„Ak­so­mi­nis“ ge­no­ci­das, „ak­so­mi­nės“ re­vo­liu­ci­jos ir „ne­skaid­rūs“ rin­ki­mai

ANDRIUS MARTINKUS

Jo­seph de Maist­re

„Jei iš tie­sų pra­dė­tu­me kal­bė­ti apie tai, kas šian­dien vyks­ta, tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie mo­der­ni­ą­ją oku­pa­ci­ją, et­no­ci­dą, gal­būt net ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“, – taip, ko­men­tuo­da­mas fak­tą, kad „ka­ro ne­bu­vo, bet ne­te­ko­me pu­sės mi­li­jo­no gy­ven­to­jų“, pa­reiš­kė Ro­mu­al­das Ozo­las. Kas tai? Dar vie­nas „są­vo­kų ero­zi­jos“ pa­vyz­dys? Bet juk iš tie­sų ka­ro ne­bu­vo, o ne­te­ko­me net­gi dau­giau nei pu­sės mi­li­jo­no gy­ven­to­jų. Pa­si­bai­gus „dai­nuo­jan­čiai re­vo­liu­ci­jai“ Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius su­ma­žė­jo net sep­ty­niais šim­tais tūks­tan­čių. Dai­nuo­jan­čiai?.. Ar ra­šan­čio­jo šias ei­lu­tes akys ir au­sys ne­ap­gau­na ir ar jam šim­tus ir tūks­tan­čius kar­tų ne­te­ko vie­šo­jo­je erd­vė­je su­si­dur­ti su šiuo keis­tu dvie­jų žo­džių jun­gi­niu? Jei Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­ras yra ne­tei­sus ir, kal­bė­da­mas apie „ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“, klai­di­na žmo­nes, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad daug dau­giau ne­tei­sūs yra tie, ku­rie pa­lei­do (vi­sai ti­kė­ti­na, kad ne iš blo­gos va­lios, nors ne­at­mes­ti­na ir ki­ta ga­li­my­bė) apy­var­ton šią keis­tą są­vo­ki­nę kon­struk­ci­ją – „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“. Ir daug di­des­niu mas­tu yra su­klai­din­ti tie, ku­rie pa­ti­kė­jo, kad to­je „re­vo­liu­ci­jo­je“ da­ly­vau­ja ir kad tai, ka­me dai­nuo­jan­ti tau­ta nu­ga­lė­jo, bu­vo bū­tent „re­vo­liu­ci­ja“. Ir tie, ku­rie šį keis­tą ver­ba­li­nį da­ri­nį pa­lei­do į vie­šu­mą, ir tie, ku­rie juo pa­ti­kė­jo ir lei­do­si bū­ti jo įkve­pia­mi, jau tu­rė­jo prieš akis pa­na­šių keis­te­ny­bių kū­ry­bos pre­ce­den­tą. Ne­ži­nau, ar, pa­va­din­da­mas ge­no­ci­dą „ak­so­mi­niu“, sig­na­ta­ras tu­rė­jo gal­vo­je ki­tą „ak­so­mi­nį“ is­to­ri­nį fe­no­me­ną. Bet aš iš kar­to pri­si­mi­niau „ak­so­mi­nę re­vo­liu­ci­ją“ – ver­ba­li­nę keis­te­ny­bę, su­klai­di­nu­sią tuos, ku­rie Lie­tu­vo­je „re­vo­liu­ci­ja“ pa­va­di­no tai, kas jo­kiu bū­du jo­kia re­vo­liu­ci­ja ne­bu­vo.

