Trys vieno susitikimo Kašmyre atomazgos

GILES GORDON

Sausai pavadintas pasakojimas apie nesmagų nuotykį

Tą ry­tą iš­vy­kau į eks­kur­si­ją, anot re­kla­mi­nės bro­šiū­ros, pra­ban­giu tu­ris­ti­niu au­to­bu­su iš Šry­na­ga­ro – „rus­vos, ru­de­niu dvel­kian­čios Kaš­my­ro sos­ti­nės įspū­din­go­je In­di­jos šiau­rė­je“ – į Gul­mar­gą, „gė­lių pie­vą“, už pen­kias­de­šimt vie­no ki­lo­met­ro Hi­ma­la­juo­se 2590 met­rų aukš­ty­je.

Au­to­bu­sas iš Šry­na­ga­ro, ant van­dens įsi­kū­ru­sio ža­vaus, spal­vin­go ir cha­o­tiš­ko mies­to sun­kiai iš­ta­ria­mu var­du, rie­dė­jo veš­lia kai­mo vie­to­ve. Abi­pus tie­sių, ly­gu­tė­lių ke­lių drie­kė­si tuo­pų ei­lės ir ry­žių lau­kai, dau­giau­sia ap­sem­ti van­dens, juo­se triū­sė be­maž vie­nos mo­te­rys gė­lė­tais pi­ža­mas pri­me­nan­čiais ap­da­rais, na­cio­na­li­ne Kaš­my­ro mo­te­rų ap­ran­ga. Aukš­tai kal­nuo­se bal­ta­vo snie­gas, net ir da­bar, pas­ku­ti­nę ba­lan­džio sa­vai­tę, nie­kais ver­čian­tis svi­li­nan­čios sau­lės pa­stan­gas jį iš­tirp­dy­ti. Iš to­li tos bal­tos vir­šu­kal­nės at­ro­dė glot­nios ir žvil­gan­čios ne­ly­gi­nant stro­piai pri­žiū­ri­mo po­nio kai­lis.

De­šimt mi­nu­čių stab­te­lė­jom Tang­mar­ge, kal­nų kai­me­ly­je, vaiz­din­go­je vie­to­je pus­šeš­to ki­lo­met­ro iki aukš­čiau esan­čio Gul­mar­go. Spė­ju, kad au­to­bu­sui ir vai­ruo­to­jui rei­kė­jo ato­kvė­pio prieš lei­džian­tis į pas­ku­ti­nį ke­lio­nės į kal­nus eta­pą, nes ke­lias iš Tang­mar­go siau­ras, vin­giuo­tas ir pa­vo­jin­gas. Sa­kau „pas­ku­ti­nį eta­pą“ – pas­ku­ti­nį ma­ši­no­mis, nes to­liau ky­la­ma po­niais, ro­gu­tė­mis ir ly­nų kel­tu­vu. Sli­di­nin­kų kel­tu­vai ne­vei­kė, nes že­mes­niuo­siuo­se šlai­tuo­se snie­gas jau po­ra sa­vai­čių tir­po ir Kaš­my­ro slė­ny­je upės bei upokš­niai kliok­da­mi ne­šė ru­dą ir pil­ką van­de­nį. Tang­mar­ge ke­lei­viams bu­vo pa­siū­ly­ta at­si­ger­ti ar­ba­tos ar ka­vos, ir dau­gu­ma in­dų šei­mų bei po­re­lių taip ir pa­da­rė, ta­čiau aš at­si­sa­kiau ir nu­ta­riau pa­si­vaikš­čio­ti vie­nin­te­le kai­mo gat­ve, pa­si­dai­ry­ti, kas ge­ro tur­gu­je, at­vi­ro­se krau­tu­vė­lė­se ir bū­de­lė­se, pa­žiop­so­ti į kal­nų gy­ven­to­jus. Jie lie­si, rau­me­nin­gi, aukš­tes­ni ir ne to­kie kres­ni kaip ne­pa­lie­čiai, vei­dai jų pra­kau­lūs, dir­žin­gi, sau­lės ir snie­go nu­gai­rin­ti; vei­dai kal­nie­čių, gy­ve­nan­čių pa­čia­me Azi­jos cen­tre, šiau­riau už Ti­be­tą. Iš pa­žiū­ros jie ry­tie­tiš­kes­ni už in­dus. Tarp kai­mie­čių mai­šė­si at­vy­kė­lių – prie­šais tu­ris­tų pri­ėmi­mo pa­sta­tą kai­mo vi­du­ry sto­vė­jo dar pen­ki ar še­ši au­to­bu­sai. Tvy­ro­jo di­de­lis samb­rūz­dis. Sa­ky­tum Tang­mar­gas stai­ga vir­to įvai­ria­tau­čiu skruz­dė­ly­nu, pa­sau­lio cen­tru. At­gi­ju­siu sce­no­vaiz­džiu.

