Dar vie­nas re­a­lis­ti­nis Pe­le­vi­no ro­ma­nas

EMI­LIS MIL­KE­VI­ČIUS

Vik­tor Pe­le­vin. T. Ro­ma­nas. Iš ru­sų k. ver­tė Ire­na Po­ta­šen­ko. V.: Me­to­di­ka, 2012. 352 p.

Aš­tun­ta, jei nie­ko ne­pra­lei­dau, lie­tu­vių kal­ba pa­si­ro­džiu­si kul­ti­nio ru­sų ra­šy­to­jo V. Pe­le­vi­no 2009 m. kny­ga, kruopš­čiai ir sklan­džiai iš­vers­ta ver­tė­jos I. Po­ta­šen­ko, tur­būt dar 2010 m. bran­di­nu­sios su­ma­ny­mą adek­va­čiau per­teik­ti šio vel­nia­vos meist­ro uni­ka­lų sti­lių, – plg. straips­nį tų me­tų „Kny­gų ai­dų“ Nr. 2, ku­ria­me pa­grįs­tai ir be gai­les­čio su­kri­ti­kuo­tas il­ga­me­čio V. Pe­le­vi­no ver­tė­jo (ke­tu­rios kny­gos) J. Gim­be­rio ku­rio­ziš­kai lais­vas ro­ma­no „Em­pi­re V“ ver­ti­mas. Ne kas ki­tas, o I. Po­ta­šen­ko šiais me­tais ap­rū­pi­no ir „Ki­tų kny­gų“ lei­dyk­lą V. Pe­le­vi­no 2010 m. apy­sa­kų rin­ki­niu „Ana­na­si­nis van­duo pui­kia­jai da­mai“, „Lie­tu­vos ry­to“ re­cen­zi­jo­je ti­tu­luo­ja­mu pa­čia juo­kin­giau­sia au­to­riaus kny­ga. Iš­lei­do „Me­to­di­kos“ lei­dyk­la, ku­rios lie­tu­viš­kai pri­sta­ty­tą A. de Bot­to­no ro­ma­ną „Apie mei­lę: žvel­giant pro fi­lo­so­fi­jos mik­ro­sko­pą“ te­ko re­cen­zuo­ti prieš dings­tant ne­ri­bo­tai atos­to­gau­ti; „Me­to­di­ka“ lei­džia dar „karš­tas“ – švie­žias ir / ar­ba ak­tu­a­lias _–– kny­gas; pui­ku, kad ne­pa­būgs­ta­ma kū­ri­nių, ku­rių sti­lius yra iš­šū­kis ver­tė­jui; dar la­biau – kai ver­tė­jas ima­si kū­ri­nio (taip pat ir) dėl to, kad tai iš­šū­kis. Ar pa­vy­ko I. Po­ta­šen­kai su­si­do­ro­ti su juo?

Pa­vy­ko, pa­vy­ko. Vos siūb­te­lė­jus pir­ma­jam kny­gos la­pui, he­ro­jus gra­fas T. at­si­du­ria per iki­re­vo­liu­ci­nės Ru­si­jos lau­kų pla­ty­bes va­žiuo­jan­čia­me trau­ki­ny­je gin­kluo­tas ir su dva­si­nin­ko su­ta­na (iš šios ne­truks iš­plas­no­ti šok­da­mas pro lan­gą į upę); ge­ro ne­lin­kin­tis vals­ty­bi­nės spec. tar­ny­bos agen­tas in­for­muo­ja jį, kad jis esąs gra­fas T., mir­ti­nai pa­vo­jin­gas žmo­gus; trau­ki­niui pa­te­kus į tu­ne­lį įvyks­ta grum­ty­nės, ta­da upė, ta­da lai­vas su an­ti­ki­nių skulp­tū­rų me­di­niu ki­ču, ma­dam Ta­ra­ka­no­va, ezo­te­ri­nes pa­slap­tis įkū­ni­jan­tis iš ly­de­kų su­durs­ty­tas val­go­mas dra­ko­nas, – o tri­le­ris li­pa ant kul­nų ir pus­la­piai švil­pia pro ša­lį. Ar he­ro­jui pa­vyks pa­siek­ti pa­slap­tin­gą­jį Op­tos vie­nuo­ly­ną ar bent su­ži­no­ti, kas tai per val­gis? Vis­ko ga­li bū­ti, nes su kiek­vie­nu sky­riu­mi he­ro­jus vis svar­bes­nis: jis yra tris­de­šimt­me­tis L. Tols­to­jus su re­vol­ve­riais ir skry­bė­le, taip pat XXI a. au­to­rių ko­lek­ty­vo per­so­na­žas, taip pat slap­tos lo­žės nu­ma­ty­ta au­ka Ab­so­liu­tui su ka­tės gal­va ir kar­tu įsi­kū­ni­ji­mas V. Pe­le­vi­no pri­si­im­to sun­kaus už­da­vi­nio pa­vaiz­duo­ti są­mo­nę, ku­riai yra sve­ti­mi vi­si jos pa­čios tu­ri­niai.

