Archyvų žinovas iš Kvėdarnos

Uni­ka­lios pa­tir­ties is­to­ri­kas, kul­tū­ro­lo­gas, kraš­to­ty­ri­nin­kas Ka­zys Mi­sius – ne­ei­li­nė as­me­ny­bė. Dar so­viet­me­čiu dvi­ra­čiu ap­va­žia­vęs dau­ge­lį ša­lies mies­te­lių, baž­nyt­kai­mių, rin­kęs me­džia­gą ir fo­to­gra­fa­vęs kul­tū­ros ir sak­ra­li­nius ob­jek­tus, pla­ti­nęs draus­tą li­te­ra­tū­rą, už­ra­ši­nė­jęs kai­mo žmo­nių at­si­mi­ni­mus, dėl kraš­to­ty­ros veik­los ne kar­tą nu­ken­tė­jęs, sek­tas, tar­dy­tas, ne­pri­klau­so­my­bės me­tais da­ly­vau­ja lo­ka­li­nė­se eks­pe­di­ci­jo­se vi­so­je Lie­tu­vo­je, ren­gia ir va­do­vau­ja eks­pe­di­ci­joms po gim­tą­ją Že­mai­ti­ją. Su­rink­tus is­to­ri­nius, et­no­gra­fi­nius duo­me­nis nau­do­ja ra­šy­da­mas straips­nius kny­goms, mo­nog­ra­fi­joms apie vals­čius, ren­gia me­džia­gą en­cik­lo­pe­di­joms, ži­ny­nams, yra dau­ge­lio lei­di­nių su­da­ry­to­jas, ben­dra­au­to­ris. In­ži­nie­riaus iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tis ir ket­vir­tį am­žiaus šiam dar­bui pa­sky­ręs šis už­si­spy­ręs že­mai­tis nuo 1972 m. dir­ba vals­ty­bi­niuo­se ir baž­ny­čių ar­chy­vuo­se – ty­ri­nė­ja lie­tu­viš­ko­sios spau­dos drau­di­mą, kul­tū­ri­nį ir eko­no­mi­nį gy­ve­ni­mą, mies­te­lių ir kai­mų is­to­ri­ją. Jo su­ras­tomis ir pa­skelb­tomis mies­te­lių pa­mi­nė­ji­mo, baž­ny­čių pa­sta­ty­mo da­to­mis ir ki­tais re­tais duo­me­ni­mis nau­do­ja­si vie­ti­nės ben­druo­me­nės. Su KA­ZIU MI­SIU­MI kal­ba­si Dai­va Čer­vo­kie­nė.

– Kaip su­si­do­mė­jo­te kraš­to­ty­ros dar­bu?

– Do­mė­tis gim­to­jo kraš­to pra­ei­ti­mi dar vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je pa­ska­ti­no Pet­ro Ta­ra­sen­kos kny­ge­lės „Už­bur­ti lo­biai“, „Lie­tu­vos pi­lia­kal­niai“, „Pė­dos ak­me­ny­je“, „Di­džių­jų Ty­ru­lių pa­slap­tys“, „Pa­bė­gi­mas“ ir kt. Tuo me­tu vyk­da­vo tu­ris­ti­niai są­skry­džiai mo­ki­niams „Tai­ka ir drau­gys­tė“. Jiems rei­kė­da­vo pa­teik­ti ir su­rink­tos kraš­to­ty­ros me­džia­gos: mu­zie­ji­nių eks­po­na­tų, nuo­trau­kų. 1959 m. Kvė­dar­nos (Ši­la­lės r.) vi­du­ri­nės mo­kyk­los, ku­rio­je mo­kiau­si, mo­ky­to­jas Al­fon­sas Auš­ra už­si­brė­žė tiks­lą – kvė­dar­niš­kiai tu­ri pa­tek­ti į res­pub­li­ki­nį są­skry­dį. Dvi­ra­čiais ke­lia­vo­me po Ši­la­lės ir ap­lin­ki­nių ra­jo­nų is­to­ri­nes vie­tas, lan­kė­me pi­lia­kal­nius, žy­mių žmo­nių tė­viš­kes. Su­rin­ko­me eks­po­na­tų bū­si­mam mo­kyk­los kraš­to­ty­ros mu­zie­jui. Tei­sę da­ly­vau­ti res­pub­li­ki­nia­me są­skry­dy­je prie Du­sios eže­ro iš­ko­vo­jo­me, ta­čiau ne­tru­kus mo­ky­to­jas iš­si­kė­lė į Kau­ną, ir jo pra­dė­tas kraš­to­ty­ros dar­bas nu­trū­ko. Ta­čiau ma­no do­mė­ji­ma­sis pra­ei­ti­mi iš­li­ko.