Ma­ne už­kal­bi­no ša­lia su­sto­jęs pus­am­žis cha­rak­te­rin­gų vei­do bruo­žų, orios lai­ky­se­nos vy­riš­kis. Čia­bu­vių žings­niai to­kie minkš­ti, jie taip su­pra­tę su vie­to­ve ir su kal­nais, kad pri­siar­ti­na ne­gir­di­mai. Gra­žiai an­gliš­kai – be men­kiau­sio in­diš­ko ak­cen­to – jis ma­nęs pa­klau­sė, ar ne­no­rė­čiau au­to­bu­su to­liau ne­be­va­žiuo­ti ir įsės­ti, kai grįš va­ka­rop, o jis ma­ne da­bar pa­vė­dė­tų į kal­nus ar ki­tur, kur pa­gei­dau­čiau. Pa­dė­ko­jau už pa­siū­ly­mą, bet at­si­sa­kiau.

– Tik še­še­tą my­lių, – pri­dū­rė, ir man bu­vo ga­na ma­lo­nu, kad jis da­vė su­pras­ti, jog toks il­gas žy­gis – ne žy­gis, o taip sau žy­ge­lis. Tik­riau­siai ma­ne pa­lai­kė iš­tver­min­ges­niu, ne­gu jau­čiau­si. Kal­nų ore ma­ne greit ėmė nuo­var­gis ir daž­nai rei­kė­da­vo at­si­pūs­ti. Pur­ty­da­mas gal­vą, pa­kar­to­jau, kad at­si­sa­kau.

– Tai nors leis­ki­te su ju­mis pa­si­vaikš­čio­ti, – ta­rė jis, be jo­kios pa­stan­gos nė se­kun­dės ne­pra­ras­da­mas sa­vo cha­rak­te­rio, in­di­vi­du­a­lu­mo, oru­mo.

In­di­jo­je knibž­da el­ge­tų, iš tik­rų­jų kar­tais at­ro­do, kad ša­ly­je jie su­da­ro dau­gu­mą ir kad ša­lis tam ir yra, kad jie ga­lė­tų el­ge­tau­ti, ta­čiau Kaš­my­ro, ro­jaus var­tų, gai­via­me kal­nų ore ki­taip. Šis žmo­gus vi­sai ne­bu­vo lin­kęs mei­li­kau­ti ir net įky­rė­ti. Bu­vo pats sau šei­mi­nin­kas. Ką siū­lė, siū­lė gry­nai ma­no pa­ties la­bui. At­si­sa­ky­da­mas pra­lo­šiu aš, ne jis.

– Ne, man ge­riau vaikš­čio­ti vie­nam, – at­sa­kiau. – At­leis­kit.

Jis, re­gis, su­si­tai­kė su ma­no ap­si­spren­di­mu, ta­čiau ne­pa­ro­dė jo­kio žen­klo, kad pa­si­ša­lins, siū­ly­sis ki­tiems ke­liau­to­jams. Jis ėmė man ro­dy­ti kal­nus, var­din­ti jų pa­va­di­ni­mus ir aukš­čius, ne­sku­bė­da­mas, sa­ky­tum tam, kad ge­riau įsi­dė­čiau in­for­ma­ci­ją į gal­vą ir kad tie­siog il­gė­liau pa­ben­drau­tu­me. O ir kal­nai nie­kur ne­sku­bė­jo. Hara­mukas ir Fy­roz­pu­ras, Sau­lė­ly­džio vir­šu­kal­nės ir Afar­va­to kal­na­gūb­ris. Pas­ku­ti­nio, di­džiau­sio kal­no pa­va­di­ni­mą ir aukš­tį jis pa­si­li­ko pa­bai­gai ir pa­tei­kė taip, lyg pats bū­tų tą kal­ną ką tik su­kū­ręs, o aš pir­ma­sis su­ži­nąs apie jo trium­fą: Nan­ga Par­ba­tas, 26 660 pė­dų. Kaip ga­lė­jau re­a­guo­ti? Tai čia ta­sai Nan­ga Par­ba­tas? Na ir aukš­tu­mė­lis.

