar­mi­jo­je per­skai­ty­ti moks­li­nio ko­mu­niz­mo va­do­vė­lį aukš­to­sioms mo­kyk­loms, be to, iš­stu­di­juo­ti dia­lek­ti­nį ma­te­ria­liz­mą, kad su­abe­jo­čiau pats, nie­kie­no ne­pa­de­da­mas, ar tei­sin­gai vys­to­si SSRS.

Iš­va­da bu­vo, kad ne­tei­sin­gai, nes vi­sa ši stu­di­juo­ja­ma lek­tū­ra ma­ne ve­dė prie vie­no es­mi­nio da­ly­ko – prie su­vo­ki­mo, kad ne­ga­li nie­kas vys­ty­tis, jei­gu nė­ra prieš­ta­ra­vi­mų. Kad esi gė­ris, tu­ri įro­dy­ti ki­tam gal­būt ir­gi gė­riui, o jei­gu esi vie­nas gė­ris, tai gal vi­sai ir ne gė­ris esi. Te­ori­ja virs­ta dog­ma­tiz­mu, taip at­eis­tai kal­bė­jo apie krikš­čio­niš­ką min­tį, o aš klau­siau: tai kaip yra su ko­mu­niz­mu, jei­gu juo ne­ga­li­ma abe­jo­ti ir juo rei­kia ti­kė­ti, kuo jis ta­da ski­ria­si nuo krikš­čio­ny­bės, nuo bet ko­kio ki­to ti­kė­ji­mo?

Ta abe­jo­nė pri­ver­tė gar­siai pa­sa­ky­ti sa­vo vir­ši­nin­kui, kad moks­li­nis ko­mu­niz­mas yra An­der­se­no pa­sa­kos. Ma­no vir­ši­nin­kas la­bai nu­ste­bęs į ma­ne pa­žvel­gė ir pa­sa­kė ti­kįs, kad aš pa­sa­kiau juo­kau­da­mas, nes jei­gu tai iš­girs­tų mū­sų zam­po­li­tas, tai aš tu­rė­čiau il­gai tu­a­le­tus plau­ti ne­pa­kel­da­mas gal­vos, kol nuo smar­vės man iš gal­vos pa­na­šūs juo­ke­liai iš­ga­ruo­tų.

Bet gra­si­ni­mas ne­pa­dė­jo, ta­pau di­de­liu skep­ti­ku ir ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kaip ma­ne vi­są tą lai­ką ši­ta san­tvar­ka taip be­gė­diš­kai mul­ki­no, iš pa­grin­dų pa­ti uzur­pa­vu­si vie­ną tie­są, pa­ver­tu­si ją dog­ma ir su bai­siu vals­ty­bės ir me­lo me­cha­niz­mu be­si­lai­kiu­si ant ma­no (mū­sų) ne­ži­no­ji­mo ir be­veik kvai­lo (iš ne­ži­no­ji­mo) nai­vu­mo.

Nuo ta­da su­vo­kiau, koks bu­vau bai­sus ko­la­bo­ran­tas, gal ma­ne už tai rei­kė­tų pa­trauk­ti ko­kion nors at­sa­ko­my­bėn?