Bū­se­nos

GIN­TA­RAS BLEIZ­GYS

Vai­va Mar­ke­vi­čiū­tė-Rykš­tė. Pa­lik­tai­niai. Trum­po­ji pro­za. V.: Edu­ko­lo­gi­ja, 2012. 117 p.

Pra­dė­da­mas ra­šy­ti apie Vai­vos Mar­ke­vi­čiū­tės-Rykš­tės trum­po­sios pro­zos kny­gą „Pa­lik­tai­niai“, ėmiau mąs­ty­ti apie tai, ar esu ka­da gy­ve­ni­me ra­šęs re­cen­zi­ją apie pro­zos kny­gą. Apie po­ezi­jos kny­gas ra­šiau, apie kri­ti­kos, li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­ji­mų kny­gas ra­šiau, bet kad bū­čiau ra­šęs apie pro­zos kny­gą – ne­at­si­me­nu. Ge­ras pre­teks­tas at­si­sa­ky­ti, t. y. imt ir ne­ra­šyt apie „Pa­lik­tai­nius“. Bet ką reiš­kia „at­si­sa­ky­ti“? Prieš ką at­si­sa­ky­ti? Ar kas nors ma­ne ver­čia ra­šy­ti bū­tent apie šią kny­gą? Gal Vai­va ver­čia? Gal aš pats? Gal gy­ve­ni­mas? Gal ko­kie pa­žįs­ta­mi? Su­pran­tu, kad to­kie ma­no klau­si­mai iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do keis­to­kai, bet kai jau dve­jus me­tus ši­tos kny­gos teks­tai vis kaž­kaip ima ir įgriū­na į ma­no gy­ve­ni­mą, ne­ju­čio­mis imi žmo­gus kel­ti keis­to­kus klau­si­mus. Ne tik kel­ti keis­to­kus klau­si­mus, bet net­gi keis­to­kai ir elg­tis. Pra­de­da at­ro­dy­ti, kad iš tik­rų­jų kaž­kas ver­čia apie tuos teks­tus ra­šy­ti. Kad yra čia kaž­ko­kia lem­tis.

Be­veik vi­si mes esa­me bai­sūs egois­tai, tik re­tai su­tin­ka­me tai pri­pa­žin­ti. Bū­siu at­vi­ras ir tru­pu­tė­lį iro­niš­kas: daug mie­liau juk bū­tų ra­šy­ti pir­mą­ją sa­vo re­cen­zi­ją apie pro­zos kny­gą, su­kur­tą to­kio au­to­riaus, ku­ris yra gar­sus ir pri­pa­žin­tas vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ta­da ne tik re­cen­zi­ją apie kny­gą ga­lė­tum ra­šy­ti, bet ir tie­siog pa­lįs­ti po to au­to­riaus šlo­vės pur­slais ir mau­dy­tis, mau­dy­tis – – O čia pir­ma kny­ga. Šlo­vės dar tik­rai per ma­žai. Bet ima gy­ve­ni­mas ir vis pa­ki­ša tą kny­gą po aki­mis. Pa­sle­pi, pa­mirš­ti, o jis vėl pa­ki­ša. Ge­rai. Pri­si­pa­žįs­tu. Vei­kiau­siai esu vie­nas iš ne­dau­ge­lio skai­ty­to­jų, „iš­mė­si­nė­ju­sių“ šio­je kny­go­je pub­li­kuo­ja­mus teks­tus nuo pra­džios iki ga­lo, nuo ga­lo iki pra­džios, pas­kui dar nuo vi­du­rio ir at­virkš­čiai. Pir­mą kar­tą skai­čiau 2010-ai­siais, dar ran­kraš­čius, pas­kui skai­čiau kny­gos ma­ke­tą (nors ne­su nei šios kny­gos re­dak­to­rius, nei ko­rek­to­rius ir net­gi – ne au­to­rius), pas­kui skai­čiau jau iš­leis­tą kny­gą. Vi­saip skai­čiau – tai vie­ną kny­go­je pub­li­kuo­ja­mą teks­tą, tai ki­tą, tai vėl iš nau­jo, tai nuo pra­džių iki pa­bai­gos – tie­siog įky­rių­jų bū­se­nų neu­ro­zė. Po ši­to­kių neu­ro­ti­nių skai­ty­mų apė­mė dar­gi neu­ro­tiš­kes­nis at­sa­ko­my­bės jaus­mas, kad ne tik ga­lė­čiau, bet man net­gi ir de­rė­tų apie šią kny­gą pa­ra­šy­ti. To­dėl, ne­pai­sy­da­mas, kad ne­su joks pro­zos (o juo la­biau mo­te­rų pro­zos) spe­cia­lis­tas, at­si­sė­dau ir pra­dė­jau ra­šy­ti.

