Pa­sa­ko­ji­mai spąs­tuo­se

JUS­TI­NAS LIN­GE­VI­ČIUS

Pa­sa­ko­ji­mai daž­niau­siai pra­si­de­da nuo lai­ko ir vie­tos, de­ta­laus su­pan­čios erd­vės ap­ra­šy­mo, ap­link esan­čių daik­tų fik­sa­vi­mo. Me­na­mas vei­kė­jas, daž­nai va­di­na­mas vi­sa­ži­niu ir ob­jek­ty­viu įvy­kių ste­bė­to­ju, ti­ria ap­lin­ką ir kal­ba pa­sau­liui pa­si­telk­da­mas sa­vo akis, vaiz­duo­tę ir idė­jas. Pa­sa­ko­ji­mas ga­li bū­ti frag­men­tiš­kas, pa­rem­tas min­ties srau­tu ar nuo­sek­laus ir už­baig­to tu­ri­nio bei kom­po­zi­ci­jos. „Ru­de­nį“, „ry­te“, „vie­ną kar­tą“ ar­ba „už­va­kar“ tam­pa pir­mą­ja nuo­tru­pa, dik­tuo­sian­čia is­to­ri­ją. Tai­gi kaip pra­dė­ti? Ko­kiu ke­liu ei­ti, kad pir­ma­sis sa­ki­nys tap­tų es­mi­niu, vi­sa le­mian­čiu teks­to trau­kos ob­jek­tu? Ar ga­li­ma iš­veng­ti vie­tos ir lai­ko pra­de­dant, pa­vyz­džiui, žo­džių jun­gi­niu „nu­gai­šo ka­ti­nas“. Ar ga­li iš veiks­nio ir ta­ri­nio su­da­ry­tas sa­ki­nys, žy­min­tis jau įvy­ku­sį fak­tą, bū­ti pra­džia? Juk vis vien aiš­ki­ni­mas ir kal­bė­ji­mas apie mir­tį bus de­ta­lių, ap­lin­ky­bių dė­lio­nė. O ir de­ter­mi­niz­mas čia aki­vaiz­dus – pa­sa­ko­ji­mo ga­le tu­rės ras­tis tai, nuo ko pra­dė­ta – gy­vū­no mir­tis. O ar ga­li­ma kur­ti pa­sa­ko­ji­mą, at­si­sa­kant vi­sų „bū­ti­nų“ teks­to su­dė­ti­nių da­lių? Svars­ty­mus lai­ky­si­me pa­sa­ko­ji­mo pra­džia. Mir­tis ir ka­ti­nas be erd­vės ir lai­ko, jo­kių ryš­kių me­ni­nių for­mų (be abe­jo, ga­li­ma dis­ku­tuo­ti, ar gy­vū­no mir­tis sa­vai­me nė­ra per­so­ni­fi­ka­ci­ja). Bet idė­ja for­muo­ja­si, min­ty­se pie­šiant kur nors ant že­mės be tiks­lo (ir gy­vy­bės) ty­san­tį pa­da­rą.