Nie­ko ne­sa­kiau, tik žiū­rė­jau. O jis te­bes­to­vė­jo ša­lia, nors at­ro­dė, lyg tai aš sto­vė­čiau ša­lia jo, lyg bū­čiau jį su­si­ra­dęs ir pra­šęs leis­ti pa­bū­ti su juo. Kaž­ko­dėl ne­pri­si­ver­čiau – bū­tų bu­vę per daug ne­man­da­gu – im­ti ir pa­si­trauk­ti nuo jo. Be to, jis gal bū­tų se­kęs man iš pas­kos, nors ne­ti­kiu, kad bū­tų taip da­ręs. O ir kur bū­čiau ga­lė­jęs ei­ti? Tik pa­ė­jė­ti ir grįž­ti kai­mo gat­ve, gat­ve, ku­ri ir bu­vo jo kai­mas, jo na­mai. Min­ty­se ra­gi­nau au­to­bu­so vai­ruo­to­ją grei­čiau sig­na­li­zuo­ti, kad grįž­tu­me į au­to­bu­są, kad lai­kas va­žiuo­ti į Gul­mar­gą.

Jis vėl pra­bi­lo – pus­bal­siu, ta­ry­tum pa­ti­kė­da­mas pa­slap­tį.

– Per­nai mi­rė žmo­na, ir pa­li­kau su trim ma­žais vai­kais. Vie­nas sun­kiai su­si­ža­lo­jo ko­ją ir pu­sę me­tų gu­lė­jo li­go­ni­nėj. – Pa­ty­lė­jęs kal­bė­jo to­liau: – Čia, Tang­mar­ge, be­veik ne­įma­no­ma gau­ti dar­bo.

Ne­tu­rė­jau ką at­sa­ky­ti; tiks­liau, bet koks ma­no at­sa­ky­mas bū­tų bu­vęs tuš­čias, ne­rei­ka­lin­gas. Pas­kui pri­dū­rė, kaip su­pra­tau, kad kar­tą per die­ną ke­tu­riems pa­val­gy­ti ry­žių – o vai­kų ape­ti­tas di­de­lis – kai­nuo­ja vie­ną ru­pi­ją, kas man pa­si­ro­dė dau­go­ka (ke­li pen­sai), bet min­ties es­mės ne­at­me­čiau. Nė­ra dar­bo, nė­ra pi­ni­gų, nė­ra mais­to.

Pa­si­gir­do au­to­bu­so sig­na­las, ir aš, pa­lin­kė­jęs, kad rei­ka­lai pa­si­tai­sy­tų, su­sku­bau at­si­svei­kin­ti. Pa­žvel­giau jam į akis ir rim­tu vei­du link­te­lė­jau, leis­da­mas ne­dvip­ras­miš­kai su­pras­ti, kad – nors ne­da­viau jam dar­bo ir vie­nos ki­tos ru­pi­jos – lin­kiu jam ge­ro. Lyg tai jam bū­tų svar­bu. Jis kaž­kaip su­ge­bė­jo nei pri­im­ti ma­no at­si­svei­ki­ni­mą, ma­no ge­ra­no­riš­ką – ne­pai­sant fak­tų – lin­kė­ji­mą, nei at­mes­ti. Pa­pras­čiau­siai lei­do man pa­si­trauk­ti.

