Tur­ne­rio premija 2012

RY­TIS RA­DA­VI­ČIUS

J. M. W. Tur­ne­ris bu­vo iš­ki­liau­sias an­glų dai­li­nin­kas. Pir­mo­je XIX am­žiaus pu­sė­je jo pui­kiai nu­ta­py­tus, bet įpras­tus pei­za­žus pra­dė­jo keis­ti vos ne iki abst­rak­to iš­blu­kin­ti vaiz­dai, ku­rių ta­da dar nie­kas ne­va­di­no im­pre­sio­niz­mu ir ne­daug kas su­pra­to. To­dėl dės­nin­ga tai, kad svar­biau­sias bri­tų me­no ap­do­va­no­ji­mas yra pa­va­din­tas Tur­ne­rio var­du (jis pats no­rė­jo įsteig­ti ap­do­va­no­ji­mą jau­niems me­ni­nin­kams), o ge­riau­si jo dar­bai eks­po­nuo­ja­mi nuo­la­ti­nė­je Ta­te Bri­tain ga­le­ri­jos eks­po­zi­ci­jo­je. Ten pat „eks­po­nuo­ja­mi“ ir ke­tu­rių kan­di­da­tų į Tur­ne­rio premiją (Tur­ner Pri­ze) kū­ri­niai. Ka­bu­tes var­to­ju, nes įpras­ti­ne pras­me šis žo­dis tin­ka tik vie­nam me­ni­nin­kui (pie­ši­niai). Du dar­bai ro­do­mi ek­ra­ne, o tre­čias yra per­for­man­sų rin­ki­nys. Bet apie vis­ką iš pra­džių.

Kon­kur­so tai­syk­lės pa­pras­tos: ga­li da­ly­vau­ti me­ni­nin­kai iki 50 me­tų, ar­ba bri­tai, ar­ba gy­ve­nan­tys ir ku­rian­tys Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Premijos pi­ni­gi­nė iš­raiš­ka: 40 000 sva­rų ster­lin­gų (25 000 ati­ten­ka nu­ga­lė­to­jui ir po 5 000 – ki­tiems trims pre­ten­den­tams). Premijos ne­pi­ni­gi­nė iš­raiš­ka: po­pu­lia­ru­mas ir ga­li­ma pa­sau­li­nė šlo­vė, tarp Tur­ne­rio pre­mi­jos lai­mė­to­jų yra Gil­bert & Ge­or­ge (1986), Anis­has Ka­po­o­ras (1991), Da­mie­nas Hirs­tas (1995). Premija įsteig­ta 1984 me­tais. 2012 me­tų laimėtojo pa­skel­bi­mo da­ta: gruo­džio 3 die­na.

Tur­ne­rio premijos fi­na­li­nin­kams skir­ta di­džio­ji da­lis apa­ti­nio ga­le­ri­jos aukš­to. Pir­mo­je sa­lė­je eks­po­nuo­ja­mas la­biau­siai tra­di­ci­nis iš ke­tu­rių pre­ten­den­tų, an­glų pie­šė­jas ir skulp­to­rius Pau­las Nob­le’as. Jam skir­to­je sa­lė­je ro­do­mi pie­ši­niai (gra­fi­tas, po­pie­rius) ir skulp­tū­ros (gra­ni­tas). Nob­le’ui 48 me­tai, jis gy­ve­na ir dir­ba Lon­do­ne. Pu­siau po­li­tech­ni­nis, pu­siau me­ni­nis iš­si­la­vi­ni­mas pa­aiš­ki­na jo po­lin­kį šva­riam ir tvar­kin­gam ma­te­ma­ti­nio sti­liaus vaiz­dui.