Kai­mo gir­tuok­lis spen­dė spąs­tus kai­my­nų ka­tėms nu­mes­da­mas la­ši­nių ode­lių. Spei­go kaus­to­mą žie­mą ba­dau­jan­čios, jos bėg­da­vo ieš­ko­ti men­ko mais­to. Taip stri­go ka­tės le­te­na gir­tuok­lio kai­my­no spąs­tuo­se. Ge­ras pus­die­nis pra­bė­go mėginant va­duo­ti kru­vi­ną le­te­ną, už­pa­ka­li­nės ko­jos vis ban­dė spir­tis. Ka­tė bu­vo gra­ži. Ne­pai­sant skur­daus bu­vi­mo ir ge­lian­čio šal­čio, tan­kus rus­vas kai­lis bliz­gė­jo sau­lė­je. Ką ga­li jaus­ti su­gau­tas? Kiek kan­čios ir ne­vil­ties ga­li kel­ti ne­ap­dai­ru­mas? Pir­miau­sia, pyks­ti ant sa­vęs. Niek­šiš­kas kai­mo gir­tuok­lis nu­blanks­ta prieš kal­tę sau – ge­res­nio kąs­nio troš­ki­mą. Ir tos be­si­spi­rian­čios ko­jos ne tiek šau­kia­si lais­vės, kiek ban­do už­kas­ti įkliu­vi­mo gė­dą. Nu­var­gu­si ir jė­gas pra­ra­du­si ka­tė ty­so ant že­mės. Le­te­na kru­vi­na, žvilgs­nis nu­kreip­tas į to­lį. Skaus­mas su­mi­šęs su ne­vil­ti­mi. Toks ne­pa­ke­lia­mas, kad kar­tais at­ro­do jau iš­ny­kęs. Ar gu­lė­ji­mas da­bar tu­ri pras­mę? O ar kas klau­sia apie pras­mę lauk­da­mas pas­ku­ti­nio­sios? Vil­tis tur­būt iš­ny­ko su lė­tė­jan­čiais mė­gi­ni­mais spir­tis ko­jo­mis ir iš­trūk­ti. Kaip kąs­nio troš­ki­mas ga­li ap­vers­ti pa­sau­lį, tiks­liau, jį su­griau­ti.

„Nu­gai­šo ka­ti­nas“ be vie­tos, lai­ko ir ki­tų de­ta­lių neap­si­ei­na. At­ro­do, la­ko­niš­kas pa­sa­ko­ji­mo kū­ri­mas vie­no­je pa­strai­po­je su­si­de­da iš dau­gy­bės mo­ty­vų, ap­lin­ky­bių, gal­būt net li­ki­mų li­ni­jų. Vie­na pa­strai­pa teks­to, o dar net ne­su­ge­bė­ta pa­sa­ky­ti, kad ka­tė gaiš­ta. Spąs­tuo­se stings­tan­tis gy­vū­nė­lis ka­muo­ja­si ir bi­jo, bet dar gy­ve­na. Sa­ky­tum, žmo­giš­ku sie­los pa­jau­ti­mu ka­tė mąs­to sa­vo ne­lai­mę. Ar vis­gi tai per­so­ni­fi­ka­ci­ja? Kur gims­ta in­tri­ga: kas lau­kia varg­šo gy­vū­no ar tai, kie­no bal­su ji kal­ba? Tar­si ne­lie­ka ob­jek­ty­vaus vi­sa­ži­nio, jis su­si­lie­ja su min­čių srau­tu nu­ken­tė­ju­sia­jai ap­mąs­tant sa­vo men­kys­tę. Bet fi­na­las jau pa­mi­nė­tas svars­tant apie pa­sa­ko­ji­mo pra­džią. Vis­kas ap­si­suks ra­tu? Va­di­na­si, in­tri­ga iš­nyks­ta ar bent jau blės­ta. Gal vi­sa­ži­nio pa­sa­ko­to­jo, be­veik kaip Niet­zschės skelb­ta Die­vo mir­tis da­bar lei­džia veiks­mui ir vyks­mui plė­to­tis be jo­kių pan­čių ir siu­že­to ra­to gi­ją ga­li­ma nu­trauk­ti?

Kai­mo vai­kai daž­nai len­da į gir­tuok­lio kie­mą. Lent­ga­liai nuo griau­na­mo tvar­to, va­sa­rą lai­ky­tų ir čia pat prieš ke­lias die­nas nu­peš­tų viš­tų plunks­nos, keis­tos ir įvai­rios kė­bu­lų da­lys su­si­lie­ja į ben­drą ap­krau­tą erd­vę ir tam­pa mis­tiš­ka slė­py­nių vie­ta. Bet šian­dien jis čia at­ei­na vie­nas. Prieš po­rą die­nų ma­ty­tas se­nas bal­ne­lis taip tik­tų dar tė­vo vai­kys­tės me­tus me­nan­čio dvi­ra­čio nau­ju­mui at­kur­ti. Bet kur jis? Taip no­rė­jo­si va­kar pa­im­ti tik jį pa­ma­čius, bet gir­dint ar­tė­jan­čius žings­nius juk rei­kė­jo grei­tai ieš­ko­ti nau­jos slėp­tu­vės. Da­bar kie­mas at­ro­do vi­sai ki­taip – di­des­nis, niū­res­nis, il­ges­ne žo­le. Ma­ma su­ži­no­tų, iš­kart už­ra­kin­tų sa­vai­tei na­muo­se. Kai­my­nių po­strin­ga­vi­mai apie gir­tuok­lį iš­gąs­di­nę jaut­rios mo­ters šir­dį. Sa­ko, jis sa­vo žmo­ną pra­žu­dęs dar vai­kui ne­gi­mus. Pa­stan­gos su­ras­ti tam­pa be­pras­mės. To­kio­je krū­vo­je daik­tų sun­ku ti­kė­tis pa­ma­ty­ti dvi­ra­čio bal­ne­lį. Dar nuo­la­ti­nė bai­mė ir kiek­vie­ną gar­są ty­ri­nė­jan­tis jau­du­lys ne­lei­džia su­si­kau­pus mąs­ty­ti apie tiks­lą.