Šir­dy­je su­pa­ni­ka­vau – dėl kaž­ko­kių po­ros mo­ne­tų – ir pa­si­bjau­rė­jau sa­vi­mi. Iš pa­si­bjau­rė­ji­mo net pa­si­pur­čiau. Au­to­bu­sui iš­va­žiuo­jant žiū­rė­jau, kaip jis, tvir­tai su­dė­tas, kiek pa­na­ri­nęs gal­vą iš lė­to žings­niuo­ja gat­ve.

Po še­šių va­lan­dų au­to­bu­sas grį­žo į Tang­mar­gą. Mel­džiau­si, kad jis Tang­mar­ge ne­sto­tų, bet su­sto­jo, kaip ir ry­tą. Vi­są die­ną, žy­giuo­jant my­lią po my­lios, mė­gau­jan­tis ne­silps­tan­čia kal­nų oro gai­va, man ne­iš­ėjo iš gal­vos, grau­žė ir er­zi­no min­tys apie tą Tang­mar­ge su­tik­tą žmo­gų. Ka­dan­gi jo ne­įdar­bi­nau, nors ir trum­pai, va­lan­dai ki­tai, jis ne­tu­ri pi­ni­gų ir to­dėl ne­ga­li nu­pirk­ti vai­kams ir sau ry­žių. An­tra ver­tus, lo­giš­kai mąs­tant, ga­lė­jo kreip­tis ne į ma­ne vie­ną. Gul­mar­ge bu­vo tris­de­šimt ar ke­tu­rias­de­šimt au­to­bu­sų, ir vi­si jie kil­da­mi į kal­nus tik­riau­siai bu­vo su­sto­ję Tang­mar­ge. Aš, kaip ir bet kas ki­tas, ne­pri­va­lau rū­pin­tis jo pra­gy­ve­ni­mu. Ne­su jam koks glo­bė­jas. Su­si­dū­rėm at­si­tik­ti­nai. Ku­riems ga­lams toks tvir­tas įsi­ti­ki­ni­mas, kad jis krei­pė­si tik į ma­ne ir kad aš at­sa­kin­gas už jo ir jo šei­mos ge­ro­vę? Ar­gi ne jo pa­rei­ga klau­si­nė­ti žmo­nių, ar jie ne­no­rė­tų pa­si­nau­do­ti jo pa­slau­go­mis, tol, kol kas nors at­sa­kys tei­gia­mai?

Grįž­tant at­gal, Tang­mar­ge pa­si­li­kau per­kai­tu­sia­me, tvan­kia­me au­to­bu­se, nes, jam su­sto­jus aikš­te­lė­je, pa­ma­čiau tą žmo­gų, sė­din­tį ant že­mės prie­šais par­duo­tu­vę, su­nė­ru­sį ant ke­lių ran­kas. Ne­at­ro­dė, kad ką par­duo­tu­vė­je veik­tų, jo­je dirb­tų ar ką pirk­tų. Ką jis pirks, ne­tu­rė­da­mas pi­ni­gų? Ta­čiau, re­gis, klau­sė­si po­kal­bio tarp par­da­vė­jo už pre­kys­ta­lio ir žmo­gaus gat­vė­je.

Ne­bu­vo nei links­mes­nis, nei liūd­nes­nis kaip ry­tą. At­ro­dė, jog die­na pra­ėjo jį ap­lenk­da­ma. Ga­li­mas daik­tas, jis pa­ste­bė­jo ma­no au­to­bu­są, su­pra­to, jog tai tas pats, ku­riuo ry­tą at­va­žia­vau aš, ta­čiau nie­kuo ne­pa­ro­dė, kad žiū­ri, kad ma­to, kad jam įdo­mu ar kad rū­pi. Be to, dau­gu­ma tų au­to­bu­sų la­bai pa­na­šūs. Jis su­drums­tė man pro­tą, ta­čiau var­gu ar aš su­drums­čiau jam, ir grei­čiau­siai tai, kad at­si­sa­kiau jo pa­slau­gų ir jo drau­gi­jos, jis iš­kart pa­mir­šo. Jei taip, tai, aiš­ku, keis­ta, nes ne man iš jo, o jam kai ko iš ma­nęs rei­kė­jo.

