Nei kra­pų, nei kre­po

KRIS­TI­NA STEIB­LY­TĖ

Sa­mu­el Bec­kett. Te­at­ras. Dra­mų rin­ki­nys. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2009. 336 p.

2009 m. „Bal­tos lan­kos“ iš­lei­do Sa­mu­e­lio Bec­ket­to dra­mų rin­ki­nį „Te­at­ras“. Pa­va­di­ni­mas ne­at­ro­do pats tin­ka­miau­sias: kal­bant apie S. Bec­ket­to te­at­rą tek­tų ne tik pje­ses iš­vers­ti, bet ir apie jo spek­tak­lių pa­sta­ty­mus ra­šy­ti. Bet, sa­ky­kim, te­at­ras.

Klai­džio­jant „Te­at­ro“ pus­la­piais ne­pa­vyks ne­už­kliū­ti už ma­žos ap­im­ties, bet tik­rai įspū­din­go Kra­po (pa­ga­liau nu­si­ri­šu­sio kas­pi­nus ir ėmu­sio klau­sy­ti ir įra­ši­nė­ti juos­tas). „Pas­ku­ti­nė Kra­po juos­ta“ – se­nat­vės, pa­bai­gos, su­si­dū­ri­mo su sa­vi­mi ir sa­vo spren­di­mų pa­sek­mė­mis dra­ma. Pas­ku­ti­nis „špū­lė“ (nors ir efek­tin­gai, bet ne vi­sai tiks­liai iš­vers­tas spo­ol) kar­to­jo Vy­tau­tas Rum­šas. Os­ka­ras Kor­šu­no­vas va­sa­rą kal­bė­jo apie šios dra­mos su­grą­ži­ni­mą į te­at­rą. Jai bū­tų ga­li­ma su­ras­ti vie­tą ne tik te­at­re (ar „Te­at­re“), bet ir li­te­ra­tū­ros mė­gė­jų šir­dy­se. Ta­čiau, at­ro­do, tą ke­lią ras­ti truk­do Do­vy­do Ju­de­le­vi­čiaus ver­ti­mas. O ir te­at­rui jis nė­ra pats tin­ka­miau­sias.

Pa­tai­sy­tas 2009 m. va­rian­tas iš­si­ski­ria vi­sų pir­ma pa­grin­di­nio vei­kė­jo var­du – Kra­pas. Skir­tu­mas nuo jau se­niai įsi­tvir­ti­nu­sios Kre­po ne­di­de­lis, ta­čiau yra. Ge­rai, kad abiem at­ve­jais var­das, kaip ir ori­gi­na­le, tu­ri pa­pil­do­mą reikš­mę. Ta­čiau nei Kre­pas, nei Kra­pas ne­tu­ri tiek svo­rio kaip Krapp. Pa­vyz­džiui: „Aš mėgs­tu at­si­kel­ti [čia gal la­biau tik­tų tie­siog „at­si­sto­ti“] ir ra­tu vaikš­čio­ti po tam­są, pas­kui grįž­ti čio­nai prie… (dve­jo­da­mas)... sa­vęs. Prie Kra­po“ (p. 217) nė­ra toks iš­raiš­kin­gas, kaip an­gliš­ka­me va­rian­te, kur min­tis tam­pa dvi­pras­miš­ka (grįž­ti prie sa­vęs – grįž­ti prie šlamš­to, šū­do) ir nu­ro­do vei­kė­jo san­ty­kį su sa­vi­mi. No­rint pa­siek­ti pa­na­šaus po­vei­kio kaip ori­gi­na­le, ma­tyt, rei­kė­tų im­tis ne ver­ti­mo ar tie­siog ori­gi­na­lo su­lie­tu­vi­ni­mo, o pa­ieš­ko­ti lie­tu­viš­ko ati­tik­mens. Pa­na­šiai, kaip pa­si­el­gė To­mas Venc­lo­va ka­ra­lių Ūbą per­krikš­ty­da­mas Juo­ba. Tie­sa, įtvir­tin­ti pa­keis­tą var­dą ne­bū­tų la­bai leng­va, nes Kre­pas yra ga­nė­ti­nai įpras­tas va­rian­tas. O jau­nes­nei kar­tai, ne­blo­gai įval­džiu­siai an­glų kal­bą, gal ir vi­sai tin­ka­mas: nuo­ro­da aiš­ki.

