Gė­ris

MA­TAS BY­TAU­TAS

I

O gal mes Jį ne taip su­pran­ta­me? Ir am­ži­no­je dis­ku­si­jo­je „Kaip Tas, ku­ris vis­ką su­kū­rė, tai lei­džia?“ ban­do­me su­ras­ti ko­kius nors ar­gu­men­tus, ku­rie mus pa­čius pa­ten­kin­tų? Taip, gė­ris / blo­gis sub­jek­ty­vus, ta­čiau jei už vis­ko sly­pi pro­tin­ga esa­tis, esa­tis, ku­ri ga­li pa­keis­ti vis­ką, ko­dėl Ji to ne­da­ro? Gal bė­da yra ta, kad tos esa­ties pa­sau­lė­žiū­ra yra ki­to­kia, ne­tu­rin­ti žmo­giš­kų am­bi­ci­jų, ku­rias Ji žmo­gui ir su­kū­rė? Gal už­tek­tų ži­no­ti, kas bus po mir­ties, ir vis­kas tap­tų aiš­ku? Gal ta­da mes mirš­tan­tį­jį iš­ly­dė­tu­me, kaip iš­ly­di­me drau­gą, iš­vyks­tan­tį į ki­tą mies­tą, ir įdė­tu­me jam į ke­lio­nę ke­lis pa­ta­ri­mus, ku­rie jam ga­lė­tų pa­dė­ti „ten“. O jei nė­ra jo­kio „ten“, jei žmo­gus – tai tik ląs­te­lė di­de­lia­me or­ga­niz­me, ku­rią pas­kui pa­kei­čia ki­ta, ir or­ga­niz­mas, va­di­na­mas Die­vu, funk­cio­nuo­ja to­liau? Mes nie­ka­dos ne­su­si­mąs­tė­me, gal mes tik do­no­rai di­de­lė­je sis­te­mo­je? Ir pir­mi­nis po­žiū­ris kaž­koks grau­dus, no­ri­si rėk­ti, kad taip ne­tei­sin­ga ir pra­ga­riš­ka. Bet ar ne­sa­kė tas, di­dy­sis or­ga­niz­mas, kad nė­ra di­des­nės mei­lės nei gy­vy­bę už ki­tus ati­duo­ti? Mes ieš­ko­me tei­sy­bės pa­sau­ly­je, ku­rio ne­kū­rė­me. Ir čia at­si­ran­da du kraš­tu­ti­nu­mai, vie­ni, kaip Ca­mus, pa­si­ne­ria į dep­re­si­ją ir iš­gy­ve­na ab­sur­do jaus­mą, o ki­ti iš­si­gal­vo­ja te­ori­jų, ku­rios įpras­mi­na vi­sa tai, kas vyks­ta, ir sa­vo ke­lią pa­tys pa­va­di­na šven­tu­mu. Ir, ma­ža to, dar į tą sa­vo pa­čių ti­ki­mą ke­lią ban­do ir ki­tus at­ves­ti. O aš sė­džiu ir mąs­tau, kar­tais vis­ką pa­mirš­tu ir džiau­giuo­si pa­pras­tais da­ly­kais, ne­mąs­ty­da­mas nei apie šven­tu­mą, nei apie be­pras­my­bę. Ir ta­da vi­sai ne­ti­kė­tai gau­nu ži­nu­tę apie vy­rą, ku­riam pjaus ir an­trą ko­ją, apie vy­rą, ku­ris, iš akių ma­ty­ti, su­si­tvar­dė ir tik pa­sa­kė: „Kiek man čia li­ko.“ Ta­da pa­bun­di ir pa­ma­tai, ko­kio­se iliu­zi­jo­se bu­vai be­pra­dė­jęs gy­ven­ti. Iliu­zi­jo­se, ku­rios lei­do pa­mirš­ti fi­ni­šą.