Po de­šim­ties mi­nu­čių au­to­bu­sas pa­ju­dė­jo iš sto­vė­ji­mo aikš­te­lės, lei­do­si ke­liu į pa­kal­nę at­gal į Šry­na­ga­rą. Žiū­rė­jau pro lan­go užuo­lai­dos kraš­tą į tą žmo­gų, kol din­go iš akių. Jis gal­vos ne­pa­kė­lė.

Po še­šių va­lan­dų, sau­lei lei­džian­tis už kal­nų, kai Gul­mar­go įspū­džių su­kel­tus jaus­mus ėmė stelb­ti ap­mąs­ty­mai, au­to­bu­sas pa­ju­dė­jo at­ga­lios. Kaip ir ry­tą, ky­lant į kal­nus, jis su­sto­jo Tang­mar­ge. Vi­sas tos gied­ros, gai­vios, ty­kios die­nos va­lan­das slė­nio vir­šu­je, ste­bint kal­nie­čius, ro­gu­tė­mis tą­san­čius at­vy­kė­lius snie­guo­tais šlai­tais bei po eg­ly­nus ir pu­šy­nus, man iš gal­vos ne­iš­ėjo, ne­da­vė ra­my­bės ry­ti­nis su­si­ti­ki­mas Tang­mar­ge su žmo­gu­mi, siū­liu­siu pa­bū­ti man ved­liu. O ypač ta­da, kai kal­nuo­se už­kan­di­nės tro­be­lė­je val­giau pui­kią kiau­ši­niais įda­ry­tą pa­rat­ha ir gė­riau ga­ruo­jan­čią juo­dą ka­vą. To vaiz­do, to mud­vie­jų su­si­ti­ki­mo iš­mes­ti iš gal­vos ne­lei­do są­ži­nė. Jei tas žmo­gus bū­tų nu­že­min­tai mei­li­ka­vęs, kad iš­pra­šy­tų iš­mal­dos (bak­ši­šo, ar­bat­pi­ni­gių ar do­va­nė­lės), kaip da­ro dau­gu­ma In­di­jos el­ge­tų, kal­tė dėl to, kad ne­įbru­kau jam mo­ne­tos, ne­bū­tų ma­nęs slė­gu­si. Vis dėl­to jis stip­rus, tai­gi pa­jė­gus – ir no­rin­tis – dirb­ti. Spė­jau, kad ir dėl pa­ties dar­bo tei­kia­mo pa­si­ten­ki­ni­mo, ir dėl at­ly­gio. Jei bū­čiau jam da­vęs ru­pi­ją ki­tą, ma­no pi­ni­gi­nė ne­bū­tų pa­ty­ru­si jo­kio pa­ste­bi­mo nuos­to­lio. O jis ir jo iš­lai­ky­ti­niai bū­tų ga­lė­ję die­ną ar net dvi pra­mis­ti.

Tang­mar­ge kar­tu su ki­tais ke­lei­viais iš­li­pau iš au­to­bu­so, bet ne­dū­li­nau, kaip dau­gu­ma jų, į ka­vi­nę ar ku­rią nors ar­ba­tos bū­de­lę. Dai­riau­si to žmo­gaus, ry­tą su­tik­to­jo žmo­gaus, nes dar prieš grįž­tant į Tang­mar­gą bu­vau nu­spren­dęs: jei jis bus gat­vė­je ir aš jį pa­ma­ty­siu, duo­siu jam dvi ru­pi­jas. Vie­ną – ku­rią tu­rė­jau duo­ti ry­tą, ki­tą – są­ži­nei nu­ra­min­ti.

Pa­ma­čiau jį vos iš­li­pęs iš au­to­bu­so at­ei­nan­tį gat­ve be­veik ten pat, kur ėjo ir ry­tą au­to­bu­sui iš­va­žiuo­jant. Ne­si­dai­rė, žings­nia­vo nu­lei­dęs gal­vą. At­ro­dė, jog ne­si­ti­ki su­si­tik­ti ko­kio pa­žįs­ta­mo. Vis dėl­to bu­vo pa­na­šu, jog ei­na su tam tik­ru tiks­lu, o ne šiaip sau, kad pra­leis­tų lai­ką, kad kuo už­si­im­tų, jog ei­na ne pa­si­vaikš­čio­ti, o tu­rė­da­mas kaž­ko­kį tiks­lą.