Da­ly­kas tas, kad tai tei­sė­tas žmo­giš­ko­sios są­mo­nės epis­te­mo­lo­gi­nis mo­de­lis, iš­skleis­tas Ry­tų me­ta­fi­zi­nė­se sis­te­mo­se, E. Hus­ser­lio fe­no­me­no­lo­gi­jo­je ir dar daug kur; pro­tas, ste­bin­tis sa­vo pa­tir­tį ir min­tis kaip ho­ri­zon­ta­liai ly­gia­ver­čius reiš­ki­nius ir su­si­lai­kan­tis nuo spren­di­mų, pri­ski­rian­čių jiems ob­jek­ty­vų re­a­lu­mą (E. Hus­ser­lio epo­ché ju­de­sys), – toks pro­tas ne­bū­ti­nai tu­ri trak­tuo­ti sa­vo pa­tir­tį kaip klas­tin­gai jam pa­kiš­tą prie­šiš­kų jė­gų (si­tu­a­ci­ja, ku­rio­je at­si­du­ria gra­fas T., kai jam ap­si­reiš­kia jo vi­sa­ga­lis kū­rė­jas Arie­lis Ed­mun­do­vi­čius, t. y. po­nas ra­šy­to­jas); bet čia esa­ma di­men­si­jos, ku­ri da­ro kū­ri­nį, kaip tai keis­tai be­skam­bė­tų, re­a­lis­ti­nį, t. y. so­cia­lų, so­cia­liai in­for­ma­ty­vų, gal net an­ga­žuo­tą: šis ry­tie­tiš­kas fi­lo­so­fi­nis žmo­giš­ko­sios bū­ties mo­de­lis, vie­nas iš ga­li­mų, yra ir iki kok­tu­mo sa­va bui­ti­nė re­a­ly­bė XXI a. „in­for­ma­ci­nė­je vi­suo­me­nė­je“, t. y. ma­kab­riš­ka­me ek­ra­nų ir sten­dų ka­pi­ta­liz­me su П kar­tos „kre­a­ty­vi­nin­kų“ ar­mi­ja, ku­rios dar­bas, tiks­las ir ti­kė­ji­mas – kad žmo­gui į gal­vą rei­kia pri­pliaup­ti jam ne­va pa­trauk­lių vaiz­dų ir ma­si­nan­čios mu­zi­ky­tės, idant Pa­vlo­vo šu­nies re­flek­sai pri­vers­tų nu­si­pirk­ti rei­kia­mą sni­ker­są, – o pas­kui juos vel­ka­si vi­so­kie mė­gė­jai, pvz., NLP ar­ba evo­liu­ci­nės psi­cho­lo­gi­jos en­tu­zias­tai, ty­kan­tys, kaip su­triuš­kin­ti pa­vie­nio žmo­gaus psi­chi­kos ne­pri­klau­so­my­bę ten, kur jos dar už­si­li­kę – vir­tu­vė­je, alu­dė­je, mie­ga­ma­ja­me. Be abe­jo, pa­sa­ka apie ran­kraš­čio per­so­na­žą, no­rin­tį iš­gui­ti teks­tą sau iš gal­vos, yra apie tai. Ar in­ter­ne­to epo­chos žmo­gus bū­ti­nai tu­ri su­si­im­ti už gal­vos, kad yra šių „kre­a­ty­vi­nin­kų“ pa­ra­šy­tas per­so­na­žas? Ne­bū­ti­nai. Ta­čiau įsi­dė­mė­ti­na, kad „kre­a­ty­vi­nin­kai“ apie jį gal­vo­ja bū­tent taip.

Tie, kas, užuot skai­tę (po­pu­lia­rią) li­te­ra­tū­rą, už­si­i­mi­nė­ja kai­ru­mu, gal­būt pri­si­mins S. Ži­že­ko min­tį, kad šiuo­lai­ki­nis žmo­gus ne­be­ga­li ženg­ti nė žings­nio ne­su­for­mu­luo­da­mas vie­no­kios ar ki­to­kios lai­ky­se­nos fun­da­men­ta­lių ir la­bai abst­rak­čių fi­lo­so­fi­nių klau­si­mų at­žvil­giu. Šią si­tu­a­ci­ją V. Pe­le­vi­nui pa­vy­ko pa­vaiz­duo­ti pa­žo­džiui – tik gau­da­mas vis nau­ją me­ta­fi­zi­kos oro gurkš­nį, gra­fas T. pa­jė­gia to­liau brau­tis link Ab­so­liu­to ir dar to­liau, skin­da­ma­sis ke­lią re­vol­ve­riais, barz­doj pa­slėp­tais dyg­liuo­tais šra­tais ir ske­vel­dri­nėm bom­bom.

O jei­gu skai­ty­to­jas drįs­tų sek­ti šio nar­suo­lio ke­lią per fi­lo­so­fi­nių ka­zu­sų brūz­gy­nus? Min­tis vi­lio­jan­ti, bet ge­riau ne­rei­kia: kaip „Šiau­rės At­ėnų“ eks­tra­sen­sas ga­liu pa­sa­ky­ti, kas at­si­tik­tų, jei ma­din­gas kny­gas skai­tan­ti pub­li­ka im­tų iš tie­sų gvil­den­ti V. Pe­le­vi­no pro­zą, užuot pa­mir­šu­si siu­že­tą su vi­su jo ka­ra­liš­ku sti­liu­mi vos per­skai­čiu­si kny­gą: bū­tent šios skai­tan­čio­sios pub­li­kos dė­me­sys im­tų ieš­ko­ti, kur nu­sprūs­ti nuo keb­lių fi­lo­so­fa­vi­mų, kol ne­ty­čia įti­kė­tų de­miur­gu an­dro­gi­nu su ka­tės gal­va. Bū­tų ne pir­mas kar­tas: fil­mu „Zeit­geist“ tai įti­kė­jo.