Ste­bint ka­tės li­ki­mą stai­ga at­si­ran­da jis. Su­prask, kai­mo vai­kas, slap­tai klai­džio­jan­tis po aso­cia­laus kai­my­no val­das. Kaip jis ga­li keis­ti siu­že­tą? Ar vai­kas ir gaiš­tan­ti ka­tė ga­li bū­ti at­ski­ro­mis ne­su­si­ju­sio­mis is­to­ri­jo­mis? Ar juos vie­nys tik dar is­to­ri­jo­je ne­pa­si­ro­dęs kai­mo gir­tuok­lis? Iš tie­sų, juk taip leng­vai ga­lė­tum iš­gel­bė­ti ka­tę. Vai­kas stai­ga be­klai­džio­da­mas su­ran­da į spąs­tus įkliu­vu­sį gy­vū­ną, iš­gel­bė­ja, par­si­ne­ša na­mo ir iš­gy­do. Jį su­krė­tu­si ka­tės dra­ma iš­kart abu su­sais­to prie­rai­šu­mu ir užuo­jau­ta. Lai­min­ga pa­bai­ga, lai­min­gi he­ro­jai. Bal­ne­lis dvi­ra­čiui ne­su­ras­tas, ta­čiau nuo­ty­kis di­des­nis ir did­vy­riš­kas. Ar­ba ga­li bū­ti at­virkš­čias fi­na­las: vai­kas su­ran­da gy­vū­ną. Jį iš­tin­ka šo­kas. Gu­lin­ti ka­tė kru­vi­na le­te­na vos ju­da. Trum­pas ir ty­lus sklin­dan­tis gar­sas pri­me­na ne tiek inkš­ti­mą, kiek pas­ku­ti­nį pa­gal­bos šauks­mą. Su­tri­kęs ir iš­si­gan­dęs, jis pa­grie­bia ne­to­lie­se gu­lin­tį ak­me­nį ir kaip koks Bi­liū­no pro­to­ti­pas kliu­do juo gal­vą ir už­bai­gia ka­tės kan­čias. Tuo­met grįž­ta verk­da­mas na­mo, o po dau­ge­lio me­tų ra­šy­da­mas me­mu­a­rus svars­to, ar jo po­el­gis bu­vo did­vy­riš­kas, gal­būt že­mi­nan­tis, ką reiš­kė tas pas­ku­ti­nis trum­pas ir dus­lus gar­sas. Toks fi­na­las įpras­mi­na iš­kel­tą teks­to idė­ją, kad ka­tė gaiš­ta. Ra­to gi­ja ne­nu­trūks­ta, o siu­že­tas dra­ma­tiš­kai už­baig­tas jau įžan­go­je pra­dė­tu fak­tu. Tik ša­lia gai­les­čio gy­vū­nui ran­da­si su­mi­šę jaus­mai dėl vai­ko po­el­gio. Ir „Kliu­džiau“ ko­no­ta­ci­jos. Ap­lin­ky­bių gau­sa, pa­pil­do­mų vei­kė­jų prie­žas­tin­gu­mas nu­le­mia gy­vū­no gy­vy­bę, bet tai tik ku­ria in­tri­gą ir da­ro pa­sa­ko­ji­mą spal­vin­ges­nį, įvai­res­nį. Ko­kios dar ga­li­mos pa­bai­gos? Gir­tuok­lis su­ran­da abu ir nu­šau­na? Vis tiek mir­tis ne­iš­ven­gia­ma. Sa­ky­tum, vis­ką le­mia li­ki­mas: pir­ma­sis vi­sa­ži­nio pa­dik­tuo­tas sa­ki­nys. O kaip aš ga­liu pa­keis­ti pa­sa­ko­ji­mą šia­me teks­te nu­žu­dydamas ne ka­tę, o pa­sa­ko­to­ją, ste­bė­to­ją, ne­ga­lin­tį bū­ti nei li­ki­mu, nei gel­bė­to­ju, nei tei­sė­ju? Lyg bū­čiau pri­sie­kęs po­stmo­der­nis­tas, skel­biu, kad vis­kas re­lia­ty­vu. Pa­sa­ko­to­jas mi­rė. Lie­tu­viš­kos eseis­ti­kos kū­rė­jai ir ger­bė­jai tur­būt man pa­sa­ky­tų: „Svei­ki­na­me, siu­že­tas nu­šau­tas.“