Rei­ka­las tas, kad re­vo­liu­ci­ja – tik­ra re­vo­liu­ci­ja ir ne bet ko­kia, o bū­tent po­li­ti­nė re­vo­liu­ci­ja – ne­ga­li bū­ti nei „ak­so­mi­nė“, nei „dai­nuo­jan­ti“. Juo la­biau „re­vo­liu­ci­jo­mis“ ne­va­din­ti­ni įvai­rūs ro­žė­mis ir tul­pė­mis kve­pian­tys po­li­ti­niai fe­no­me­nai ir ki­to­kie „oran­ži­niai“ da­ly­kė­liai. Nes tik­ra re­vo­liu­ci­ja vi­sa­da yra smur­tas, prie­var­ta ir la­bai daug krau­jo. Di­dy­sis Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos fi­lo­so­fas bu­vo vi­siš­kai tei­sus iki jung­tu­ko „ir“ esan­čio­je sa­vo tei­gi­nio da­ly­je, bet po „ir“ jo ap­dai­riai pa­ra­šy­tas „gal­būt“ ap­sau­go­jo jį nuo ne­iš­si­pil­džiu­sios pra­na­šys­tės skel­bė­jo re­pu­ta­ci­jos. Štai žo­džiai žmo­gaus, po dau­giau kaip šim­to me­tų re­gė­ju­sio kaž­ką la­bai pa­na­šaus į tai, ką ma­tė de Maist­re’as. 1923 m. sa­vo „Nau­juo­siuo­se vi­du­ram­žiuo­se“ Ni­ko­la­jus Ber­dia­je­vas ra­šė: „Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja yra di­džiu­lė ne­lai­mė. Bet ko­kia re­vo­liu­ci­ja – ne­lai­mė. Lai­min­gų re­vo­liu­ci­jų nie­ka­da ne­bu­vo. Bet re­vo­liu­ci­jos siun­čia­mos Die­vo Ap­vaiz­dos, ir to­dėl tau­tos jo­se daug ko iš­moks­ta. Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja – šlykš­ti. Bet juk bet ko­kia re­vo­liu­ci­ja šlykš­ti. Ge­rų, ma­lo­nių, nuo­sta­bių re­vo­liu­ci­jų nie­ka­da ne­bu­vo ir bū­ti ne­ga­li. Bet ko­kia re­vo­liu­ci­ja bū­na ne­sėk­min­ga. Sėk­min­gų re­vo­liu­ci­jų nie­ka­da ne­bu­vo. Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­ja, va­di­na­ma „di­dži­ą­ja“, taip pat bu­vo šlykš­ti ir ne­sėk­min­ga. Ji ne ge­res­nė už Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ją. Ji bu­vo ne ma­žiau kru­vi­na ir žiau­ri, to­kia pat be­die­viš­ka, to­kia pat griau­na­mo­ji vi­sų is­to­ri­nių šven­ty­bių at­žvil­giu.“ Ar „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bu­vo „ne­lai­mė“? Ar ji bu­vo „šlykš­ti“? Ar bu­vo „ne­sėk­min­ga“? Ar, iš­sky­rus Sau­sio 13-ąją, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad ji bu­vo „kru­vi­na ir žiau­ri“? (Sau­sio 13-osios krau­jas ap­skri­tai ne­bu­vo re­vo­liu­ci­jos krau­jas, nes re­vo­liu­ci­ja yra ta­da, kai „sa­vi šau­do į sa­vus“, o tą nak­tį, su­ti­ki­me, juk taip ne­bu­vo.) Grei­čiau jau „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bu­vo „ge­ra“, „ma­lo­ni“ ir „nuo­sta­bi“, o tai reiš­kia, kad jo­kios re­vo­liu­ci­jos ne­bu­vo. Bu­vo na­cio­na­li­nis iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mas ar­ba Są­jū­dis. Ar tai skam­ba ne­pa­kan­ka­mai iš­di­džiai, kil­niai ir gar­bin­gai?

Lie­tu­vo­je kol kas ne­bu­vo tik­ros re­vo­liu­ci­jos, nes „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ – jo­kia ne re­vo­liu­ci­ja. Jei­gu Lie­tu­vo­je įvyk­tų tik­ra re­vo­liu­ci­ja – pa­vyz­džiui, da­bar, – ji bū­tų ne dai­nuo­jan­ti, o ai­ma­nuo­jan­ti, stau­gian­ti, kei­kian­ti, gro­bian­ti, tre­mian­ti, prie­var­tau­jan­ti, žu­dan­ti. Ji bū­tų „di­džiu­lė ne­lai­mė“ – „kru­vi­na ir žiau­ri“, „griau­na­mo­ji“, „ne­sėk­min­ga“. Ji bū­tų „šlykš­ti“. Kaip ir bet ko­kio­je tik­ro­je re­vo­liu­ci­jo­je, „sa­vi šau­dy­tų į sa­vus“ ir daug lie­tu­vių api­plėš­tų, iš­trem­tų, iš­nie­kin­tų ir nu­žu­dy­tų daug ki­tų lie­tu­vių. Kad taip tik­rai bū­tų, jei­gu įvyk­tų tik­ra re­vo­liu­ci­ja, ga­li­ma spręs­ti iš tos ne­apy­kan­tos, nuo ku­rios sprogs­ta in­ter­ne­tas – ypač, aiš­ku, ko­men­ta­rai. Ką ten in­ter­ne­tas! Te­ko gir­dė­ti, kaip ra­di­jo ban­go­mis (ne­pri­si­me­nu, ar tai bu­vo