Pie­ši­nių se­ri­ją pa­va­di­ni­mu „Nob­son New­town“ Nob­le’as pra­dė­jo 1996 me­tais, kai jo akis už­kliu­vo už šrif­tų la­po, ku­ria­me rai­dės at­ro­dė la­biau ar­chi­tek­tū­riš­kai nei ling­vis­tiš­kai. Tur­ne­rio premijos no­mi­na­ci­ją jis ga­vo už per­so­na­li­nę šios se­ri­jos dar­bų pa­ro­dą Ga­go­siano ga­le­ri­jo­je. Nob­le’as sa­ko: „Aš ne­gal­vo­ju žo­džiais. Aš gal­vo­ju ana­pus žo­džių.“

Nob­le’o pie­ši­niuo­se vaiz­duo­ja­mas pu­siau fan­tas­ti­nis sap­nų pa­sau­lis (ar­ba Nob­so­no nau­ja­mies­tis), ku­ria­me sto­vi griež­tų li­ni­jų na­mai su ne­tik­ro­viš­kai iš­dės­ty­tais kam­ba­riais, ant sta­lo la­bi­rin­te au­ga gė­lės, ku­rių šak­nys nu­tįs­ta iki van­dens apa­čio­je ir iš­si­sklai­do ja­me, ly­ja sta­čia­kam­piais, sto­vi pi­ra­mi­dė iš ap­va­lių ak­me­nų ir kart­kar­tė­mis pa­si­ro­do koks gy­vū­nas – kar­vė, žą­sis, kiš­kis – ar­ba ar­te­fak­tas – lais­ty­tu­vas, vir­vė, ko­pė­čios. Vie­na­me pa­veiks­le at­ran­di ne­ti­kė­tų de­ta­lių ar žen­klų ir grįž­ti prie jau ma­ty­tų, kur ir­gi pa­ste­bi ką nors nau­jo. Čia ak­me­nys lau­ky­mė­je iš­si­dės­tę pa­žįs­ta­mais žvaigž­dy­nais ap­link aiš­kių for­mų pu­siau na­mus, pu­siau la­bi­rin­tus su au­ga­lais vi­du­je. Pa­sta­tai daž­nai per­ma­to­mi, dan­gus abst­rak­tus, de­be­sys že­mai ir pa­na­šūs į ak­me­nis, sau­lės ne­ma­ty­ti, jū­ra klam­pi ir pri­me­na alie­jaus eže­rą.

Kaip at­sva­ra ar­chi­tek­tū­ri­nių for­mų griež­tu­mui ša­lia pa­veiks­lų sto­vi ne­di­de­lės ap­ta­kių pail­gų for­mų mar­mu­ri­nės skulp­tū­ros. Jos, kaip ir pie­ši­niai, tik juo­dos ir bal­tos spal­vos. Pa­na­šias for­mas me­ni­nin­kas kar­tais vaiz­duo­ja ir sa­vo pie­ši­niuo­se. Kai kur pie­ši­niuo­se pa­si­tai­kan­čios uo­los ar skulp­tū­ros ir­gi ap­ta­kios, kas gra­žiai at­sve­ria sta­ti­nių kam­puo­tu­mą. Vi­sa tai kar­tu su­da­ro griež­to mo­noch­ro­ma­ti­nio siur­re­a­liz­mo vaiz­dą. Nors pie­ši­niuo­se daug kruopš­čiai už­baig­tų de­ta­lių, dėl pla­čių erd­vių ir ga­na di­de­lio for­ma­to (di­džiau­sias be­ne 3×3 m) jie ne­at­ro­do per­krau­ti. Ma­lo­niai ste­bi­na Nob­le’o su­ge­bė­ji­mas gra­fi­ti­niais pieš­tu­kais iš­gau­ti dau­gy­bę at­spal­vių ir še­šė­lių ir dė­me­sys de­ta­lėms. Au­ga­lai ir gy­vū­nai at­ro­do kaip nu­pieš­ti bio­lo­gi­jos va­do­vė­liui. Vi­sa tai su­ku­ria jau­kią at­mos­fe­rą, į ku­rią no­ri­si su­grįž­ti.

