„An­ge­lo­fi­lų“ pa­raš­tės,

ar­ba Kaip ra­šo­mas fi­lo­so­fi­nis ro­ma­nas

AU­GUS­TI­NAS DAI­NYS

Sė­dė­da­mas Vil­niaus oro uos­te ir lauk­da­mas lėk­tu­vo, ku­riuo ga­lė­čiau nu­si­gau­ti į Bar­se­lo­ną, ne­ti­kė­tai su­si­mąs­čiau, kad gy­ve­ni­mas yra ke­lio­nė, ku­rio­je mes įgy­ven­di­na­me sa­vo pa­šau­ki­mą ir gy­ve­ni­mo už­da­vi­nį ir, pa­ty­rę di­dį­jį gy­ve­ni­mo nuo­ty­kį, tam­pa­me sa­vi­mi. O vi­sa tai, ką ga­li­ma pa­va­din­ti sa­vęs la­vi­ni­mu ir sa­viš­vie­ta skai­tant kny­gas, klau­sant mu­zi­kos, žiū­rint fil­mus ir ben­drau­jant su įdo­miais žmo­nė­mis, ga­li­ma lai­ky­ti ren­gi­mu­si gy­ve­ni­mo ke­lio­nei ar­ba, jei nu­gy­ve­nai da­lį gy­ve­ni­mo, sa­vęs stip­ri­ni­mu to­je ke­lio­nė­je, kad sėk­min­giau įveik­tum gy­ve­ni­mo iš­šū­kius. Tad ke­lios kny­gos, ku­rios ta­po svar­bios ir ly­di mus per gy­ve­ni­mą, nes skai­to­me jas taip, lyg bū­tų mū­sų pa­čių pa­ra­šy­tos, ke­li fil­mai, ku­riuos nuo­lat per­žiū­ri­me, nes įkū­ni­ja mū­sų bu­vi­mo ar­che­ti­pą, ar ke­li mu­zi­kos kū­ri­niai, ku­rių me­lo­di­jų vin­gius mo­ka­me at­min­ti­nai, nes jie ati­tin­ka mū­sų pa­ma­ti­nes bū­se­nas ir nuo­tai­kas, ku­rios at­ve­ria mums pa­sau­lį, yra gy­ve­ni­mo ke­lio­nės va­do­vai.

2012 me­tais lei­dyk­la „Me­to­di­ka“ iš­lei­do ma­no fi­lo­so­fi­nį ro­ma­ną „An­ge­lo­fi­lai: trys is­to­ri­jos apie sie­los al­che­mi­ją“. Kiek­vie­nas li­te­ra­tū­ros kū­ri­nys at­vi­riau ar la­biau už­šif­ruo­tai kal­ba apie au­to­riaus pa­tir­tį, su­kaup­tą gy­ve­ni­mo ke­lio­nė­je. Tad aš, jau pa­ra­šęs kū­ri­nį, ma­nau, kad kny­ga ne tik sa­va­ran­kiš­kai ir mįs­lin­gai ry­mo sa­vy­je ta­ry­tum Kan­to daik­tas sa­vai­me, bet ir la­biau­siai nu­to­lu­sio­se jos fan­ta­zi­jo­se esa­ma gy­ve­ni­mo ke­lio­nės nuo­sė­dų. Ta­čiau ne tai svar­biau­sia. Ta­ry­tum šach­ma­tų len­to­je dė­lio­da­mas he­ro­jų gy­ve­ni­mo įvy­kius ir jų sam­py­nas, mo­de­liuo­da­mas pa­grin­di­nių vei­kė­jų cha­rak­te­rius ra­šy­to­jas ku­ria ide­a­lų gy­ve­ni­mo ke­lio­nės mo­de­lį ar­ba ar­che­ti­pą, ku­ris bent ke­liems skai­ty­to­jams ga­li pra­vers­ti jų gy­ve­ni­mo ke­lio­nė­je. Dėl šių ke­lių skai­ty­to­jų ir ver­ta ra­šy­ti li­te­ra­tū­rą.