Pir­miau­sia il­gai mąs­čiau, kas yra ta „trum­po­ji pro­za“ (kaip nu­ro­do­ma kny­gos prieš­la­py­je) ir kaip šio­je kny­go­je pub­li­kuo­ja­mi teks­tai tu­rė­tų va­din­tis – ap­sa­ky­mai, no­ve­lės, is­to­ri­jos. Ano­ta­ci­jo­je ra­šo­ma: „Vai­vos Mar­ke­vi­čiū­tės­-Rykš­tės no­ve­lių kny­ga „Pa­lik­tai­niai“ – tai skir­tin­gos, jaus­min­gos is­to­ri­jos apie jau­nas mer­gi­nas, ieš­kan­čias sa­vęs ir sa­vo vie­tos pa­sau­ly­je, svars­tan­čias apie lai­mę, mei­lę, vie­nat­vę, vie­nu­mą, ieš­kan­čias ar­tu­mo, puo­lan­čias ir vėl pri­si­ke­lian­čias, klys­tan­čias ir sa­vaip pri­iman­čias gy­ve­ni­mo me­ta­mus iš­šū­kius“ (p. 118). Iš pa­tei­kia­mo api­brė­ži­mo iš­ei­tų, kad Vai­vos teks­tus ga­li­ma va­din­ti no­ve­lė­mis, bet tos no­ve­lės yra is­to­ri­jos. Ga­lė­tų bū­ti ko­kios „no­ve­lių is­to­ri­jos“ ar­ba tie­siog „is­to­ri­jos“. Man at­ro­do, kad ge­riau­siai tik­tų bū­tent pas­ta­ra­sis įvar­di­ji­mas ir net­gi ne dau­gis­kai­ta, o vie­nas­kai­ta – „is­to­ri­ja“ (apie jau­nas mer­gi­nas ir t. t.). Len­kiu prie to, kad trum­po­sios pro­zos kny­ga „Pa­lik­tai­niai“ sa­vo es­me yra la­bai pa­na­ši į ro­ma­ną. To­kį juo­dą mei­lės ro­ma­ną su pro­lo­gu „Bū­ta­sis nak­ti­nis lai­kas“ (p. 14–15) ir epi­lo­gu „Pir­mo­sios lie­tin­gos die­nos“ (p. 105–106), „P. S.“ (p. 107–109) ir „P. P. S.“ (p. 110–116), o tiks­liau – teks­tais (kaip tai va­di­na­ma ir pa­čio­je kny­go­je) „Vie­toj pro­lo­go“ ir „Vie­toj epi­lo­go“. Ta­me „Vie­toj epi­lo­go“ pa­ti pa­sa­ko­to­ja ima ir „at­vi­ru teks­tu“ įvar­di­ja skai­tant kny­gą vis stip­rė­jan­čią nuo­jau­tą, kad čia tik­rai esa­ma ro­ma­no ele­men­tų: pa­sa­ko­to­ja at­ne­ša „ne­di­de­lę juo­dą kny­ge­lę“ (p. 116), ku­ri yra ne kas ki­ta kaip kny­ga „Pa­lik­tai­niai“, sa­vo bu­vu­siam (?) my­li­ma­jam, su ku­riuo san­ty­kiai jau yra nu­trū­kę, o šis, „at­si­ver­tęs prieš­la­pį, ma­to jos ran­ka pa­ra­šy­tus žo­džius: „Štai ir vis­kas.“ Tuo­met pri­sė­da ant kė­dės vir­tu­vė­je [...ir] ne­ga­li at­plėš­ti akių nuo kny­go­je pa­sa­ko­ja­mų is­to­ri­jų, ku­rio­se vi­sur jie. Ki­to­kiuo­se na­muo­se, ki­to­se si­tu­a­ci­jo­se, ki­tais rū­bais, var­dais bei vei­dais. Ta­čiau jie“ (p. 116).