Ži­nių ra­di­jas, ar iš mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų iš­lai­ko­mas) vie­nas ži­no­mas „po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kas“, pas­ta­ruo­sius ket­ve­rius me­tus Lie­tu­vą val­džiu­sių ir rin­ki­mus pra­lai­mė­ju­sių, bet su val­džia sun­kiai be­si­ski­rian­čių po­li­ti­nių jė­gų adep­tas, vi­sus, ku­rie bal­sa­vo ne taip, „kaip rei­kia“, pa­va­di­no… „pa­ra­zi­tais“. Bū­tų lyg ir nie­ko nau­jo ša­ly­je, ku­rio­je ma­žiau­siai pu­sė pi­lie­čių lai­ko­mi „run­ke­liais“. Bet rei­ka­las tas, kad tik­ros re­vo­liu­ci­jos ir daž­niau­siai ją ly­din­čio pi­lie­ti­nio ka­ro me­tu kon­flik­tuo­jan­čios pu­sės pa­pras­tai ir žiū­ri vie­na į ki­tą kaip į nai­kin­ti­nus pa­ra­zi­tus, vi­di­nius na­ci­jos prie­šus. Ka­dan­gi mi­nė­tas (ap­si­ei­si­me be pa­var­džių) po­nas vi­sus „ne­tei­sin­gai“ bal­sa­vu­sius (tarp jų ir šio teks­to au­to­rių) vie­šai iš­va­di­no „pa­ra­zi­tais“, drįs­tu pa­reikš­ti, kad ir aš jį lai­kau „pa­ra­zi­tu“, ir yra la­bai di­de­lė ti­ki­my­bė, kad tik­ros re­vo­liu­ci­jos ir tik­ro pi­lie­ti­nio ka­ro at­ve­ju mes bū­tu­me skir­tin­go­se ba­ri­ka­dų pu­sė­se tie­sio­gi­ne, o ne vien per­kel­ti­ne pras­me, kaip yra da­bar, kai sig­na­ta­ras kal­ba apie „ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“, o tau­ta ti­ki, kad da­ly­va­vo „ak­so­mi­nė­je (dai­nuo­jan­čio­je) re­vo­liu­ci­jo­je“; ti­ki ir… nyks­ta. Gal sig­na­ta­ras tei­sus, o „dai­nuo­jan­čio­je re­vo­liu­ci­jo­je“ iš tik­rų­jų bu­vo šis tas tik­rai re­vo­liu­ci­nio, t. y. sa­ta­nis­ti­nio? Ir gal „pa­ra­zi­tais“ jau at­si­kra­to­ma? Juk ar ne­pa­reiš­kė po­no ado­ruo­ja­mas mi­nist­ras pir­mi­nin­kas, jog ma­si­nė lie­tu­vių emig­ra­ci­ja liu­di­ja tai, kad „lie­tu­viai yra drą­si tau­ta“ ir kad „tei­sę emig­ruo­ti – iš­si­ko­vo­jo­me“? Ir ar ne ši­ta taip sun­kiai su val­džia be­si­ski­rian­ti po­li­ti­nė gru­puo­tė „drą­siems“ ir „tei­sę emig­ruo­ti iš­si­ko­vo­ju­siems“ lie­tu­viams su­gal­vo­jo „glo­ba­lios Lie­tu­vos“ pro­jek­tą? Į ką dau­giau pa­na­šus šis pro­jek­tas – į Ku­dir­kos, Ba­sa­na­vi­čiaus ir Mai­ro­nio ide­a­lus ar į tą vie­tą, ku­rio­je bu­vo dai­nuo­ja­ma: „Moj ad­res – ne dom i ne uli­ca, moj ad­res – So­vet­skij So­juz“ („Ma­no ad­re­sas – ne na­mas ir ne gat­vė, ma­no ad­re­sas – So­vie­tų Są­jun­ga“)?

Pro­fe­so­rius Al­vy­das Jo­ku­bai­tis sa­vo vie­šo­je pa­skai­to­je (tran­sliuo­to­je per Lie­tu­vos ra­di­ją) apie šiuo­lai­ki­nės Va­ka­rų po­li­ti­nės ci­vi­li­za­ci­jos prieš­ta­ra­vi­mus pri­si­mi­nė He­ge­lio „gud­ri­ą­ją Is­to­ri­jos dva­sią“, ku­ri Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­ju­sius lie­tu­vius, nė pa­gal­vo­ti ne­ga­lė­ju­sius, kad po dvi­de­šim­ties me­tų jie dirbs juo­dus dar­bus Ai­ri­jo­je, ten juos vis dėl­to iš­va­rė. Ne­su hė­ge­li­nin­kas. Man dau­giau prie šir­dies is­to­ri­jos kaip dvie­jų lais­vų va­lių – die­viš­ko­sios ir žmo­giš­ko­sios – su­si­ti­ki­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo (ar­ba ne) vie­tos sam­pra­ta. Ta­čiau vi­siš­kai aki­vaiz­du, kad ir Bal­ti­jos ke­ly­je, ir vi­so­je „dai­nuo­jan­čio­je re­vo­liu­ci­jo­je“ vei­kė ne vien šios dvi va­lios, bet ir va­lia ki­tos – ne tik „gud­rios“, bet ir „pik­tos“ – dva­sios, ku­ri Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­ją iš­sky­rė iš „vis­ko, ką ma­tė­me“, ku­ri „pa­da­rė pa­žan­gą“ sklei­džiant blo­gį Ru­si­jos re­vo­liu­ci­jo­je ir ku­ri tę­sia re­vo­liu­ci­ją skelb­da­ma ir pirš­da­ma „lais­vą pre­kių, pa­slau­gų, ka­pi­ta­lo ir as­me­nų ju­dė­ji­mą“.