Jei tar­si­me, kad net pats pa­pras­čiau­sias ro­ma­nas liu­di­ja gy­ve­ni­mo ke­lio­nę, ne­svar­bu, ar tai bū­tų de­tek­ty­vi­nio ro­ma­no nu­žy­mė­ta nu­si­kal­ti­mo su­sie­tų žmo­nių ke­lio­nė, ar mei­lės ro­ma­no he­ro­jų ke­lia­vi­mas per mei­lės san­ty­kių pe­ri­pe­ti­jas, tai kur glū­dė­tų fi­lo­so­fi­nio ro­ma­no ke­lio­nės sa­vi­tu­mas? Fi­lo­so­fų šven­ta­sis Sok­ra­tas, prieš pa­klus­da­mas Atė­nų liau­dies mir­ties nuosp­ren­džiui ir iš­ger­da­mas nu­odų tau­rę, pa­pra­šė, kad mo­ki­niai jo var­du me­di­ci­nos glo­bė­jui die­vui Ask­le­pi­jui pa­au­ko­tų gai­dį – šio die­vo gy­vū­ną. Toks ges­tas pa­aiš­ki­na, ko­dėl Sok­ra­tas drą­siai pa­si­ti­ko mir­tį. Baig­da­mas fi­lo­so­fo gy­ve­ni­mo ke­lio­nę jis bu­vo iš­si­gy­dęs nuo ne­ži­no­ji­mo ir nuo­mo­nės li­gos. „Aš iš­si­gy­džiau, to­dėl drą­siai žen­giu į mir­tį“, – to­kia bu­vo Sok­ra­to pas­ku­ti­nių die­nų gy­ve­ni­mo iš­min­tis. Tad fi­lo­so­fi­nis ro­ma­nas tu­rė­tų liu­dy­ti to­kią he­ro­jų ke­lio­nę, ku­rio­je įvyks­ta sie­los per­kei­ti­mas iš ne­ži­no­ji­mo, nuo­mo­nės, ak­lu­mo į tie­są ir pra­re­gė­ji­mą, vi­są eg­zis­ten­ci­ją per­kei­čian­tis šuo­lis iš kan­ki­ni­mo­si tik­ro­vės nuo­ša­lė­je į da­ly­va­vi­mą tik­ro­vė­je.

Ar­tė­jant prie Bar­se­lo­nos, lėk­tu­vas pa­te­ko į aud­rą. Skri­do­me ner­da­mi pro tam­siai mė­ly­nus de­be­sis, ku­rie už­sto­jo ir že­mę, ir dan­gų. Ke­lei­viams te­ko kliau­tis la­kū­no šal­ta­krau­jiš­ku­mu, pa­tir­ti­mi ir iš­mo­ne. Stai­ga, kai vi­sai že­mai nu­si­lei­do­me, kaip ra­my­bės uos­tas švys­te­lė­jo že­mė ir nu­si­lei­di­mo ta­kas. Ar šis nu­si­lei­di­mas ir­gi nė­ra gy­ve­ni­mo ke­lio me­ta­fo­ra? Gy­ven­da­mi sa­vo gy­ve­ni­mus, pa­ten­ka­me į įvai­rias aud­ras, tam­pan­čias mums iš­šū­kiais ir iš­ban­dy­mais, ta­čiau gy­ve­ni­mo už­da­vi­nys yra sto­jiš­kai jas iš­kęs­ti, ne­pa­lūž­ti ir to­liau tęs­ti gy­ve­ni­mo ke­lio­nę. Fi­lo­so­fi­ja, su­pras­ta kaip gy­ve­ni­mo me­nas, tu­rė­tų bent ide­a­liu at­ve­ju pa­dė­ti su­si­dū­rus su to­kiais iš­šū­kiais.