Ypač – iš ne­di­de­liu ki­no te­at­ru pa­vers­tos ki­tos sa­lės, kur pri­sta­to­mas ki­tas pre­ten­den­tas į Tur­ne­rio premiją – 34 me­tų ško­tas Lu­ke’as Fow­le­ris ir jo fil­mas „All Di­vi­ded Sel­ves“ („Vi­sos iš­skai­dy­tos sa­vas­tys“, 93 min., 2011) apie eks­cen­triš­ką ško­tų psi­chiat­rą Ro­nal­dą Da­vi­dą Lain­gą (1927–1989). Lain­gas ži­no­mas sa­vo „an­ti­psi­chiat­ri­niu“ po­žiū­riu į psi­cho­pa­to­lo­gi­jas ir li­be­ra­liu po­žiū­riu į nar­ko­ti­kus (eks­pe­ri­men­ta­vo su LSD). Prie įė­ji­mo į ki­no sa­lę de­monst­ruo­ja­mi su­stab­dy­ti kad­rai iš šio ir anks­tes­nių Fow­le­rio fil­mų, įskai­tant dar du apie Lain­go idė­jas ir pa­li­ki­mą (tai tre­čia sa­vo­tiš­kos tri­lo­gi­jos da­lis). Ir au­to­rius, ir jo fil­mų he­ro­jus yra iš Glaz­go mies­to.

Lain­gas lai­kė­si po­žiū­rio, kad psi­chi­kos li­gų prie­žas­čių rei­kia ieš­ko­ti ne žmo­gu­je (t. y. me­di­ci­no­je), o jo so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je, ir kaip al­ter­na­ty­vą įpras­tiems gy­dy­mo me­to­dams pro­pa­ga­vo eks­pe­ri­men­ti­nę gru­pi­nę te­ra­pi­ją. Lain­go veik­la ne­ap­si­ri­bo­jo vien psi­chiat­ri­ja. Stu­di­jų me­tais jis bu­vo įkū­ręs fi­lo­so­fi­nį Sok­ra­to klu­bą, ku­rio pre­zi­den­tu bu­vo bri­tų fi­lo­so­fas Ber­trand’as Rus­sel­las. Dar jis ži­no­mas kaip avan­gar­di­nis kom­po­zi­to­rius, Ka­ra­liš­ko­sios mu­zi­kos aka­de­mi­jos na­rys, kar­tu su Cor­ne­li­ju­mi Car­dew įkū­ręs „Scratch Or­chest­ra“, ku­rio na­riai yra bu­vę Bria­nas Eno ir Mi­cha­e­las Ny­ma­nas. Fow­le­rio fil­mo pa­va­di­ni­mas yra 1960 me­tais iš­leis­tos Lain­go kny­gos „The Di­vi­ded Self“ pa­ra­fra­zė.

Tai­gi fil­mo ob­jek­tas ne­abe­jo­ti­nai įdo­mus. Apie pa­tį fil­mą ši­to be­są­ly­giš­kai pa­sa­ky­ti ne­ga­li­ma. Tai ek­lek­tiš­kas ir ši­zof­re­niš­kas (ar­ba psi­cho­ti­nis, pri­klau­so­mai nuo po­lin­kio) pa­sa­ko­ji­mas apie Lain­gą, psi­chi­kos li­gas, psi­chiat­ri­ją ir įvai­rius po­žiū­rius į ją ir jos ob­jek­tą. Fow­le­ris pa­sa­ko­ja vien mon­tuo­da­mas vaiz­dus: Lain­go gy­ve­ni­mas, kal­bos per te­le­vi­zi­ją, in­ter­viu, me­ni­niai už­si­ė­mi­mai, gru­pi­nė te­ra­pi­ja, kas­die­ny­bė su­si­pi­na su ki­tų psi­chiat­rų nuo­mo­nė­mis, nuo­tru­po­mis iš jų po­kal­bių su pa­cien­tais, pa­ties au­to­riaus nu­fil­muo­tais gam­tos vaiz­dais. Psi­chi­kos li­ga pa­tei­kia­ma iš vie­nos pu­sės kaip vi­suo­me­ni­nė (so­cia­li­nė), iš ki­tos – kaip me­di­ci­ni­nė ne­ga­lia. Už­kad­ri­nio bal­so ar teks­tų fil­me nė­ra, mu­zi­ki­nis fo­nas – taip pat ek­lek­tiš­kas ir ši­zof­re­niš­kas. Pa­sa­ko­ji­mui trūks­ta lo­gi­kos ir ak­cen­tų, vaiz­dų kom­bi­na­ci­jos daž­niau­siai aso­cia­ty­vios, be to­kiam il­gam fil­mui bū­ti­nos (te­gul ir trū­ki­nė­jan­čios) prie­žas­ti­nės li­ni­jos, mon­ta­žo spren­di­mai abe­jo­ti­ni. Įdo­miau­si kad­rai – iš Lain­go in­ter­viu, kur jis dės­to sa­vo al­ter­na­ty­vią po­zi­ci­ją ir aiš­ki­na, kad žmo­nių bu­vi­mas (ar­ba ne­bu­vi­mas) kar­tu są­ly­go­ja psi­chi­kos li­gas ir ga­li jas iš­gy­dy­ti (ar­ba iš­vis ne­leis­ti joms pa­si­reikš­ti). Ke­lia­mas am­ži­nas klau­si­mas: kas yra nor­ma­lu ir kaip tai api­brėž­ti. Lain­gas tei­gia, kad es­mi­nis kri­te­ri­jus yra tai, ką kon­kre­čiu at­ve­ju ar lai­ko­tar­piu nor­ma­liu lai­ko dau­gu­ma.