Tiek, kiek „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bu­vo na­cio­na­li­nis iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mas, tiek ji iš­lais­vi­no Lie­tu­vą iš tos vie­tos, ku­rio­je bu­vo dai­nuo­ja­ma ma­no pri­min­ta so­vie­ti­nė dai­na. Ta­čiau tiek, kiek „dai­nuo­jan­čio­je re­vo­liu­ci­jo­je“ bu­vo tik­ros re­vo­liu­ci­jos, tiek, kiek Pran­cū­zi­jos ir Ru­si­jos re­vo­liu­ci­jo­se siau­tė­ju­si dva­sia – pa­kei­tu­si, aiš­ku, kau­kę – įsi­smel­kė į na­cio­na­li­nį iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mą ir ap­sė­do at­ski­rus jo da­ly­vius, tiek tas iš­si­va­da­vi­mas bu­vo ta­ria­mas. Tai, kas va­di­na­ma „dai­nuo­jan­čia re­vo­liu­ci­ja“, yra keis­tas na­cio­na­li­nio iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mo ir re­vo­liu­ci­jos hib­ri­das, ku­ris ne­nai­ki­no lie­tu­vių tau­tos taip, kaip ru­sų tau­tą (ir, aiš­ku, ki­tas jų val­džio­je at­si­dū­ru­sias tau­tas) nai­ki­no Le­ni­no ir Troc­kio va­do­vau­ja­mi in­ter­na­cio­na­lis­tai-ko­mu­nis­tai, ta­čiau ku­ris nai­ki­na ją ki­taip – taip, kad po dvi­de­šim­ties nuo „iš­si­va­da­vi­mo“ pra­bė­gu­sių me­tų Lie­tu­vo­je li­ko vos trys mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų. Jei „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bū­tų vien tik na­cio­na­li­nis iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mas (toks, ku­rio da­ly­viai bu­vo Ku­dir­ka, Ba­sa­na­vi­čius ir Mai­ro­nis), sig­na­ta­ras ne­tu­rė­tų pa­grin­do kal­bė­ti apie „ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“. De­ja, „dai­nuo­jan­čio­je re­vo­liu­ci­jo­je“ bū­ta ir tik­ro re­vo­liu­ci­nio-sa­ta­nis­ti­nio pra­do; bū­ta jo­je ir Le­ni­no bei Troc­kio ti­po žmo­nių, glo­ba­lis­tų-li­be­ra­lų (ar­ba li­be­ral­ko­mu­nis­tų), tik­rų tik­riau­sių re­vo­liu­ci­jos tar­nų, ku­riems Lie­tu­va (kaip kaž­ka­da Le­ni­nui ir Troc­kiui – Ru­si­ja) te­bu­vo mal­ka, skir­ta su­de­gin­ti pa­sau­li­nės re­vo­liu­ci­jos lau­že.

Vi­sos trys pa­grin­di­nės Lie­tu­vos „tra­di­ci­nės“ par­ti­jos – Tė­vy­nės są­jun­ga-Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai, so­cial­de­mok­ra­tai ir li­be­ra­lai – iš tik­rų­jų yra gi­liau­sia me­ta­fi­zi­ne pras­me an­ti­tra­di­ci­nės, jei­gu są­vo­ką „tra­di­ci­ja“ sie­si­me su to­kiais da­ly­kais kaip „re­li­gi­ja“, „mo­ra­lė“ ir „tė­vy­nė“. „Tra­di­ci­nės“ jos yra tik ta pras­me, kad kiek­vie­na ak­cen­tuo­ja skir­tin­gus Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­jos as­pek­tus. O Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­ja kaip tik ir yra nu­kreip­ta prieš re­li­gi­ją, mo­ra­lę ir tė­vy­nę. (Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­ja, tie­sa, bū­da­ma nu­kreip­ta prieš re­li­gi­ją ir mo­ra­lę, gar­bi­no „tė­vy­nę“ – pran­cū­zai ir da­bar šven­čia sa­vo sa­ta­nis­ti­nes Lie­pos 14-osios apei­gas. Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja su in­ter­na­cio­na­lis­tais-ko­mu­nis­tais prie­ša­ky­je pa­ša­li­no šį „trū­ku­mą“. O da­bar­ti­niai re­vo­liu­cio­nie­riai – glo­ba­lis­tai-li­be­ra­lai (li­be­ral­ko­mu­nis­tai) – ka­rą prieš re­li­gi­ją, mo­ra­lę ir tė­vy­nę pa­ver­tė pa­sau­li­niu ka­ru.) Po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lė, ku­riai šio teks­to au­to­rius be są­ži­nės prie­kaiš­tų ati­duo­tų sa­vo bal­są, – la­bai pa­pras­ta. Bet vi­sos po­li­ti­nių pro­gra­mų for­mu­lės – tiek, kiek jos iš­reiš­kia po­li­ti­nės pro­gra­mos san­ty­kį su, vie­na