Švie­sa virš miš­ko

VY­TAU­TAS KIN­ČI­NAI­TIS

Juo­dą lap­kri­čio va­ka­rą nuo ve­dan­čio į Ši­lu­vą ke­lio virš Duk­to miš­ko juos­tos, kur va­sa­rą ky­la rau­do­na sau­lė, ma­to­si blau­si to­li­mo mies­to pa­švais­tė. Gy­ve­ni­mas ru­tu­lio­ja­si tam­sos ir švie­sos jė­gų san­dū­ro­je, is­to­ri­jos maz­gai ne­iš­nar­plio­ja­mi, ci­vi­li­za­ci­jos rai­da pil­na prieš­ta­ra­vi­mų ir ne­su­stab­do­ma kaip ge­le­žin­ke­liu ana­pus miš­ko per Mai­ro­nio ap­dai­nuo­tus Du­by­sos slė­nius į Ka­li­ning­ra­dą dun­dan­tys trau­ki­niai. Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Rad­vi­liš­kio baž­ny­čia bu­vo su­griau­ta. Vo­kie­čių be­lais­vių sta­ty­ta­me mū­ri­nia­me pa­sta­te 1945 me­tais pa­ra­pi­jie­čiams ją įren­gė tas pats Sta­li­nas. 1949-ųjų De­kla­ra­ci­ją prieš Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją lais­vės ko­vų va­dai Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne pa­si­ra­šė po­že­mi­nia­me bun­ke­ry­je žva­kių švie­so­je, o Tė­vy­nei at­sto­va­vu­si ra­jo­no val­džia pa­sken­do ko­rup­ci­jos tam­so­je.

Rie­ta­vo baž­ny­čio­je įsi­žie­bu­si pir­mo­ji Lie­tu­vo­je elek­tros lem­pu­tė pra­džiu­gi­no že­mai­čius. Po pus­šim­čio me­tų, įgy­ven­di­nant pro­jek­tą „Ko­mu­niz­mas – ta­ry­bų val­džia plius vi­sos ša­lies elek­tri­fi­ka­ci­ja“, jau džiū­ga­vo vi­sa Lie­tu­va. Žmo­nės pra­dė­jo švies­tis, pri­si­pil­dė kny­gų len­ty­nos, su­mir­gė­jo te­le­vi­zo­riai. Bet tuo nie­kas dar ne­si­bai­gė. Pa­si­bai­gus švie­saus ko­mu­niz­mo sta­ty­boms, at­si­ra­dus kom­piu­te­riams ir in­ter­ne­tui, įženg­ta į in­for­ma­ci­nės ar­ba ži­nių vi­suo­me­nės rai­dos eta­pą, kur svar­biau­siu da­ly­ku ta­po in­for­ma­ci­jos per­da­vi­mo grei­tis ir kie­kis. Prieš po­rą me­tų dar ste­bi­no 12 Mb/s spar­tos pla­čia­juos­tis in­ter­ne­tas, šian­dien jau per­ei­ta prie nau­jos kar­tos 300 Mb/s spar­tos in­ter­ne­to. Už Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nės pa­ra­mos ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos biu­dže­to lė­šas iki 2013-ųjų ko­vo bus nu­ties­ta 5 500 km švie­so­lai­di­nių li­ni­jų į 950 gy­ven­vie­čių. Nors pa­si­žval­gęs vie­no­je jų ma­tai, kad ne vir­tu­a­lio­je tik­ro­vė­je šio fan­tas­tiš­ko in­ter­ne­to var­to­to­jai te­bus ne­pil­na­me­čiai ir ant­ka­pi­nių pa­min­klų dirb­tu­vės.

„Lie­tu­vos žmo­nių“ švie­si­ni­mo ir per­krikš­ti­ji­mo į ži­nių vi­suo­me­nę pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mo ša­lu­ti­nis efek­tas: as­fal­to dan­ga nuo ke­lių gy­ven­vie­tė­se nu­tru­pin­ta, kad ša­lia va­žiuo­ja­mo­sios da­lies bū­tų ga­li­ma pa­klo­ti op­ti­nį ka­be­lį. Juk pa­ke­lės dau­ge­ly­je vie­to­vių grio­via­ka­sei ne­iš­va­žiuo­ja­mos. Be to, ša­lia ke­lio prieš tai jau pa­kas­tas ki­tas, „se­no­sios kar­tos“ pla­čia­juos­čio in­ter­ne­to (DSL) ka­be­lis, ku­riuo vis dar nau­do­ja­si tie gy­ven­to­jai, ku­riems ne­svar­bu, kad pa­gal na­mų ūkių, pri­si­jun­gu­sių prie in­ter­ne­to švie­so­lai­di­nio ry­šio li­ni­jų, skai­čių Lie­tu­va pir­mau­tų Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Pa­pras­tas gy­ven­to­jas gal­vo­ja, kaip svei­kam „nu­kram­sno­tu“ kel­kraš­čiu į na­mus par­si­gau­ti ar iš kur gau­ti lem­pu­tę į dvi­ra­tį įsi­suk­ti. Pa­si­au­ko­jan­čio pa­trio­tiz­mo šūks­niai, esą Lie­tu­va tu­ri vi­sus pra­lenk­ti in­ter­ne­to greit­ke­ly­je, jam kaip ko­kie pa­gi­riom pri­si­sap­na­vu­sio Liu­ci­pe­rio pa­moks­lai. O jis tur­būt tik­rai iš­ge­ria, jei tik ban­do „per­kąs­ti“ ži­nių vi­suo­me­nei (ku­riai ir jį juk „val­džia“ iš te­le­vi­zo­riaus ek­ra­no pri­sky­rė) gy­vy­biš­kai svar­bią nau­jie­ną – „šiuo me­tu die­gia­ma op­ti­nio tan­ki­ni­mo įran­ga (WDM), ku­ri leis pa­di­din­ti duo­me­nų per­da­vi­mo spar­tą iki 80 Gbps per vie­ną švie­so­lai­di­nę skai­du­lą“.