Man ne­pa­tin­ka nei šven­tu­mas, nei ab­sur­diš­ku­mas, nei ta tar­pi­nė už­marš­ties bū­se­na. Aš mėgs­tu ma­ty­ti vis­ką vie­nu me­tu – ir gė­rį, ir blo­gį, ir mir­tį, ir pri­si­kė­li­mą, vie­nuo­lę, ku­ri tik ar­ti­miau­siai drau­gei iš­ta­ria, kad kar­tais pa­si­žiū­ri į veid­ro­dį ir no­rė­tų pa­si­da­žy­ti, ve­du­sį vy­rą, kar­tais žiū­rin­tį į kai­my­nę, dar­že­lio auk­lė­to­ją, ku­ri kar­tais min­ty­se žu­do sa­vo auk­lė­ti­nius, ir ka­li­nį, ku­ris bu­di nak­ti­mis prie ser­gan­čio drau­go žmog­žu­džio. Vi­sa tai su­tei­kia nau­jų at­spal­vių ir pri­ver­čia per­mąs­ty­ti Di­džio­jo Pro­jek­tuo­to­jo už­ma­čias iš nau­jo. Ir ma­ty­da­mas vis­ką vie­nu me­tu, tu tam­pi tas, ku­rio nie­kas ne­be­su­pran­ta. Žo­džiai per men­ki, kad vie­nu me­tu iš­reikš­tų ke­lis įvy­kius. Ne­su­pran­ti ir pats sa­vęs, o kai nu­bun­di vėl įpras­tam mąs­ty­mui, ta­da su­pran­ti, ku­rių ga­lų sė­dė­ti ir sa­ve kan­kin­ti. Įsi­jun­gi te­le­vi­zo­rių. Gal pa­si­seks ry­toj to­kios ži­nu­tės iš­veng­ti.

II

Ei­ni gat­ve, ma­tai pro­sti­tu­tę, sa­vo iš­ore ban­dan­čią kom­pen­suo­ti vi­di­nę tuš­ty­bę. Bet ne­smer­ki jos, su­pran­ti jos kan­čią, ji per­si­duo­da sa­vai­me. Pri­ei­ni ir duo­di pi­ni­gų, ji se­ka iš pas­kos, tu su­stab­dai ir pa­sa­kai: „Ne­rei­kia.“ Nu­ei­da­mas pa­ma­tai, kaip ji su­knium­ba prie sie­nos ir pra­de­da verk­ti. Iš ma­ši­nos tam­sin­tais lan­gais iš­puo­la vy­riš­kis ir ima šauk­ti, kad ši ne­dir­ba sa­vo dar­bo. Tu ma­tai, kaip ją mu­ša, at­ima ta­vo duo­tus pi­ni­gus. Šir­dį su­spau­džia taip, kad net pra­keiks­mas to ne­iš­reiš­kia.

At­ei­ni į dar­bą, at­si­sė­di, pa­si­da­rai ka­vos. Nie­kas ne­ma­to dra­mos ta­vo šir­dy­je, ben­dra­dar­biai šyp­so­si ir juo­kau­ja apie va­ka­rykš­čius re­zul­ta­tus, o ta­ve są­ži­nė mu­ša, kaip mu­ša są­va­dau­to­jas tą pro­sti­tu­tę.

Juk aš vi­so to ne­pa­si­rin­kau, ku­rių ga­lų iš­gy­ve­nu vi­sus tuos jaus­mus, ku­rių ga­lų re­a­guo­ju, kai mu­ša­mas ne­su pats? Ko­dėl ma­ne er­zi­na ben­dra­dar­bių juo­kas? Ko­dėl man sun­ku? Vi­sa tai vyks­ta ir tu tai va­di­ni gy­ve­ni­mu.

Sė­di dar­be ir gal­vo­ji apie mo­te­ris, atos­to­gas, pi­ni­gus. Atos­to­go­se apie mo­te­ris ir dar­bą, o bū­da­mas su mo­te­ri­mi – apie atos­to­gas. Vis­kas su­ka­si ir le­kia, o kar­tais nu­tin­ka, kad ne­ga­li pa­aiš­kin­ti sa­vo el­ge­sio. Lau­kiau pie­tų ir pro lan­gą ste­bė­jau žmo­nes. Įdo­mu, kiek mū­sų ste­bi vie­ni ki­tus? Ne­su­lau­kiau, puo­liau lauk. Grį­žau, iš kur at­ėjęs, ji te­bes­to­vė­jo. Puo­liau prie jos, ap­ka­bi­nau ir ta­riau:

– Per­ku ta­ve vi­sam gy­ve­ni­mui, tu bū­si man daik­tas ir ten­kin­si ma­no po­rei­kius.