Tai ma­no ant­ras ap­si­lan­ky­mas Bar­se­lo­no­je. Per pir­mą­jį, ly­giai prieš dve­jus me­tus, Ka­ta­lo­ni­jos na­cio­na­li­nio me­no mu­zie­ju­je ma­no akis su­ga­vo Jo­a­quimo Miro pa­veiks­las „La­bi­rin­tas“. Ka­ta­lo­nų kal­ba pa­va­di­ni­mas ra­šo­mas „El La­be­rint“. Akis iš­plė­tęs žiū­rė­jau į, at­ro­dy­tų, pa­pras­tos kom­po­zi­ci­jos pa­veiks­lą, nu­ta­py­tą 1898 me­tais, šiek tiek se­kant im­pre­sio­nis­tų ma­nie­ra. Ta­pant pa­veiks­lą, dai­li­nin­kui bu­vo dvi­de­šimt pen­ke­ri. Tai ne pats bran­džiau­sias jo kū­ri­nys, ta­čiau, ste­bė­da­mas spal­vų žais­mą, at­pa­ži­nau tai, kas man be ga­lo svar­bu. Vi­si ki­ti Miro vė­les­nių lai­kų pa­veiks­lai daug mo­der­nes­ni, ta­čiau juo­se ga­li­ma įžvelg­ti Cézan­ne’o įta­ką, ken­kian­čią ta­py­to­jo sa­vi­tam brai­žui, o „La­bi­rin­tas“ yra gry­nuo­lis. Ja­me vaiz­duo­ja­mas eže­ras ar di­de­lis tven­ki­nys, ku­ria­me at­si­spin­din­tis dan­gus iš­reiš­kia jus­lu­mo ir ant­jus­lu­mo žais­mą. To­liau me­džiai, dvi ko­lo­nos, įrė­mi­nan­čios tu­jų gy­vat­vo­rę, ky­lan­čią į kal­ną, že­miau – ce­men­ti­nė tvo­re­lė, ski­rian­ti pra­ėji­mą nuo van­dens. Ta­čiau svar­biau­sias pa­veiks­lo ak­cen­tas yra tai, kad vi­si šie da­ly­kai ir dan­gus at­si­spin­di van­dens veid­ro­dy­je ir ku­ria spal­vų bei at­spal­vių žais­mę, ku­rią prieš dve­jus me­tus, dar ne­ži­no­da­mas pa­veiks­lo is­to­ri­jos, su­pra­tau kaip at­spin­džių at­spin­džiuo­se la­bi­rin­tą. Ta­da šį pa­veiks­lą slap­ta nu­fo­tog­ra­fa­vau, o Vil­niu­je, pa­da­ręs iš­di­din­tą nuo­trau­ką ir įrė­mi­nęs, pa­si­ka­bi­nau sa­vo kam­ba­ry­je ant sie­nos prie­šais lo­vą. Va­ka­rais gu­lė­da­mas lo­vo­je ir žiū­rė­da­mas į pa­veiks­lą mąs­čiau apie eže­ro pa­slap­tį. Šis nuo­ty­kis vie­naip ar ki­taip pa­vei­kė be­veik vi­sus ma­no pas­ta­rų­jų dve­jų me­tų ei­lė­raš­čius, ku­riuos ra­šiau me­di­tuo­da­mas eže­rą prie tė­vų so­dy­bos.

Tad ir šį kar­tą, per­nak­vo­jęs ir ry­te tu­rė­da­mas ke­lias lais­vas va­lan­das iki trau­ki­niui iš­vyks­tant į San Se­bas­tia­ną, kur vyks tarp­tau­ti­nis on­to­lo­gi­jos kon­gre­sas, sku­bė­jau prie to pa­ties pa­veiks­lo. Sa­lė­je bu­din­ti mo­te­ris pa­aiš­ki­no, kad pa­veiks­las nu­ta­py­tas Bar­se­lo­nos Hor­tos kvar­ta­le, kur yra La­bi­rin­to par­kas. Tai su­ži­no­jus šir­dį nu­dil­gė nu­si­vy­li­mas. Pa­si­ro­do, dve­jus me­tus mis­ti­fi­ka­vau pa­veiks­lo pa­va­di­ni­mą, su­reikš­min­da­mas at­spin­džių ki­tuo­se at­spin­džiuo­se la­bi­rin­tą. O tik­ra­sis pa­veiks­lo pre­teks­tas daug že­miš­kes­nis ir ma­žiau me­ta­fi­zi­nis. Bet ko­kiu at­ve­ju me­ta­fi­ziš­kai su­pras­tas pa­veiks­las bu­vo už­tai­sas, ku­rio pa­ka­ko dve­jiems me­tams ra­šant ei­lė­raš­čius apie tą pa­tį Lie­tu­vos eže­rą ir jo van­dens veid­ro­dį. Kai grį­šiu iš San Se­bas­tia­no at­gal į Bar­se­lo­ną ir ten tu­rė­siu lais­vą šeš­ta­die­nį, bū­ti­nai nu­vyk­siu į La­bi­rin­to par­ką Hor­tos kvar­ta­le mies­to šiau­rė­je. O da­bar sė­džiu trau­ki­ny­je ir ker­tu Is­pa­ni­ją nuo Vi­dur­že­mio jū­ros pa­kran­tės iki At­lan­to van­de­ny­no.

