RAMŪNAS KASPARAVIČIUS. Eilės

Kaip išmoktą dalyką

melagingos sistemos,

į mases padalytą,

neva spaliui sutemus,

nes pro lapkričio šviesą

gula vilko šešėliai,

pro užtikrintą vietą

liūdesėliui išėjus

iš brandos į senatvę

ir senatvėj sustojus,

daug žavesnis nei Latvijoj

toks dantesiškas rojus

puikų Boldino rudenį,

lapams krintant būbū,

ir batus išsišūdini:

negražiai nuostabu

tau pačiam, na, o publikai

po sienos Simajudo

lieka cirkiški bublikai

parke dieviško Grūto,

vėl pargrįžk pas save,

žmogų žuvį palabink,

pakalbėk su dvasia,

ta, kur kiūkso palaukėje…

tu ir du tūtūtū

vakare Švento Huberto…

užsieniečių srautu

ir su muzika Šuberto.

O buvo visiškai rutininė,

zastojiška tarsi asfaltas,

nors, aišku, savitai rutėninė –

tokia: nei oblius, anei kaltas.

…ir lakstė putos nelyg skiedros

viršum bangų, kurios dar žalios,

kurios nebaisios, tiktai žvalios

ir išmatuotos decimetrais.

Bet neramiai pragydo ABBA,

toli palikus „Made in Sweden“ –

galvok ne apie Ali Babą,

bet apie čia: Stulpus ir Vytį.

Rytai ir Vakarai ir nieko ten gerai…

o Vakarai – gražu kaip žirnio žiedas,

tiktai tas žiedas kryžkelėj pasėtas,

kur pakavoti aitvarai.

Jaunojo buhalterio bugi

Vieną kartą iš savęs (vajė!)

aš sukūriau šias eiles:

dub dubi dub dubi

dubdubdub už du rubliu.

Kitą kartą iš ano

pasiskolinau aš nuo-

monę: dub dubi

dubdubdub už du litu.

Tu skaičiuok kaip Artanjanas:

kas yra ir kas vaidenas:

– Trūrūrū už du euru.