Ji iš­si­gan­do, iš akių ma­čiau, kad bai­mi­na­si iš­kry­pi­mų. O aš jai da­viau bu­to rak­tus, su­sa­kiau ad­re­są ir ta­riau:

– Lauk.

– Rei­kės avan­so, – ta­rė ji iš­si­gan­du­si ir žvai­ruo­da­ma į au­to­mo­bi­lį, ku­ria­me sė­dė­jo jos Die­vas. Da­viau šim­tą.

Grį­žęs į na­mus nie­ko ne­ra­dau. Iš­neš­ta bu­vo vis­kas, at­si­sė­dau ir ver­kiau, ir ne­ži­no­jau dėl ko. Ar dėl pra­ras­tų daik­tų, ar dėl to, kad jos nė­ra, ar dėl sa­vo kvai­lu­mo?

Va­ka­re ste­bė­jau­si sa­vi­mi kaip ant­žmo­giu, ku­ris sa­vo no­ru duo­da ir ver­kia dėl to, kad ne­te­ko, ką pats ir ati­da­vė. Su­si­su­kau ci­ga­re­tę, už­si­rū­kiau. Ry­to­jus ma­nęs lau­kia su įpras­tu pla­nu, su įpras­to­mis ga­li­my­bė­mis, džiaugs­mais ir liū­de­siais. Nors bu­vau tuš­čia­me bu­te ir dū­mų ka­muo­ly­je, ne­trū­ko nie­ko. Pa­si­ė­miau są­siu­vi­nį ir už­ra­šiau vis­ką iš ei­lės, ko­kią va­lan­dą ko­kį jaus­mą pa­ty­riau. Su­si­da­riau gra­fi­ką, ka­da verk­siu, o ka­da šyp­so­siuos. Sis­te­ma­ti­za­vau vis­ką iki smul­kme­nų ir po sa­vai­tės vos ne­iš­pro­tė­jau. Ta­pau sa­vo gy­ve­ni­mo kū­rė­ju. Pats va­ka­re su­ra­šy­da­vau ry­to­jaus sa­vo gy­ve­ni­mą, bet džiaugs­mo ne­bu­vo jo­kio. Ta­da už­si­ra­šiau, kad džiaugs­mas yra iliu­zi­ja, skir­ta žmo­nes pa­kreip­ti ta kryp­ti­mi, ku­ri yra nau­din­ga, ir su­si­mąs­čiau kam. Ar tik­rai čia yra tų, ku­riems rū­pi tu, o ne ta­vo gyv­eni­mas? Iš­vy­nio­jau ran­kraš­tį, ku­ria­me bu­vo pa­ra­šy­ta tie­sa:

1. Są­mo­nin­gu­mas tau­ty­bės ne­tu­ri.

2. Vi­si ar­gu­men­tai yra iš­gal­vo­ti.

3. Ki­tiems rei­kia ne ta­vęs, o to, ką su­tei­ki jų gy­ve­ni­mui.

4. Jei ban­dy­si ieš­ko­ti džiaugs­mų, vi­sa­da ra­si ir liū­de­sį.

Už­vė­riau iš­min­tį ir su­sto­jau ties tre­čiu punk­tu. Ko aš ieš­kau ki­ta­me? Ko­kių jo pa­si­reiš­ki­mų ar cha­rak­te­rio sa­vy­bių? Pra­dė­jau ra­šy­ti: man pa­tin­ka nuo­šir­dūs, drau­giš­ki, at­vi­ri, šil­ti žmo­nės. Ir su­sto­jau, Die­ve ma­no, kiek daug aš šia­me pa­sau­ly­je ne­ken­čiu. O ta­da už­si­ra­šiau: ne­apy­kan­ta yra ma­no gy­ve­ni­mą va­ran­tis va­rik­lis. Pa­vy­das ver­čia to­bu­lė­ti, ne­tur­tas ver­čia siek­ti dan­gaus, pyk­tis tau pa­ro­do, kas tu ne­si. Bai­gęs ra­šy­ti iš­me­čiau į šiukš­li­nę ir už­ge­si­nau švie­są.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.