– Kaip rin­ko­tės spe­cia­ly­bę?

– Mo­kyk­lą bai­giau 1961 m. Tuo me­tu spau­do­je vy­ra­vo nuo­sta­ta Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je įžiū­rė­ti vien blo­gį. Dėl vy­rau­jan­čios ide­o­lo­gi­jos ga­li­my­bės stu­di­juo­ti is­to­ri­ją nė ne­svars­čiau. Ne­bu­vo man sve­ti­ma ir ma­te­ma­ti­ka, ro­man­tiš­kai įsi­vaiz­da­vau ki­ber­ne­ti­ką. To­dėl įsto­jau į Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, pa­si­rin­kau skai­čia­vi­mo ma­ši­nų ir prie­tai­sų spe­cia­ly­bę.

– O kaip Jūs, in­ži­nie­rius pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą, pa­su­ko­te į kul­tū­ri­nį-kraš­to­ty­ri­nį dar­bą? Ko­ne ket­vir­tį am­žiaus dir­bęs in­ži­nie­riaus dar­bą, nuo 1996 m. bu­vo­te Kul­tū­ros pa­vel­do cen­tro dar­buo­to­jas, Lie­tu­vos dai­lės aka­de­mi­jos Dai­lė­ty­ros ins­ti­tu­to moks­li­nis ben­dra­dar­bis. Šiuo me­tu – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Ar­chi­tek­tū­ros ir di­zai­no ty­ri­mų sky­riaus moks­lo dar­buo­to­jas, Lie­tu­vos is­to­ri­jos drau­gi­jos na­rys. Kaip ir ko­dėl įvy­ko šis po­sū­kis?

– Dar stu­di­juo­da­mas da­ly­va­vau stu­den­tų tu­ris­tų klu­bo veik­lo­je, ne­ma­žai ke­lia­vau po Lie­tu­vą, plė­tė­si aki­ra­tis. Vė­liau per­ėjau į Vil­niaus fi­lia­lo va­ka­ri­nį sky­rių, jį bai­giau 1967 m. Nu­ta­riau ak­ty­viau do­mė­tis kraš­to­ty­ra. Lan­kiau ir bai­giau Liau­dies uni­ver­si­te­to Pa­min­klų ap­sau­gos ir kraš­to­ty­ros fa­kul­te­tą. Pra­dė­jau lan­ky­ti Vilniaus kraštotyrininkų ra­mu­vos, ta­da va­do­vau­ja­mos Al­fon­so An­driuš­ke­vi­čiaus, su­si­rin­ki­mus, ren­gi­nius. Da­ly­va­vau ir Vil­niaus žy­gei­vių klu­bo veik­lo­je, žy­giuo­se. Nor­ber­to Vė­liaus, Va­cio Mi­liaus ir ki­tų en­tu­zias­tų pa­stan­go­mis Pa­min­klų ap­sau­gos ir kraš­to­ty­ros drau­gi­jos Vil­niaus sky­rius pra­dė­jo reng­ti re­gio­ni­nes eks­pe­di­ci­jas, leis­ti mo­nog­ra­fi­jas (pir­mo­ji „Zer­vy­nos“ pa­si­ro­dė 1964 m.), ėjo tęs­ti­nis lei­di­nys „Kraš­to­ty­ra“. Įsi­siū­ba­vo ga­na pla­tus kraš­to­ty­ros są­jū­dis. 1970 m. da­ly­va­vau eks­pe­di­ci­jo­je Ger­vė­čiuo­se, Bal­ta­ru­si­jo­je, ji pa­li­ko ne­iš­dil­do­mus įspū­džius.