Fi­lo­so­fi­nių ro­ma­nų ar apy­sa­kų esa­ma ne­ma­žai ir įvai­rių. Štai Pla­to­no dia­lo­gas „Puo­ta“ ga­li bū­ti lai­ko­mas pir­mą­ja fi­lo­so­fi­ne apy­sa­ka. Fi­lo­so­fi­nių apy­sa­kų ir ro­ma­nų pa­ra­šė švie­tė­jai. Vol­tai­re’o apy­sa­ka „Kan­di­das“ gar­siau­sia iš jų. Fi­lo­so­fi­nius ro­ma­nus ra­šė kontr­švie­tė­jas Rous­se­au. Dos­to­jev­skio ir Hes­sės ro­ma­nai ga­li bū­ti va­di­na­mi fi­lo­so­fi­niais. Eg­zis­ten­cia­lis­tų Sar­tre’o „Šleikš­tu­lys“ ir Ca­mus „Sve­ti­mas“ ta­po kul­ti­niu reiš­ki­niu. Ta­čiau, ne­pai­sant su­si­ža­vė­ji­mo šiais au­to­riais ir pa­gar­bos jiems, kal­bė­da­mas apie fi­lo­so­fi­nę li­te­ra­tū­rą ren­kuo­si is­pa­nų auk­so am­žių. Tai Cal­deróno dra­ma „Gy­ve­ni­mas – tai sap­nas“, Kry­žiaus Jo­no mis­ti­nė po­ezi­ja ir ją aiš­ki­nan­tys trak­ta­tai, kai ku­rie Que­ve­do so­ne­tai ir, be abe­jo, mek­si­kie­tiš­ko ba­ro­ko per­las vie­nuo­lė Ju­a­na Inés de la Cruz. Ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti ir kaip sfink­sas be­si­šyp­san­čios ir mįs­les už­da­vi­nė­jan­čios Bor­ge­so fan­tas­ti­nės vi­sa­tos. Šių au­to­rių ža­ve­sio pa­gau­tas pra­mo­kau is­pa­nų kal­bos, kad ga­lė­čiau bent pri­si­lies­ti prie ori­gi­na­lų.

Skai­tant šią li­te­ra­tū­rą, pa­čiam ki­lo no­ras re­li­gi­nį an­ge­lų įvaiz­dį pa­vers­ti li­te­ra­tū­ri­niu kū­ri­niu. Juo­lab kad ir Rai­ne­ris Ma­ria Ril­ke „Dui­no ele­gi­jo­se“ krei­pia­si į an­ge­lus ir ap­dai­nuo­ja jų trans­cen­den­ci­ją. Tad „An­ge­lo­fi­lai“ bu­vo pa­ra­šy­ti įkvė­pi­mo se­mian­tis iš Ril­kės ir is­pa­na­kal­bės tra­di­ci­jos, ku­ri mo­ka kū­ry­bin­gai pa­nau­do­ti re­li­gi­nius sim­bo­lius ir pa­vers­ti juos kas­die­nės pa­tir­ties da­li­mi. Ma­giš­ka tik­ro­vės pu­sė jai daug re­a­les­nė už svei­ko pro­to nuo­sta­tas ati­tin­kan­čią tik­ro­vę.

