Gėris
MATAS BYTAUTAS
I
O gal mes Jį ne taip suprantame? Ir amžinoje diskusijoje „Kaip Tas, kuris viską sukūrė, tai leidžia?“ bandome surasti kokius nors argumentus, kurie mus pačius patenkintų? Taip, gėris / blogis subjektyvus, tačiau jei už visko slypi protinga esatis, esatis, kuri gali pakeisti viską, kodėl Ji to nedaro? Gal bėda yra ta, kad tos esaties pasaulėžiūra yra kitokia, neturinti žmogiškų ambicijų, kurias Ji žmogui ir sukūrė? Gal užtektų žinoti, kas bus po mirties, ir viskas taptų aišku? Gal tada mes mirštantįjį išlydėtume, kaip išlydime draugą, išvykstantį į kitą miestą, ir įdėtume jam į kelionę kelis patarimus, kurie jam galėtų padėti „ten“. O jei nėra jokio „ten“, jei žmogus – tai tik ląstelė dideliame organizme, kurią paskui pakeičia kita, ir organizmas, vadinamas Dievu, funkcionuoja toliau? Mes niekados nesusimąstėme, gal mes tik donorai didelėje sistemoje? Ir pirminis požiūris kažkoks graudus, norisi rėkti, kad taip neteisinga ir pragariška. Bet ar nesakė tas, didysis organizmas, kad nėra didesnės meilės nei gyvybę už kitus atiduoti? Mes ieškome teisybės pasaulyje, kurio nekūrėme. Ir čia atsiranda du kraštutinumai, vieni, kaip Camus, pasineria į depresiją ir išgyvena absurdo jausmą, o kiti išsigalvoja teorijų, kurios įprasmina visa tai, kas vyksta, ir savo kelią patys pavadina šventumu. Ir, maža to, dar į tą savo pačių tikimą kelią bando ir kitus atvesti. O aš sėdžiu ir mąstau, kartais viską pamirštu ir džiaugiuosi paprastais dalykais, nemąstydamas nei apie šventumą, nei apie beprasmybę. Ir tada visai netikėtai gaunu žinutę apie vyrą, kuriam pjaus ir antrą koją, apie vyrą, kuris, iš akių matyti, susitvardė ir tik pasakė: „Kiek man čia liko.“ Tada pabundi ir pamatai, kokiose iliuzijose buvai bepradėjęs gyventi. Iliuzijose, kurios leido pamiršti finišą.
Man nepatinka nei šventumas, nei absurdiškumas, nei ta tarpinė užmaršties būsena. Aš mėgstu matyti viską vienu metu – ir gėrį, ir blogį, ir mirtį, ir prisikėlimą, vienuolę, kuri tik artimiausiai draugei ištaria, kad kartais pasižiūri į veidrodį ir norėtų pasidažyti, vedusį vyrą, kartais žiūrintį į kaimynę, darželio auklėtoją, kuri kartais mintyse žudo savo auklėtinius, ir kalinį, kuris budi naktimis prie sergančio draugo žmogžudžio. Visa tai suteikia naujų atspalvių ir priverčia permąstyti Didžiojo Projektuotojo užmačias iš naujo. Ir matydamas viską vienu metu, tu tampi tas, kurio niekas nebesupranta. Žodžiai per menki, kad vienu metu išreikštų kelis įvykius. Nesupranti ir pats savęs, o kai nubundi vėl įprastam mąstymui, tada supranti, kurių galų sėdėti ir save kankinti. Įsijungi televizorių. Gal pasiseks rytoj tokios žinutės išvengti.
II
Eini gatve, matai prostitutę, savo išore bandančią kompensuoti vidinę tuštybę. Bet nesmerki jos, supranti jos kančią, ji persiduoda savaime. Prieini ir duodi pinigų, ji seka iš paskos, tu sustabdai ir pasakai: „Nereikia.“ Nueidamas pamatai, kaip ji sukniumba prie sienos ir pradeda verkti. Iš mašinos tamsintais langais išpuola vyriškis ir ima šaukti, kad ši nedirba savo darbo. Tu matai, kaip ją muša, atima tavo duotus pinigus. Širdį suspaudžia taip, kad net prakeiksmas to neišreiškia.