Ka­dan­gi lan­kiau ra­mu­vą ir žy­gei­vių klu­bą, o ta veik­la bu­vo ne­pa­gei­dau­ti­na, bu­vau pa­kvies­tas į Vals­ty­bės sau­gu­mo ko­mi­te­tą ir įspė­tas, kad ren­ku ne­tin­ka­mą in­for­ma­ci­ją. Nuo 1971 m. rengti Kraš­to­ty­ros drau­gi­jos Vil­niaus sky­riaus eks­pe­di­ci­jas ir leisti lo­ka­li­nes mo­nog­ra­fi­jas bu­vo už­draus­ta. Su­ma­niau pa­ra­šy­ti nors ran­kraš­ti­nę Kvė­dar­nos mies­te­lio (gal­būt ir jo apy­lin­kių) is­to­ri­ją. Lai­mė, dir­bau pa­mai­ni­nį dar­bą. Dirb­da­mas ant­rą­ja pa­mai­na, pir­mą­ją die­nos pu­sę sė­dė­da­vau bib­lio­te­ko­se, var­ty­da­vau pe­ri­odi­nius lei­di­nius ir iš­si­ra­ši­nė­da­vau ži­nias apie Kvė­dar­ną. Ka­dan­gi be­veik vi­sa 1918–1944 m. spau­da bu­vo man ne­pri­ei­na­muo­se spe­cia­liuo­siuo­se fon­duo­se, grei­tai šal­ti­nių ne­be­tu­rė­jau. Pa­no­rau rink­ti is­to­ri­nes ži­nias ir apie ki­tus Ši­la­lės ra­jo­no mies­te­lius. Vėl iš nau­jo var­čiau pe­ri­odi­ką. Vė­liau pra­dė­jau iš­si­ra­ši­nė­ti ži­nias apie vi­sus Lie­tu­vos mies­te­lius. Su­si­kau­pė iš­ra­šų ap­lan­kai apie kiek­vie­ną ra­jo­ną. Ėmė do­min­ti ir ki­tos te­mos: drau­džia­mos lie­tu­vių spau­dos pla­ti­ni­mas, lie­tu­vių kal­ba Vil­niaus kraš­te ir kt. Ga­vęs tar­pi­nin­ka­vi­mo raš­tą, 1974 m. Lie­tu­vos is­to­ri­jos ar­chy­ve rin­kau ži­nias apie knyg­ne­šius. Kai an­trą kar­tą ga­vau tar­pi­nin­ka­vi­mo raš­tą skai­ty­ti ar­chy­ve, jau­čiau­si lai­min­giau­sias žmo­gus pa­sau­ly­je! Vė­liau ta­pau nuo­la­ti­niu Lie­tu­vos is­to­ri­jos ar­chy­vo skai­ty­to­ju. Pa­žįs­ta­mas kul­tū­ros dar­buo­to­jas Bro­nius Ka­še­lio­nis 1992 m. pa­kvie­tė dirb­ti į įstei­gtą Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­li­ki­mo stu­di­jų cen­trą, ku­rio va­do­vas bu­vo Rai­mun­das Kli­ma­vi­čius. Ta­pau kul­tū­ros dar­buo­to­ju, už tai jiems lie­ku nuo­šir­džiai dė­kin­gas.

– Kaip spė­jo­te ap­rėp­ti du rim­tus dar­bus, apie ku­riuos pa­pa­sa­ko­jo­te? Dar 1986 m. „Ta­ry­bų Lie­tu­vos en­cik­lo­pe­di­jai“ pa­ren­gė­te ra­ši­nių apie ša­lies mies­te­lius.

– Daž­nai skai­ty­da­vau Moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­kos Re­tų spau­di­nių sky­riu­je. Kar­tą ten ma­ne už­kal­bi­no a. a. žy­mus is­to­ri­kas Ri­man­tas Ja­sas. Jis su­abe­jo­jo, ar ver­ta tiek varg­ti ren­kant me­džia­gą apie mies­te­lius, jei­gu ne­ga­liu jos pa­nau­do­ti spau­do­je. Vė­liau R. Ja­sas ma­ne re­ko­men­da­vo En­cik­lo­pe­di­jų re­dak­ci­jai kaip ga­lin­tį ra­šy­ti Lie­tu­vos mies­te­lių is­to­ri­jos te­ma. Ka­dan­gi bu­vau su­kau­pęs ne­ma­žai fak­ti­nių ir sta­tis­ti­nių duo­me­nų, ta­pau įvai­rių straips­nių apie mies­te­lius ben­dra­au­to­riu.