Is­pa­ni­jos že­mę bu­vau įsi­my­lė­jęs dar iki nu­vyk­da­mas ten. Tai me­ta­fi­zi­nių po­etų, mis­ti­kų ir veiks­mo žmo­nių že­mė, kaip tai nu­ti­ko Cer­van­te­sui, – jie pra­de­da ra­šy­ti gar­siau­sius kū­ri­nius tik už­da­ry­ti į ka­lė­ji­mą, t. y. ta­da, kai ne­be­ga­li veik­ti. Ši že­mė ne­tu­ri nie­ko, kas bū­din­ga ger­ma­niš­kam mąs­lu­mui ir me­lan­cho­li­jai. Pats Is­pa­ni­jos kraš­to­vaiz­dis – ply­nės su to­lu­mo­je į dan­gų per­au­gan­čiais kal­nais – pri­pa­žįs­ta rit­mą ir yra ge­riau­sia sce­na veiks­mui. Ir ne­svar­bu, kur tas veiks­mas nu­kreip­tas – į šia­pus ar į ana­pus. Is­pa­nų ka­ta­li­ky­bė yra veiks­mo ka­ta­li­ky­bė. Jė­zui­tai bu­vo tiek uo­lūs, kad net pa­te­ko į Eu­ro­pos ga­lin­gų­jų ne­ma­lo­nę ir jų or­di­ną nu­spręs­ta už­da­ry­ti. Tai štai be pra­re­gin­čio veiks­mo, ku­ris pra­si­de­da ne­ži­no­ji­mu ir sa­viap­gau­le, o bai­gia­si iliu­zi­jų pra­skaid­rė­ji­mu ir pra­re­gė­ji­mu, ne­įma­no­ma pa­ra­šy­ti fi­lo­so­fi­nio ro­ma­no.

„An­ge­lo­fi­luo­se“ ra­šiau apie he­ro­jus, ku­rie ne iš­tir­pę ne­veik­lu­me, bet vei­kia; ir daž­nai vei­kia pa­da­ry­da­mi nu­si­kal­ti­mą. Man bu­vo svar­bu pa­sa­ko­ti is­to­ri­jas su jų dra­mo­mis, ka­tast­ro­fo­mis, ne­ti­kė­tais vin­giais, bet ne ma­žiau svar­bios ir he­ro­jų pa­stan­gos kaps­ty­tis iš duo­bės, net jei pa­lan­kus siu­že­to vin­gis nu­si­kal­ti­mą pa­da­riu­siam he­ro­jui yra ne­įma­no­mas. Ir dar: aš ven­giau žu­dy­ti sa­vo he­ro­jus. Tie, ku­rie mi­rė, mi­rė na­tū­ra­lia mir­ti­mi.

Is­pa­niš­kas žo­dis en­gaño reiš­kia ap­gau­lę, iliu­zi­ją, o de­sen­gaño – ap­gau­lės iš­ny­ki­mą, iliu­zi­jos iš­si­sklai­dy­mą. Ši žo­džių po­ra iš­reiš­kia is­pa­niš­kos me­ta­fi­zi­kos es­mę: sie­kia­ma iš­blai­vė­ti nuo re­gi­my­bės svai­gu­lio, kad ir koks ža­vus bei ero­tiš­kas jis bū­tų, ir at­si­ver­ti tik­ro­vei kaip blai­viam ir iliu­zi­jų ne­tu­rin­čiam pa­sau­lio ma­ty­mui. Ši nuo­sta­ta ski­ria­si nuo an­gliš­ko no­ro ra­cio­na­li­zuo­ti pa­sau­lį, ku­rį iš­reiš­kia žo­džių po­ra „už­ke­rė­ji­mas“ (en­chant­ment) ir „at­ke­rė­ji­mas“ (di­sen­chant­ment). Va­ka­ruo­se nau­jai­siais am­žiais įsi­vy­ra­vus moks­lo prak­ti­kai įvy­ko moks­li­nis pa­sau­lio at­ke­rė­ji­mas, jis su­kė­lė sa­vo prie­šy­bę – ro­man­ti­kų ju­dė­ji­mo ste­buk­lų il­ge­sį ir už­ke­rė­to pa­sau­lio nos­tal­gi­ją. Ta­čiau siek­da­mas de­sen­gaño būk­lės is­pa­nas sie­kia ne to pa­ties, ko an­glas, siek­da­mas at­ke­rė­ti pa­sau­lį. Pas­ta­ra­sis sie­kia pa­sau­lio moks­li­nio pa­aiš­ki­ni­mo, at­mes­da­mas ma­giš­ką jo su­pra­ti­mą, o is­pa­nas sie­kia tik­ro­vės, at­mes­da­mas tar­si-tik­ro­vę. Ši de­sen­gaño at­ver­ta tik­ro­vė nė­ra moks­lo prak­ti­kos rep­re­zen­tuo­ja­ma tik­ro­vė, ji daug tur­tin­ges­nė ir vi­sa­pu­siš­kes­nė. An­glo pa­sau­lio at­ke­rė­ji­mas iš­reiš­kia me­ta­fi­zi­kos pa­bai­gą, o is­pa­nas, pa­tir­da­mas de­sen­gaño, yra tik­ra­sis me­ta­fi­zi­kas. Kad ir kaip keis­ta, is­pa­niš­ką de­sen­gaño ju­de­sį la­biau­siai iš­plė­to­tą ap­tin­ka­me ne fi­lo­so­fi­jo­je, bet li­te­ra­tū­ro­je. Dėl to ši li­te­ra­tū­ra nu­si­pel­no fi­lo­so­fi­nės ar me­ta­fi­zi­nės li­te­ra­tū­ros var­do.