Nors bu­vo vos per ke­le­tą žings­nių nuo ma­nęs, žen­giau jo pa­si­tik­ti. Kai mus sky­rė trys ar ke­tu­ri žings­niai, kai jis su­vo­kė, jog kaž­kas už­sto­ja jam ke­lią, pa­kė­lė gal­vą. Iš žvilgs­nio, įdė­maus ir gied­ro, ta­čiau pra­lai­mė­ju­sio, su­si­tai­kiu­sio su gy­ve­ni­mo, sa­vo gy­ve­ni­mo, ne­gan­do­mis žmo­gaus žvilgs­nio, ne­at­ro­dė, kad ma­ne pa­ži­no; ne­at­ro­dė ir kad ne­at­pa­ži­no. Mū­sų akys su­si­dū­rė. Aš jam ne­bu­vau nei pa­ša­lie­tis, nei bi­čiu­lis, nei prie­šas, nei są­jun­gi­nin­kas.

– No­rė­jau jums pa­dė­ko­ti, – ta­riau, – už tai, ką man ry­tą pa­pa­sa­ko­jot. – Jo vei­do iš­raiš­ka ne­pa­ki­to. – Apie kal­nus. Kaip va­di­na­si. Ko­kio aukš­čio. Tai la­bai įdo­mu.

Nu­ti­lau. Ką dar ga­lė­jau sa­ky­ti, su­si­dū­ręs su jo ty­lė­ji­mu, ne­no­ru ben­drau­ti? Ti­kė­jau­si, kad jis ką nors pa­sa­kys, bet jis ty­lė­jo. O ir ką ga­lė­jo sa­ky­ti? Ta­čiau ne­at­ro­dė, jog ma­ne smer­kia, nie­ki­na, ir dėl to pa­si­ju­tau dar ne­jau­kiau.

Iš­tie­siau jam ran­ką. Jis pa­kė­lė sa­vą­ją, kad pa­im­tų pi­ni­gą. Ne­žiū­rė­da­mas, koks jis, pa­ė­mė ban­kno­tą ir ati­trau­kė ran­ką.

– Dė­kui, – pa­sa­kė; pas­kui pa­kar­to­jo, sa­ky­tum ne­įsi­ti­ki­nęs, jog pir­ma tai­syk­lin­gai iš­ta­rė. Dė­ko­da­mas lė­tai pa­len­kė gal­vą, o ta­da pa­si­trau­kė, apė­jo ma­ne ir nu­žings­nia­vo kaž­kur gat­ve.

Po še­šių va­lan­dų, kai au­to­bu­sas pa­ju­dė­jo at­gal į Šry­na­ga­rą, jau bu­vau ap­gal­vo­jęs veiks­mų pla­ną. Die­na pra­ėjo ne­įpras­tai sma­giai. Ne­įpras­tai to­dėl, kad ne­daž­nai ten­ka pa­kla­jo­ti po snie­gi­nus Hi­ma­la­jus. Ne­tu­rė­jau iš­anks­ti­nės nuo­mo­nės, kaip jau­siuo­si ten, ta­me aukš­ty­je, ko­kia­me ne­bu­vau bu­vęs, lais­vas ir ne­rū­pes­tin­gas, ta­čiau kaž­kaip val­dąs sa­vo lem­tį. Iš ar­ti kal­nai sau­lės nu­tvieks­tais ga­lin­gais šlai­tais at­ro­dė lyg iš­kirs­ti iš mar­mu­ro. Čia­bu­viai su įvai­rias­pal­vė­mis megz­to­mis ke­pu­rė­mis ir vil­no­niais megz­ti­niais įkal­niui bei po di­džiu­lius pu­šy­nus tą­sė ro­gu­tes su ro­miais atos­to­gau­jan­čiais in­dais. Vai­kai ir net su­au­gu­sie­ji at­si­dė­ję mė­tė­si snie­go gniūž­tė­mis, pro­tar­piais san­tū­riai nu­si­juok­da­mi, ta­ry­tum in­dams ne­de­rė­tų taip ne­var­žo­mai elg­tis. Ta­ku rai­tas ant sma­giai tre­pe­nan­čio bal­to po­nio jo­di­nė­jo si­khas rau­do­nu tur­ba­nu, o jam iš pas­kos de­ra­mu at­stu­mu se­kė rai­tos ant pil­kų po­nių jo žmo­na ir dvi duk­te­rys. Že­miau snie­gas tir­po taip spar­čiai, lyg pra­si­dė­jus pa­va­sa­riui vi­siems žie­mos kri­tu­liams bū­tų pri­va­lu per die­ną pa­si­ša­lin­ti. Van­duo plū­do šal­ti­niuo­tais, žo­lė­tais lau­kais, vers­da­mas juos už­lie­ja­mo­mis pie­vo­mis. Nuo me­džio ant snie­go, nuo snie­go ant me­džio krank­sė­da­mos sklan­dė di­džiu­lės juo­dos, juo­du­tė­lės bal­ta­me snie­ge, var­nos.