Tru­pu­tį po­eti­zuo­da­mas, kny­gos teks­tus, esan­čius tarp „Vie­toj pro­lo­go“ ir „Vie­toj epi­lo­go“, no­rė­čiau pa­va­din­ti „Vie­toj ro­ma­no“. Man gra­žus yra tas fan­ta­zi­jų re­a­ly­bės ir ma­te­ria­laus pa­sau­lio re­a­ly­bės su­si­kir­ti­mas ir nuo­la­ti­nis mai­šy­ma­sis. Kaip kny­gos pa­bai­go­je ma­te­ria­lia­me pa­sau­ly­je iš­leis­ta kny­ga „Pa­lik­tai­niai“ įsi­ver­žia į kny­gos vei­kė­jų pa­sau­lį – į fan­ta­zi­jų pa­sau­lį ar­ba pa­ti į sa­ve, tai ly­giai taip pat skai­tant kny­gą vis ne­pa­lie­ka jaus­mas, kad čia nuo­lat mai­šo­si kaž­ko­kie biog­ra­fi­niai da­ly­kai ir fan­ta­zi­jos, o tiks­liau – kad fan­ta­zi­jos yra trūks­ta­ma biog­ra­fi­jos da­lis: kad yra au­to­rės biog­ra­fi­ja ir kny­gos mer­gi­nų biog­ra­fi­ja, yra vie­na vei­kė­ja ir ki­tos vei­kė­jos, yra vie­nos vie­toj ki­tų, kad jos nuo­lat kei­čia­si vie­to­mis, mai­šo­si, pra­tę­sia vie­nos ki­tas. Yra čia daug li­guis­tu­mo (bet me­nui tai tin­ka, pa­ga­liau me­nas yra juk ir sie­los bei są­mo­nės te­ra­pi­ja), tiek daug, kad net ga­li­ma ty­liai taip (at­sar­giuo­se skliaus­čiu­kuo­se) pa­sa­ky­ti, jog tas „Vie­toj ro­ma­no“ per­au­ga į „Vie­toj gy­ve­ni­mo“. Kny­ga vie­toj gy­ve­ni­mo. Tai bū­tų bai­su ir apie tai kal­bė­ti ne­rei­kia. Bet bū­tent čia ma­tau Rykš­tės (šiuo at­ve­ju jau net ne Vai­vos) ga­li­my­bes.

Dar tru­pu­tį apie biog­ra­fi­ją. Pa­klaus­ta, ar daug no­ve­lė­se pa­čios au­to­rės, Vai­va at­sa­ko: „Ži­nau, kad pa­žįs­ta­mi no­ve­lė­se ims ieš­ko­ti ma­nęs, sie­ti Pa­lik­tai­nių mer­gi­nų gy­ve­ni­mus su ma­no gy­ve­ni­mu. Ka­dan­gi jos – ma­no ben­dra­am­žės, daug ką ir pri­ims kaip au­to­biog­ra­fi­nį pa­sa­ko­ji­mą. Nors ga­liu pa­tvir­tin­ti, kad ten nė­ra au­to­biog­ra­fi­jos. Ži­no­ma, au­to­rius nuo teks­to ne­ga­li vi­siš­kai at­si­ri­bo­ti. Vis dėl­to ma­no ten tik bū­se­nos. Gy­ve­ni­mai – jau ne ma­no“ (p. 8). Įdo­mu, kuo ski­ria­si au­to­biog­ra­fi­nis gy­ve­ni­mas nuo au­to­biog­ra­fi­nių bū­se­nų? Ku­ris jų yra tik­res­nis. Pa­ga­liau, kas yra gy­ve­ni­mas – de­ko­ra­ci­jos, ku­rios mus su­pa, ar tai, ką mes jau­čia­me bū­da­mi ap­sup­ti tų de­ko­ra­ci­jų? Kas yra svar­biau ir tik­riau – ar tai, ką aš vei­kiu, ar tai, ką aš mąs­tau, ką jau­čiu veik­da­mas, ko­kių lai­kau­si po­zi­ci­jų, ko­kias iš­pa­žįs­tu ver­ty­bes, ar­ba kai at­lie­ku vie­ną ar ki­tą veiks­mą, tai ar iš tik­rų­jų vei­kiu tai, ką ma­nau, kad vei­kiu, ką at­ro­do, kad vei­kiu. Ir ką šiuo at­ve­ju reiš­kia žo­dis „at­ro­do“ – kam at­ro­do? Pa­vyz­džiui, kny­gos no­ve­lė­je „Rei­kia“ (p. 71–76) pa­grin­di­nės vei­kė­jos Ra­mu­nės veiks­mai vie­naip at­ro­do ak­lai se­ne­lei, ku­ri ma­no, kad Ra­mu­nė per Kū­čias iš­va­žiuo­ja pri­žiū­rė­ti bro­lio An­driaus vai­kų, ki­taip at­ro­do bro­liui An­driui, ku­rį Ra­mu­nė bū­ti­nai pa­kvie­čia ry­toj at­va­žiuo­ti pas se­ne­lę (su ku­ria Ra­mu­nė ir gy­ve­na), o dar ki­taip vis­kas at­ro­do pa­čiai Ra­mu­nei, ku­ri ser­ga sun­kia li­ga ir Kū­čių va­ka­rą nu­ei­na į tvar­tą pa­si­kar­ti. Čia daug vi­so­kių „at­ro­do“, daug po­žiū­rio kam­pų, ku­rie taip ir lie­ka skir­tin­gi kam­pai: Ra­mu­nei pa­si­kar­ti ne­pa­vyks­ta, to­dėl ji grįž­ta pas se­ne­lę („Tai ne­va­žia­vai“, – vi­sai ne­nu­ste­bo se­ne­lė. – „Ne­va­žia­vau…“ (p. 76). Taip pat iš šios no­ve­lės siu­že­to pui­kiai ga­li­ma ma­ty­ti, kad tai, ką mes ma­no­me vei­kią ar­ba ma­no­me jau­čią, iš tik­rų­jų yra vi­sai kas ki­ta, ne­gu mums at­ro­do: Ra­mu­nė no­ri pa­si­kar­ti to­dėl, kad ser­ga sun­kia li­ga ir bi­jo mir­ti. Nie­ko sau bū­das nu­ga­lė­ti mir­ties bai­mę – im­ti ir nu­mir­ti (pa­vyz­džiui, jei­gu kas bi­jo gy­va­čių, tai te­gu ei­na ir gy­ve­na tarp gy­va­čių, ta­da jam bus ra­miau gy­ven­ti).