Ką tik bai­giau anks­tes­nę pa­strai­pą sė­dė­da­mas San Se­bas­tia­no mies­to ka­vi­nė­je, ant sta­liu­ko pa­si­dė­jęs ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį. Lė­tai gurkš­no­ju ka­vą ir van­de­nį. Ste­biu du se­nu­kus, sė­din­čius prieš ma­ne ir skai­tan­čius laik­raš­čius. Žiū­riu į nie­kur ne­sku­ban­čius žmo­nes, ku­rie į ka­vi­nę at­ėjo su­si­pa­žin­ti su die­nos nau­jie­no­mis ir iš­ger­ti puo­de­lio ka­vos ar tau­rės vy­no. Jų žvilgs­niuo­se į pa­sau­lį at­pa­žįs­tu ra­my­bę ir iš­min­tį, kai nie­kas jau ne­ga­li pa­vi­lio­ti ir nu­ste­bin­ti. Gal­būt to­kiu žvilgs­niu žiū­rė­jo Mek­si­kos XVII am­žiaus po­etė ir vie­nuo­lė Ju­a­na Inés de la Cruz į sa­vo por­tre­tą ra­šy­da­ma gar­sų­jį so­ne­tą, ku­rio pir­mas ke­tu­rias ei­lu­tes pa­ci­tuo­siu: „Éste que ves, en­gaño co­lo­ri­do, / que, del ar­te os­ten­tan­do los pri­mo­res, / con fal­sos si­lo­gis­mos de co­lo­res / es cau­te­lo­so en­gaño del sen­ti­do…“ („Ši, ku­rią ma­tai, spal­vin­ga ap­gau­lė, / ku­ri, de­monst­ruo­da­ma me­ni­nį meist­riš­ku­mą, / ne­tik­rais spal­vų si­lo­giz­mais / yra gud­ri po­jū­čio ap­gau­lė…“)