– Tai bu­vo mi­si­jos ieš­ko­ji­mas? Kaip at­ėjo su­vo­ki­mas, kad ne­sa­te sa­vo ke­ly­je?

– Se­niai su­pra­tau, kad mo­kyk­lo­je ro­man­ti­zuo­tas skai­čia­vi­mo ma­ši­nų in­ži­nie­riaus dar­bas re­a­ly­bė­je yra vi­siš­kai ki­toks. „Pro­tin­gų“ ma­ši­nų ne­te­ko kur­ti, gal ir ne­bū­čiau su­ge­bė­jęs. Vis dėl­to man se­kė­si, in­ži­nie­riu­mi dir­bau iki 1992 m. Daug ma­no pa­žįs­ta­mų in­ži­nie­rių po 1991 m. bu­vo lai­min­gi su­si­ra­dę su spe­cia­ly­be ne­su­si­ju­sią tar­ny­bė­lę, kai ku­rie ta­po elek­tro­mon­tuo­to­jais, san­dė­li­nin­kais, iš­va­ži­nė­jo į kai­mus, o aš pa­su­kau į is­to­ri­jos stu­di­jas, ku­rios bu­vo se­na ma­no sva­jo­nė.

– Tur­būt svar­biau­si Jū­sų dar­bai: ži­ny­nas „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios“ (kar­tu su Ro­mu­al­du Šin­kū­nu), „Lie­tu­vos knyg­ne­šiai ir da­rak­to­riai: 1864–1904“ (su Ben­ja­mi­nu Ka­luš­ke­vi­čiu­mi), „Di­dy­sis knyg­ne­šys Jur­gis Bie­li­nis“ (su Ben­ja­mi­nu Ka­luš­ke­vi­čiu­mi). Jū­sų do­mė­ji­mo­si lau­kas pla­tus – ty­ri­nė­ja­te mies­te­lių, kai­mų, dva­rų ir baž­ny­čių is­to­ri­ją, lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mo lai­ko­tar­pį, švie­ti­mo is­to­ri­ją, do­mi­tės gim­tą­ja Že­mai­ti­ja.

– Tai lo­ka­li­nės te­mos, ku­rioms daug me­džia­gos esu su­kau­pęs anks­čiau. Ra­šau dau­giau­sia kon­kre­čių vie­to­vių lei­di­niams.

– Ku­rios iš ty­ri­nė­ja­mų sri­čių Jums ar­ti­miau­sios ir svar­biau­sios?

– Man ypač mie­la lie­tu­vių tau­ti­nio at­gi­mi­mo te­ma: drau­džia­mos lie­tu­vių spau­dos knyg­ne­šiai, slap­tų lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų da­rak­to­riai ir kt. Do­mi­na ir lie­tu­vių pa­dė­tis 1920–1939 m. len­kų oku­puo­ta­me Vil­niaus kraš­te. Gai­liuo­si, kad žy­miai anks­čiau ne­pra­dė­jau rink­ti ži­nių apie to lai­ko­tar­pio mo­ky­to­jus ir ki­tus ko­vo­to­jus už lie­tu­vių kal­bos iš­li­ki­mą. Jei kas pa­pra­šo ir jau­čiuo­si ga­lįs, ne­at­si­sa­kau pa­ra­šy­ti įvai­rio­mis re­gio­nų is­to­ri­jos te­mo­mis.

– Ko­dėl, tar­ki­me, daug knyg­ne­šių bu­vo Su­val­ki­jo­je, o Vil­niaus kraš­te jų bū­ta tiek ma­žai?