ver­tus, tra­di­ci­ja įpras­ti­ne pras­me (re­li­gi­ja, mo­ra­le, tė­vy­ne) ir, ki­ta ver­tus, an­ti­tra­di­ci­ne Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­ja – la­bai pa­pras­tos. Vi­sas jas su­da­ro du dė­me­nys. Vi­sos jos yra tų dė­me­nų kom­bi­na­ci­jos. Tie dė­me­nys – „mo­ra­li­nis“ ir „eko­no­mi­nis“. Po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lė, ku­riai šio teks­to au­to­rius be są­ži­nės prie­kaiš­tų ati­duo­tų sa­vo bal­są, yra to­kia – krikš­čio­niš­kos (ar­ba bent jau „tra­di­ci­nės“) mo­ra­li­nės ver­ty­bės plius krikš­čio­niš­ka­sis so­cia­li­nis moks­las (pa­sau­lie­ti­ne kal­ba – tam tik­ras žmo­gaus oru­mą lai­duo­jan­tis „so­cia­li­nis tei­sin­gu­mas“). Tai yra tra­di­ci­nės įpras­ti­ne pras­me (re­li­gi­ja, mo­ra­le, tė­vy­ne) po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lė. Nė vie­na iš „tra­di­ci­nių“ Lie­tu­vos par­ti­jų šia pras­me nė­ra tra­di­ci­nė. Vi­sos jos yra „tra­di­ci­nės“ Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­jos kon­teks­te. „Ne­tra­di­ci­nes“ („ne­sis­te­mi­nes“) Lie­tu­vos po­li­ti­nes jė­gas šį kar­tą pa­lik­si­me ra­my­bė­je. Ap­si­ri­bo­si­me tri­mis „tra­di­ci­nė­mis“ (iš tik­rų­jų an­ti­tra­di­ci­nė­mis) – kaip pa­čio­mis Lie­tu­vai pa­vo­jin­giau­sio­mis.

Pa­ti re­vo­liu­cin­giau­sia, aki­vaiz­džiau­siai prieš tra­di­ci­ją (re­li­gi­ją, mo­ra­lę, tė­vy­nę) nu­si­sta­čiu­si, be abe­jo, yra li­be­ra­lų (pla­či­ą­ja pras­me – su vi­so­mis at­ska­lo­mis ir at­mai­no­mis) par­ti­ja. Abu li­be­ra­lio­sios po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lės dė­me­nys – tiek mo­ra­li­nis, tiek eko­no­mi­nis – yra an­ti­krikš­čio­niš­ki (ar­ba, jei no­ri­te, an­ti­tra­di­ciš­ki). Tai, kad ši po­li­ti­nė jė­ga, at­ro­do, nu­ma­to­mo­je at­ei­ty­je ne­įgis le­mia­mo vaid­mens Lie­tu­vos po­li­ti­ko­je, ro­do, kad tau­to­je dar esa­ma iš­li­ki­mo ins­tink­to. Ta­čiau tai men­ka pa­guo­da, nes ki­tos dvi „tra­di­ci­nės“ par­ti­jos, bū­da­mos įta­kin­ges­nės Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­jos ne­šė­jos Lie­tu­vo­je, yra ne ma­žiau pa­vo­jin­gos. So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ja – eu­ro­pi­nės so­cial­de­mok­ra­ti­jos kuo­pa Lie­tu­vo­je – kaip ir pri­de­ra eu­ro­pi­nei so­cial­de­mok­ra­ti­jai, yra an­ti­krikš­čio­niš­ko mo­ra­li­nio dė­mens ir tam tik­ro so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo sie­kio kom­bi­na­ci­ja. Dėl Lie­tu­vos spe­ci­fi­kos so­cial­de­mok­ra­ti­ja čia ne to­kia an­ti­krikš­čio­niš­ka kaip di­džio­jo­je Eu­ro­pos da­ly­je, ta­čiau ir ne to­kia so­cia­liai tei­sin­ga. Bet es­mės tai ne­kei­čia. Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tai yra ak­ty­vi re­vo­liu­cio­nie­rių kuo­pa, tu­rin­ti ver­tin­gos Re­vo­liu­ci­jos da­ry­mo So­vie­tų Są­jun­go­je pa­tir­ties, ku­ri, rei­kia ti­kė­tis, pra­vers, kai rei­kės pir­mi­nin­kau­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai. Bet pa­vo­jin­giau­sia iš šios „tra­di­ci­nės“-re­vo­liu­ci­nės „tre­jy­bės“, kad ir kaip tai at­ro­dy­tų pa­ra­dok­sa­liai, yra par­ti­ja, ku­rios pa­va­di­ni­me yra žo­dis „krikš­čio­nys“. Ki­ta ver­tus, tai par­ti­ja, ku­ri vie­nin­te­lė iš šios an­ti­tra­di­ci­nės ir re­vo­liu­ci­nės „tre­jy­bės“ tu­ri ga­li­my­bę pa­si­keis­ti ir tap­ti tik­rą­ja šio žo­džio pras­me „tra­di­ci­nė“. Ki­tas da­ly­kas, kad ta ga­li­my­bė yra dau­giau te­ori­nė. Bet li­be­ra­lų ir so­cial­de­mok­ra­tų at­ve­jais net apie to­kią kal­bė­ti ne­ten­ka.