„Sku­bos nau­dą – vel­niai gau­do“, – pa­kuž­da kaž­kas į au­sį ir taip nuo pa­sau­lio at­si­li­ku­siam lie­tu­viui ir šis nu­mo­ja ran­ka į ato­mi­nę elek­tri­nę su re­ak­to­riu­mi iš Te­kan­čios Sau­lės ša­lies. Už ato­mo pa­bal­no­ji­mą tau­tos la­bui jam svar­biau, kad bū­tų mal­kų kros­niai, kad pa­spau­dus myg­tu­ką už­si­deg­tų švie­sa, kad al­gos ar pa­šal­pos už­tek­tų už elek­trą su­si­mo­kė­ti. O aiš­kin­tis, kur tas ener­gi­jos šal­ti­nis, iš kur at­ei­na ta švie­sa ar ši­lu­ma, kaip ji ten sau­lėj ar AE su­si­da­ro, jam tuš­čias rei­ka­las, juo­lab kai ma­to ne­vy­ku­sius ban­dy­mus dan­gaus švie­su­lius ar tech­ni­kos ste­buk­lus „įvel­ti į po­li­ti­ką“ kal­bo­mis apie švie­ses­nį ry­to­jų ar kos­mod­ro­mą Zok­niuo­se. Aukš­tai­čiui ir dzū­kui, že­mai­čiui ir su­val­kie­čiui be žo­džių aiš­ku, kad sau­lė ry­tuo­se ne­nu­si­leis ir jis į mė­nu­lį šia­me gy­ve­ni­me tau­ti­niu erd­vė­lai­viu ne­pa­kils.

Ai­dint per­ga­lės švie­so­lai­džio lenk­ty­nė­se tri­mi­tams, vie­nur ki­tur iš­len­da ir ži­nių vi­suo­me­nės nesu­si­pra­ti­mų, t. y. ne­nau­jie­nų: vai­kai kai ku­rių gy­ven­vie­čių mo­kyk­lo­se gam­ti­nius rei­ka­lus at­lie­ka lau­ko iš­vie­tė­se; dar, žiū­rėk, bam­ba­li­nių rin­kė­jų duk­re­lė šuns bū­do­je lin­di; žmo­nės kai­me ne­tu­ri už ką pa­si­keis­ti ir taip niū­rų gy­ve­ni­mą trum­pi­nan­čių ši­fe­rio sto­gų; ne­klo­ja­mi van­den­tie­kio, nuo­te­kų ša­li­ni­mo vamz­dy­nai; nak­tį štai vėl iš­ar­dy­tos gro­tos nuo vamz­džio-per­ėjos po ge­le­žin­ke­lio py­li­mu; tru­pa bran­džiu so­viet­me­čiu pa­klo­to dre­na­žo mo­li­niai vamz­džiai, me­lio­ra­ci­jos grio­vius už­tven­kė beb­rai, o tų už­tvan­kų iš­si­va­ži­nė­ju­sioj Lie­tu­voj nebė­ra kam iš­ar­dy­ti; dvi­ra­čių ta­kai gy­ven­vie­tė­se ta­pę sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma pra­ban­ga. Vi­sa tai jo­kios nau­jie­nos – kas­die­ny­bė. Ži­nių vi­suo­me­nę mai­ti­nan­čios nau­jie­nos srū­va ne­ma­to­mais ka­na­lais ir tai vi­sa­da yra nau­jie­nos iš pa­sau­lio ir apie pa­sau­lį.

Vie­nas vi­sam gy­ve­ni­mui tik­tai žmo­gaus ži­no­ji­mas apie sa­ve pa­tį, sa­vo ly­tiš­ku­mą ir mir­tin­gu­mą, sa­vo tik­rą­ją esa­tį, kai sau­lės iš­ka­muo­tas, iš­var­gęs ei­li­nis įsa­ky­mų vyk­dy­to­jas ty­ru vei­du, uniformuotas grio­vio švie­so­lai­di­niam ka­be­liui ka­sė­jas (ki­tu is­to­ri­niu me­tu – so­vie­ti­nis ar ver­mach­to ka­rei­vis), už­su­ka į to­kio pat pa­pras­to, ne­kil­min­go, o daž­nai ir ne­raš­tin­go žmo­ge­lio na­mų kie­mą ir brauk­da­mas nuo kak­tos pra­kai­tą pa­pra­šo šu­li­nio van­dens troš­ku­liui nu­mal­šin­ti. Su­si­ži­noję be žodžių, pasidalinę vandeniu, jie išsiskiria amžiams. Tik­tai žinių troškulys amžinai gyvoje informacinėje vi­suo­me­nėje nenumalšinamas.