Me­ni­nin­kas tu­rė­tų mė­gin­ti pra­si­brau­ti prie tik­rų­jų „at­ro­do“ reikš­mių, prie to, kas sle­pia­si po „at­ro­do“. Ir ma­ny­čiau, kad no­ve­lė­je „Rei­kia“ tą pa­da­ry­ti pa­vyks­ta: „To­liau vis­kas įvy­ko aki­mirks­niu. Nu­šo­ko nuo kel­mo. Vir­vė su­ver­žė kak­lą, pa­ju­to de­gi­nan­tį skaus­mą ir sun­kiai šlep­te­lė­jo ant su­plė­ku­sio šie­no. Pas­kui ją nu­kri­to su­pu­vu­sios si­jos nuo­lau­žos. Vie­na stip­riai tvo­jo­si į skau­da­mą ko­ją. Iš pra­džių Ra­mu­nė ne­su­pra­to, kas at­si­ti­ko. Iš­si­plė­tu­sio­mis aki­mis žiū­rė­jo į rąs­ti­ga­lius, gu­lin­čius ša­lia. Ta­da pa­ju­to sa­ve“ (p. 76). „Pa­ju­to sa­ve“ – štai kur yra es­mė. Bai­mė mir­ti yra bai­mė sa­ve pra­ras­ti (sa­vęs ne­jus­ti) ir ta bai­mė yra to­kia stip­ri, kad net gy­ven­ti ne­duo­da, o kai „ne­ga­li gy­ven­ti“, tai reiš­kia „jau esi mi­ręs“, o kai esi mi­ręs, tai „mir­ti“ reiš­kia „pri­si­kel­ti iš mi­ru­sių­jų“ – čia vėl pra­si­de­da tos jau anks­čiau ap­tar­tos fan­ta­zi­jų pa­sau­lio, fan­ta­zi­jų biog­ra­fi­jų ir „re­a­lių­jų“ pa­sau­lių, „re­a­lių­jų“ biog­ra­fi­jų py­nės, vėl vie­na vei­kė­ja kei­čia­si vie­to­mis su ki­ta vei­kė­ja, kny­ga gy­ve­na vie­toj tik­ro gy­ve­ni­mo ir pan., bet es­mė yra bū­se­na. Me­ni­nin­kas ga­li su­kur­ti de­ko­ra­ci­jas, ap­lin­ky­bes, siu­že­tus, bet bū­se­nos tu­ri bū­ti biog­ra­fi­nės, nes ki­taip yra šnipš­tas, ki­taip yra tik žai­di­mas vei­kė­jais ir ki­to­mis de­ko­ra­ci­jo­mis, žai­di­mas kal­ba – vi­siš­ka tuš­tu­ma, jo­kio me­no, cir­kas. Tuo no­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad sa­ky­da­ma, jog „ma­no ten tik bū­se­nos“, Vai­va pa­sa­ko es­mę, nors dar pa­ti ne­la­bai su­pran­ta, ką sa­ko: „tik bū­se­nų“ ne­bū­na, nes gry­no­jo­je me­no esen­ci­jo­je ir yra „TIK bū­se­nos“. Juo ge­res­nis me­ni­nin­kas, juo gi­liau jis bus pa­ni­ręs į bū­se­nas ir juo ge­riau jas at­skleis ir per­teiks sa­vo kū­ry­bo­je. Ir tos bū­se­nos bus au­to­biog­ra­fi­nės, t. y. ne­su­fal­si­fi­kuo­tos. Ši­zof­re­niš­kos, neu­ro­tiš­kos, ma­nia­kiš­kos, dep­re­si­nės, ko­miš­kos, įpras­tos, pa­pras­tos, pri­tren­kian­čios, iš­ren­gian­čios, glu­mi­nan­čios, pa­lei­džian­čios vi­du­rius ar su­ke­lian­čios gal­vos skaus­mus, – bet bū­se­nos. Vai­va, ir čia jau vis la­biau – Rykš­tė, ei­na į tą pu­sę (to­dėl ir pa­ti apie tai kal­ba). Tei­sin­gas pa­ma­tas ir kryp­tis. At­si­sto­jus ant šio pa­ma­to ga­li­ma tap­ti rim­tu me­ni­nin­ku. Tik dar daug ką rei­kės pa­da­ry­ti, rei­kės su­dau­žy­ti vi­sas įpras­tas de­ko­ra­ci­jas (o gal net ir sa­ve) ir pri­si­kel­ti iš du­že­nų. Ir gal ne vie­ną kar­tą. Ke­lias į me­no kū­ri­mą vei­kiau­siai yra nuo­la­ti­nis du­ži­mas ir nuo­la­ti­nis įro­dy­mas, kad esi ne­su­dau­žo­mas.