Ateini į darbą, atsisėdi, pasidarai kavos. Niekas nemato dramos tavo širdyje, bendradarbiai šypsosi ir juokauja apie vakarykščius rezultatus, o tave sąžinė muša, kaip muša sąvadautojas tą prostitutę.
Juk aš viso to nepasirinkau, kurių galų išgyvenu visus tuos jausmus, kurių galų reaguoju, kai mušamas nesu pats? Kodėl mane erzina bendradarbių juokas? Kodėl man sunku? Visa tai vyksta ir tu tai vadini gyvenimu.
Sėdi darbe ir galvoji apie moteris, atostogas, pinigus. Atostogose apie moteris ir darbą, o būdamas su moterimi – apie atostogas. Viskas sukasi ir lekia, o kartais nutinka, kad negali paaiškinti savo elgesio. Laukiau pietų ir pro langą stebėjau žmones. Įdomu, kiek mūsų stebi vieni kitus? Nesulaukiau, puoliau lauk. Grįžau, iš kur atėjęs, ji tebestovėjo. Puoliau prie jos, apkabinau ir tariau:
– Perku tave visam gyvenimui, tu būsi man daiktas ir tenkinsi mano poreikius.
Ji išsigando, iš akių mačiau, kad baiminasi iškrypimų. O aš jai daviau buto raktus, susakiau adresą ir tariau:
– Lauk.
– Reikės avanso, – tarė ji išsigandusi ir žvairuodama į automobilį, kuriame sėdėjo jos Dievas. Daviau šimtą.
Grįžęs į namus nieko neradau. Išnešta buvo viskas, atsisėdau ir verkiau, ir nežinojau dėl ko. Ar dėl prarastų daiktų, ar dėl to, kad jos nėra, ar dėl savo kvailumo?
Vakare stebėjausi savimi kaip antžmogiu, kuris savo noru duoda ir verkia dėl to, kad neteko, ką pats ir atidavė. Susisukau cigaretę, užsirūkiau. Rytojus manęs laukia su įprastu planu, su įprastomis galimybėmis, džiaugsmais ir liūdesiais. Nors buvau tuščiame bute ir dūmų kamuolyje, netrūko nieko. Pasiėmiau sąsiuvinį ir užrašiau viską iš eilės, kokią valandą kokį jausmą patyriau. Susidariau grafiką, kada verksiu, o kada šypsosiuos. Sistematizavau viską iki smulkmenų ir po savaitės vos neišprotėjau. Tapau savo gyvenimo kūrėju. Pats vakare surašydavau rytojaus savo gyvenimą, bet džiaugsmo nebuvo jokio. Tada užsirašiau, kad džiaugsmas yra iliuzija, skirta žmones pakreipti ta kryptimi, kuri yra naudinga, ir susimąsčiau kam. Ar tikrai čia yra tų, kuriems rūpi tu, o ne tavo gyvenimas? Išvyniojau rankraštį, kuriame buvo parašyta tiesa:
1. Sąmoningumas tautybės neturi.
2. Visi argumentai yra išgalvoti.
3. Kitiems reikia ne tavęs, o to, ką suteiki jų gyvenimui.
4. Jei bandysi ieškoti džiaugsmų, visada rasi ir liūdesį.
Užvėriau išmintį ir sustojau ties trečiu punktu. Ko aš ieškau kitame? Kokių jo pasireiškimų ar charakterio savybių? Pradėjau rašyti: man patinka nuoširdūs, draugiški, atviri, šilti žmonės. Ir sustojau, Dieve mano, kiek daug aš šiame pasaulyje nekenčiu. O tada užsirašiau: neapykanta yra mano gyvenimą varantis variklis. Pavydas verčia tobulėti, neturtas verčia siekti dangaus, pyktis tau parodo, kas tu nesi. Baigęs rašyti išmečiau į šiukšlinę ir užgesinau šviesą.