Tam­siais žie­mos va­ka­rais vai­kams na­muo­se tė­vai pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas. Gra­žios ir švie­sios pa­sa­kos tam­pa vis nuo­bo­des­nės. Na­muo­se gelbstin­tis nuo šal­čio šil­tais ap­klo­tais ir di­de­liais kie­kiais ar­ba­tos, no­ri­si leng­vo ir jau­di­nan­čio iš­gąs­čio, kad mie­gas taip stip­riai ne­kib­tų. Bai­siau­sios pa­sa­kos vi­sad bū­na apie vie­ną kai­mo gy­ven­to­ją, ku­rio tro­ba vos už ke­lių šim­tų met­rų nuo čia. Vai­kai jį ma­to re­tai, ne­bent su­tin­ka slan­kio­jan­tį ap­link par­duo­tu­vę. Ma­ma vi­sa­da per­spė­ja jo­kiu bū­du ne­ben­drau­ti ir jam ar­ti­nan­tis kuo grei­čiau bėg­ti. Tė­tį kar­tais ga­li­ma gir­dė­ti su ki­tais kai­my­nais juo­kian­tis iš jo. Bet ne­aiš­ku, ko­dėl jie taip pat jo ne­bi­jo. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad pa­grin­di­nės va­ka­ro is­to­ri­jos – apie pa­slap­tin­gą­jį vy­rą, re­tai ma­to­mą, bet tu­rin­tį šim­tus sa­vo gy­ve­ni­mo ver­si­jų. Kiek­vie­na ver­si­ja – vis nau­jas pa­sa­ko­ji­mas apie dar ne­gir­dė­tą ir ne­ap­tar­tą gan­dą, pri­si­mi­ni­mą, spė­ji­mą ar iš­gal­vo­ji­mą. Vis nau­ji siu­že­tai ir skir­tin­gos pa­bai­gos, ku­rios pri­va­lo bū­ti siau­bin­gos ar tra­giš­kos (pa­vyz­džiui, apie keis­tai din­gu­sią jo žmo­ną). Ta­čiau šian­dien jo­kie pa­sa­ko­ji­mai ne­rei­ka­lin­gi. Vai­kai liūd­ni ir nu­si­mi­nę. Žmo­nės ne­to­li miš­ke­lio ra­do ke­le­tą spąs­tuo­se įstri­gu­sių ka­čių. Po­rą pa­vy­ko iš­gel­bė­ti, jas pri­glau­dė vie­na šei­ma ir sten­gia­si iš­gy­dy­ti. Ne­aiš­ku, ar jų bu­vo tik dvi. Kaž­kas kal­ba, kad ma­tė ir tre­čią, bet ji kaž­kur din­go. Ry­to­jaus va­ka­ro pa­sa­ko­ji­mo siu­že­tas jau tu­ri­mas – kaip kai­mo keis­tuo­lis spąs­tais gau­dė ka­tes.