– Kny­gos plis­da­vo ten, kur bū­da­vo skai­ty­to­jų. Vil­niaus vys­ku­pi­jo­je vy­ra­vo se­nos lie­tu­vių len­ki­ni­mo tra­di­ci­jos. Dau­gu­ma ba­jo­rų dar XVIII a. at­si­ža­dė­jo lie­tu­vių kal­bos. Nuo­sta­bus da­ly­kas, kad to­je vys­ku­pi­jo­je iš­vis iš­li­ko lie­tu­viš­kas žo­dis. Nuo se­nų lai­kų prie baž­ny­čių vei­kė pa­ra­pi­nės mo­kyk­los, ta­čiau Vil­niaus vys­ku­pi­jo­je, iš­sky­rus ke­lias iš­im­tis, jo­se lie­tu­viš­kai ne­bu­vo mo­ko­ma. Vai­kų tė­vai, pa­tys ne­mo­kė­da­mi skai­ty­ti, ne­ga­lė­jo to iš­mo­ky­ti ir at­ža­lų. Nuo 1863 m. len­kiš­kas mo­kyk­las pa­kei­tė ru­siš­kos. Net po 1905 m. į mo­kyk­las Vil­niaus gu­ber­ni­jo­je steng­ta­si ne­pri­im­ti lie­tu­vių mo­ky­to­jų. To­dėl dau­gu­ma Vil­niaus gu­ber­ni­jos lie­tu­vių iki 1915 m. ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės vai­kus iš­mo­ky­ti skai­ty­ti gim­tą­ja kal­ba.

– Ką ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti apie spau­dos drau­di­mo įta­ką mū­sų kul­tū­rai?

– Lie­tu­vių spau­dos drau­di­mas bu­vo vie­na iš lie­tu­vių ru­si­ni­mo prie­mo­nių. Ti­kė­ti­na, kad šio drau­di­mo su­ma­ny­to­jams at­ro­dė, jog ma­ža tau­ta ne­pa­jėgs pa­si­prie­šin­ti. Dau­gu­ma ba­jo­rų bu­vo pa­veik­ti len­kų kul­tū­ros, tur­būt ma­ny­ta, kad už pa­lan­kes­nes že­mės iš­pir­kos są­ly­gas ne­se­niai iš bau­džia­vos pa­leis­ti vals­tie­čiai jaus dė­kin­gu­mą ca­ro val­džiai. De­ja, ru­sai su­si­dū­rė su ku­ni­gų ir ba­jo­rų re­mia­mu pa­si­prie­ši­ni­mu. Už­sie­ny­je lei­džia­mos lie­tu­viš­kos spau­dos pli­ti­mo ca­ro val­džios pa­rei­gū­nai ne­pa­jė­gė su­stab­dy­ti. Spau­dos drau­di­mas pa­da­rė daug ža­los, žy­miai su­lė­ti­no lie­tu­vių kul­tū­ros rai­dą, ta­čiau bent Kau­no ir lie­tu­viš­ko­je Su­val­kų gu­ber­ni­jos da­ly­je ko­va prieš to­kį drau­di­mą ta­po be­veik vi­suo­ti­nė, tai ska­ti­no tau­ti­nę sa­vi­mo­nę, prie­ši­ni­mą­si ca­riz­mo po­li­ti­kai. Spau­dos drau­di­mo są­ly­go­mis su­si­for­ma­vo lie­tu­vių li­te­ra­tū­ri­nė kal­ba. De­ja, spau­dos drau­di­mas pri­si­dė­jo prie Vil­niaus gu­ber­ni­jos ir Lat­ga­los lie­tu­vių su­len­ki­ni­mo, nes bru­ka­mos len­kiš­kos mal­dak­ny­gės bu­vo le­ga­lios.

– Bū­da­mas in­ži­nie­rius, at­vė­rė­te ar­chy­vų du­ris ir pa­ni­ro­te į is­to­ri­jos ty­ri­nė­ji­mus. Juk tai su­dė­tin­gas dar­bas, bū­si­miems is­to­ri­kams net spe­cia­lus kur­sas, kaip per­skai­ty­ti ar­chy­vų teks­tus, yra skai­to­mas…