Jei­gu dau­gu­ma Tur­ne­rio premijos žiu­ri na­rių nu­spręs, kad šis fil­mas ver­tas nu­ga­lė­ti, Fow­le­ris bus ket­vir­tas iš ei­lės Glaz­go me­ni­nin­kas, lai­mė­jęs šią pre­mi­ją. Nors tai ma­žai ti­kė­ti­na, kai gre­ti­mo­je sa­lė­je ro­do­mas ki­tas kū­ri­nys, taip pat pre­ten­duo­jan­tis į pir­mą vie­tą. Tai 46 me­tų an­glų me­ni­nin­kės Eli­za­beth Pri­ce fil­mas (ar­ba kli­pas) „The Wo­ol­worths Choi­re of 1979“ („1979 me­tų „Wo­ol­worths“ cho­ras“, 20 min., 2012). Pri­ce 46 me­tai, ji gy­ve­na ir dir­ba Lon­do­ne. Fil­mas ro­do­mas ka­ru­se­le su dvie­jų mi­nu­čių per­trau­ko­mis. Į sa­lę at­ėjau fil­mui įpu­sė­jus, o jam pa­si­bai­gus ša­lia sė­din­ti mo­te­ris man pa­sa­kė, kad pra­džia įspū­din­ga ir ją bū­ti­na pa­ma­ty­ti. Vi­są fil­mą pa­žiū­rė­jau ke­lis kar­tus, nors ne­su vi­de­o­me­no ger­bė­jas. Jis man pri­mi­nė vaiz­di­nes ins­ta­lia­ci­jas „Mas­si­ve At­tack“ kon­cer­tuo­se ir Chris­tia­no Marc­lay ras­tos me­džia­gos fil­mą „The Clock“ („Laik­ro­dis“, 24 h, 2010).

Fil­me vie­nas po ki­to iš­dės­ty­ti trys iš pir­mo žvilgs­nio ne­su­si­ję pa­sa­ko­ji­mai: apie baž­ny­čios cho­rą (vie­tą), apie bal­sų cho­rą ir apie tra­ge­di­jos liu­di­ji­mų (ar­ba mir­ties) cho­rą. Jie ro­do­mi fil­muo­jant se­nas nuo­trau­kas, brė­ži­nius, pie­ši­nius, gra­fi­nius vaiz­dus apie baž­ny­ti­nę ar­chi­tek­tū­rą, mon­tuo­jant iš­trau­kas iš XX am­žiaus ant­ros pu­sės po­pmu­zi­kos at­li­kė­jų pa­si­ro­dy­mų ir de­ri­nant do­ku­men­ti­nius kad­rus apie 1979 me­tais Man­čes­te­rio „Wo­ol­worths“ bal­dų par­duo­tu­vė­je ki­lu­sį gais­rą (žu­vo 10 žmo­nių), liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mus ir gra­fi­nį gais­ro pli­ti­mo vaiz­dą. Pa­sa­ko­ji­mui pa­si­tel­kia­mi la­ko­niš­ki tei­gi­niai apie ro­do­mus vaiz­dus ar liu­di­nin­kų in­ter­viu iš­trau­kos, trum­pam pa­si­ro­dan­čios ek­ra­ne, ir mu­zi­ki­nis fo­nas iš mi­ni­ma­lis­ti­nių gar­sų, se­nų pop­dai­nų, ug­nies ūži­mo.