TS-LKD yra vie­na ag­re­sy­viau­sių, ne­pa­kan­čiau­sių (ne ne­tei­sin­gu­mui, o ne­tei­sin­gai – t. y. ne taip kaip jie – mąs­tan­tiems) ir, blo­giau­sia, vie­na fa­ri­zie­jiš­kiau­sių (o iš tri­jų „sis­te­mi­nių“ – pa­ti fa­ri­zie­jiš­kiau­sia) Lie­tu­vos par­ti­jų. Šios par­ti­jos po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lė­je la­bai ryš­kus krikš­čio­niš­kas mo­ra­li­nis dė­muo. Ta­čiau tai tė­ra prie­dan­ga, sle­pian­ti ag­re­sy­vią ir gro­buo­niš­ką eko­no­mi­nę šios par­ti­jos es­mę. Anks­tes­nis šios par­ti­jos pa­va­di­ni­mas – Tė­vy­nės są­jun­ga-Lie­tu­vos kon­ser­va­to­riai – bu­vo daug ar­ti­mes­nis šios par­ti­jos pri­gim­čiai. Ap­skri­tai po­li­ti­nis kon­ser­va­tiz­mas at­si­ra­do kaip opo­zi­ci­ja Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jai. Lie­tu­vo­je la­bai trūks­ta tik­ro kon­ser­va­tiz­mo. Ir jei įvyk­tų tik­rų kon­ser­va­to­rių ir krikš­čio­nių de­mok­ra­tų jung­tu­vės – bū­tų ne taip jau ir blo­gai. Bė­da ta, kad Lie­tu­vos kon­ser­va­to­riai nė­ra tik­ri kon­ser­va­to­riai. Pa­na­šiai kaip Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tai yra eu­ro­pi­nės so­cial­de­mok­ra­ti­jos kuo­pa Lie­tu­vo­je, TS-LKD yra glo­ba­lis­ti­nės ne­okon­ser­va­tiz­mo ide­o­lo­gi­jos (ku­rios for­pos­tas yra JAV, o ypač – Res­pub­li­ko­nų par­ti­ja) klo­nas, kar­tu su li­be­ra­lais ir so­cial­de­mok­ra­tais vyk­dan­tis Lie­tu­vo­je Re­vo­liu­ci­ją, per pas­ta­ruo­sius dvi­de­šimt me­tų su­ma­ži­nu­sią ša­lies gy­ven­to­jų skai­čių 700 000 žmo­nių. Tik­rie­ji kon­ser­va­to­riai ir ne­okon­ser­va­to­riai („ne­oko­nai“) ski­ria­si daug kuo. Ta­čiau vie­nas pa­grin­di­nių skir­tu­mų yra tas, kad nor­ma­lus kon­ser­va­to­rius „lais­vo­sios rin­kos“ ne­iš­ski­ria iš ki­tų tik­ro­vės fe­no­me­nų kaip kaž­ko itin pri­vi­le­gi­juo­to. Ir jau jo­kiu bū­du nor­ma­liam, svei­ku pro­tu be­si­va­do­vau­jan­čiam kon­ser­va­to­riui „lais­vo­ji rin­ka“ ne­iš­kils virš „re­li­gi­jos“, „mo­ra­lės“ ir „tė­vy­nės“. Bet „ne­oko­nas“ va­do­vau­ja­si ne vien svei­ku pro­tu. Jis ti­ki „lais­vą­ją rin­ką“ ir dėl šio ti­kė­ji­mo, dėl šios tik­ro­sios sa­vo re­li­gi­jos ga­li pa­au­ko­ti tra­di­ci­nę „tė­vy­nę“ (ir tu­rė­ti vie­toj jos „glo­ba­lią Lie­tu­vą“), nu­si­ženg­ti „mo­ra­lei“ ir ati­dė­ti į ša­lį „re­li­gi­ją“, – nes tik­ra­sis jo įkvė­pi­mo šal­ti­nis yra ne tie­siog tra­di­ci­ja (kaip pa­pras­tam kon­ser­va­to­riui), o Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­ja. To­dėl jis taip leng­vai su­da­ri­nė­ja ko­a­li­ci­jas su ki­tais re­vo­liu­cio­nie­riais. Jis – ta­ria­mas „krikš­čio­nis-de­mok­ra­tas“ – švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ją ati­duo­da re­vo­liu­cin­giau­siai par­ti­jai (li­be­ra­lams). Pra­lai­mė­jęs rin­ki­mus jis iš­si­trau­kia fi­gos la­pą su už­ra­šu „mo­ra­lė“ ir suo­kia gies­mę apie „vai­vo­rykš­tę“ su ki­ta Re­vo­liu­ci­jos tar­nai­te – su par­ti­ja, glo­bo­jan­čia pa­ra­dus, ku­riuo­se ple­vė­suo­ja vai­vo­rykš­tės spal­vos vė­lia­vos. Bet tai jis da­ro tik po to, kai Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas pa­ro­dė jam jo vie­tą – tą, ku­rią sky­rė rin­kė­jai. O prieš tai jis – pa­mir­šęs, kad yra ne tik „krikš­čio­nis“, bet ir „de­mok­ra­tas“, – įvai­riais bū­dais ban­do rin­kė­jų bal­sus anu­liuo­ti.