– Is­to­ri­jos ar­chy­ve pra­dė­jau skai­ty­ti 1974 m. ga­vęs Kė­dai­nių r. kul­tū­ros sky­riaus tar­pi­nin­ka­vi­mo raš­tą rink­ti me­džia­gą te­ma „Lie­tu­vių spau­dos drau­di­mo me­tai Kra­kių apy­lin­kė­se“. Kra­kė­se da­ly­va­vau kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jo­je, tad krei­piau­si į ra­jo­no kul­tū­ros sky­rių ir šį raš­tą ga­vau – ki­taip ne­bū­čiau ga­lė­jęs dirb­ti šio dar­bo. Ga­lė­jo šį tar­pi­nin­ka­vi­mo raš­tą duo­ti ir Kraš­to­ty­ros drau­gi­ja, bet bu­vau ne­ži­no­mas, tad nie­kas ne­no­rė­jo jo duo­ti. O is­to­ri­nius do­ku­men­tus ga­li skai­ty­ti kiek­vie­nas ru­sų kal­bą mo­kan­tis as­muo. Per me­tus (tiek ga­lio­jo lei­di­mas) su­rin­kau ne­ma­žai ži­nių apie įvai­rių as­me­nų su­lai­ky­mus, su­si­ju­sius su lie­tu­viš­ka spau­da. Pra­dė­jau su­vok­ti, ku­riuo­se fon­duo­se ga­li­ma ras­ti ži­nių rei­kia­mai te­mai.

– Ko­kio­mis kal­bo­mis skai­to­te ar­chy­vi­nę in­for­ma­ci­ją? Kaip jas įval­dė­te?

– Skai­tau tik do­ku­men­tus, pa­ra­šy­tus ru­sų ir len­kų kal­bo­mis. Lo­ty­nų kal­bos ne­mo­ku, lo­ka­li­niams ty­ri­mams jos ne­la­bai ir rei­kia. O jei­gu pri­rei­kia, krei­piuo­si į ko­le­gas. Dar­bas ar­chy­vuo­se, bib­lio­te­kų ran­kraš­ty­nuo­se man yra tas pat, kas žve­jui meš­ke­rio­ti. Juo­lab kad be­veik kiek­vie­nas ty­ri­nė­to­jas pa­ti­ria ir at­ra­di­mo džiaugs­mų. Daž­nai tai pa­si­tai­ko ir man.

– Ga­li­te de­ta­li­zuo­ti? Ko­kių pa­ty­rė­te di­džiau­sių at­ra­di­mo džiaugs­mų?

– Daž­nai bū­na taip: ieš­kai, ieš­kai ko nors, nu­si­vi­li, ke­le­rius me­tus ne­ra­dęs, o ne­ti­kė­tai ran­di vi­sai ne ten, kur ga­lė­tų ar tu­rė­tų bū­ti, pa­dė­tą do­ku­men­tą… Tik­rai džiau­gie­si. O iš di­des­nių at­ra­di­mo džiaugs­mų… At­gi­mi­mo me­tais nu­va­žia­vau pa­si­žval­gy­ti į Bal­ta­ru­si­jos ar­chy­vą Mins­ke. Ten tarp Rad­vi­lų do­ku­men­tų ne­ti­kė­tai ra­dau 1562 m. Pa­jū­rio vals­čiaus ma­ta­vi­mo va­la­kais in­ven­to­rių, ku­ria­me su­ra­šy­ti ir vi­si Kvė­dar­nos apy­lin­kių kai­mai.

– O ko­kių sa­vy­bių rei­kia ar­chy­vuo­se dir­ban­čiam is­to­ri­kui ar šiaip žmo­gui?

– Rei­kia, kad dirb­da­mas jaus­tų ma­lo­nu­mą, bū­tų darbš­tus, kruopš­tus ir kan­trus.

– O ko­kių duo­me­nų daž­niau­siai ar­chy­vuo­se ieš­ko ne is­to­ri­kai, o įvai­rių ki­tų pro­fe­si­jų žmo­nės?

– Dau­giau­sia su­tin­ku be­si­do­min­čiuo­sius gi­mi­nių is­to­ri­ja, ne­ma­žai pen­si­nin­kų dir­ba ir su di­di­na­mai­siais stik­lais. Da­bar jų ypač pa­dau­gė­jo, nes nuo 1990 m. no­rin­tie­ji ga­li lais­vai dirb­ti ar­chy­vuo­se, tam ne­rei­kia jo­kių tar­pi­nin­ka­vi­mo raš­tų. Yra ir taip už­dar­biau­jan­čių, nes šei­mos ge­ne­a­lo­gi­nio me­džio is­to­ri­ją ga­li­ma ir nu­si­pirk­ti.

