Ne­be­lau­kim Go­do

Laiku ir nelaiku

„Štai! At­ei­na die­nos, – tai VIEŠPATIES žo­dis, – kai aš iš­te­sė­siu pa­ža­dą, duo­tą Iz­ra­e­lio na­mams ir Ju­do na­mams. To­mis die­no­mis, at­ėjus lai­kui, at­žel­din­siu Do­vy­dui tei­su­mo at­ža­lą. Jis įvyk­dys kraš­te tei­sin­gu­mą ir tei­su­mą. To­mis die­no­mis Ju­das bus iš­gel­bė­tas ir Je­ru­za­lė gy­vens sau­giai. Štai yra var­das, ku­riuo ji bus va­di­na­ma: „VIEŠPATS yra mū­sų tei­su­mas.“

Jer 33, 14–16

Ir vėl pra­si­de­da ad­ven­tas. Dar vie­nas mė­nuo, kai vi­si krikš­čio­nys ra­gi­na­mi dau­giau mąs­ty­ti apie si­tu­a­ci­ją (kos­mi­nę ar kas­die­nę), ku­rio­je bu­vo ar yra bu­vo­ja­ma, lau­kiant Iš­ga­ny­mo. Nors šis žo­dis krikš­čio­ny­bė­je ker­ti­nis, jo bib­li­nės pra­smės daž­nai iš­slys­ta iš akių. Ypač kai Jė­zui pri­ski­ria­mas vie­nin­te­lis tik­rai ker­ti­nis dar­bas – at­pir­ki­mas ant kry­žiaus „pri­gim­ti­nės nuo­dė­mės“, ku­ri, pa­sak Bib­li­jos ži­nią ge­ro­kai nu­skur­di­nan­čios, o gal ir su­ba­na­lin­tos au­gus­ti­nie­tiš­kos dok­tri­nos, bu­vo es­mi­nė kliū­tis žmo­gui pa­siek­ti am­ži­ną­ją lai­mę dan­gu­je. Liau­dy­je sklan­dė pa­sa­ko­ji­mai ir įsi­vaiz­da­vi­mai, kaip net ir tei­suo­liai, mi­rę iki šios Kris­taus au­kos, ne­ga­lė­da­vo pa­tek­ti į dan­gų ir kad pir­mas Mi­ru­sio­jo ant kry­žiaus žy­gis bu­vo vi­sas tas pra­ėju­sių am­žių bib­li­nių tei­suo­lių sie­las iš­trauk­ti iš pra­ga­rų tam­sy­bių ir nu­ves­ti į am­ži­ną­ją dan­gaus švie­są. Lyg Die­vas kaž­ka­da Ro­ju­je bū­tų taip už­si­rūs­ti­nęs ant žmo­ni­jos pra­di­nin­kų dėl jų pra­si­žen­gi­mo, kad už­vė­ręs dan­gų vi­siems be iš­im­ties. O štai po Kry­žiaus au­kos vi­si mir­tin­gie­ji at­ga­vo ga­li­my­bę sa­vo tei­su­mu pa­siek­ti pa­ga­liau at­ver­tą dan­gų. Nes pa­ga­liau įvy­ko tos nuo­dė­mės At­pir­ki­mas.

