Fi­lo­so­fi­nės su­tri­ki­mo is­to­ri­jos

DA­LIUS JON­KUS

Ju­lius Ke­le­ras. 66 is­to­ri­jos. Dai­li­nin­kė Ka­mi­lė Gu­žai­tė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 36 p.

Per­skai­tęs Ju­liaus Ke­le­ro kny­ge­lę „66 is­to­ri­jos“ pa­si­ju­tau su­tri­kęs. Pui­kiais pie­ši­niais pa­puoš­ta kny­ge­lė at­ro­dė taip, lyg bū­tų skir­ta vai­kams, o skai­tant is­to­ri­jas su­pra­tau, kad jos ga­li bū­ti įdo­mios ir su­au­gu­sie­siems. Ta­čiau su­tri­kęs jau­čiau­si ne dėl to. Trik­dė pa­čios is­to­ri­jos. Tiks­liau, trik­dė ma­ne pats pa­ra­doksa­lus is­to­ri­jų po­bū­dis. Ne­ga­na to, tos is­to­ri­jos yra su­tri­ku­sios ta­pa­ty­bės is­to­ri­jos. Ne­pa­gal­vo­kit nie­ko blo­ga. Tai is­to­ri­jos ne apie be­pro­čius, bet apie bū­ty­bes, ku­rios nuo­la­tos ke­lia klau­si­mą – kas aš esu? Is­to­ri­ja apie van­de­nį, ku­ris ne­bu­vo nei jū­ros, nei upės, nei šal­ti­nio van­duo. Is­to­ri­ja apie sly­vą, ku­ri iš­dy­go po van­de­niu. Is­to­ri­ja apie pa­mė­ly­na­vu­sią že­muo­gę, ku­ri tie­siog ne­ži­no­jo, kad ji mė­ly­nė. Is­to­ri­ja apie dan­gų, ku­ris ne­no­rė­jo at­si­spin­dė­ti jū­ro­je. Is­to­ri­ja apie ka­muo­liu­ką, ku­ris no­rė­jo bū­ti ki­to­kios spal­vos. Is­to­ri­ja apie sa­gą, ku­ri ne­ži­no­jo, iš ko­kio pal­to yra iš­trū­ku­si. Šių bū­ty­bių ta­pa­ty­bė ne šiaip su­tri­ku­si. Ta­pa­ty­bė joms yra pro­ble­ma, ku­rią rei­kia spręs­ti. Tven­ki­nys no­ri bū­ti pa­trauk­lus ir krem­ta­si, kad nie­kas ja­me ne­si­mau­do. Puo­du­kas no­ri bū­ti ne šiaip puo­du­kas, bet puo­du­kas, į ku­rį pi­la­ma ka­va.  O štai ak­va­riu­mas tie­siog ne­ži­no, kad jis ak­va­riu­mas, ir to­dėl pyks­ta, kai į jį įpi­la van­dens ir įlei­džia žu­ve­lę. Dau­gu­ma šių is­to­ri­jų he­ro­jų ne­pa­si­ten­ki­na vien bū­da­mi. Jie kaž­ko ieš­ko, sie­kia ir sva­jo­ja. Ping­vi­nas sva­jo­ja tu­rė­ti dvi­ra­tį, o viš­ta – pa­kliū­ti į zo­o­lo­gi­jos so­dą, tro­lei­bu­sas trokš­ta pa­vy­ti dru­ge­lį. Šio­je kny­ge­lė­je pa­sa­ko­ja­mos fan­tas­tiš­kos is­to­ri­jos apie bū­ty­bes, ku­rios, ne­pai­sant nie­ko, yra la­bai žmo­giš­kos. Šio­se is­to­ri­jo­se dau­giau klau­si­mų nei at­sa­ky­mų. To­dėl jas ir pa­va­di­nau fi­lo­so­fi­nė­mis su­tri­ki­mo is­to­ri­jo­mis. Juk fi­lo­so­fi­ja ir pra­si­de­da nuo su­tri­ki­mo. Nuo klau­si­mo – kas aš esu? Pa­ra­dok­sa­lus fan­tas­tiš­ko pa­sau­lio ap­si­reiš­ki­mas įtrau­kia ir su­trik­do – ska­ti­na klaus­ti ir su­si­mąs­ty­ti. Skai­ty­da­mas šią kny­ge­lę ir aš pri­si­mi­niau vie­ną is­to­ri­ją. Kai bu­vau vai­kas ir rei­kė­jo ei­ti į vai­kų dar­že­lį, tai ne­mėgs­ta­miau­sias da­ly­kas bu­vo po­pie­čio mie­gas. Auk­lė­to­ja pa­ta­rė tie­siog at­si­gul­ti ir ap­si­mes­ti, kad mie­gu. Man taip pa­ti­ko tai da­ry­ti, kad ir šian­dien aš kar­tais ne­ži­nau, ar aš mie­gu, ar tik ap­si­me­tu.