Is­to­ri­kai pro­fe­sio­na­lai man ne kar­tą yra sa­kę, kad žmo­gaus gy­ve­ni­mas yra trum­pas. Kol ko­kiai nors te­mai ren­ku me­džia­gą, be­veik kas­dien bū­nu ar­chy­vuo­se, bib­lio­te­ko­se. Kai ką nors ra­šau, do­ku­men­tų sau­gyk­lo­se lan­kau­si re­čiau.

– Kas le­mia žmo­gaus mei­lę ar prie­rai­šu­mą gim­ti­nei?

– Gal su­vo­ki­mas, kad esi pro­tė­vių, be ku­rių ne­bū­tų ir ta­vęs, pa­li­kuo­nis, kad ten glū­di ta­vo šak­nys ir jų nu­kirs­ti ne­va­lia.

– Ar kraš­to­ty­ros dar­bas yra vie­nas iš šios mei­lės ker­ti­nių ak­me­nų?

– Taip. Skau­du, kad kraš­to­ty­ros dar­bas vis sil­pnė­ja. Ne­re­mia­ma Kraš­to­ty­ros drau­gi­ja. O Lie­tu­vos Res­pub­li­kos me­tais Šiau­lių kraš­to­ty­ros drau­gi­ją ir jos lei­di­nį „Gim­ta­sai kraš­tas“ rė­mė Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja. Ma­no su­pra­ti­mu, mo­kyk­lo­se reik­tų įves­ti bent fa­kul­ta­ty­vi­nį kraš­to pa­ži­ni­mo kur­są, ska­tin­ti kraš­to­ty­ros bū­re­lių veik­lą. Tie­sa, kraš­to­ty­ros po­bū­džio lei­di­nių iš­lei­džia­ma ne­ma­žai, ta­čiau ga­li at­ei­ti lai­kas, kai ne­liks, kas juos skai­to, – vai­kų su­si­do­mė­ji­mas kraš­to­ty­ra nė­ra ug­do­mas.

– Ar ne­si­gai­li­te, kad ne­sie­kė­te moks­lo laips­nių? Juk is­to­ri­kas Hen­ri­kas Gu­da­vi­čius, in­ži­ne­ri­jai pa­sky­ręs dvi­de­šimt gy­ve­ni­mo me­tų, ta­po ha­bi­li­tuo­tu hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ru.

– Tik­rai ne­si­gai­liu. Anks­čiau ne­ga­lė­jau, o po 1990 m. tai da­ry­ti pa­pras­čiau­sia bu­vo per vė­lu. Da­bar bū­ti gar­bin­gu is­to­ri­ku ir­gi rei­kia drą­sos. Liū­di­na kai ku­rių is­to­ri­kų sie­kiai nie­kin­ti lie­tu­vių tau­ti­nį at­gi­mi­mą, žy­miau­sius jo vei­kė­jus, pa­stan­gos į ko­vas su kry­žiuo­čiais žiū­rė­ti prie­šo ar­gu­men­tais. O skau­džiau­sia, kad da­lis to­kių vei­kė­jų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­se už­ima įvai­rius va­do­vau­ja­mus pos­tus.

– Kas svar­biau­sia, kad žmo­gus ga­lė­tų pa­sa­ky­ti – pras­min­gai nu­gy­ve­nau gy­ve­ni­mą?

– Kai dar mo­kiau­si vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, rei­kė­jo at­min­ti­nai iš­mok­ti Ni­ko­la­jaus Ost­rov­skio kny­gos iš­trau­ką, ku­rio­je bu­vo žo­džiai, jog rei­kia gy­ven­ti taip, kad at­ei­ty­je ne­si­gai­lė­tum dėl pra­ei­ties. Man tai ne­bu­vo ba­na­lios fra­zės. Kas svar­biau­sia? Vi­sa­da iš­lik­ti žmo­gu­mi.