Iš re­vo­liu­ci­nės „tre­jy­bės“ TS-LKD yra la­biau­siai sa­vo rin­kė­jus ap­gau­di­nė­jan­ti par­ti­ja. Vie­nas da­ly­kas yra ap­gau­ti pa­ža­dant ne­re­a­lią mi­ni­ma­lią al­gą, vi­sai ki­tas – ir, su­ti­ki­te, daug blo­ges­nis – ne­pa­sa­ky­ti, kas toks ap­skri­tai esi. Li­be­ra­lai yra li­be­ra­lai. Spė­ju, kad di­džio­ji da­lis žmo­nių, ku­rie bal­suo­ja už li­be­ra­lus, ži­no, kad bal­suo­ja už Re­vo­liu­ci­ją. So­cial­de­mok­ra­tai yra so­cial­de­mok­ra­tai – eu­ro­pi­nės so­cial­de­mok­ra­ti­jos fi­lia­las. Spė­ju, kad di­de­lė da­lis už so­cial­de­mok­ra­tus bal­suo­jan­čių žmo­nių ži­no, jog di­des­nį so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą jie per­ka at­si­trauk­da­mi nuo krikš­čio­niš­kų (ar­ba „tra­di­ci­nių“) ver­ty­bių. O kas yra TS-LKD? Aiš­ku vie­na – kaž­ko­kia są­jun­ga. Vi­sos ki­tos rai­dės sle­pia, švel­niai ta­riant, iš­kreip­tą re­a­ly­bę ir klai­di­na rin­kė­ją. „Tė­vy­nė“? Ko­kia „tė­vy­nė“? Kur bė­ga Še­šu­pė, kur Ne­mu­nas te­ka? Bet juk pa­sa­kė prem­je­ras, kad pa­lik­da­mi šią tė­vy­nę mes liu­di­ja­me sa­vo drą­są ir re­a­li­zuo­ja­me iš­ko­vo­tą „tei­sę emig­ruo­ti“. O gal kal­ba­ma apie „glo­ba­lią Lie­tu­vą“, ku­rio­je tre­čias pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių mies­tas (po Vil­niaus ir Kau­no) yra Lon­do­nas, ku­ria­me kas an­tro nau­ja­gi­mio var­das yra Mu­ham­ma­das? Žo­džiu, dėl „tė­vy­nės“ aiš­ku­mo nė­ra. Jei­gu nė­ra aiš­ku­mo dėl „tė­vy­nės“, nė­ra aiš­ku­mo ir dėl „Lie­tu­vos“. Aiš­ku tik, kad Lie­tu­vo­je ne­ga­li bū­ti „Iva­no“. Vis­kas ge­rai – aš „už“. Man tik ne­jau­ku, kad šio­je ge­ro­jo Džo­no sau­go­mo­je te­ri­to­ri­jo­je Jo­nų ir Ja­ni­nų ka­tast­ro­fiš­kais tem­pais ma­žė­ja. Jei Lie­tu­vos pa­skir­ti­mi lai­ko­ma vien tai, kad ji bū­tų „an­ti­te­zė“ Ru­si­jai ir pas­kui iš­nyk­tų kaž­ko­kio­je glo­ba­lis­ti­nė­je „sin­te­zė­je“, tuo­met aš – „prieš“. Dėl „de­mok­ra­ti­jos“ pa­kaks pa­sa­ky­ti, kad jo­kia par­ti­ja Lie­tu­vo­je dar ne­ban­dė taip įžū­liai abe­jo­ti de­mok­ra­ti­nių rin­ki­mų re­zul­ta­tais ir ban­dy­ti tuos re­zul­ta­tus anu­liuo­ti. Pa­ga­liau – „krikš­čio­niš­ku­mas“. Rei­ka­las tas, kad „tra­di­ci­nes ver­ty­bes“ ga­li­ma griau­ti įvai­riai. Pa­vyz­džiui, ga­li­ma pri­im­ti „tra­di­ci­nei šei­mai“ ne­pa­lan­kius įsta­ty­mus – taip da­ro li­be­ra­lai ir so­cial­de­mok­ra­tai. O ga­li­ma gar­siai tri­mi­tuo­ti apie šei­mos ver­ty­bes ir kar­tu griau­ti tra­di­ci­nės šei­mos ins­ti­tu­ci­ją vyk­dant tam tik­rą eko­no­mi­nę po­li­ti­ką – taip da­ro „ne­oko­nai“. Kiek šei­mų su­griau­ta re­a­li­zuo­jant iš­ko­vo­tą „tei­sę emig­ruo­ti“? „Ne­oko­nų“ gar­bi­na­mos Mar­ga­ret That­cher val­dy­mo me­tais sky­ry­bų ir ne­san­tuo­ki­nių vai­kų skai­čius Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je smar­kiai iš­au­go – nors jos va­do­vau­ja­ma Kon­ser­va­to­rių par­ti­ja (ki­taip nei Lei­bo­ris­tų par­ti­ja) vi­sa­da pa­si­sa­kė už „tra­di­ci­nę šei­mą“, ši šei­ma jai val­dant spar­čiai iro, nes eko­no­mi­nė That­cher dok­tri­na bu­vo jau ne­be svei­ku pro­tu lais­vą­ją rin­ką ver­ti­nan­tis „kon­ser­va­tiz­mas“, o lais­vą­ją rin­ką ti­kin­tis „ne­okon­ser­va­tiz­mas“, va­di­na­mo­sios Či­ka­gos mo­kyk­los gu­ru Mil­to­no Fried­ma­no pro­pa­guo­ja­ma ag­re­sy­vi ide­o­lo­gi­ja, ku­rios adep­tė yra ir TS-LKD.