Ne­pai­sant pa­ki­lios – abiem pra­smėm, vi­so­mis pra­smė­mis – at­mos­fe­ros, bergž­džias (jo po­žiū­riu) ry­ti­nis su­si­ti­ki­mas su žmo­gu­mi Tang­mar­ge tū­no­jo gal­vos ker­te­lė­je, drums­da­mas ma­no džiu­gią nuo­tai­ką ir­zu­liu ir ne­pa­si­ten­ki­ni­mu. Jei tas žmo­gus bū­tų kau­li­jęs, pra­šęs iš­mal­dos, ar bū­čiau jam da­vęs? Spė­ju, kad iš­klau­sęs jo pa­sa­ko­ji­mą apie sa­ve, bū­tent tą pa­sa­ko­ji­mą, bū­čiau da­vęs. Ir ne dėl to, kad In­di­jo­je, tau­py­da­mas kiek­vie­ną mo­ne­tą, ban­kno­tą ir tu­ris­ti­nį če­kį, bū­čiau pra­tęs šelp­ti el­ge­tas, o to­dėl, kad be­są­ly­giš­kai tuo žmo­gu­mi pa­ti­kė­jau, ver­ti­nau jo sa­vi­gar­bą ir bu­vau dė­kin­gas, kad jis ma­nęs ne­ly­dė­jo. Bū­čiau už­mo­kė­jęs už tai, kad pa­bū­čiau vie­nas. Bū­čiau taip pa­si­el­gęs, kar­to­ju, jei jis bū­tų pri­ki­bęs ir pra­šęs iš­mal­dos. Bet jis ne­mal­da­vo, jis tik pra­šė leis­ti ku­rį lai­ką ma­ne pa­ly­dė­ti, pa­bū­ti man ved­liu ar pa­ly­do­vu.

Va­ka­rop, prieš grįž­tant į au­to­bu­są, ka­vi­nu­kė­je aukš­tai virš krės­li­nio kel­tu­vo ly­nų pa­val­giau kaž­ko ska­naus ir iš­gė­riau stik­li­nę ož­kos pie­nu už­ba­lin­tos ka­vos. Su ma­lo­nu­mu ste­bė­jau, kaip nuo ka­vos ky­la ga­rai, tam­sūs, be­veik ma­ti­niai snie­go fo­ne, virs­ta per­ma­to­mais ir ga­liau­siai iš­tirps­ta. Sė­dė­da­mas kel­tu­vo krės­le – virš snie­go, me­džių, van­dens srau­tų, paukš­čių, žmo­nių, – leis­da­ma­sis že­myn nu­spren­džiau, ką da­ry­siu au­to­bu­sui su­sto­jus Tang­mar­ge, ka­dan­gi bu­vau tik­ras, jog su­stos, nes in­dai mėgs­ta stab­te­lė­ti ir iš­ger­ti ar­ba­tos ar ka­vos. Lau­kiau to su­sto­ji­mo net­gi jaus­da­ma­sis pa­ten­kin­tas sa­vi­mi.