Gal ši­tas pa­sa­ko­ji­mas ir tu­rė­tų pras­mę, jei, kaip ko­kie fun­da­men­ta­lis­tai, ma­ny­tu­me, kad Ado­mas su Ie­va bu­vo is­to­ri­nės as­me­ny­bės, ku­rios tik­rai įvyk­dė tą nu­si­žen­gi­mą. Bet Bib­li­ja, de­ja, ypač di­die­ji Pra­džios k­ny­gos na­ra­ty­vai, bent jau šiuo­lai­ki­nių bib­lis­tų, at­vi­rų moks­lui, įsi­ti­ki­ni­mu, nė­ra is­to­ri­ja, kaip is­to­ri­ja su­pran­ta­ma mo­der­niai­siais lai­kais. Tai is­to­ri­ja, kaip ji bu­vo su­pran­ta­ma ka­dai­se, an­ti­ko­je, – pa­sa­ko­ji­mai, pa­aiš­ki­nan­tys, ko­dėl pa­sau­lis yra toks, o ne ki­toks, su­tvir­ti­nan­tys ku­rios nors gru­pės ko­lek­ty­vi­nę ta­pa­ty­bę ir lei­džian­tys gru­pės na­riams ta­pa­tin­tis su tų pa­sa­ko­ji­mų he­ro­jais lyg sa­vo pro­tė­viais, per­ne­lyg ne­si­rū­pi­nant tų pa­sa­ko­ji­mų is­to­ri­niu pa­ti­ki­mu­mu. Taip ir bib­li­niai pa­sa­ko­ji­mai apie „pir­muo­sius tė­vus“. Mi­tas, me­ta­fo­ra, lei­džian­ti gliau­dy­ti žmo­giš­ką­ją kas­die­nę (ir tie­siog pa­sau­lio) si­tu­a­ci­ją vi­so­mis di­men­si­jo­mis ir as­pek­tais. Si­tu­a­ci­ją, ku­rio­je stin­ga bent dvie­jų es­mi­nių da­ly­kų, kad ji ga­lė­tų bū­ti lai­ko­ma ga­lu­ti­nai at­pirk­ta ar iš­ga­ny­ta, – tei­su­mo ir tei­sin­gu­mo. Tai da­ly­kai, ku­rių nie­kas ne­ga­li tie­siog taip im­ti ir at­neš­ti ant lėkš­te­lės. Nie­kas be sa­vo pa­ties va­lios pa­stan­gų ne­ga­li tap­ti tei­sus ir tei­sin­gas, o nuo­dė­mė su­nai­kin­ta. O jei ne­taps, tai ir ne­bus pa­sau­ly­je nei tei­su­mo, nei tei­sin­gu­mo. Ne­bus bent jau tam, kam šie da­ly­kai ne­rū­pi. Nes jei ne­rū­pi, tai jie vi­sur ap­link ir nyks­ta. Juk bib­li­nis tei­su­mas (hebr. ce­da­ka, gr. di­kai­o­sy­ne) yra rū­pi­ni­mo­si ki­tu sa­vy­bė, su­ge­bė­ji­mas pa­ste­bė­ti sty­gių, var­gą, kan­čią ir į juos tin­ka­mai ir lai­ku at­si­liep­ti (jis kaž­kuo ar­ti­mas bu­dis­ti­nei at­jau­tai). O tei­sin­gu­mas – skriau­dų at­ly­gi­ni­mas, pa­da­ry­to blo­gio ati­tai­sy­mas (kaip ir tei­sin­gu­mas eko­no­mi­nių san­ty­kių sri­ty­je). Tei­sin­gu­mo bent ga­li­ma ban­dy­ti siek­ti tin­ka­mai per­tvar­kant po­li­ti­nę ir eko­no­mi­nę sis­te­mą (no­rint to bū­tų ga­li­ma pa­siek­ti ir be krau­jo pra­lie­ji­mo, ir be dik­ta­tū­rų, tie­siog esant ben­dram vi­suo­me­nės su­pra­ti­mui ir pri­ta­ri­mui), o tei­su­mas vis vie­na bus sie­kia­mas kiek­vie­no as­me­ni­nės va­lios pa­stan­go­mis. Kaip ir dos­ni mei­lė (he­sed).

O kaip ta­da su Die­vo pa­ža­du? Šio­se pra­na­šo Je­re­mi­jo ei­lu­tė­se vie­toj žo­džio „pa­ža­das“ (kaip te­olo­gi­nė kon­cep­ci­ja jis at­si­ran­da tik vė­liau­siuo­se grai­kiš­kuo­se apok­ri­fi­niuo­se Bib­li­jos teks­tuo­se ir Nau­ja­ja­me Te­sta­men­te) heb­ra­jiš­kai tu­ri­me ha-da­var ha-tov, „ge­rą­jį žo­dį“, žo­dį, iš­tar­tą tam, kad įvyk­tų kaž­kas ge­ra. Heb­ra­jiš­kas da­var reiš­kia ne tik žo­dį, bet ir da­ly­ką, rei­ka­lą, įvy­kį. Tas ge­ras da­ly­kas – iš­žel­din­ta Do­vy­dui tei­si At­ža­la, ku­ri vyk­dys že­mė­je tei­su­mą ir tei­sin­gu­mą. Ži­no­ma, šios ei­lu­tės skam­ba kaip pa­ti­ki­ni­mas, kad tik­rai bus Me­si­jas, tei­sus ir tei­sin­gas Ka­ra­lius. Ir Kris­tus krikš­čio­nims tik­rai yra tas Ka­ra­lius. Tik pa­sau­lis kaž­ko­dėl vis ne­tam­pa ka­ra­lys­te, ku­rio­je kles­tė­tų tei­su­mas ir tei­sin­gu­mas. Ka­ži ko­dėl? Gal to­dėl, kad Ka­lė­das jau ga­li­ma švęs­ti vi­są lai­ką, nes pre­ky­bos cen­trai ir te­le­vi­zi­ja tuo pa­si­rū­pi­na, kaip Baž­ny­čia iš­ti­sus me­tus ap­rū­pi­na nuo­dė­mių at­lei­di­mu. O vi­sa ki­ta, ki­tų var­gas ir kan­čios, pa­sau­lis, te­be­ap­im­tas ne­iš­bren­da­mo ne-iš­ga­ny­mo būk­lės, ta­da at­ro­do tik men­ki bui­ti­niai ne­pa­to­gu­mai. Ar­gi dar ne tas lai­kas ir ne ta va­lan­da, kai vi­sa tai tu­rė­tu­me im­ti keis­ti? Kiek il­gai dar lauk­si­me Go­do?

-akp-