Gar­siau­siai (ne­skai­čiuo­jant Gin­ta­ro Son­gai­los) apie „ne­skaid­rius“ rin­ki­mus šau­kian­ti par­ti­ja pa­ti yra bai­siai ne­skaid­ri ide­o­lo­gi­niu po­žiū­riu. TS-LKD nė­ra nei „kon­ser­va­to­riai“, nei „krikš­čio­nys de­mok­ra­tai“. Joks tik­rų kon­ser­va­to­rių ar­ba krikš­čio­nių de­mok­ra­tų ly­de­ris ne­sa­ky­tų, kad yra ge­rai, jog žmo­nės ma­siš­kai re­a­li­zuo­ja „iš­ko­vo­tą tei­sę emig­ruo­ti“. Taip ga­li pa­sa­ky­ti tik „ne­oko­nas“, šven­tai ti­kin­tis „lais­vu pre­kių, pa­slau­gų, ka­pi­ta­lo ir as­me­nų ju­dė­ji­mu“. Na, ju­da žmo­nės iš Lie­tu­vos – ir te­gu sau ju­da. Bū­tų pu­sė bė­dos, jei „ne­skaid­rus“ šios par­ti­jos pa­va­di­ni­mas ne­slėp­tų jos tik­ro­sios es­mės. O jis sle­pia. Ir tuo pa­si­nau­do­da­mi Lie­tu­vos „ne­oko­nai“ iš­ra­din­gai ma­ni­pu­liuo­ja ma­žiau­siai dvie­jų di­de­lių žmo­nių ka­te­go­ri­jų – ti­kin­čių­jų ir įvai­riai nuo ko­mu­niz­mo nu­ken­tė­ju­sių­jų – jaus­mais. Šiuo po­žiū­riu ši re­vo­liu­ci­nė par­ti­ja yra smerk­ti­na dau­giau už ki­tus re­vo­liu­cio­nie­rius – li­be­ra­lus ir so­cial­de­mok­ra­tus.

Vis dėl­to bent jau te­ori­nę ga­li­my­bę pa­lik­ti re­vo­liu­cio­nie­rių gre­tas ši par­ti­ja tu­ri. Da­ly­kas tas, kad, ki­taip nei li­be­ra­lai ir so­cial­de­mok­ra­tai, ji nė­ra re­vo­liu­ci­nė iš pri­gim­ties. TS-LKD yra daug svei­kų jė­gų, ta­čiau da­bar val­džią jo­je tu­ri (ir at­ro­do, kad tvir­tai lai­ko ran­ko­se) ag­re­sy­vi „ne­oko­nų“ frak­ci­ja. Ir kol taip bus, „na­tū­ra­liais“ sa­vo są­jun­gi­nin­kais TS-LKD lai­kys re­vo­liu­cio­nie­rius li­be­ra­lus. Kol taip bus, TS-LKD pra­šy­sis į „vai­vo­rykš­tę“ su ki­tais re­vo­liu­cio­nie­riais – so­cial­de­mok­ra­tais. Kad taip ne­bū­tų, rei­kia, kad pa­čio­je TS-LKD įvyk­tų re­vo­liu­ci­ja. Rei­kia, kad bū­tų ti­ki­ma Aukš­čiau­siuo­ju, o ne lais­vą­ja rin­ka. Rei­kia, kad bū­tų at­si­gręž­ta į Baž­ny­čios so­cia­li­nį mo­ky­mą, o frid­ma­niz­mas bū­tų pa­mirš­tas kaip bai­sus nak­ti­nis koš­ma­ras.

O kol kas Re­vo­liu­ci­jos es­ta­fe­tė iš „ne­oko­nų“, at­ro­do, per­ei­na ki­tiems iš­ti­ki­miems re­vo­liu­cio­nie­riams – Eu­ro­pos Są­jun­gos so­cial­de­mok­ra­ti­jos res­pub­li­ki­niam par­ti­niam ko­mi­te­tui. Pir­myn į švie­sią ak­so­mi­nę at­ei­tį!