Au­to­bu­sui su­sto­jus kai­mo vi­du­ry, to­je pa­čio­je vie­to­je kaip ir ry­tą, ša­lia ki­tų tri­jų grįž­tan­čių au­to­bu­sų, ap­link ku­riuos šmi­ri­nė­jo, tie­sa, be ry­ti­nio jau­du­lio ir lū­kes­čio, kai­mie­čiai ir tu­ris­tai, iš­syk pa­ma­čiau sa­vo žmo­gų. Jis sto­vė­jo ša­lia pre­kei­vio bū­de­lės nuo au­to­bu­so sto­vė­ji­mo vie­tos že­myn be­si­lei­džian­čio­je gat­vė­je. Troš­kau, kad jis ne­ding­tų, kol iš­lip­siu iš au­to­bu­so, bet, ka­dan­gi sė­dė­jau ga­le, bu­vau pri­vers­tas leis­ti prie­ki­niams iš­lip­ti pir­miems.

Kai iš­li­pau, jis te­bes­to­vė­jo kur sto­vė­jęs. Pa­knops­to­mis nu­lė­kiau prie jo ir šyp­so­da­ma­sis su­sto­jau.

– Svei­ki, – ta­riau.

– Klau­sau, po­ne, – šal­to­kai at­si­lie­pė jis; ma­ne pa­va­di­no „po­nu“, o ne la­biau įpras­tu „sa­hi­bu“.

Šiek tiek įsi­žei­džiau, kad jis ne­ro­do drau­giš­ku­mo, no­ro ben­drau­ti. Juk tik­riau­siai ma­ne at­pa­ži­no, pri­si­mi­nė.

– Klau­sy­kit, – ta­riau, – no­rė­čiau, kad pa­im­tu­mėt štai ši­tą, – ir iš­tie­siau pen­kių ru­pi­jų ban­kno­tą, ku­rį ge­rą pus­va­lan­dį, jei ne il­giau, lai­kiau su­gniau­žęs sau­jo­je.

Jis dirs­te­lė­jo į ban­kno­tą.

– Ne­im­siu, po­ne, – žvelg­da­mas man tie­siai į akis at­sa­kė. – Ry­tą jū­sų klau­siau, ar ne­duo­tu­mėt man už­dirb­ti, ir jūs at­si­sa­kėt. – Ir ne­stab­te­lė­jęs pa­klau­sė: – Kaip pa­ti­ko Gul­mar­gas?

– Pa­ti­ko… la­bai… – at­sa­kiau su­vok­da­mas, koks ap­gai­lė­ti­nas tok­sai at­sa­ky­mas jam at­stū­mus ma­no pi­ni­gus ir ma­ne.

– Taip, ten la­bai gra­žu, – pa­sa­kė jis.

– La­bai gra­žu, – pa­kar­to­jau.

Jis nu­žings­nia­vo įkal­niui gat­ve. Gniauž­da­mas sau­jo­je ban­kno­tą, ko­ja už ko­jos grį­žau prie au­to­bu­so. Sku­bė­ti ne­bu­vo rei­ka­lo, nes au­to­bu­sas iš­va­žiuos tik kai vi­si bus at­si­gė­rę ar­ba­tos ar ka­vos.

Iš: Bri­tish Short Sto­ries of To­day. Pen­guin Bo­oks, 1987

Ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis

___

Gi­lesas Gor­donas (1940–2003) bu­vo ži­no­mas te­at­ro kri­ti­kas, lei­dyk­lų („Pen­guin“, „Gol­lanz“ ir kt.) re­dak­to­rius, ta­čiau la­biau­siai pa­gar­sė­jo kaip įta­kin­gas li­te­ra­tū­ros agen­tas, at­sto­va­vęs P. Ac­kro­ydui, J. Fow­lesui, S. Tow­nsend, F. Wel­don ir dau­gy­bei ki­tų au­to­rių, su­ge­bė­da­vęs iš lei­dė­jų sa­vo klien­tams iš­si­de­rė­ti di­džiu­lius ho­no­ra­rus. Iš­lei­do ke­le­tą ro­ma­nų (po­pu­lia­riau­sias – „Apie vie­ną san­tuo­ką“ (About a Marriage), ap­sa­ky­mų, po­ezi­jos kny­gų. Kri­ti­kų po­žiū­ris į jo kū­ry­bą bu­vo vė­so­kas, esą ji per daug „eks­pe­ri­men­ti­nė“.