Kokybiška lietuviška populiarioji literatūra
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Kristina Sabaliauskaitė. Danielius Dalba & kitos istorijos. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 208 p.
„Prašmatnūs viešbučiai ir jų vieta rašytojų biografikoje yra tokia smagi literatūrinė klišė, kad negalėjau jos neišnaudoti“, – savo tinklaraštyje rašo Kristina Sabaliauskaitė. Ji prisimena Paryžiaus „Ritzą“ su Marceliu Proustu, Ernestu Hemingwayumi, F. Scottu Fitzgeraldu bei kitais didžiaisiais, aprašiusiais penkiažvaigždį viešbutį. Savo naująją knygą autorė pristatė vilnietiškajame „Ritze“ – „Stikliuose“. Pristatyme teko dalyvauti ir man, teko ragauti kokteilio, pavadinto „Danieliaus Dalbos“ vardu. Tikriausiai gana teisingas (sėkmingas?) ėjimas – sužaisti simboliais, materializuoti metaforas. Tik visgi kas veikia stipriau – knyga ar kokteilis?
Prisiminus „Silva Rerum“, „Silva Rerum II“ ir džiaugsmingus skaitytojų komentarus dėl istorinių baroko trupinių, tenka susitaikyti su autorės pasirinkimu šioje knygoje jokių barokinių trupinių nebebarstyti. Tiesa, Vilniaus motyvas niekur nedingsta, o Vilnių be baroko įsivaizduoti sudėtinga, tad pastarasis teiginys lieka reliatyvus.
Nors autorė teigia, kad „Danielius Dalba & kitos istorijos“ yra visiškai kitoks kūrinys nei abi silvos, rašymo stilius nesunkiai atpažįstamas. Vis tas pats manieringas, rafinuotas, ironiškas ar pretenduojantis toks būti. Pretenduojantis todėl, kad vietomis juntama autorės siekiamybė suvaidinti sarkastišką, įžūlią blogą mergaitę, nors tokiam amplua trūksta natūralumo. Žinoma, įvairios pikantiškos detalės, sexy kuždesiai ir seksperanto kalba pasakojimo herojų kalbinančios lietuvaitės kai kam gali pasirodyti dar ir kaip paveiku.
Taigi, silvose veikusias vienuoles, mergaites, įvairias mergaitiškas konotacijas naujoje knygoje keičia šlovė, heroinas, kaifas ir kitokie demonai.
Demonų apsuptyje išryškėja viena pagrindinių knygos temų, daugelio apsakymų erdvę ir laiką lemiantis motyvas – emigracija, arba lietuviai užsienyje. Tiek Filomena, atvažiavusi į išsvajotą Londoną, tiek jau minėtame „Ritze“ dirbanti Ramutė atrodo anksčiau kažkur matytos, pažįstamos. Pirmoji asociacija mėginant iššifruoti šį déjà vu – Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas“. Joje veikia ne Ramutė ir ne Filomena, o Eglė, tačiau tiek pastaroji, tiek Sabaliauskaitės aprašytosios tapo emociškai sužlugdytomis (ar tiesiog žlugusiomis) neišsipildžiusių svajonių apie „pažadėtąją žemę“ aukomis.
Akivaizdu, emigracijos tematika populiari ne tik šių dienų Lietuvos politiniuose, ekonominiuose, bet ir įvairiuose kultūriniuose kontekstuose. Populiari ir pabodusi, nes visos nelaimėlių istorijos daugiau ar mažiau kartojasi, daugelis jų pateikiamos su ironijos, sarkazmo prieskoniu ir nustebinti žiūrovą ar skaitovą yra rimtas iššūkis.
Sabaliauskaitė pasakoja istorijas ne tik apie lietuvius užsienyje, bet ir apie užsieniečius Lietuvoje. Vėl įdomus idėjinis sprendimas užšifruoti daugelio apkalbėtą nutikimą, aprašyti jį savaip, kitaip tariant, suteikti literatūrinį pavidalą realiam kriminaliniam įvykiui. Kokiam – tebūnie paslaptis. Aišku, tik tol, kol atsiversite knygą. Skaitant atpažinti neturėtų būti sudėtinga.
Pasakojimuose susiduriame ir su kitomis asmenybėmis, kartais įvardijamomis, kartais nutylėtais vardais, bet vis viena atpažįstamomis. Susiduriame su Gavelio kanukais, apskritai dažnai juntamos pastangos apgyvendinti skaitantįjį gaveliško dekadanso platybėse, polinkis į groteską, bet įžvalgiam skaitytojui ir čia pritrūks tikrumo, giliamintiškumo.
Paskutinis knygos pasakojimas – patsai „Danielius Dalba“ – paliko bene geriausią įspūdį. Na, nors ir tokia istorija sukėlė déjà vu efektą, pasirodė girdėta, tiksliau, matyta Marco Forsterio filme „Sukurtas Haroldas“. Šiaip ar taip, Danielius Dalba ironiją ir panašaus pobūdžio ginklus, atrodo, įvaldė kiek sėkmingiau nei kiti knygos veikėjai.
Taigi, knyga ar kokteilis? Rinktis nebereikia – jums patiekiamas ganėtinai geros kokybės lietuviškos populiariosios literatūros kokteilis.