Vieno paveikslo iššūkis
Kostas Dereškevičius. Ketvirtadienis. 1976
Baigėsi dar vienas, priešpaskutinis, paveikslo interpretacijos konkurso „Dviese su paveikslu“ etapas. Šį kartą Modernaus meno centro prizas – naujas ir puikus Kosto Dereškevičiaus albumas – atitenka Jonui Kiriliauskui už tekstą „Apie raudonas kelnes ir nuotaiką“. Visos kitos interpretacijos publikuojamos internetiniame konkurso puslapyje blogas.satenai.lt/konkursas.
Kitą savaitę skelbsime jau paskutinį konkurso paveikslą iš Modernaus meno centro kolekcijos.
Apie raudonas kelnes ir nuotaiką
JONAS KIRILIAUSKAS
Pirmas žvilgsnis į paveikslą socrealistinis. Viskas čia savo vietose, kūrinys įkvėptas galbūt net lietuviško filmo apie komunalinio ūkio kasdienybę „Nerami rudens diena“ (1975). Paveikslo veiksmas rutuliojasi dideliame mieste, nes konteinerio numeris taigi – 1412 (!). Šiukšlės tvarkingai pilamos, nes galbūt ketvirtadienį arba penktadienį jos bus išvežtos. O ta skardinė dėžė ten kairėje pusėje nuo sūdytų Atlanto silkių, ko gero, įprasmina ir kitą ketvirtadienio konotaciją, kaip – žuvies dieną, kai valgyklose tik kompotas būdavo ne iš žuvies, tą makabrišką sovietinį „pasninką“.
Antras planas pasako, kad tai miesto pakraštys, kad peržengus šiukšles ir tvoras galima išsiveržti į tokią ne visai svetingą gamtą su apsiniaukusiu dangumi. Gal tik raudona spalva pirmame plane neskaniai kvepia ir žiūrisi kokiai nors anų laikų komisijai, nes kyla natūralus klausimas: negi būtina tokia „šventa“ spalva aptempti užpakaliuką išnešant šiukšles iš namų?
Antras žvilgsnis – patriotiškai romantinis-rezistencinis. Pažvelgi į paveikslą ir nusmelkia lietuviška trispalvė su plačia juodo gedulo juosta per liemenį: štai geltoni plaukai, štai tėvynės žaliosios pievos ir raudonos kelnės, viskas taisyklinga ir teisinga. Netgi tėvynės pievos nepabijotos pavaizduoti už metalinės tvoros, simbolizuojančios okupaciją, o kairėje pusėje metalinė didžiulio (menamo) šiukšlių konteinerio siena – ne kas kita kaip „geležinės uždangos“ simbolis. „1412“ – tai, žinoma, data, primenanti Žalgirį, primenanti, kad istorijoje nemokame naudotis pergalėmis, kad jas pamirštame (nutapyti ne 1410 m.). Ir gyvename mes imperijos patvoryje, pilname šiukšlių kaip kokių „komunizmo statybos atliekų“, per kurias – per tvoras ir uždangas – mes matome ir lopinėlį laisvės.
O „Ketvirtadienis“ todėl, kad turi išaušti sekmadienis, tai yra nepriklausomybė, ir tada mes tą „sekmą švęsk“ švęsime ir tam ruošiamės, po truputį bandydami apsivalyti. Pagaliau jeigu tikėsime Alfonsu Andriuškevičiumi, o juo negalima netikėti, tai jis sako, kad 8 deš. viduryje daugelis mūsų tapytojų kūrė remdamiesi pirmučiausia „išgyvenimu“, „jausmu“. Tad emocinė sfera buvo pagrindinis kūrybos šaltinis, o patį kūrinį charakterizuodavo jame neva glūdinti „nuotaika“.
Tai kokią nuotaiką reikia turėti, jeigu mauniesi raudonas kelnes tam procesui? Beje, K. Dereškevičius „mėgsta“ raudoną spalvą, jo 1972 m. paveiksle „Karvė prie plento“ tokia besišlapinanti pirmame plane karvė raudonos fermos fone, betaikanti į tą „raudoną“ tvorą prie plento, irgi, sakyčiau, simboliška ta nuotaika.
Užkliuvo vis tiek tos kelnės ir trečiu, psichologijos, požiūriu, jeigu jau A. Andriuškevičius kalba apie tą „neva glūdinčią nuotaiką“. Ir čia dar prisiminė Romualdas Granauskas savo „Trijose vienatvėse“ po Mosėdį vaikštantis su „fetrine pusiau kandžių sukapota skrybėle, tinkančia žvejoti“, ir skaisčiai raudonomis kelnėmis, kuriomis, anot autoriaus, „nuo didelio iki mažo visi baisėjosi“, bet tik toliau rašytojas sako: „Buvau beveik laimingas, įveikęs „Jaučio aukojimą“.“
Taigi, toks beveik laimingas, trejopai pasižiūrėjęs į paveikslą „Ketvirtadienis“ trečiadienio popietę.