Abe­jo­nių ke­lia ne tik var­do pa­rin­ki­mas, bet ir dra­mos re­mar­kų ver­ti­mas. Ver­tė­jas tiks­lias, tech­niš­kas re­mar­kas ne vie­no­je vie­to­je su­li­te­ra­tū­ri­no pri­dė­da­mas jung­tu­kų, pa­rink­da­mas iš­raiš­kin­ges­nį žo­dį ar pa­var­to­da­mas veiks­ma­žo­dį vie­toj da­ly­vi­nės ar pa­da­ly­vi­nės kon­struk­ci­jos. Pa­vyz­džiui, pir­mą kar­tą pa­lei­dus įra­šą, pa­si­gir­dęs „bal­sas stip­rus, ga­na iš­kil­min­gas, tai Kra­po, tik ge­ro­kai jau­nes­nio, bal­sas“ (p. 217). Nors pje­sė­je yra tiks­liai nu­ro­dy­ta, koks tu­ri bū­ti kal­bė­to­jo bal­sas – strong voi­ce, rat­her pom­pous, cle­ar­ly Krapp’s at much earlier ti­me, ver­ti­me tai skam­ba ne­ran­giai ir pa­rink­ta re­mar­koms ne­tin­ka­ma kal­ba. Pa­na­šiai Kra­po grį­ži­mas į klau­sy­mo po­zą daž­nai tam­pa tie­siog klau­sy­mu, o klau­sy­mo po­zos ap­ra­šy­me, ži­no­ma, ver­tė­jas taip pat pa­si­nau­do­ja pro­ga per­ra­šy­ti neut­ra­lų to­ną.

Tie­sa, D. Ju­de­le­vi­čius iš­sau­go­jo ir ori­gi­na­lų dra­mos to­ną bei pa­grin­di­nes idė­jas. Tuš­čias, tam­sus, ny­kus gy­ve­ni­mas, at­si­svei­ki­ni­mo at­mos­fe­ra jun­ta­mi ir ver­ti­me, ta­čiau čia pa­rink­tų žo­džių po­vei­kis kur kas kuk­les­nis nei ori­gi­na­lo. Skai­tant kū­ri­nį su vi­so­mis re­mar­ko­mis kaip li­te­ra­tū­rą, o ne teks­tą te­at­rui ori­gi­na­lo kal­ba, la­bai stip­rus iš­tuš­tė­ji­mo, kal­bos ir pra­smės ny­ki­mo po­jū­tis (ypač pa­ryš­ki­na­mas fak­to, kad ir pats vei­kė­jas ra­šy­to­jas). Ver­ti­mo kal­ba kur kas dra­ma­tiš­kes­nė. To­kia ji tin­ka­ma ro­man­tiš­kai dra­ma­tiš­kam jau­nes­nio Kra­po (ga­lin­čio, bet ne­be­no­rin­čio ti­kė­ti mei­le) bal­so įra­šui, bet ne da­bar­ti­niam pa­se­nu­siam Kra­pui (no­rin­čiam, bet ne­be­ga­lin­čiam ti­kė­ti mei­le), o juo la­biau ne dra­mos re­mar­koms.

Kad ir kaip ge­ra tu­rė­ti į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tas S. Be­cket­to pje­ses, at­ro­do, jau at­ėjo lai­kas kam nors ki­tam im­tis griež­tes­nio ir tiks­les­nio ver­ti­mo, iš­si­ra­vė­ti kra­pų lys­ves. Be­je, to se­niai lau­kia ir ki­ti dra­ma­tur­gai (vi­sų pir­ma – W. Sha­kes­peare’as), ku­rių teks­tai ver­čiant ne­pa­grįs­tai per­ra­šy­ti taip, kad de­rė­tų su lie­tu­vių kal­bai pri­ski­ria­mu spe­ci­fi­niu po­etiš­ku­mu. Nei mū­sų kal­ba, nei dra­ma­tur­gų teks­tai nė­ra vien­pu­siai. O at­pa­žin­tas ori­gi­na­lo ly­riz­mas iš­ver­tus ne­bū­ti­nai tu­ri tap­ti teks­tu, pra­tę­sian­čiu mai­ro­niš­ką­ją lie­tu­vių po­ezi­jos tra­di­ci­ją.

Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas. Remia Kultūros ministerija