Tai dė­me­sį pri­kaus­tan­tis „skre­ča­vi­mas“ vaiz­dais ir gar­sais, tarp ku­rių ak­me­ni­niai ir me­di­niai baž­ny­čios ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tai, or­na­men­tai, skulp­tū­ros, pliauk­šė­ji­mai del­nais, sprag­sė­ji­mai pirš­tais, cho­ru dai­nuo­jan­tys bal­sai, pau­zės, gra­žios mo­te­rys sce­no­je, tra­ge­di­jos liu­di­nin­kų vei­dai, de­gan­tis pa­sta­tas, jo ar­chi­tek­tū­ri­niai brė­ži­niai, gra­fi­niai ir teks­ti­niai gais­ro prie­žas­čių pa­aiš­ki­ni­mai ir vaiz­di­nės jų iliust­ra­ci­jos. Go­ti­ki­nių ak­mens ir me­džio rai­ži­nių grakš­tu­mą kei­čia ran­kų mos­tų sce­no­je pa­slap­tin­gu­mas, o jį kei­čia pa­gal­bos mos­tų pro de­gan­čio pa­sta­to lan­gus ne­vil­tis.

Meist­riš­kai su­mon­tuo­ti kad­rai ir gar­so ta­ke­lis su­ku­ria ke­rin­čią ri­tu­a­li­nę at­mos­fe­rą, iš ku­rios ne­si­no­ri iš­ei­ti, kaip ne­si­no­ri nu­suk­ti žvilgs­nį nuo ug­nies ar­ba kad baig­tų­si įdo­mus vai­dy­bi­nis fil­mas. Ge­rai, kad šis fil­mas trum­pas ir jį ga­li­ma pa­žiū­rė­ti ke­lis kar­tus.

Kar­tais me­ni­nin­kė ek­ra­ną per­ski­ria pu­siau. Tuo­met vie­no­je pu­sė­je ro­do­mas toks pat spal­vo­tas, o ki­to­je – ne­spal­vo­tas vaiz­das ar­ba vie­no­je – ryš­kus, ki­to­je – blyš­kes­nis. Taip da­ro­ma ro­dant gais­rą ir jo liu­di­nin­kus, lyg no­rint pa­sa­ky­ti, kad yra du po­žiū­riai į bet ko­kį at­si­ti­ki­mą: ma­čiu­sių­jų sa­vo aki­mis ir ma­čiu­sių­jų ek­ra­ne.

Vie­na­me in­ter­viu Eli­za­beth Pri­ce pa­aiš­ki­no, kad tris fil­mo da­lis jun­gia ne tik žo­džio „cho­ras“ dau­giap­ras­miš­ku­mas, bet ir ran­kų ju­de­siai ar pa­dė­tys. Ran­ka, mo­juo­jan­ti pro gro­tuo­tą de­gan­čio pa­sta­to lan­gą, pri­me­na ran­ką, ju­dan­čią sce­no­je mu­zi­kos rit­mu, ir skulp­tū­ros ran­ką, su­stin­gu­sią se­nos baž­ny­čios grin­dų ak­me­ny­je.

Pas­ku­ti­nės dvi sa­lės skir­tos 39 me­tų per­for­man­so me­ni­nin­kei iš Lon­do­no Spar­ta­cus Chet­wynd ir jos dar­bui „Odd Man Out“ („Bal­ta var­na“, 2011). Ji ga­li džiaug­tis jau vien tuo, kad yra pir­ma per­for­man­so at­sto­vė, pre­ten­duo­jan­ti į Tur­ne­rio premiją.