San Se­bas­tia­no se­na­mies­ty­je, siau­ru­čių gat­ve­lių kvar­ta­le, sto­vi XVIII am­žiaus ba­ro­ki­nė San­ta María baž­ny­čia. Kai prieš dve­jus me­tus, kaip ir šie­met, čia bu­vau at­vy­kęs į on­to­lo­gi­jos kon­gre­są, tuo me­tu kaip tik skai­čiau Alai­no Ba­diou „Pa­sau­lių lo­gi­kas“. Ta­da San­ta María fa­sa­dui su­pras­ti pri­tai­kiau Ba­diou są­vo­kas. Kom­po­zi­ci­jos apa­čio­je iš abie­jų įė­ji­mo į baž­ny­čią pu­sių sto­vi pa­pras­ti mir­tin­gie­ji, ka­ra­lius ir pie­muo, pa­kė­lę gal­vas ir nu­ste­bin­ti ste­buk­lo. Tai pa­sau­lio mi­ni­mu­mas. Jį su­da­ro vi­si pa­sau­lio žmo­nės, ku­rie grę­žia­si į šven­te­ny­bę, jo­je įžvel­gę gy­ve­ni­mo pras­mę. Kiek aukš­čiau, kom­po­zi­ci­jos vi­du­ry­je, pa­vaiz­duo­ta Mer­ge­lė Ma­ri­ja, su­tin­kan­ti da­ly­vau­ti Die­vo su­ma­ny­me ir pa­gim­dy­ti jam sū­nų. Tai šven­tu­mo erd­vė, kur su­si­sie­ja pa­pras­tų mir­tin­gų­jų pa­sau­lis su Šven­tą­ja Dva­sia ir Die­vy­be. O pa­čia­me vir­šu­je ba­lan­džio, sklei­džian­čio šven­tu­mo spin­du­lius ir ap­sup­to an­ge­lų de­be­sė­lio, pa­vi­da­lu pa­si­ro­do Šven­to­ji Dva­sia. Tai pa­sau­lio mak­si­mu­mas. Bu­vi­mo žmo­gu­mi pa­skir­tis – ju­dė­ti nuo pa­sau­lio mi­ni­mu­mo, šven­tu­mo trū­ku­mo, iki pa­sau­lio mak­si­mu­mo – Die­vo bei Šven­to­sios Dva­sios – ir įgy­ven­din­ti as­me­ni­nį šven­tu­mą.

„An­ge­lo­fi­lų“ he­ro­jai, ei­da­mi sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liais ir klyst­ke­liais, iš­reiš­kia šį ju­dė­ji­mą nuo pa­sau­lio mi­ni­mu­mo, ku­rį ga­li­ma va­din­ti nuo­puo­liu, prie pa­sau­lio mak­si­mu­mo, ku­rį ga­li­ma va­din­ti pa­ki­li­mu iki šven­tu­mo bū­se­nos, iki ten, kur at­si­ve­ria die­viš­ko­sios sfe­ros. Kil­ti jiems pa­de­da su­tik­ti an­ge­lai. Ta­čiau ro­ma­no an­ge­lai ne­si­ten­ki­na vien am­ži­nu ry­mo­ji­mu dan­giš­ko­sio­se sfe­ro­se. Jiems rū­pi pa­žin­ti žmo­giš­ko­sios kū­nys­tės pra­keiks­mą ir pa­lai­mą. To­dėl ro­ma­no he­ro­jai ky­la nuo pa­sau­lio mi­ni­mu­mo iki pa­sau­lio mak­si­mu­mo, o an­ge­lai, be­kū­nės, be­ly­tės ir dėl to ne­tra­giš­kos bū­ty­bės, sie­kia bent su­pras­ti tai, ką reiš­kia bū­ti kū­niš­ka bū­ty­be, to­dėl lei­džia­si nuo pa­sau­lio mak­si­mu­mo iki pa­sau­lio mi­ni­mu­mo. No­rė­da­mi iš­tir­ti, ką reiš­kia žmo­giš­ka­sis nuo­bloš­kis į ma­te­ri­jos tirš­tį, an­ge­lai įšven­ti­na pa­pras­tus mir­tin­guo­sius į an­ge­liš­ku­mo mis­te­ri­ją.

Iš San Se­bas­tia­no vė­lų va­ka­rą trau­ki­niu at­vy­kęs į Bar­se­lo­ną ir ten per­nak­vo­jęs, iš ry­to sė­du į met­ro. Va­žiuo­ju į Bar­se­lo­nos šiau­rę ieš­ko­ti La­bi­rin­to par­ko. Pa­si­ro­do, ta­me par­ke iš­ties yra tu­jų la­bi­rin­tas, nu­fil­muo­tas Pa­tric­ko Süskin­do kny­gos „Kve­pa­lai: vie­no žu­di­ko is­to­ri­ja“ ek­ra­ni­za­ci­jo­je. Su­ran­du di­de­lį ba­sei­ną, ku­ris prieš šim­tą ke­tu­rio­li­ka me­tų ta­po Jo­a­quimo Miro ta­py­mo iš na­tū­ros part­ne­riu. Į ba­sei­ną iš aukš­čiau lie­ja­si van­duo, to­dėl jo pa­vir­šius mir­ga ir ku­ria at­spin­džių van­dens veid­ro­dy­je žais­mę. Aukš­tai ant kal­no įreng­tas di­džiu­lis ba­sei­nas ply­ti kaip dan­gaus veid­ro­dis, ku­ria­me žai­džia dan­gaus, me­džių, ce­men­ti­nių ko­lo­nė­lių at­vaiz­dai. Ta­čiau dai­li­nin­ko pa­veiks­le su­kur­tas įspū­dis yra uni­ver­sa­les­nis nei tas, ku­rį at­ve­ria tik­ra­sis ba­sei­nas. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip me­ni­nin­kas re­gi tik­ro­vę ir kaip, ją iš­vy­dęs, ge­ba per­teik­ti ki­tiems.