Ne­ži­nau, ar ne per stip­riai kal­bu ir ar to­kio ma­no kal­bė­ji­mo ap­skri­tai rei­kia. Kol kas dar ne­ži­nau, ar no­rės Vai­va ner­ti į me­ni­nin­kės gy­ve­ni­mą aukš­čiau sa­vo (kaip žmo­gaus, kaip mo­ters) gy­ve­ni­mo. Jei­gu ne­no­rės, tai ma­no ši­tas ra­šy­mas ne­tu­ri jo­kios pra­smės, bet jei­gu no­rės, tai jai dar daug rei­kės dirb­ti su kal­ba. Sė­dėt (ar­ba vaikš­čiot, ar­ba dau­žy­tis) ir iki pa­siu­ti­mo zu­lin­ti kiek­vie­ną sa­ki­nį, kiek­vie­ną žo­dį. Kol kas Vai­va dar per daug pa­si­ti­ki kal­ba. Be­veik tiek daug kaip ko­kio XIX am­žiaus pa­bai­gos lie­tu­vių ra­šy­to­jos. Jo­kiu bū­du ne­sa­kau, kad tai blo­gai. Bet to ne­pa­kan­ka. Da­bar jau XXI am­žius. Taip, bū­se­nos tos pa­čios, nes aš ma­nau, kad bū­se­nos ne­si­kei­čia nuo žmo­gaus iš­va­ry­mo iš Ro­jaus mo­men­to, bet de­ko­ra­ci­jos kei­čia­si. Su kiek­vie­na kar­ta, kiek­vie­nu žmo­gu­mi. Ne­ga­li­ma nau­do­ti jau nau­do­tų de­ko­ra­ci­jų. Rei­kia iš­pieš­ti, iš­kur­ti nau­jas. Iš kur iš­kur­ti? Iš ne­bū­ties. Iš gi­liau­sių sa­vo sie­los ker­te­lių, iš nuo­la­ti­nio su­si­dau­žy­mo ir su­si­kli­ja­vi­mo. Iš sa­vęs pa­ties. Ir iš ana­pus taip pat.