Iš es­mės tai nuo­la­ti­nės de­ko­ra­ci­jos jos re­ži­suo­tiems per­for­man­sams, ku­rie ten vyks­ta kiek­vie­ną die­ną. Ką nors pra­lei­du­siems ga­li­ma tai pa­ma­ty­ti ke­liuo­se ne­di­de­liuo­se mo­ni­to­riuo­se. Vie­na erd­vė pri­me­na ka­ri­nį po­li­go­ną su daug ka­muf­lia­žo ir ne­spal­vo­tom gy­vū­nų ir žmo­nių nuo­trau­kom. Čia vai­di­na­ma ka­ri­nių pra­ty­bų (o gal ka­ro) pa­ro­di­ja. Ki­to­je erd­vė­je – pri­pu­čia­mas vai­kiš­kas at­rak­cio­nas, ku­ria­me kar­tais pa­šo­ki­nė­ja klou­nai. Tre­čia erd­vė pa­vers­ta dry­žuo­tu kam­ba­riu, ku­ria­me ant sie­nų ka­bo sku­du­ri­nių onu­čių rin­ki­nys ir sto­vi kar­to­ni­nis sta­las su kė­dė­mis. Čia lė­lė­mis per­si­ren­gę lė­li­nin­kai ro­do im­pro­vi­zuo­tus lė­lių spek­tak­lius su to­mis sku­du­ri­nė­mis onu­tė­mis. Sie­nos tarp šių erd­vių iš­ka­bi­nė­tos mė­ly­nu ir gel­to­nu po­pie­rium, ku­ria­me – go­ti­ki­niai pa­veiks­lai, kny­gos apie Ra­be­lais vir­še­lis, se­nų ir ne­la­bai se­nų kny­gų pus­la­piai.

Vaikš­ti­nė­jant po šias erd­ves su­si­da­ro įspū­dis, kad tai ne­sko­nin­gas mė­gė­jų te­at­ro už­ku­li­sių ir jau ne kar­tą Lon­do­ne ma­ty­tų „ins­ta­lia­ci­jų“ de­ri­nys. Pa­dė­tį šiek tiek pa­ge­ri­na spek­tak­liai, ku­rie sma­gūs bent jau tuo, kad ga­li­ma ste­bė­ti į juos įtrau­kia­mų žiū­ro­vų iš­raiš­kas – nie­kas ne­ži­no, ko ti­kė­tis, bet nie­ko blo­go ne­įvyks­ta. Tai di­de­lių lė­lių te­at­ras, kur kar­tais da­ly­vau­ja ma­žos lė­lės ir žiū­ro­vai.

Spar­ta­cus Chet­wynd tik­rasis var­das yra La­li. Maiš­tin­go­jo ro­mė­nų gla­dia­to­riaus var­dą ji pa­si­rin­ko, nes ko­vo­ja su for­ma­lio­mis erd­vė­mis ir stan­dar­ti­niais po­žiū­riais. Šio­je ko­vo­je jai tik­riau­siai pa­de­da gy­ve­ni­mas nu­dis­tų ben­druo­me­nė­je pie­tų Lon­do­ne.

Vi­si 2012 me­tų Tur­ne­rio premijai no­mi­nuo­ti dar­bai ne­abe­jo­ti­nai ver­ti dė­me­sio sa­vo ka­te­go­ri­jo­je. Pie­ši­niai ir skulp­tū­ra, ras­tos me­džia­gos ki­nas, vi­de­o­me­nas ir per­for­man­sai skam­ba kaip at­ski­ros vie­no kon­kur­so ka­te­go­ri­jos. To­dėl žiu­ri na­riams ne­abe­jo­ti­nai teks pa­si­gin­čy­ti dėl nu­ga­lė­to­jo ir at­ras­ti ben­drą es­te­ti­nį var­dik­lį vi­siems šiems skir­tin­giems kū­ri­niams. Spren­di­mas pa­aiš­kės po ke­lių die­nų. O aš per­ga­lę prog­no­zuo­ju Eli­za­beth Pri­ce ir jos cho­rams.

P.S. 2012 metų Turnerio premiją laimėjo Elizabeth Price. Padėkos kalboje ji pagyrė kitus kandidatus  už “pagarbą, draugiškumą ir absurdo jausmą”.