Dar kar­tą nu­vyks­tu į Ka­ta­lo­ni­jos na­cio­na­li­nio me­no mu­zie­jų pa­si­žiū­rėt Miro pa­veiks­lo „La­bi­rin­tas“. Da­bar su­pran­tu: me­no kū­ri­nys iki ide­a­ly­bės pa­ky­lė­ja tai, kas yra fak­tiš­ka ir daž­niau­siai eg­zis­tuo­ja at­si­tik­ti­niu pa­vi­da­lu. Me­ni­nin­kui svar­bu iš­gry­nin­ti įspū­dį, kad per jį kal­bė­tų tai, kas di­din­ga ir uni­ver­sa­lu. Me­no kū­ri­nys yra iki uni­ver­sa­lu­mo pa­ky­lė­tas pa­sau­lio frag­men­tas, ku­riuo kal­ba vi­siems žmo­nėms ben­dras pa­tir­ties ar­che­ti­pas. Taip fak­ti­nia­me La­bi­rin­to par­ke nu­ta­py­tas pa­veiks­las virs­ta spal­vų ir at­spal­vių La­bi­rin­tu.

Vi­si pa­ti­ria­me vie­no­kią ar ki­to­kią ar­che­ti­pi­nę bu­vi­mo si­tu­a­ci­ją. Tai ga­li bū­ti bū­ti­ny­bė dėl ko nors pa­ko­vo­ti, kai gy­ve­ni­mas nė­ra į bur­ną įdė­ta si­dab­ri­nė ša­ku­tė su obuo­lių py­ra­go ga­ba­lė­liu. To­kią būk­lę va­din­ki­me pa­sau­lio mi­ni­mu­mu. Ta­čiau mu­my­se yra Die­vo ki­birkš­tis, ku­ri ska­ti­na ri­zi­kuo­ti ir siek­ti pa­sau­lio mak­si­mu­mo: lai­mė­ti my­li­mą mo­te­rį, pa­siek­ti pro­fe­si­nę sėk­mę ir t. t. Ši ke­lio­nė nuo pa­sau­lio mi­ni­mu­mo iki pa­sau­lio mak­si­mu­mo yra to­kia ke­lio­nė, kai įvyks­ta ste­buk­lin­gas vir­smas ir tam­pa­ma nau­ju žmo­gu­mi. Vi­sos trys „An­ge­lo­fi­lų“ is­to­ri­jos, kiek­vie­na at­ski­rai, pa­sa­ko­ja apie vy­rą ir mo­te­rį ir jų žen­gi­mą nuo pa­sau­lio mi­ni­mu­mo iki pa­sau­lio mak­si­mu­mo. Šias aki­mir­kas ga­li­ma va­din­ti an­ge­liš­ko­sio­mis aki­mir­ko­mis.

Bar­se­lo­no­je man pa­sau­lio mak­si­mu­mo aki­mir­kų pa­do­va­no­jo Jo­a­quimo Miro pa­veiks­las „La­bi­rin­tas“ ir ke­lias se­kant šio pa­veiks­lo su­kū­ri­mo pėd­sa­kais. Vie­ną kar­tą pa­ty­ręs pa­sau­lio mak­si­mu­mą, ar­ba aukš­tą­ją aki­mir­ką, ja vė­liau ga­li gy­ven­ti il­gą lai­ką ir pri­si­min­ti tik­ro­vės ma­lo­nę.